Markionas. Gnosticizmas. Vartiklis

„Krikščionių eretikų tėvu pravardžiuojamas Markijonas iš Sinopės, vyskupo sūnus, gyvenęs 2 a., nenorėjo nė girdėti apie Senojo Testamento Dievą, žiaurų ir kerštingą demiurgą, genties dievybę, aklo teisingumo įrankį, beširdį kraugerį. Jeigu Markijonui būtų labiau pasisekę, šiandien krikščionių kanone turėtume tik evangelijas ir kelis rinktinius Pauliaus laiškus. Niekas nesuktų sau galvos, kaip Dievo meilę ir gailestingumą rašyti šalia nesibaigiančių sielvartų ir kodėl žmogiškosios gerovės viltys Biblijoje niekaip neatkabinamos nuo minties apie pralietą kraują“.
Šiaurės Atėnai, 2014 04 15, Tarp Graudžių verksmų

Dualizmas aiškiai išreikštas Markiono sistemoje, išskiriančioje Naujojo ir Senojo Testamentų Dievus, kaip du skirtingus amžinuosius principus (jis tvirtino, kad krikščionybė iš esmės skiriasi nuo judaizmo). Pirmasis Dievas yra gerasis, agathos, o kitas dikaios arba „tiesiog“. Tačiau konfrontacija iki išbaigtos formos nebuvo išvystyta (kaip ir Sirijos gnostikų, kuriems Jahvė buvo blogio įsikūnijimas).

Markionas Romoje bendravo su Kerdonu^*) (miręs 143 m.), kuris buvo Sirijos gnostikas, pradžioję buvęs Simono pasekėju, o vėliau sukūręs savo šaką. Jis mokė, kad Dievas Tėvas yra geras ir maloningas aukščiausiasis Dievas. Apie jį niekas nežinojo iki Jėzaus, žmogaus. O Įstatymo (ST) dievas, garbintas pranašų, yra žemesniojo rango pasaulio sukūrėjas. Jis teisingumo dievas reikalavęs paklusnumo. Ir jis mokė, kad tik siela (be kūno) prisikels.

Eusebijus mini tris Markiono mokinius: Potitus, Basilidas ir Lucanus. Pagrindinis mokinys Apelas pažengė toliausiai atmesdamas Senąjį Testamentą ir grįždamas prie monoteizmo (mik arke, vienas dievas) laikydamas Senojo Testamento pranašų įkvėpėją ne dievu, o blogio angelu. Jo mokiniai Syneros ir Prepon'as aiškino apie tris skirtingus principus (gerąjį dievą, sutvėrėją ir blogio pradą). Kiek kitokį dualizmą 2 a. pradžioje Kartaginoje išsakė Hermogenes, gerojo Dievo oponentu laikęs amžinąją materiją, blogio priežastį. Prieš jį išstojo Teofilas (Theophilus) iš Antiochijos (2 a. pab.) ir Tertulianas (apie 208 m.). Tarp jo oponentų buvo ir Dionisas iš Korinto (g. 170); Pilypas iš Gortynos; Rhodo iš Romos (2 a.) ir Bardesanes iš Edessa. Nikėjos susirinkimas (325) pasmerkė jo mokymą kaip ereziją.

Ptolemėjas yra žinomas kaip laiškų Flora (kilmingajai poniai, kuri jam rašė kaip „pasivaikščiojimų dvasininkui“) autorius aiškinantis Senojo testamento prasmes. Jis vardų ir aeonų kiekį išskaidė į suasmenintas substancijas šalia dievybės.

Klemensas Aleksandrietis Herakleoną laikė iškiliausiu valentiniečių mokytoju. Origenas didesnėje savo komentarų šv.Jono evangelijai neigė Herakleono komentarus. Visų būtybių priežastį jis vadino Anthropos (Žmogus), o ne Bythos (Gelmė) ir atmetė sielų nemirtingumo idėją.

Anatolijos mokykla turėjo Acionicus, turėjusį mokyklą Antiochijoje (apie 220 m.) Theodotus težinomas tik iš Klemenso Aleksandriečio fragmentų. Marko Stebukladario sistema aptarinėjo šifrus ir skaičius ir yra aprašyta Irenėjaus bei Ipolito.

Markionas gimė Sinopėje (dabar Sinopo, Turkija), esančioje ant pietinio Juodosios jūros kranto ir buvusio svarbiausiu Ponto uostu („Barbariškiausias ir labiausiai liūdinantis dalykas apie Pontą yra tas, kad ten gimė Markionas“, Tertulianas, Prieš Markioną, I 1:4). Spėjama, kad jis buvo šio miesto vyskupo sūnus (Christie-Murray pastebi, kad jis pats ten galėjo būti vyskupu). Jis buvo pasiturintis laivo savininkas ir pirklys. Maždaug 135-140 m., po Bar Kokhbos sukilimo (kuris kaip ir kiti žydų-romėnų karai sudarė tam tikrą istorinį markionizmo pagrindą), jis atvyko į Romą, galbūt, išvarytas tėvo bažnyčios dėl jo jau besiformuojančios erezijos. O gal, kaip teigė Epifanijus, kad suviliojo nekaltą merginą.

Romoje Markionas padovanojo bažnyčiai 200 tūkst. sestercų (tai 50 tūkst. sidabro dinarų). Ten jis susipažino su Kerdonu, gnostiku iš Sirijos. Jis įsteigė krikščioniškąjį markionitų mokymą, už kurį buvo apkaltintas erezija ir 144 m. atskirtas nuo bažnyčios. Susirinkime pristatytos jo pažiūros taip sukrėtė dvasininkus, kad jie pašalino jį iš bendruomenės ir grąžino paaukotus pinigus.

Nuo tada beveik visuose miestuose buvo kuriamos markionitų bažnyčios - Italijoje, Egipte, Palestinoje, Arabijoje, Sirijoje, Mažojoje Azijoje ir Persijoje. Po 3-4 a. nuopuolio Vakaruose, jos išliko Rytuose. Išlikę po 3 a. Valeriano ir Diokletiano persekiojimų, jos gyvavo iki 10 a., ypač Sirijoje. Jį smarkiai puolė Bažnyčios tėvai - Justinas Kankinys, Irenėjus ir Tertulianas.

Tertulianas taip kreipiasi į markionitus:
„Dabar, o šunys, kuriuos apaštalas paliko nuošaly ir kurie negavo Dievo tiesos, mes nagrinėsime jūsų klausimus. Tai tie ginčų klausimai, kuriuos jūs nuolat graužiate!“

Markionitų sektos ištakos sklendi prieblandoje. Ji pasižymėjo dideliu asketizmu (susilaikymu nuo vedybų, mėsos ir vyno) ir celibato laikymusi (pasaulyje buvo „palaipwoi kai misoumenoi“). Kankinio gyvenimas buvo labai gerbtinas. Markionas draudė apsikrikštijusiems vedybas (jos buvo velnio institucija, o tvėrimas - demiurgo prerogatyva) - suskirstydamas mokinius į pakrikštytą elitą arba „tobulus“, propagavusius kraštutinį asketizmą ir nekrikštus, gyvenančius įprastinį gyvenimą. Šie būdavo pakrikštijami prieš mirtį.

Markionizmas greitai išplito, turėjo išvystytą vyskupų hierarchiją ir savo bažnyčias; tapo antruoju pagal dydį krikščioniškuoju mokymu. Jie atlikdavo tos pačios prigimties apeigas, kaip vėliau katalikų bažnyčia - krikšto bei eucharistijos sakramentus (antrąjį, tiesa, nenaudodami vyno). Markionitų bažnyčios buvo tiek panašios į krikščionių, kad Kirilas iš Jeruzalės net įspėjo, kad tikintieji per klaidą į jas neįžengtų.

Markionas atmetė Senąjį testamentą ir beveik viską iš Naujojo testamento – įskaitant inkarnacijos ir prisikėlimo liudijimus. Jis rėmėsi 10-čia šv. Pauliaus laiškų ir pakeista Luko evangelijos versija. Jis tikėjo amžinosios materijos principu - vėliau išvystytu graiko Hermogenes, ir dualistiniu Dievo suvokimu. Dievas buvo išskirtas į Kūrėją (iš Senojo Testamento) ir aukščiausiąjį gerąjį Dievą, išreikštą per Jėzų Kristų. Anot markionitų, Kristus (jį griežtai skyrė nuo Jėzaus) nėra žydų mesijas, o dvasinė esybė, kurią atsiuntė Monada, kad atskleistų tiesą apie ezistenciją ir taip leistų žmonijai išvengti demiurgo spąstų.

Markionizmas klestėjo Vakaruose maždaug iki 5 a. ir buvo absorbuotas manicheizmo (Efraemas Sirietis, 306-373 m., pabrėžė panašumą tarp markionitų ir manichėjų). Jo pėdsakai atsekami rytuose iki pat Viduramžių. Kai kurios markionizmo idėjos aptinkamos pas Bulgarijos bogomilus (10 a.), išvysčiusios manichėjų mokymą, bei pietų Prancūzijos katarus (13 a.). Markiono bandymai atskleisti tikrąjį Jėzų buvo pavyzdžiu krikščioniškiesiems reformatoriams, pvz. Džefersono Biblijai, Albert Schweitzer'io kūriniams.

Apie Markioną žinoma nedaug, o jo darbai buvo sunaikinti. Liko tik priešininkų pasisakymai - Justino Kankinio (110-165 m., Pirmoji apologija, 26), Irenėjaus (120-202 m.), Epifanijaus (315-403 m., Panasion, I, Heretics, 42) ir ypač Tertuliano (145-220 m., „Prieš Markioną“, parašytą maždaug 207-ais). Jį laikė blogesnį už pagonį - „Gentiles quamvis idola colant, tamen summum deum patrem creatorem cognoscunt et confitentur (!); in hunc Marcion blasphemat, etc“ (Sentent.episc. LXXXVII).

„Buvo Markionas iš Ponto, gyvenantis ir mokantis apie kitokį dievą, didesnį už Sutvėrėją. Ir jis, blogio demonų padedamas, privertė daugelį piktžodžiauti ir neigti, kad Dievas yra šio pasaulio sukūrėjas, už kurį yra kažkas didesnis ir daręs didesnius darbus. Visi, priėmę tų žmonių mokymą, buvo vadinami ... krikščionimis“.

Irenėjus užrašė Polikarpo žodžius:
„Ir Polikarpas atsakė Markionui, sutiktam viena proga ir paklaustas „Ar pažįsti mane?“ - „Pažįstu tave, Šėtono pirmagimi!“

Justinas Kankinys sakė, kad jis „mokė žmones, kad Dievas nėra visų daiktų danguje ir žemėje sutvėrėjas ir kad pranašų išpranašautas Kristus nejo jo Sūnus“.

Tertulianas įvardino Markioną su kitais gnostikais, laikytais pagonių filosofais, kai rašė savo garsiąją eilutę:
„Kas tie Atėnai prieš Jeruzalę? Ir kokia santarvė galima tarp Akademijos ir Bažnyčios, tarp eretikų ir krikščionių?“

Markiono įtaka buvo nemenka - beveik visi ekleziastiniai rašytojai išstojo prieš jį. Justinas jį laikė pavojingiausiu priešu. Jis laikytinas ir Pauliaus literatūrinio palikimo išsaugotoju, o 2 a. parašyti „Luko darbai“ galėjo būti parašyti, kad pakeistų Markiono „Luką“. Jis sudarė ir savo NT kanoną, gal net pirmąjį iš kanonų. 6 a. „Apaštalų susirinkimas“ aiškiai pabrėžė, kad Tėvas, o ne demiurgas sutvėrė pasaulį, kad tėra vienas Dievas, kad Jėzus gimęs iš moters (nors ir stebuklingomis aplinkybėmis), kad Jėzus buvo žmogiškoji būtybė, kad bus gyvų ir mirusiųjų teisėjas. Tai yra aiškiai nurodyti neatitikimai su Markiono mokymu.

„Prarastose krikščionybėse“ (2005) B. Ehrmanas priešpastato Markionitus ebionitams kaip du diametrialiai priešingus požiūrius į Senąjį Testamentą.

Vienintelis rašytinis Markiono veikalas „Antitezės“ (Prieštaravimai) buvocituojamas Tertuliano veikale „Prieš Markioną“. „Antitezės“ parodė prieštaravimus tarp žydų Biblijos ir krikščionių rašinių bei konfliktą tarp dviejų skirtingų Dievų.

Žydų dievas, kaip šio pasaulio valdovas (kosmokratos) buvo grubus, kaip ir jo nustatytas įstatymas. Jis (nors ir tebuvo tamsos valdovas) labai skyrėsi nuo Kristaus apreikšto gerojo Dievo.

Biblija sakė: „Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau“. (Iz 45:7)
Markionas klausė, kaip geras Dievas gali tverti pikta? Kaip netikęs medis gali nokinti gerus vaisius?

Jei Mozė kvietė keršyti - „Akis už akį“, tai Jėzus liepė susitaikyti, pranašas Eliziejus paliepia meškoms sudraskyti vaikus (2 Kar 2:23-24):
„Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: „Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki!“. Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus“.

O Jėzus liepė leisti „mažutėliams“ prieiti prie jo. Jozuė sustabdė Saulę danguje, gal izraelitai galėtų sumušti priešus, o Paulius sakė, kad Jėzus nurodė (Ef 4,26): „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“. ST leido poligamiją ir skyrybas, o NT griežtai tai draudė. Mozė prisakė laikytis sabato ir Įstatymo, Kristus abu juos neigė. Netgi ST pilnas prieštaravimų - per sabatą liepė auką apnešti aplink Jeriką 7 kartus. Neleista daryti paveikslų, bet Mozė liepė pagaminti bronzinę gyvatę. Ir Dievas nėra visur esantis, nes kam tada jam klausti - „Kur tu, Adomai?“ (Pr 3:9).

Tad žydų garbintas dievas Jahvė negali būti krikščionims apreikštu Geruoju Dievu. Krikščionybė siekė tapti universaliąja religija ir ją buvo sunku „užtempti“ ant netobulo vienos mažos tautelės tikėjimo. Jėzus nebuvo žydų pranašautas Mesijus, kuris turėjo būti valdovu Žemėje. Markionas vertino Paulių, nes šis pirmasis suprato Kristaus misiją - ir tuo išgelbėjo krikščionybę nuo uždaro žydiško sektantiškumo.

Taipogi Markionas parašė (arba įtakojo parašymą) vadinamąjį "Markiono prologą" Pauliaus laiškams. Bet didžiausias jo darbas - sudarytas ir suredaguotas NT kanonas (pirmasis tarp paminėtų kanonų).

Kanonas susidėjo iš dviejų dalių - Evangelijos (Evangelikon, suredaguota Luko evangelijos dalis) ir Apaštalų (Apostolikon, 10 Pauliaus laiškų). Kiti 12-a apaštalų nesuprato Kristaus, nes palaikė jį vien tik žydų išpranašautu Mesijumi. Pauliaus laiškai sudėti tokia tvarka: Galatiečiams, 1 ir 2 Korintiečiams, Romiečiams, 1 ir 2 Teosaliečiams, laodikiečiams (Efesiečiams) Kolosiečiams, Filipiniečiams ir Filemonui. Įtrauktoje Luko evangelijų yra svarbių praleidimų - nėra Lk 1:1-2:62 (Jėzaus gimimas), 3:1b-4:15 (apie Joną Krikštytoją, Jėzaus geneologija) ir kt. Pauliaus laiškuose pagrindiniai praleidimai yra laiškuose galatiečiams ir romiečiams.

Markionas negalėjo minėti Jėzaus gimimo, nes tasai buvo dosetinis [tik atrodęs kaip žmogus] - tad negalėjo gimti iš moters. Jėzus nieko nepasiėmė iš demiurgo - jis nusileido iš dausų 15-ais Tiberijaus valdymo metais ir pradėjo savo mokymą Kafarnsumo sinagogoje. Bet Markionas labai vertino Kristaus mirtį ant kryžiaus - kaip žmonijos išpirkimą.

Markionas nepagarbiai atsiliepė apie žmogų, sukurtą iš bjaurios medžiagos, panirusį sekso purve, gimusį nešvaroje, turintį kūną iš ekskramentų - tol, kol mirtis jį paverčia dvėseliena, bevardžiu lavonu, grobiu kirminams. Tad jam buvo nepriimtinas tokio kūno prisikėlimas.

Jis kaip ir Paulius neatmetė, kad Bažnyčios laukia susidūrimai su Antikristu. Tačiau neatrodo, kad jis būtų mokęs apie vizualų Kristaus sugrįžimą. Bet, per Dievo buvimą visur, jis mokė apie dvigubą istorijos raidą. Atrodo, jam svetima buvo ir visų jo mokymo pasekėjų išgelbėjimo idėja.

Kosmogoninė markionitų struktūra nepaprastai panaši į Justino (>Justinus).
Buvo trys dangūs - aukščiausiame - gerasis Dievas, viduriniame - žydų Įstatymo dievas, žemiausiame - jo angelai. Dar žemiau buvo Hyle, arba pirmapradė materija. Pasaulis yra Įstatymo dievo ir Materijos kūrinys. Kuriančioji galia nusprendė, kad pasaulis yra puikus ir nusprendė jįo apgyvenimui sukurti žmogų. Hyle davė jam kūną, o Kuriančioji galia įkvėpė gyvybę, jo dvasią.

Adomas su Ieva gyveno nekaltai Rojuje - ir nepradėjo vaikų. Įstatymo dievas nusprendė paimti Adomą iš Hyle, kad tasai tarnautų jam vienam. Pasivedęs į šalį, jis jam kalbėjo: "Adomai. Aš esmi Dievas, ir už manęs nėra jokio kito. Jei garbinsi kokį kitą Dievą, mirsi" Išgirdęs apie mirtį, Adomas išsigando ir pasišalino iš Hyle. Bet tada Hyle panoro, kad Adomas jai tarnautų, bet aptikusi, kad jis pasišalino iš jos, kerštaudama pasaulį užpildė stabais, - ir žmonės liovėsi garbinti Sutvėrimo Viešpatį. Įniršęs Kūrėjas po mirties žmones sukišdavo į Pragarą (Hadą, Nepamatytąjį pasaulį).

Tačiau pagaliau į pasaulį pažvelgė Gerasis dievas ir pamatė tas kančias, kurias, Hyle ir Sutvėrėjo sukeltas, kenčia žmonės. Ir jis paėmė užuojautos ragą ir pasiuntė savo Sūnų paliepęs: "Nusileisk ir įgyk tarno formą [kūną] ir tapki kaip Įstatymo sūnūs. Gydyk jų žaizdas, grąžink akliesiems regėjimą, prikelk mirusiuosius ir daryk kitus gydymo stebuklus. Tada Įstatymo dievas įtūš ir palieps savo tarnams tave nukryžiuoti. Tada keliauk į Pragarą, kuriame priims tave palaikę vienu iš mirusiųjų. Ten išlaisvinsi nelaimėlius ir sugrąžinsi prie manęs".

Taip sielos buvo išlaisvintos iš pragaro ir sugrąžintos pas Tėvą. Įsiutęs Įstatymo dievas nusiplėšė drabužius ir rūmų užuolaidas ir panardino pasaulį į tamsą. Antrąkart nusileidęs Kristus (šįkart jau Tėvo šlovėje) stojo prieš Įstatymo dievą. Taip šis suprato klydęs, manydamas, kad nėra aukštesnės galios už jį. Kristus jam tarė:

„Aš turiu skriaudą nuo tavęs, bet man nereikia jokio kito teisėjo nei tavo sukurtas įstatymas. Ar neparašyta jame, kad turi būti užmuštas žudikas ir tam, kurs praliejo nekaltą kraują, irgi reikia pralieti kraują? Tad leisk man nužudyti tave ir pralieti tavo kraują, nes aš esu nekaltas, o tu praliejai mano kraują“.

Sutvėrėjas neturėjo kaip gintis ir sutikęs atsakė: „Aš buvau nežinioje. Maniau, kad tesi žmogus ir nemaniau, kad esi Dievas. Įvykdyk kerštą, kuriam turi teisę“. Kristus paliko jį, nuvyko pas Paulių ir šiam atskleidė tiesos kelią.

Markionitai išsaugojo ir seniausią mums žinomą krikščioniškąjį rašinį, rastą virš durų į Sirijos kaimelio namą, buvusį markionitų susirinkimų vieta (ar bažnyčia), gana keistai vadinta sinagoga (318 m). Pažymėtina, kad bažnyčia pašvęsta buvo „Viešpačiui ir išpirkėjui, Gerajam“ [„Chestos“, o ne Christos].

Atrodo, kad ankstyvaisiais laikais tiedu žodžiai kėlė nesusipratimų. „Christos“ yra graikiškas „Mesijo“ variantas - „Pateptasis“, kurį vartojo tikėjusieji, kad Jėzus yra žydų Mesijas. Tai neigė markionitai ir kitos gnostikų sektos. Jiems „Chrestos“ žymėjo švenčiausią, tobuliausią, tyriausią šventąjį. Ir kai vėlesnieji ortodoksai [per nežinojimą?] jį visur pakeitė į „Christos“, jie jį apribojo vien žydiška dvasia.

Markionas jautė poreikį griežtai atskirti įstatymą ir evangeliją, grubumą ir švelnumą, veiklą ir tikėjimą, kūną ir sielą, nusidėjimą ir dorumą, mirtį ir gyvenimą.

Evangelija buvo ne priemonė pasauliui paaiškinti, o pasaulio išpirkimo būdas.

Į dvi dalis buvo paskirstyti ir žmonės. Gerieji stengėsi nesilaikyti demiurgo įstatymų. Tad ir iš požemio mirusiųjų karalijos Kristus išlaisvins ne ST teisuolius (Iren. I,27:3), o prasižengusius Kūrėjui. Dar labiau ST Dievo įstatymų nesilaikymo nuostatą išsakė karpokratiečiai.

Kristus pažadėjo žmonėms, kad išvaduos juos iš jų viešpaties ir iš šio pasaulio.

Markionas atkreipė dėmesį į krikščionybės prieštaravimą, kuri, iš vienos pusės, rodė istorinį sąryšį su ST, o iš kitos, paliko vietą etikai, laikydama, kad judaizmas ją pažeidė ir dabar ją reikia atstatyti.

Bažnyčios tėvai įvardindavo Markioną gnostiku. Bet Markionas labiau laikytinas Mani pirmtaku nei grynuoju gnostiku. Markionizmas parodo helenistinės filosofijos įtaką krikščionybei ir Senojo Testamento kritiką iš platonizmo pozicijų. Anot A. fon Harnako, sekta galėjo paskatinti kitas krikščioniškas sroves formalizuoti tikėjimą ir sudaryti savus Raštų kanonus. Markiono mokymas

E. Furgusonas nurodo tris pagrindinius skirtumus nuo gnosticizmo:

Jis ragino viešumą melstis ir stengėsi pertvarkyti krikščionybę, o nesirūpino mokyklų steigimu tiems, „kurie žino“, ir nesižavėjo mistiniais kultais su paslaptingomis (pvz., įšventinimo) apeigomis. Bažnyčios tėvai, prieštaravę jam, daug ko išmoko. Bet Markionas nesukūrė filosofinės krikščionybės sistemos, kuri buvo patristinės filosofijos vaisius.

Jo mokymo jėga buvo Pauliaus mokyme, - atmetant to tikėjimo šaknis, žydiškąją tikėjimo istoriją. Tad jis laikytinas tikruoju krikščioniu.

Markionas išsigelbėjimu laikė tikėjimą, o ne gnosį. Išsigelbėti gali visi - „tikintieji“, o ne tik „žinantys“ ar „darantys“. Meilė ir dėkingumas veržėsi iš tų širdžių, įtikėjusių į Kristų.

Paul Johnson'as apibendrina su tuo susijusius sunkumus (skaitykite apie gnosticizmo savokos vystymąsi):
„Dar niekas tiksliai neapibrėžė 'gnosticizmo' ar įrodė, ar jis kilo iš krikščionybės, ar buvo jos pirmtakas. Tikra, kad gnostikų sektos paplito tuo pat metu kaip krikščionybė; tai buvo dvi to paties religinio kamieno šakos. Gnostikai turėjo du pagrindinius principus: tikėjimu į slaptą tiesos kodą, perduotą žodžiu ar senaisiais raštais. Gnosticizmas buvo 'pažinimo religija' (ką ir reiškia pats žodis), tvirtinusi turinti vidinė gyvenimo paaiškinimą.

Tai buvo dvasinis parazitas, panaudojęs kitas religijas kaip 'laikmeną' (nešiotojas). Tam krikščionybė puikiai tiko. Ji turėjo mistinį įkūrėją, Jėzų, kuris išnyko po savęs palikęs posakių rinkinį ir pasekėjus, perduodančius juos. Be viešai išsakomų buvo ir 'slaptųjų', keliaujančių iš kartos į kartą. Tad gnostikai išplėtė krikščionybę, bet ir pakirto jos istorines šaknis...“

Apie 450 m. armėnų vyskupas Eznik'as (Eznig ar Esnig) savo „Netikrų mokymų sutriuškinimas“ (į prancūzų kalbą išversto 1833 m.) veikalo 4-ą (ir paskutinę) knygą skyrė markionitams, atrodo, tomis dienomis tebebuvusiems labai populiariems. Iš jos aišku, kad to laikmečio markionitai laikėsi artimų gnosticizmui pažiūrų.

Atmesdamas alegorinį ST interpretaciją jis buvo tarsi žydas (Tertull., adv Marc, III), o atmesdamas krikščionybės istorinį sektinumą, jis atrodė kaip žydas ir pagonis tuo pačiu metu (Markiono antitezės buvo plačiai panaudojamos pagonių ir manikiečių kaltinimuose krikščionybei). 12-a apaštalų laikydamas nepatikimas liudytojais, buvo begėdiškiausias iš eretikų.

Daugelis krikščioniškųjų gnostikų iki galo neišreiškė dualizmo, nes bijojo, kad tai nebus priimtina bažnyčiai. Jie tik bandė pašalinti tiesioginę gerojo dievo atsakomybę už pasaulio blogybes - įvesdami archonus, tarpinių žemesniųjų sričių valdytojus.

Klasikiniai gnostikai (Valentinas ar Basilidas) išsigelbėjimu laikė dieviškosios 'kibirkšties' (pneuma) išsilaisvinimą iš žemiškojo kūno 'kalėjimo'. Po mirties pneuma (dvasia) kyla per daugelį sferų, kurias valdo demoniškieji archonai. Gnosio pažinimas padėdavo dvasioms įveikti tas priešiškas sferas ir susilieti su 'aukščiausiuoju Dievu'.

^*) Kerdonas (lot. Cerdone) – 2 a. gnostikas iš Sirijos. Pradžioje buvo Simono Mago pasekėju. Jis apsimetinėjo krikščioniu, tačiau iš tikro krikščionių tarpe skleidė gnostines pažiūras. Buvo demaskuotas ir „atgailavo“ – tačiau tetruko trumpai; jis atsiskyrė nuo Bažnyčios ir įsteigė savo bendruomenę (kerdoniečius). Tada ir Romos vyskupas atskyrė Kerdoną nuo Bažnyčios. Apie Kerdoną yra rašę daugelis krikščionių autorių. Jis padarė stiprią įtaką markionitams.
Lygindamas Senąjį ir Naująjį testamentą jis priėjo išvados, kad krikščionybė ir judaizmas nesuderinami (pvz., ST ragina žiauriai bausti priešus, o NT – juos mylėti). Tai jis aiškino, kad juose skirtingi Dievai; taigi yra ir dvi pasaulio kilties pradai: vienas blogas (Demiurgas), suteikiantis Įstatymą Mozei ir pasirodantis pranašams, o kitas geras (Kristaus Tėvas) – atsiveriantis žmonėms per Jėzų Kristų. Žmonija sutverta Demiurgo – tad ir visas materialus pasaulis yra blogas. O gerasis pradas negali priimti blogio (taigi, teigiamas doketizmas).