Candle with rose   

Šv. Teresa iš Avilos
(1515.03.28 - 1582.10.04)

   Candle with rose            

Teresa Sanchez Cepeda Davila y Akumada gimė Aviloje, senojoje Kastilijoje. Ji buvo trečias ir mylimiausias Don Alonso Sanchez de Cepeda vaikas iš antrosios žmonos, Dona Beatriz Davila y Ahumada, kuri mirė 1528-ais būsimajai šventajai teturint 14 m. Teresa buvo vidutinio ūgio, apkūnoka ir gerų proporcijų. Dailią išvaizdą ji išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. [Maria de S.Jose. Libro de recreaciones]

Terezos vaikystė prabėgo šalia tėvo, mėgusio rimtas knygas, ir lepinančios dievobaimingos motinos. Ji lengvai bendravo su žmonėmis, turėjo gabumų "plunksnos bandymams", siuvinėjimui ir namų ruošai. Jos drąsą liudija įvykis, kai turėdama 7 m. amžiaus su broliu Rodrigo paliko namus ketindami padėti galvas už Kristų maurų valdose, tačiau juos išeinančius iš miesto sutiko dėdė ir grąžino namo [Ephrem de la Madre de Dios. Tiempo y Vida de Sta Teresa]. Maždaug 12 m. amžiaus jos religinis įkarštis sumažėjo. Ją patraukė riterių knygos. Jos meilė buvo nukreipta giminaičiams, Mejias, tetos Dona Elvira vaikams. Ji net mąstė apie vedybas. Tačiau tam paprieštaravo tėvas. Jai blaškantis prieštaravimuose mirė motina.

Motinai mirus bei ištekėjus vyresniajai Terezos seseriai, Teresa pasijuto vieniša ir šaukėsi Pagarbintosios Nekaltos Mergelės tapti jos motina. Tad 1531 m. tėvas ją pasiuntė mokytis pas Augustinų vienuoles iš St. Maria de Gracia. Konvento mokykloje Dona Maria de Brinceno padėjo Teresai atrasti šios pamaldumą. Ji pradėjo galvoti apie vienuolės pašaukimą. Tačiau jai susirgus po 18 mėn. 1532 m. pabaigoje ji grįžo į namus ir apsistojo pas seserį Castellanos mieste.

Pas tėvą, o kartais ir giminaičius, ji pragyveno keletą metų. Tarp giminaičių buvo ir dėdė, kuris ją supažindino su „Jeronimo laiškais“, paskatinusiais ją pasišvęsti religiniam gyvenimui. Negavusi tėvo sutikimo, ir jos broliui bei paslapčių patikėtiniui išėjus jūreiviu į karą dėl Rio de la Plata, 1635-ųjų lapkričio 2 d. ji įkalbėjo kitą brolį ir paliko namus įstodama į karmelitų Inkarnacijos konventą Aviloje, tuo metu turėjusį 140 vienuolių. Čia ji rado draugę Juana Suarez. Tačiau šeimos palikimas jai kėlė skausmą, kurį ji lygino su mirtimi.

Jos tėvas nusileido tokiai įvykių eigai. Ji pasišventė maldai ir atgailai. Bet praėjus metams, Teresa rimtai pasiligojo ir turėjo ilgai gydytis, tiesa, taip nesėkmingai, kad buvo patekusi į beviltišką padėtį. Kaip paskutinę viltį, jos tėvas ją nuvežė į Becedas mažą miestelį tikėdamasis Kastilijoje garsios gydytojos pagalbos. Tačiau tai nepadėjo. 1538-ųjų rudenį ji paliko Becedas ir persikėlė į dėdės Pedro de Cepeda namus Hortigosa mieste. Čia ji gavo paskaityti Frančisko iš Osuna***) knygą „Tercer Abecedasio“:
„Aš nežinojau, kaip melstis ir kaip atsiminti, tad su dideliu malonumu į ją panirau ir nusprendžiau iš visų jėgų sekti tuo keliu“, [Libro de la Vida, šv. Teresos autobiografija]

Teresos sveikata tik blogėjo ir jos tėvas 1539 m. liepos mėn. Ją pasiėmė į Avila. Rugpjūčio 15 d. ją ištiko koma. Po 4 d. ji atsigavo, bet 3 m. buvo paralyžuotos kojos. Pasveikimą ji laikė Šv. Juozapo nuopelnu. Nuo tada ji įžengė į savo dvasinio gyvenimo brandos laikotarpį. Per 18 m. ji patyrė daug mistinių patirčių. Nuo 39 m. amžiaus ji džiaugėsi nuolatiniu Dievo buvimu šalia ("skausminguoju Jėzumi").

Tų kančių metais ji pradėjo minties maldas. Vėliau, nusprendusi, kad jos pokalbiai su kai kuriais pasaulietiškai nusiteikusiais giminaičiais, dažnais svečiais konvente, daro ją nevertą Dievo akivaizdoje, jas nutraukė - iki tol, kol nepasidavė iš pradžių dominikonų, o vėliau jėzuitų įtakai.

Tada ją pradėjo lankyti Dievo „intelektualiosios vizijos“ - tiesiogiai regint dalykus ir girdint žodžius. Visa Avila buvo sujaudinta pasakojimais apie šios vienuolės regėjimus. Jos religinis gyvenimas aprašytas „Autobiografijoje" (užbaigtoje 1565, ankstesnė versija dingusi), „Ryšiuose“ ir „Vidaus pilyje“. Tai sukuria toki įspūdingą biografiją, kuri sulyginama su „Šv. Augustino konfesijomis“. Tam laikotarpiui priskiriami ir neįprasti pareiškimai - tokie kaip jos širdies pervėrimas ir padalijimas, dvasinės sužieduotuvės ir mistinės vestuvės [ skaitykite puslapį apie levitacijos pasireiškimus ].

Vietos pragare regėjimas, jei ji nustotų tikėti malone, vertė ją ieškoti vertesnio gyvenimo. Po daugelio sunkumų ir pasipriešinimo, Šv.Teresa įkūrė Aviloje basakojų karmeličių vienuolyną pagal šv. Jozefo regulą (1562 rugpjūčio 24 d.) ir po 6 mėn. gavo leidimą ten apsistoti. Po 4 m. ją aplankė karmelitų generolas John Baptist Rubeo (Rossi), kuris ne tik aprobavo jos padarytą darbą, bet ir pateikė pavyzdžiu kitoms vienuolių bendrijoms. Netrukus ji įkuria savo vienuoles Medina del Campo (1567), Malagon'e ir Valladolid'e (1568), Toledo ir Pastrana (1569), Salamanca (1570), Alba de Tormes (1571), Segovia (1574), Veas ir Sevilija (1575) bei Caravaca (1576). Knygoje „Pagrindų knyga“ ji aprašo šių konventų istoriją - beveik visi jie sutikti su dideliu priešingumu, bei įkurti su pagalba iš aukščiau. Palaikoma Antorio de Heredia, Medina prioro ir šv. Kryžaius Jono, ji atliko reformą tarp karmelitų brolių (1568 lapkričio 28 d.). Pirmieji jų konventai buvo Duruelo (1568), Pastrana (1569), Mancera ir Alcala de Henares (1570).

Naujas laikotarpis prasidėjo su Jerome Gratian'u, kuris beveik iškart įgavo nuncijaus pasitikėjimą ir daug nuveikė šalindamas įvairius generolų suvaržymus. Mirus nuncijui prieš Teresą kilo nepasitenkinimo audra, trukusi 4 m. ir bandžiusi sunaikinti užgimstančią reformą. Tai aprašyta jos laiškuose. Palaipsniui audra aprimo ir basakojų karmeličių provincija, palaikant Pilypui II*), buvo patvirtinta ir kanonizuota 1580 m. birželio 22 d.

Šv.Teresa, pasenusi ir palaužta sveikata, įkūrė Villnuava de la Jara ir Palencia (1580), Soria (1581), Granada (per pagalbininkę Venerable Anne of Jesus) ir Burgos (1582). Ji paliko savo gyvenamą vietą ir, apsistodama Palencia, Valldolid'e ir Medina del Campo, rugsėjį pasiekė Alba de Torres jau sunkiai sirgdama. Netrukus atgulė ir 1582 m. spalio 4 d. mirė (mirties data po kalendoriaus reformos persikėlė į spalio 15 d.) Po kelių metų jos palaikai buvo perkelti į Avilą, bet vėliau vėl sugrąžinti į Alba, kur iki šiol ilsisi ramybėje. Ten saugoma ir jos širdis. Ji pašlovinta 1614-ais ir Grigaliaus XV**) kanonizuota 1622 m. Jos diena minima spalio 15 d.

Teresos vieta tarp mistinės teologijos atstovų ypatinga. Ji daugiausia rėmėsi asmenine patirtimi. Tomistinę pakraipą galima spėti buvus dėl jos išpažinimo ir vadovų, kurių dauguma buvo dominikonai. Ji pati nebandė įkurti mokyklos priimta prasme ir jos rašiniai neturi Aeropagite, patristinių raštų, įtakos, kaip ir scholastinių mistinių mokyklų, tarp kurių ir vokiečių dominikonų mistikai. Jos sistema apsiribojo ja pačia ir nė žingsnelio toliau.

Truputį apie jos vardo rašymą

Įprasta rašyti Teresa arba Terasia, - be „h“ (Therasa), - ne tik ispanų ir italų kalbose, kur „h“ raidei nėra vietos, bet ir prancūzų, vokiečių bei lotynų. Vardas yra kilęs iš graikų Tharasia, šv. Paulinus iš Nola žmonos vardo. Tad vokiškai jis rašytinas Theresia, o prancūziškai - Therese.


*) Pilypas II Habsburgietis (Felipe II, 1527-1598) – Ispanijos (1556-1598) ir Portugalijos (1581-1598) karalius.

**) Grigalius XV (pasaul. Alessandro Ludovisi, 1554-1623) – Romos popiežius (1621-1623). Įteisino slaptą balsavimą konklavoje.

***) Frančisko iš Osuna (apie 1492-1540) – ispanų pranciškonas, kelių įtakingų kūrinių apie dvasingumą autorius. Vienuoliu tapo 1514 m. Jo knyga „Trečioji dvasinė abėcėlė“ (1527), laikoma pranciškonų misticizmo įsikūnijimu, įkvėpė Terezą iš Avilos. Joje jis žada, kad draugystę ir bendrumas su Dievu galimi išvalant savo sąmonę ir įžengiant į jo širdį. Savo vidinės maldos išvystymui jis sukūrė maksimas kaip nuorodas meditacijai, kurias išdėstė abėcėliškai. Jis parengė tris tokias abėcėles: „Tercer Abercedario“ (1527), „Primero“ (1528), „Segundo“ (1530). Apie 1536 m. grįžęs į Ispaniją per 3 m. parengė Penktą ir Šeštą abėcėles, o vėliau pirmas tris pertvarkė.

Teresa Avila
Terese Avila
Skulptūra Avila mieste

L' estasi di Sainta Teresa, Avila: scultura italiana
Bernini Gian Lorenzo,1596-1680
Šv. Teresos ekstazė
Roma, S.Maria della Vittoria bažnyčios Cornaro koplyčia,
Daugiau apie ją

 
Icon of Saint Teresa, Avila
Iš Robert Lentz kolekcijos
 
Melsvoje maurų ornamentų fone Dovydo žvaigždės gali reikšti jos žydišką kiltį ir kad Ispanija buvo daugelio kultūrų lydinys

 

Kontempliacija ir nuolankumas
Iš šv.Teresa Avila, "Vidinė pilis"

Galime praleisti tuos nutikimus, kai Viešpats pamalonino {kontempliuojantįjį} be jokios priežastis - vien savo valia. Jis žino, kodėl taip daro, ir ne mums tai priimti... Nuolankumo ir dar daugiau nuolankumo! Tik per nuolankumą Viešpats suteikia visa, ko jo prašome. Ir pirmiausia, jei nuolankiai nemąstome apie tas galimas Viešpaties malones. "Bet kaip", paklausite, "mes jas gauname, jei negeidžiame?" Štai kelios priežastys:

  1. Svarbiausia mylėti Dievą be jokio suinteresuotumo;
  2. Nėra visiškas nuolankumas manyti, kad už mūsų niekingą tarnybą mes turėtume gauti kažką labai svarbaus.
  3. Tikras pasiruošimas gauti tas dovanas yra troškimas kentėti ir pamėgdžioti Viešpatį, o ne jungtis su juo, kuo jį dažnai supykdome.
  4. Jo Didenybė nėra įpareigotas duoti jas mums, kaip kad yra įpareigotas duoti mums garbę, jei laikomės jo nurodymų, be kurių negalime būti išgelbėti. Tai neabejotina tiesa, kurią žinau, - ir žinau žmonies, kurie eina meilės keliu, vieniši, kaip ir turėtų būti, patarnaudami nukryžiuotajam Kristui - ir ne tik jie neprašo paguodžiami, o tik meldžia, kad to nesulauktų šiame gyvenime.
  5. Turėtume veikti nuolankiai - vanduo neteka kanalais, kaip kad kiti padaro, ir nieko nelaimime vargindami save, jei nėra pagrindu (priežastimi). Ir nors daug medituotume, daug žeistume save ir daug ašarų išlietume, negalime sukurti vandens tais būdais - tai duota tik tiems, kam leido Dievas - ir dažnai tada, kai apie tai nė negalvoja.

Mes esame Jo, seserys, tegu jis daro su mumis , ką nori, ir veda mus, kur jam patinka. Esu tikra, kad jei kuri mūsų pasiekia tikrą nuolankumą ir nusižeminimą [sakau "tikrą", nes jis turi būti ne tik mintyse, nes mintys dažnai apgauna mus - ir tai nėra tikras nusižeminimas], tai Viešpats būtinai apdovanos malone, ir daugelį kitų, kurių nė nežinome. Tereikia jį melsti ir šlovinti. Amen.

 

Rekolekcija: valios aktas
Iš šv.Teresa Avila, "Tobulumo kelias"

Viešpats mumyse - eikime prie jo

Atminkime, kaip mums svarbu suprasti šią tiesą - kad Viešpats yra mumyse ir ten mes esame su juo.

Jei kuris meldžiasi, malda gali būti vien tik garsinė išraiška, bet mintis priimama daug greičiau, - ir ta malda daug vertingesnė. Tai vadiname rekolekcija, nes siela apjungia visus sugebėjimus (t.y. valią, atmintį ir suvokimą) ir įeina į save kad būtų su Dievu. Dieviškasis mokytojas ateina daug greičiau nei kitais būdais mokyti to ir perduoti Santarvės maldą.

Galintys save vesti šiuo keliu sielos Dausose, kur įsikūręs Dangaus ir žemės sutvėrėjas Ir išsiugdę įpročius nesižvalgyti į nieką ir nepasilikti nė vienoje vietoje, galinčioje pritraukti paviršutiniškus jausmus - gali būti tikri, kad eina nuostabiu keliu ir be kliūčių ateis atsigerti fontano vandens ir ilgą kelionę atliks per trumpą laiką.

Rekolekcija yra valios aktas, o ne antgamtiška būsena

...Norėčiau paaiškinti šio šv.bendrakeleivio prigimtį per didįjį Bendražygį, Švenčiausią iš švenčiausiųjų, kuriame niekas negali sutrukdyti sielai ir jos sutuoktiniui likti vienai, kai siela trokšta įeiti į save pačią ir už savęs užtrenkti duris, kad atsiribotų nuo visa, kas pasaulietiška ir liktų tame Rojuje tik su savuoju Dievu. Sakau "trokšta", nes turite suprasti, kad tai ne antgamtiška būsena; ji priklauso nuo mūsų norų, į į ją, Dievo malone, galime įžengti patys... Tada mūsų sugebėjimai nenutildomi, jie siejos įkalinami viduje.

... Jie sako, kad turime atmesti viską, kas šalia, norėdami prisiartinti prie Dievo viduje net mūsų įprastų. Jei nors akimirkai galiu pašaukti savo bendražygį sieloje, tai didelis pasiekimas.

Valia gali būti virš jausmų

Tos sielos jau yra, taip sakant, prie jūros, ir nors jos dar nenuplaukė tiek toli, kad nematytų sausumos, tai daro viską, ką gali, kad galėtų ją palikti - per joms skirtą laiką, per jausmų rekolekciją. Jei jų rekolekcija yra nuoširdi, tai tampa aišku, nes ji sukuria tam tikrus efektus, kurių nemoku paaiškinti, bet kurią kiekvienas ją patyręs atpažįsta. Tai tarsi siela pakyla nuo žaidimo lygio, - pamatydama, kad pasaulietiški dalykai tėra žaisliukai, ir pakylėdama virš jų; kaip žmogus persikeldamas į stiprią [ilį, ordiną, kur gali daugiau nebijoti priešų. Jausmai pašalinami iš visų išorinių dalykų ir visiškai atmetami su panieka - neaišku kaip, akys užsimerkia ir jų nematome, o sielos dvasinis regėjimas tampa labai ryškus. Einantys šiuo keliu beveik visada užsimerkia kalbėdami maldą. Tai, dėl daugelio priežasčių, yra geras paprotys, nes parodo, kad stengiamasi nevelgti į pasaulietinius dalykus...

Iš pradžių tai gali nebūti aišku, kai rekolekcija dar nėra labai gili - šiame etape tai nutinka kartais daugiau, kartais mažiau. Pradžioje tai gali sukelti problemų, nes kūnas reikalauja savo teisių nesuprasdamas, kad jei atsisakys priimti tai, tai nukirs sau galvą. Bet jei tęsime tas pratybas, nauda pasireikš pati ir pradėdami melstis pajusime, kad bitės skrenda į avilį, kad pagamintų medų, - ir tai vyksta be mūsų pastangų. Tai Viešpaties valia, lyginant su laiku, kai buvo daromos pastangos, siela ir valia pakils virš jausmų. Jie ne tik parodys ženklą, kad nori įeiti į rekolekciją ir jausmai paklūsta ir leidžiasi surenkami. Vėliau jie vėl gali apsireikšti, bet jau pasiektas didis laimėjimas, nes jie bet kada gali būti sugrąžinti, nes jie išeina kaip belaisviai ir vergai ir jie nedaro jokios žalos kaip anksčiau. Kai valia juos pašaukia, jie atsiliepia greičiau tol, kol, įėję į sielą daugybę kartų, pasiliks ten tobuloje kontempliacijoje, pamalonindami Viešpatį..

... tuos geruosius įpročius. Taip darančios sielos yra labiau apsaugotos nuo įvairių nuodėmių ir dieviškosios meilės liepsna jas labiau uždega - jos yra taip arti tos ugnies, kad nors ir mažai tai suvokiant, maža kibirkštėlė nukritusi ant jų gali jas uždegti liepsna. Kai iš šalies nėra kliūčių, siela lieka viena su savuoju Dievu ir yra pasiruošusi užsiliepsnoti.

Maldos kalbėjimas rekolekcijos maniera

... Kad geriau suprastumėm, ką sakome ir kam sakome (maldoje), turime surinkti mūsų išorinius jausmus, apkrauti juos ir duoti jiems kažką, kuo jie būtų užimti... Gali užtrukti kalbant valandą {"Tėve mūsų"}, kol pajusime, kad esame su Juo ir ko jo prašome, ir kaip jis linkęs, kaip bet kuris tėvas, tai mums duoti ir kaip jam patinka būti su mumis...

Dėl Viešpaties meilės, seserys, įpraskime kalbėti "Tėve mūsų" šiuo rekolekcijos būdu, ir jūs pamatysite, kaip jūs pasiekiate norimą. Tai maldos kalbėjimo metodas tampantis įpročiu, kuris sukliudo sielai nuklysti nuo kelio ir sugebėjimams pailsėti. Tai jūs patirsite su laiku - aš tik meldžiu jūsų tai pabandyti net ir nedidelio nepatogumo kaina, kuris visada atsiranda, kai norite išsiugdyti naują įprotį. Užtikinu jus, kad ilgainiui pajusite didelį malonumą aptikę, kad verta pavargti siekiant šv.Tėvo, kurį meldžiate, ir jį surasite savyje.

Viešpats gali tas iš jūsų, kurios apie tai nežino, išmokyti šito; iš savo pusės galiu prisipažinti, kad, kol Viešpats neišmokė manęs šio būdo, aš niekada nežinojau, kaip rasti pasitenkinimą ir malonumą maldoje ir todėl, kad iš šio įpročio gaunu tiek daug, rašau apie tai taip ilgai...

Patariu, siūlydama kiekvienai norinčiai tai patirti (nes, kaip sakiau, tai padaryti yra mūsų galioje), nepervargti taikant aprašytą metodą, nes jis tapatus meistriškumo siekimui palaipsniui ir jis nėra bergždžias triūsas. Įveikti save savo naudai galima pajungiant jausmus vidinio gyvenimo tarnystei. Jai kalbant reikia bandyti atminti, kad Jis yra jos viduje ir būtent Jam ji kalba; jai klausant reikia atminti, kad ji įsiklauso Jo, esančio arčiau jos nei kas kitas. Trumpai tariant, tegu ji aptinka, kad jei nori, jai niekada nereikia pasitraukti nuo to gerojo bendražygio, ir tegu ji nuliūsta, kai palieka savo Tėvą vieną, nors Jo jai reikia taip labai.

Jei gali, tegu ji praktikuoja rekolekciją kelis kartus į dieną, jei ne - laikas nuo laiko. Jai pripratus prie jos, ji pajaus jos naudą - vėliau ar anksčiau. Ir kai Viešpats pamalonins ją tuo, ji nenorės to iškeisti į jokius turtus.

Nieko, o seserys, neišmokstama be kai kurių nepatogumų, tad, dėl Dievo meilės, darykite tai rūpestingai, ir laikas bus gerai praleistas. Aš žinau, kad su Dievo pagalba, jei praktikuosite tai metus, o gal ir tik 6 mėnesius, - jums tai pavyks. Pagalvokite, kad tai trumpas laikas tokios naudos pasiekimui, ir jūs paruošite gerą pagrindą, kad, Viešpačiui nusprendus kilstelti jus prie didelių dalykų, jis rastų jus pasiruošusias, nes esate arti Jo, Galbūt, jo Aukštenybė niekada neleis pasitraukti nuo savęs. Amen.

Parengė -JS- 

Eusebijus iš Cezarėjos
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Moterys krikščionybėje: Kruvinoji Meri
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Krikščionių šventieji: šv.Gemma Galgani
Moterys krikščionybėje: Katerina Liuter
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Krikščionių šventieji: Šv. Edmundas iš Abingdono
Moterys krikščionybėje: Monika, Augustino motina
Moterys krikščionybėje: Elena, Konstantino motina
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Viduramžių prabudimai: Husas ir Jeronimas
Eretikas Džirolamas Savonarola
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Viduramžių prabudimai: Katarai
Šv. Grigalius Nazianzietis
Apsinuoginę kvakeriai
Bonaventūras
Susanos istorija
Religijos skyrius
Filosofijos skirsnis
Vartiklis

 
 
 
 
 
Teresia Avila
 
 
 
 
Šv.Teresos relikvijos
Relics of Saint Theresa of Avila
Relics of Saint Theresia of Avila
Reliquary of St. Teresa of Avila
Pasididinti  
 
 
 
 
 
 
 
Wall of Avila
Avila sienos dalis