Candle with rose   

Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
(69-155 m.)

   Candle with rose            

Apie jo darbus žinome iš Smyrno bažnyčios laiško, išsiųsto Ponto bažnyčioms iškart po kankinystės. Žozefas Skaligeris, pasipūtęs cinikas, pasakė, kad bažnyčios istorijoje jo niekas taip nepaveikė, kaip tų darbų peržiūrėjimas. Kiti šaltiniai: šv. Ignacijaus laiškai, nuotrupos pas Irenėjų. Dar yra Polikarpo biografija, pseudo-Pionius sukompiliuota kažkur 4 a. viduryje. Jos patikimumas abejotinas, bet prierašas laiške Smyrno piliečiams: „Tai Gajus nurašė iš Irenėjaus, ... ir aš, Sokratas, nusirašiau Korinte, ... ir aš, Pionius, vėl nusirašiau“,  ateina, tikėtina, iš pseudo-Pionius.

Polikarpas buvo vienu iškiliausių bažnyčios tėvų, tiesioginis apaštalų (šv.Jono Evangelisto) mokinys gavęs nurodymus tiesiai iš jų burnų ir perėmęs Kristaus dvasią. Krikščionybę priėmė apie 80 m. Buvo šv.Jono paskirtas vyskupu į Smyrną - prieš 96 m. ištremiant jį į Patmos. Jis turėjo garsių mokinių - tarp jų šv. Irenėjus ir Papias.

Kai Florinus, dažnai lankęs Polikarpą, pradėjo sakyti erezijas, Irenėjus jam parašė:
Tų dalykų tavęs nemokė ankstesnieji vyskupai. Galiu parodyti, kur pašlovintasis „Polikarpas sėdėjo skleisdamas Dievo žodį. Jis vis dar mano mintyse... Atrodo, tebegirdžiu jį kalbantis su Jonu ir daugeliu kitų, regėjusių Jėzų Kristų. Jis girdėjo jų tariamus žodžius. Galiu prisiekti prieš Dievą, kad jei tas šv.vyskupas būtų išgirdęs bet kokį suklydimą kaip tavieji, būtų iškart užsikišęs ausis ir savo įpročiu sušukęs: 'O Gerasis Dieve! Kas per laikai, kad turiu klausyti tokių dalykų!“

Šv. Jeronimas pamini, kad šv.Polikarpas Romos gatvėje sutiko eretiką Markioną, kuris pasipiktino, kad šv. vyskupas nekreipia į jį dėmesio ir paklausė: „Ar pažįsti mane, Polikarpai?“ Polikarpas atrėžė: „O taip! Pažįstu tave, Šėtono pirmagimi!“ Tai kiek primena Joną, kuris išbėgo iš pirties ten pastebėjęs Kerintą.

Šv. Polikarpas pagarbiai pabučiavo šv. Ignacijaus grandines, kuris pro Smyrną traukė į savo kankinystės vietą ir siūlė savo tolimosios Antiochijos bažnyčios rūpestį. Tai jis pakartojo savo laiške iš Troados, kuriame siūlė jo vardu parašyti toms Azijos bažnyčioms, kurioms nespėjo parašyti pats. Netrukus po to Polikarpas parašė laišką filipiniečiams - labai girtą Irenėjaus, Eusebijaus, Jeronimo, Photius ir kt. Jis yra išlikęs. Jis žavi tiek tiksliais nurodymais, tiek stiliaus paprastumu ir aiškumu. Jis Jeronimo laikmečiu buvo viešai skaitomas Azijos bažnyčiose. Jame taip pat jis eretiką pavadina vyriausiuoju Šėtono sūnumi.

Apie 158 m. (data ginčytina, nes viena versija laiko, kad jis buvo sudegintas 155 m.) jis nukeliavo į Romą pas popiežių Anicetą, kad aptartų kai kuriuos disciplinos klausimus, ypač Velykų datą, nes Azijos bažnyčios jas šventė 14-ą pavasario ekvinokcijos dieną nesvarbu, kuri tai būtų savaitės diena(kaip ir žydai), o Roma, Egiptas ir visi Vakarai - artimiausią sekmadienį. Sutarta, abiem laikytis savo papročių. Šv.Anicetas, išreikšdamas pagarbą, leido savo bažnyčioje laikyti mišias.

6-aisiais Marko Aurelijaus ir Lucius Verus metais, Azijos prokonsulu esant Statius Quadratus, šalyje kilo aršus persekiojimas ir tikintieji parodė savo drąsą ir meilę Dievui - tuo stebindami netikinčiuosius. Plakami botagais iki pasirodydavo jų kaulai, prie žiūrovų aimanų ir ašarų, kurie su gailesčiu žvelgė į jų kančias, nė vienas jų nesudejavo, nes jų kūnas buvo per menkas prieš Dievo priežastį. Niekas negalėjo j priversti grįžti į pagoniškąjį tikėjimą.

Germanicus, kuris buvo atvestas į Smyrną su kitais 11 ar 12 krikščionių, atrodė labiausiai bijantis kankinimų. Prokonsulas amfiteatre meiliai kreipėsi į jį prašydamas atsižvelgti į savo jaunystę ir likusio gyvenimo vertę, tačiau jis, su šventuoju nekantrumu, pats išerzino žvėris, ir paliko šį nedorą pasaulį. Toks frigas Quintus, kaip prisistatė teisėjui, nesipriešino pasirodžius žvėriui ir pasiaukojo. Darbų autoriai pasmerkė tuos, kurie pasirinko kančią ir sakė, kad Polikarpo kankinystė atitiko Evangeliją, nes jis pats neprisistatė išbandymams, o laukė, kol persekiotojai suims jį, kaip ir Kristus parodė savo pavyzdžiu. Žiūrovai, matydami Germanicus ir kitų drąsą, ir besimėgaudami jų kruvinu likimu, šaukė: "Šalin bedievius! Tebūnie surastas Polikarpas!".

Bet jis, nors ir bebaimis, įkalbėtas draugų pasitraukė ir per audrą pasislėpė netolimame kaime nuolat besimelsdamas. Trims dienoms likus iki jo kankinystės, jis vizijoje regėjo ugnies stulpą, iš to supratęs, kad bus sudegintas gyvas.

Kai jo pradėta ieškoti, jis pakeitė slėptuvę, bet buvo išduotas berniuko. Buvo kankinami du vergai berniukai ir vienas jų nurodė slapstymosi vietą. Herod, Irenarch arba tvarkos prižiūrėtojas, kurio uždavinys buvo užkirsti kelią nusižengimams ir suimti piktadarius, penktadienio naktį pasiuntė raitelius jo suimti.

Šventasis buvo virš laiptų lovoje, bet atsisakė bėgti taręs: "Dievo valia turi būti įvykdyta". Jis nulipo žemyn, sutiko juos, pasiūlė jiems vakarienę ir pasiprašė tik truputį laiko maldai. Jiems leidus, jis stovėdamas pradėjo maldą, kuri truko dvi valandas. Jis Dievui gyrė savo parapiją ir visą bažnyčią taip karštai ir su atsidavimu, kad daugelis, atėjusių jo suimti, gailėjosi ėmęsi tokio darbo. Tada jį pasodino ant asilo ir buvo vedamas į miestą. Pakeliui jį sutiko Herod su savo tėvu Nicetes, kurie pasodino jį į vežimą, kur stengėsi įkalbėti būti truputį nuolankesniu: "Kokia blogybė yra ištarti Viešpats Cezaris ar net atsižadėti, išvengiant mirties?".

Vyskupas iš pradžių tylėjo kaip ir Išpirkėjas, bet spaudžiamas atsisakė: "Nieko nedarysiu, ko iš manęs tikitės". Po tų žodžių jiedu nusimetė draugiškumo kaukę, pradėjo niekinti ir priekaištauti ir išmetė iš vežimo taip grubiai, kad jis susimušė koją.

Šventasis atėjo į vietą, kur jau buvo susirinkę žmonės. Jam pasirodžius, daugelis girdėjo nematomą balsą iš dangaus: "Polikarpai, būk drąsus ir elkis kaip pridera". Jis buvo nuvestas tiesiai į tribunolą prieš prokonsulą, kuris patarė jam gerbti jo amžių ir prisiekti Cezariui ir tarti "Šalin bedievius!", turint omenyje krikščionius. Šventasis pasisuko į susirinkusius dauboje ir tarė rūsčia veido išraiška: "Išnaikinti nusidėjėlius!". Tuo išreiškiama arba noras, kad jie gali atsiversti į Kristaus tikėjimą ar pranašaujant nelaimę, kuri užgrius jų miestą 177-ais, kai Smyrnas buvo sugriautas žemės drebėjimo, apie ką galime perskaityti pas Dion ir Aristidą.

Prokonsulas pakartojo: „Prisiek genialiajam Cezariui ir aš paleisiu tave, paniekink Kristų“. Polikarpas atsakė: „Aš jam tarnavau 86 m. ir jis niekad man nepadarė bloga, o tik daug gera - kaip galiu paniekinti savo Valdovą ir Išpirkėją? Jei reikalauji prisiekti genialiajam Cezariui, kaip jį vadini, išklausyk mano nesuvaržomą išpažintį - Aš krikščionis, ir jei norėtum išsiaiškinti apie krikščionybę, skirk laiko ir išklausyk manęs“.

Prokonsulas tarė: „Įtikink žmones“. Kankinys atsiliepė: „Sakau tau, nes esame išmokyti išreikšti pagarbą karaliams kiek tai dera su religija. Gyventojai nėra kompetentingi teisėjai mane teisti“.

Tada prokonsulas perėjo į griežtesnį toną: "Turiu laukinių žvėrių". "Pašauk juos, " - tarė šventasis. " Mes nekeičiame tai, kas gera, į tai, kas bloga. Gėris tėra pereiti nuo bloga prie gera".

Prokonsulas tarė: "Jei paniekini žvėris, paversiu tave pelenais". Polikarpas atsiliepė: "Kankinsi mane ugnimi, kuri degina tik trumpą laiką, nes nežinai apie būsimąjį teismą ir amžinųjų kančių ugnį, paruoštą nusidėjėliams. Kodėl delsi? Daryk, ką nori".

Kai jis tai ir dar daugelį kitų dalykų pasakė, jis atrodė toks laimingas ir sklidinas dieviškosios malonės ir dėkingumo, kad pats konsulas stebėjosi. Tačiau jis paliepė šaukliui paskelbti tris kartus Stadiono viduryje (toks buvo romėnų paprotys): "Polikarpas prisipažino esąs krikščionis". Daugybė žydų ir pagonių pradėjo šaukti: "Tai didysis Azijos mokytojas, krikščionių tėvas, mūsų dievų naikintojas, raginantis žmones neaukoti jiems ir jų negarbinti" . Jie kreipėsi į Filipą Azijietį, kad liūtas sudraskytų Polikarpą. Šis atsakė, kad tai ne jo galioje, nes tie reginiai uždrausti. Tada jie reikalavo jį sudeginti. Jų prašymas nebuvo greitai patenkintas, tačiau visi nulėkė į pirtis ir parduotuves malkų. Laužas buvo paruoštas.

Malkos ir kitos pakuros buvo sudėtos apie jį. Budeliai turėjo jį prikalti prie stulpo, bet jis jiems pasakė: „Kankinkite kaip esu. Tasai, kurio malonei ši ugnis, leis man ištverti be tos priemonės“. Tad jie tepririšo jo rankas už nugaros ir tokioje pozoje jis kreipėsi į dangų: „O Visagali Dieve, Mylimiausiojo ir pašlovintojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Tėve, per kurį pažinome tave, angelų Dieve, galių ir visos kūrinijos ir visų rasių, kurios gyvena tavo akivaizdoje! Šlovinu tave dėl tavosios malonės šią valandą ir priimsiu dalelę tavo kankinių ir gurkštelsiu iš Kristaus taurės prisikėlimui amžinajam gyvenimui, šv.Dvasios nepažeidžiamumui. Leis šią dieną priimti kaip auką, kokia pats buvai pasiruošęs, o teisingasis ir vertas tikėjimo Dieve!... Amen“.

Ištarus „Amen“ laužas užkurtas ir stipri liepsna jį apėmė. Bet ugnis arka, „tarsi vėjo išpūstos laivo burės, apgaubė kūną“, jo nepaliesdamos. Jis atrodė esąs iš gryno aukso ar sidabro. Sklido brangiųjų prieskonių kvapas. Akli netikintieji prarego, kad jį išvystų. Budeliui liepta nudurti jį, bet iš kairės pusės „ištekėjo tiek kraujo, kad užgesino ugnį“ [ pasakojimas apie balandį, išskridusį iš kūno, atsirado, tikriausiai, iš teksto pažeidimų ].

Kūnas, žydams reikalaujant, sudegintas, o kaulus krikščionys palaidojo. Pasak Tillemont'o tai įvyko 166 m., o pasak Basnage - 169-ais. Irenėjus mini jo neįprastai garbų amžių. Jo kapas mažoje koplytėlėje vis dar lankomas su didele pagarba.

Istoriniai šaltiniai

Šv.Ignacijaus laiškai

4-i iš 7 Ignacijaus laiškų buvo parašyti Smyrne. Dviejuose jų, magnesiečiams ir Efesiečiams, jis kalba apie Polikarpą. Septintasis laiškas siųstas Polikarpui, tačiau jame beveik nėra istorinių faktų susijusių su Polikarpu. Jo pradžioje pašlovinamas Viešpats, kad "leido man išvysti tavo veidą". Iš šių žodžių galima padaryti išvadą (kartu su Pearson ir Lightfood), kad iki tol jiedu nebuvo susitikę.

Fragmentai Irenėjaus rašiniuose

Irenėjus pamini Polikarpą 4 kartus.

a) ryšyje su Papias

Papias buvo "Jono klausytojas ir Polikarpo bendražygis" (Adv.haer., 5:38).

b) Laiške, siųstame Florinus

Florinus buvo Romėnų presbiterius, pasidavęs erezijai. Irenėjus ir Florinus Polikarpo mokiniais galėjo būti kažkur 135-150 m.

"Dar būdamas berniuku Žemutinėje Azijoje, mačiau tave drauge su Polikarpu... Iš tolimos perspektyvos tų laikų įvykius prisimenu geriau nei nesenus... Galiu nusakyti, kur pašlovintasis Polikarpas sėdėjo skleisdamas Dievo žodį... jo išvaizdą... Jis vis dar mano mintyse... Atrodo, tebegirdžiu jį kalbantis su Jonu ir daugeliu kitų, regėjusių Jėzų Kristų. Jis girdėjo jų tariamus žodžius. Galiu prisiekti prieš Dievą, kad jei tas šv.vyskupas būtų išgirdęs bet kokį suklydimą kaip tavieji, būtų iškart užsikišęs ausis ir savo įpročiu sušukęs: 'O Gerasis Dieve! Kas per laikai, kad turiu klausyti tokių dalykų!' Tai galiu tai įrodyti iš jo kaimyninėms bažnyčioms rašytų laiškų..."

c) laiške popiežiui Viktorui

Jo dalis išliko pas Eusebijų. Laiške aprašoma Polikarpo kelionė į Romą. Azijos bažnyčios Velykas šventė Nisan mėnesio 14-ą dieną nepriklausomai nuo savaitės dienos. Popiežius Viktoras stengėsi laikytis bendros nuostatos, ir kai Azijos bažnyčios atsisakė, ekskomunikavo jas.

"Tarp tų [ Viktoro pirmtakų ] buvo presbiterių iki Išgelbėtojo. Nei jie šventė [Nisano 14-ą], nei kitiems po jų leido tai daryti. Bet net nešvęsdami tos dienos, jie buvo santarvėje su tais, kurie atvykdavo iš parapijų, kur ji buvo švenčiama... Ir kai pašlovintasis Polikarpas buvo Romoje Aniceto laikais, nors šiek tiek nesutarę kitais klausimas, greitai rado santarvę tarpusavyje nesikivirčydami tuo klausimu. Nei Anicetas nepriekaištavo Polikarpui, ... nei Polikarpas Anicetui... ir Anicetas pagarbos ženklu leido Polikarpui laikyti mišias bažnyčioje. Ir jie išsiskyrė taikiai..."

Pagal "Eusebijaus kroniką" pagal Jeronimą (armėniškoji versija labai abejotina) Anicetas popiežiumi tapo 156-157 m. Tuo tarpu tikėtina Polikarpo mirties data yra 155 m. vasario 23 d. Tad - arba Polikarpo mirdies data yra vėlyvesnė, arba Eusebijus metais arba dviem paankstino Aniceto valdymo pradžią.

d) garsiajame fragmente apie Romos bažnyčią

Kaip šv.Jono ilgaamžis gyvenimas pratęsė Apaštališkąjį laikotarpį, taip 86-eri Polikarpo metai išplėtė poapaštalinį laikmetį - kurių metu buvo galima iš pirmųjų lūpų išgirsti, ko mokė apaštalai. Romoje apaštališkasis laikotarpis baigėsi 67 m. šv.Petro ir šv.Pauliaus kankinystėmis, o poapaštališkasis laikotarpis - pirmojo amžiaus pirmame ketvirtyje, kai mirė šv. Klemensas, "regėjęs pašlovintuosius apaštalus". Tuo tarpu Azijoje apaštališkasis laikotarpis truko beveik iki 100 m., kai mirė šv.Jonas, o poapaštališkasis - apie 155 m. sudeginus Polikarpą.

Trečiojoje "Prieš erezijas" knygoje Irenėjus pagerbia visų bažnyčių vyskupus iki Eleutherius, 12-ojo nuo apaštalų, 9-ojo nuo Klemenso - kurie abu "regėjo ir kalbėjosi su apaštalais". Jis pasisako prieš eretikus, kurie sakėsi gavę ezoterinių žinių iš apaštalų. Bet kam, jei ne vyskupams, kuriems patikėjo bažnyčias, apaštalai patikėjo slaptąsias žinias?

Toliau minimos dvi bažnyčios: Smyrno, kurioje Polikarpas pratęsė gyvąjį atminimą ir Efeso, kurioje šv.Jonas apaštalų laikmetį pratęsė iki Trajan laikų. Minima asmeninė pažintis su Polikarpu, jo kankinystė ir vizitas į Romą, kur jis atvertė nemažai eretikų. "Buvo girdėjusių jį pasakojant kaip Jonas, Viešpaties mokinys, nuėjęs į pirtį Efese, išbėgo iš jos nenusiprausęs šaukdamas "Bėkime, kad nesugriūtų pastatas, nes Cerinthus, tiesos priešas, yra viduje". Panašiai ir pats Polikarpas, kai Markionas paklausė, ar jį pažįsta, atšovė: "Oi, oi, pažįstu tave, Šėtono pirmagimi".

Smyrniečių laiškas apie Polikarpo kankinystę

Polikarpo kankinystė aprašyta Smyrno bažnyčios laiške Filomeliumo bažnyčiai "ir visoms šventosios visuotinės bažnyčios brolijoms". Laiškas prasideda liudijimu apie persekiojimus ir kankinių heroizmą.

Po Polikarpo bausmės, valdžios atstovai, raginami žydų, sudegino kūną, kad krikščionys "nenustotų garbinti Nukryžiuotojo ėmę garbinti šį vyrą". Kankinio kaulus krikščionys surinko ir palaidojo. "Pašlovintasis Polikarpas buvo nukankintas antrąją Xanthicus mėnesio dieną, 7-ios dienos iki kovo mėn. , per didįjį Sabatą, 8-ą valandą. Jis buvo sulaikytas, Herodes, ... prokonsulu esant Statius Quadratus..."

Ta nurodo, kad buvo nužudytas šeštadienį, vasario 23 d. Lieka nustatyti metus 155 m. ar 166 m. Mat su Quadratus buvo Azijos prokonsulais. Remiamasi retoriku Aelius Aristides, pateikusiu kai kurių autobiografinių detalių.

a) Aristidas nurodo, kad jis gimė Jupiteriui esant Liūto žvaigždyne. Tai buvo 117 m. ir 129 m. Aristidas buvo 53 m. ir 6 mėn. amžiaus, Macrinus esant Azijos gubernatoriumi. Tai galėjo būti 170-171 m. arba 182-183 m. Antroji data mažai tikėtina.

b) Aristidas mini Julianus, buvusį Azijos prokonsulu 9 metai prieš Quadratus. Epigrafiniai ir numizmatiniai šaltiniai įrodo Claudius Julianus buvus Azijos prokonsulu 145-ais. Įrašas Afrikoje liudija, kad Salvius Julianus niekada nevaldė Azijos, nes buvo Afrikos prokonsulas. Tad 155 metai labiau tikėtini tuo atveju, jei šv.Polikarpą vyskupu skyrė šv.Jonas.

Polikarpo laiškas filipiniečiams

Tai atsakymas į vieno filipiniečio laiško, kuriame buvo prašoma jiems skirti kelis padrąsinančius žodžius, perduoti laišką Antiochijos bažnyčiai bei atsiųsti jiems Ignacijaus laiškus, kuriuos jis galėjo turėti. Šį laišką Polikarpas parašė prieš išgirstant Ignacijaus kankinystę.

Reikia atkreipti dėmesį į paskutinį prašymą - šv. Ignacijus buvo prašęs Smirno ir Filadelfijos bažnyčias pasiųsti šauklį Antiochijos bažnyčios pasveikinimui su pasiekta ramybe, spėjama, kad tokius pat nurodymus jis davė ir filipiniečiams.

Laiško pradžioje pasidžiaugiama jų atsivertimu į Dievą ir jų atsidavimu dieviškajai meilei. Jo erezijos nemėgimas ypač nukreiptas prieš doketizmą - aiškiai išsakant, kad Jėzus Kristus. Mirė ir prisikėlė. Ir kad norint prisikelti su Kristumi, privalome vykdyti jo valią, laikytis jo nurodymų ir mylėti tai, ką jis mylėjo; susilaikyti nuo visų apgaulių, godumo, pažeminimų ir skubotų vertinimų; blogiui priešpastatant atleidimą ir atsidėkojimą kitiems.

"Šituos dalykus sakau jums, nes jūs mane sukurstėte, - bet nei aš, nei kas kitas man lygus negali prilygti pašlovintojo Pauliaus išminčiai, kurio laiškuose rasite dvasinę atgaivą sustiprinančią tikėjimą, kuris yra mūsų motina, viltis ir dovana Dievui, Kristui ir kaimynui. Tas, kuris dalina, laisvas nuo nuodėmių".

Kentėdami Jėzaus Kristaus vardu, mes pašloviname jį. Padrąsindamas kančioms jis primena kentėjusius prie jų akių: Ignacijų, Zozimus, Rufus ir kitus, kurie dabar yra "su Viešpačiu, kuris irgi kentėjo".

Laiške randame Markiono pasmerkimą, kuris leidžia datuoti laišką 130-140 m. (paties Markiono vardas niekur nepaminimas): "Kiekvienas nepripažįstantis, kad Jėzus Kristus atėjo kūniškai, yra antikristas; ir nepripažįstantis nukryžiavimo yra velnias; ir iškraipantis Viešpaties pranašus saviems tikslams ir sakantis, kad nėra nei prisikėlimo nei teismo, tasai vyras yra Šėtono pirmagimis".

Parengė -JS- 
 

Eusebijus iš Cezarėjos
Biblija apie Halloween
Smyrno bažnyčios enciklika
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Krikščionių šventieji: Šv. Edmundas iš Abingdono
Krikščionių šventieji: Šv.Teresa iš Avilos
Krikščionių šventieji: šv.Gemma Galgani
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Moterys krikščionybėje: Kruvinoji Meri
Moterys krikščionybėje: Elena, Konstantino motina
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Eretikas Džirolamas Savonarola
Viduramžių prabudimai: Husas ir Jeronimas
Viduramžių prabudimai: Viklifas
Viduramžių prabudimai: Valdensai
Viduramžių prabudimai: Katarai
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Filosofija iš antropologinio taško
Šv. Grigalius Nazianzietis
Nikėjos susirinkimas
Milano ediktas
Susanos istorija
Bonaventūras
Biblijos skyrius
Filosofijos skirsnis
Vartiklis

 
 
Icon: St.Polycarp
Nežinomo autoriaus graikiška ikona, Bruklinas, Šv.Persikūnijimo bažnyčia  
 
 
St.Polycarp
 
 
 
St.Polycarp
 
 
 
 
St.Polycarp
 
 
 
Tomb of St.Polycarp
Spėjamas kapas  
 
 
 
Icon: St.Polycarp
Vidus bažnyčios, kuri laikoma esanti pirmosios bažnyčios Smyrne vietoje (Smyrnas, dabar Turkijos miestas Ismir)  
 
 
 
Map of Asia Minor, Turkey
Mažoji Azija