Aldous Huxley. Suvokimo durys  
Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

Tekste [ ... ] pažymėta papildoma pastaba; tiesiog išskirtas tekstas - svarbesnė mintis.

Apmąstydamas savo patirtį pamačiau, kad sutiku su žinomu Kembridžo filosofu dr. K.A. Broadu24), kad „mums reikia gerai pasistengti ir gerokai rimčiau nei iki šiol išnagrinėti tą teoriją, kurią iškėlė Bergsonas apie atmintį ir juslinį suvokimą“.

Spėjimas tame, kad smegenų, nervų sistemos ir jutimų organų funkcija, iš esmės, šalinamoji, o ne produktyvioji. Bet kuris asmuo kiekvieną akimirką geba prisiminti viską, kas kada nors su juo nutiko, ir suvokti, kas vyksta bet kur visatoje. Smegenų ir nervų sistemos funkcija yra apsaugoti mus nuo tos begalės, dažniausiai nenaudingos ir neturinčios jokios prasmės, informacijos, pribloškiančios ir gluminančios mus, pašalinant didžiąją dalį to, kas, kitu atveju, suvoktume ir atsimintume kiekvieną akimirką, ir paliekant tik labai mažą ir atrinktą dalį, kuri, tikėtiniausia, bus praktiškai naudinga. Pagal tokią teoriją kiekvienas mūsų potencialiai – platus Protas. Tačiau, kadangi mes gyvūnai, [ ne tiek, kiek mes gyvūnai, kiek tai, kad gyvename bendruomenėje, toje kovoje už gyvenimą ar mirtį, kai turime ginti gyvenamą vietą, prie kurios turime prisitaikyti ir taip virsti kažkuo kitu nei esame ] mūsų uždavinys – išgyventi visais įmanomais būdais. Tam, kad biologinis išgyvenimas būtų įmanomas [ bendruomenėje, valdomoje dėsnio, kad išlieka tik stipriausias ], plataus Proto srautas privalo būti nukreiptas per siaurą smegenų ir nervų sistemos vožtuvą. [ tapdami akli tam keistam žaidimui, kuriame dalyvaujame, ir kurti visam skurdui, padarančiam mus romiais žaidėjais, nekritiškais vartotojais ir nuolankiais tarnais ] Tai, kas išeina kitame gale, - pasigailėtinas upeliukas tos sąmonės, kuri padeda mums išgyventi šios planetos paviršiuje.

Tam, kad formuluotų ir išreikštų šio nurėžto suvokimo turinį, žmogus išrado ir be paliovos vystė tas simbolių sistemas ir numanomas filosofijas, kurias vadino kalbomis. Kiekviena asmenybė – kartu ir imtuvas, ir auka lingvistinei tradicijai, kurioje jis gimė: imtuvas, nes kalba suteikia prieigą prie kitų žmonių patirties sukauptų įrašų, o auka, nes kalba ją sustiprina tikėjimu, kad toli apribota sąmonė yra vienintelė, ir iškraipo jos realybės suvokimą tiek, kad toji asmenybė tik džiaugiasi, galėdama savo vaizdinius priimti už duomenis, savo žodžius – už realius daiktus. Tai, kas kalboje vadinama „šiuo pasauliu, - tai apriboto suvokimo visata, visiems laikams išreikšta ir sustingusi kalboje Įvairūs „kiti pasauliai“, su kuriais žmogiškos būtybės surengia netvarkingus kontaktus, - tai suvokimo visuotinumo elementų milžiniškas kiekis, priklausantis Visam Protui. Dauguma žmonių didesnę laiko dalį težino tik tai, kas praeina pro redukuojantį vožtuvą ir vietinės kalbos apibūdinta kaip tikra. Tam tikri asmenys vis tik, matyt, gimsta su kažkokiu įgimtu išlenkimu, aplenkiančiu tą redukuojantį vožtuvą. Dar kitiems tokie laikini aplenkimai įvyksta spontaniškai arba dėl kryptingų „dvasinių pratimų“, su hipnozės ar narkotikų pagalba. Per šiuos nuolatinius arba laikinus aplenkimus, matyt, teka ne vien „visko, kas vyksta visur visatoje“ suvokimas (nes aplenkimas nepanaikina redukuojančio vožtuvo, kaip ir anksčiau šalinančio visą Viso proto turinį), tačiau vis tik kažkas daugiau ir aukščiau, kažkas skirtinga nuo rūpestingai atrinktos utilitarinės medžiagos, kurią mūsų aprėmintas protas laiko pilnu arba, bent jau, pakankamu tikrovės vaizdu.

Smegenys turi tam tikrą kiekį enziminių sistemų, koordinuojančių jų veiklą. Kai kurios jų reguliuoja gliukozės patekimą į smegenų ląsteles. Meskalinas slopina šių enzimų gamybą ir taip sumažina į smegenis, kuriems nuolat reikia cukraus, patenkantį gliukozės kiekį. Kas vyksta tada? Stebėta per mažai atvejų, taigi išsamaus atsakymo kol kas nėra. Tačiau tai, kas nutiko daugumai iš to nedaugelio, kurie stebint vartojo meskaliną, galima teigti:

(1) Sugebėjimas prisiminti ir „mąstyti betarpiškai“ silpnas, jei tik ne visiškai panaikintas (klausydamas savo kalbėjimo narkotiko poveikyje įrašus negaliu pasakyti, kad tada buvau kvailesnis nei įprastai);

(2) Vizualiniai įspūdžiai smarkiai sustiprinti, o akis vėl įgyja kažką iš vaikystės perceptyvaus sugebėjimo, kai jusliniai duomenys automatiškai ir iškart nepaklūsta konceptui. Dėmesys erdvei sumažėjęs, o su laiku nukrenta beveik iki nulio.

(3) Nors protas ir lieka nepaliestas, o per suvokimą ir smarkiai pagerėja, valia giliomis permainomis pabloginama. Vartojantis meskaliną nemato reikalo ką nors daryti ir aptinka, kad dauguma priežasčių, pagal kurias jis paprastai buvo pasiruošęs veikti ir kentėti, visai nedomina. Jo negalima jomis trukdyti, nes yra kažkas geriau, apie ką jam reikia galvoti.

(4) Tą kažką geriau galima išbandyti (kaip aš tai išbandžiau) arba „iš išorės“ ar „iš vidaus“, arba abiejuose pasauliuose – išoriniame ir vidiniame – vienu metu arba pakaitomis. Tai, kad tie dalykai tikrai geresni, atrodo savaime akivaizdu visiems vartojantiems meskaliną, kurie narkotiką ima su sveiku kūnu ir neapsunkintu protu.

Toks meskalino poveikis – tas veikimo tipas, kurio galima laukti priėmus narkotiką, turintį jėgą susilpninti smegenų redukcinio vožtuvo efektyvumą. Kai smegenyse baigiasi cukrus, nepamaitintas ego silpsta, jo negalima trikdyti reikalaujant atlikti kokias nors užduotis, jis netenka susidomėjimo tiems laiko ir erdvės santykiams, kurie tiek daug reiškia organizmui, nusprendusio ir toliau egzistuoti pasaulyje. Kai Visas Protas prasisunkia pro šį, daugiau jau ne hermetišką, vožtuvą, prasideda įvairūs biologiškai [ sociališkai! ] nenaudingi dalykai. Kai kuriais atvejais atsiranda viršjuslinis suvokimas. Kiti atranda reginių grožio pasaulį.

Kitaip atrodo šlovė, gryno egzistavimo, duotojo, nekonceptualizuoto nutikimo begalinė vertė ir reikšmingumas. Paskutinėje stadijoje ego nebuvimas pasireiškia „neaiškiu žinojimu“ to, kad Visa visuose; kad Visa – iš tikro, tai kiekvienas. Aš suprantu, kad tai – arčiausia, ką gali pasiekti ribotas protas, „suvokiantis viską, kas vyksta visur visatoje“.

Kiek šiame kontekste reikšmingas milžiniškas spalvos suvokimas meskalino poveikyje! Kai kuriems gyvūnams biologiškai svarbus sugebėjimas skirti atspalvius. Tačiau už savo utilitaraus spektro dauguma būtybių visiškai neskiria spalvų. Pvz., bitės didesnę laiko dalį praleidžia „pavasario skaistuolių dulkinimu“, tačiau, kaip parodė fon Frišas25), jos skiria vos kelias spalvas.

Žmogaus išvystytas spalvų pajutimas – biologinė prabanga, be galo brangi jam kaip intelektualiai ir dvasinei būtybei, tačiau nebūtina išgyvenimui kaip gyvūnui [ socialinei būtybei ]. Sprendžiant pagal apibūdinimus, kuriuos Homeras įdėjo į Trojos karo dalyvių lūpas, jie vargiai lenkė bites savo sugebėjimu skirti spalvas. Tuo atžvilgiu, bent jau, žmonijos progresas buvo nepaprastas. Van Gogas. Kėdė

Meskalinas sustiprina visų spalvų jėgą [ leidžia pamatyti spalvas tokiomis, kokios jos yra ] ir priverčia jaustis suvokiant nesuskaičiuojamą kiekį atspalvių, kuriems paprastai jis visai aklas. Gali pasirodyti, kad Visam protui vadinamosios antrinės daiktų charakteristikos išeina į priekį. Skirtingai nuo Loko, jis, akivaizdu, jaučia, kad spalvos svarbesnės, vertesnės už mases, padėtis ir dydžius; ir kad jomis reikia užsiimti. Kaip ir vartojantys meskaliną, daugelis mistikų suvokia antgamtiškai ryškias spalvas ne tik vidiniu žvilgsniu, bet ir aplinkiniame objektyviame pasaulyje. Panašius pojūčius praneša psichikai ir sensityvai. Yra ir mediumų, kuriems trumpas meskaliną vartojančio atsiskleidimas – kasdienės ir nuolatinės ilgalaikių laikotarpių patirties reikalas.

Iš šio ilgo, tačiau būtino ekskurso į teorijos karalystę mes dabar galim sugrįžti prie stebuklingų faktų – keturių bambukinių kėdės kojų kambario viduryje. Tarsi Vordsvorto narcizai26), jos su savimi nešė visus įmanomus turtus – už bet kokias kainas vertesnė dovana, naujo betarpiško pačios daiktų Prigimties matymas, kartu su momentinio supratimo brangenybe, ypač, meno supratimo.

Rožė yra tiesiog rožė. Tačiau šios kėdės kojos buvo šv. Mykolu ir visais angelais. Po 4-5 val., kai cukraus trūkumo poveikis liovėsi, mane paėmė nedideliam pasivaikščiojimui po miestą, kuris, jau link saulėlydžio, atvedė mus į vietą, kukliai besiskelbiančią „Didžiausia pasaulyje vaistine“. Galiniame „Vaistinės“ kambaryje tarp žaisliukų, atviručių ir komiksų, mano didžiai nuostabai, buvo meno sustatyta knygų eilė. Paėmiau pirmą po ranka pasitaikiusį tomą. Ta buvo Van Gogas, o paveikslas, ties kuriuo atsivertė knyga, pasitaikė „Kėdė“. Tuo pritrenkiančiu „Ding an Sich“ portretu, kurį išprotėjęs dailininkas matė kažkokiu pilnu pagarbos siaubu ir tai pabandė išreikšti drobėje. Tačiau tai buvo uždavinys, kurio atlikimui nepakako net genijaus jėgų. Ta kėdė, kurią matė Van Gogas, aišku, savo esme buvo ta pačia kėdė, kurią mačiau ir aš. Tačiau būdama nepalyginamai realesne nei įprastinio suvokimo kėdė, kėdė paveiksle liko ne kuo daugiau, nei nepaprastai išraiškingu fakto simboliu. Faktas buvo apsireiškusiu Esamumu, bet tai tebuvo emblema. Tokios emblemos – tikrų žinių apie daiktų esmę šaltiniai; ir tos žinios gali pasitarnauti proto, kuris pats savaime jį priima kaip akimirksninių praregėjimų pasekmę, paruošimui. Tačiau tuo viskas ir baigiasi. Kokie išraiškingi bebūtų simboliai, jie niekada negali tapti daiktus, kuriuos jie pakeitė. [Simboliai gali būti kažko žymenys, tačiau jie niekada negali būti pažinimo šaltiniu. Pagal apibrėžimą, menas yra nerealus, tai išreikšta pačiame jo pavadinime (art – artificial), ir jis visada prastas tikrovės atspindys. Bet kuris kūrinys yra menininko susvetimėjimo produktas].

Šiame kontekste būtų įdomu patyrinėti meno kūrinius, prieinamus didiesiems Esamybės žinovams. Kokius paveikslus matydavo Ekchartas? Kokie paveikslai ir skulptūros veikė Šv. Kryžiaus Jono27), Chakuino28), Chui-nengo29), Viljamo Lo30) religinę patirtį? Atsakyti į šiuos klausimus ne mano jėgoms, tačiau labai stipriai įtariu, kad dauguma didžiųjų Esamybės žinovų mažai dėmesio skyrė menui – kai kurie visai atsisakydavo reikalų su juo, kiti tenkinosi tuo, kad kritinė akis nuvertins jį kaip antrarūšį ar net dešimtarūšį darbą (asmenybės, kurių pakeistas ir keičiamas protas gali matyti Visa kiekviename tame, net religinės tematikos paveikslo pirmarūšiškumas ar dešimtrūšiškumas bus abejingumo jam klausimu). Aš laikai, kad menas tik pradedantiesiems arba pilniems ryžtingumo užsispyrėliams, kurie tvirtai apsisprendė tenkintis pakaitine Esamybe – simboliais, o ne tuo, ką jie išreiškia, elegantiškai sudarytu meniu vietoje tikrų pietų.

Gražinau Van Gogą atgal į lentyną ir paėmiau kitą greta buvusį tomą. Tai buvo knyga apie Botičelį31). Pavarčiau ją. „Veneros gimimas“ niekad nebuvo tarp man patinkančių. „Marsas ir Venera“ – tas apžavėjimas, taip karštai aptartas vargšo Raskino jo paties užsitęsusios seksualinės tragedijos pike. Nuostabiai turiningi ir paslaptingi „Apelio užkalbėjimai“, o toliau kiel mažiau žinomas ir ne tokia puiki „Judita“. Botičelio. Judita Ji patraukė mano dėmesį ir aš sužavėtas žvelgiau į ją: ne į išblyškusią neurotišką veikėją ar jos tarnaitę, ne į plaukuotą aukos galvą ar pavasarišką peizažą fone, o į Juditos purpurinį plisuotą liemenę ir ilgą vėjo plaikstomą suknią.

Tai buvo tai, ką mačiau anksčiau – tos dienos rytą, tarp gėlių ir baldų, kai atsitiktinai nuleidau žvilgsnį į savo sukryžiuotas kojas, o tada patrauktas įdėmiai žiūrėjau ten sava valia. Tos kelnių klostės - koks begalinio reikšmingumo labirintas! O pilkos flanelės tekstūra – tokia turtinga, gili, paslaptingai prabangi! Ir štai tai vėl čia – Botičelio paveiksle.

Civilizuotos žmogiškos būtybės dėvi drabužius, tad negali būti jokio tapyto portreto, nei mitologinio, nei istorinio siužeto be audinių klosčių. Ir jei siuvimo menas gali būti paaiškinimu kilčiai, jis niekada nepaaiškins prabangių drabužių vystymąsi kaip pagrindinę visų plastinių menų temą. Dailininkai, ir tai akivaizdu, visad mėgo drabužius dėl jų pačių, arba, greičiau jau, dėl savęs pačių. Kai tapote ar raižote drabužius, tapote ar raižote formas, nereprezentacines dėl visų praktinių tikslų – tą neapibrėžtų formų rūšį, kurias panaudoti sau leidžia net pačių natūralistinių tradicijų dailininkai. Vidutinėje Madonoje arba Apaštale griežtai žmogiškas, visiškai reprezentatyvus elementas sudaro tik apie 10% visumos. Likusi dalis sudaryta iš daugybės vilnos ar drobės dažymo variacijų. Ir tos devynios dešimtosios Madonos ar Apaštalo gali būti tiek svarbu kokybiškai, kai ir kiekybiškai.

Labai dažnai jos duoda toną visam meno kūriniui; jos suteikia raktą, kuriame vystoma tema, jos perteikia nuotaiką, temparamentą, menininko santykį su gyvenimu. Stoikiškas griežtumas atsiskleidžia lygiuose paviršiuose, plačiose neiškankintose Pjero32) drabužių klostėse. Besiblaškantis tarp fakto ir nori, tarp cinizmo ir idealizmo, Berninis33) švelnina visa, išskyrus karikatūrišką veidų tikroviškumą su drabužių abstrakcijomis, kurios yra įkūnijimas, akmenyje arba bronzoje, amžinų retorikos bendrumų: heroizmo, šventumo, pakylėjimo, kurio žmonija, ddesne dalimi, siekia bergždžiai. O štai El Greko34) suknios ir skraistės lyg viduriai; štai aštrios, persisukę, liepsnų pavidalo klostės, į kurias savo figūras įvelka Cosimo Tura35): pas pirmąjį tradicinis dvasingumas įsmunka į bevardį fiziologinį potraukį; pas antrąjį – kūprinasi agonijoje, iš esmės, svetimo ir priešiško pasaulio pojūtis. Arba panagrinėkime Watteau36) – jo vyrai ir moterys groja liutniomis, ruošiasi puotoms ir arlekinadoms, aksominėse pievelėse ir po kilniais medžiais, siekia Kyterėją, apie kurią svajoja kiekvienas įsimylėjęs; jų baisi melancholija ir jų kūrėjo atšviežintas kankinantis jautrumas randa atspindį ne užfiksuotuose veiksmuose, ne gestuose ir veiduose, o jų taftinėse sukniose, aksominiuose gaubtuose ir dubletuose. Ten – nė colio lygaus paviršiaus – tik nesuskaičiuojamų smulkių šilko klosčių ir raukšlių nesibaigiančių moduliacijų painiava – vidiniu neužtikrintumu, perduotu visišku meistro rankos įsitikinimu, iš tono į toną, iš vienos nenusakomos spalvos į kitą.

Gyvenime žmogus pasiūlo, o Dievas – padaro. Plastiniuose menuose siūlymą įkūnija subjektyvi materija, o padarytojas, - tai, galiausiai, menininko temperamentas, kas betarpiškai – bent jau portretinėje, istorinėje ar žanrinėje dailėje – išraižyti užgriebti iki ašarų, kad nukryžiavimas privalo nuraminti iki linksmumo, kad stigmos turi tapti nenusakomai gundančiomis, kadį stebuklą panašus moters smegenų nebuvimas (dabar aš mąstau apie Ingres‘o37) nesulyginamąją madmuazelę Moitessier38)) privalo perteikti griežčiausią, bekompromisinį intelektualumą.

Tačiau tai dar ne viskas. Drabužiai, kaip dabar ką tik atskleidžiau, - gerokai daugiau nei nereprezentatyvių formų įvedimo į natūralistinius paveikslus ir skulptūras priemonės. Jei likusieji tai mato tai tik meskalino poveikyje, menininkas yra gavęs įgimtą sugebėjimą regėti tai visą laiką. Jo pajauta neapribota tuo, kas naudinga biologiškai ar socialiai.

Nedidelė dalis žinojimo, priklausančio Visuotiniam protui, prasisunkia po smegenų redukuojantį vožtuvą ir ego jo sąmonėje. Tai tikrosios visos esaties prasmės žinojimas. Menininkui, kaip ir vartojančiam meskaliną, drabužiai – gyvi hieroglifai, kurie kažkokiu keistu būdu išraiškingai pakeičia neįsivaizduojamą grynosios būties Ingres. Madame Moitessier paslaptį. Netgi daugiau nei kėdė, nors, gali būti, mažiau nei tos visiškai antgamtiškos gėlės, mano pilkų flanelės kelnių klostės buvo užkrėstos „esamumu“. Kuo jos nusipelnė to privilegijuoto statuso, pasakyti negaliu. Gal todėl, kad klostytos drabužių formos tokios keistos ir dramatiškos, kad prikausto žvilgsnį ir taip priverčia nukreipti dėmesį į tiesiog egzistavimo stebuklingą faktą? Kas žino? Patirties priežastis mažiau svarbi nei pati patirtis. Mąstydamas apie Juditos suknią ten, „Didžiausioje pasaulyje vaistinėje“, žinojau, kad Botičelis – ir ne tik Botičelis, bet ir daugelis kitų – į drabužius žvelgė tomis pat transformuojančiomis akimis, kokiomis tąryt buvo ir manosios. Jos matė klostytos materijos Istigkeit, Visuotinumą ir Begalinumą, ir padarė viką, ką sugebėjo, kad perteiktų ją dažais arba akmenyje. Ir, žinoma, būtinai – nesėkmingai. Nes šlovė ir gryno egzistavimo stebuklas priklauso kitam lygiui, jie aukščiau net didžiausių iš menų išraiškos galiai. Tačiau Juditos suknioje aš galėjau aiškiai matyti, kad, jei būčiau genialiu menininku, galėčiau tai sukurti iš savo senų flanelės kelnių. Ne, nedaug, - Dievas mato, - lyginant su tikrove, tačiau pakankamai, kad sužavėčiau apmąstančius, jų kartą po kartos, priversdamas suprasti, bent jau, tą nedidelę dalį to, ką mes savo verganame imbeciliškume vadiname „tiesiog daiktais“ ir į kuriuos nekreipiame dėmesio pirmenybę atiduodami televizijai.

„Štai kaip reikia matyti,“ – kartojau aš, žvelgdamas į savo kelnes ar žvilgčiodamas į vertingas knygas lentynoje, į be galo labiau nei Van Gogo kėdės kojas. „Štai kaip reikia žiūrėti į tai, kokie daiktai yra iš tikro“. Ir vis tik man liko kai kurių abejonių. Nes, jei visada matysi būtent taip, tai niekada nepanorsi daryti ką nors kita. Tiesiog žiūrėti, būti dievišku žiedo, knygos, kėdės, flanelės „ne-Aš“. Tai bus pakankama. Tačiau kaip, tpokiu atveju, dėl kitų žmonių? Kaip dėl žmogiškų santykių? To ryto užrašuose randu nuolat kartojamą klausimą: „Kaip dėl žmonių santykių?“ Kaip galima sutaikyti tą laiko netekusią palaimą, regėjimą taip, kaip privalu, su įsipareigojimais laike daryti tai, kas privaloma, ir jutimu to, ką reikia jausti? [Tai dviejų pasaulių nesuderinamumas. Tikrasis būties, nepriklausomybės, laisvės, džiugesio ir nieko nedarymo pasaulis ir dirbtinis pasaulis, determinuotas praeities ir ateities, su tapsmu, pareigomis ir teisėmis, priklausomybėmis ir atsakomybėmis, kaltėmis ir kentėjimais ] „Reikia sugebėti matyti ias kelnes, - kalbėjau, - kaip nepaprastai svarbias, o žmogiškas būtybes – kaip dar svarbesnes. „Reikia“ – praktikoje tai atrodė neįmanoma. Tasai dalyvavimas daiktų šlovėje nepaliko vietos, taip sakant, įprastiniams žmogaus buvimo rūpesčiams, o labiausiai – rūpesčiams, liečiantiems asmenis. Nes asmenys – tai „Aš“, o aš, bent jau, vienu aspektu dabar buvau „ne-Aš“, kartu suvokdamas ir būdamas aplinkinių daiktų „ne-Aš“. Tam naujai gimusiajam „ne-Aš“ elgesys, išorinis pavidalas, pati mintis apie „Aš“, kuriuo jisai vieną akimirką liovėsi būti, ir apie kitus „Aš“, kadaise buvusius jo draugužiais, atrodė ne tai, kad iš tikro bjauri (nes bjaurumas nebuvo viena tų kategorijų, apie kurias mąsčiau), bet ir be galo nereikšminga [ Mūsų visuomenėje santykiai apibūdinami abipuse priklausomybe, kai reikia derinti tarpusavio ypatybes, daryti kompromisus, duoti kažką atgal, netekti dalies laisvės. Ir tai yra tai, ką žmonės vadina meile. Nesuinteresuota meilė nėra šio pasaulio dalykas, nes ji galima tik tarp dviejų visai laisvų asmenų, kuriems nereikia vienas kito ].

Skatinamas tyrinėtojo analizuoti ir pranešti viską, ką dariau (o kaip aš troškau būti paliktas vienas su Amžinybe žiede, su Begalybe keturiose kėdės kojose ir Absoliutu flanelės kelnių klostėse!), aš suvokiau, kad tyčia vengiu akių tų, kurie su manimi buvo kambaryje, tyčia susilaikau nuo to, kad pernelyg stipriai jausčiau jų buvimą. Vienu tų buvo mano žmona, kitu – mano gerbiamas asmuo, kuris man labai patiko; tačiau abu priklaC:\Users\JONASS~1\AppData\Local\Temp\FAR4CB6.tmp\hux_doors2.htmusė pasauliui, iš kurio tuo metu mane išlaisvino meskalinas, - „Aš“ pasaulyje, moralinių vertinimų ir utilitarių minčių laike, pasaulyje (ir būtent tas žmogaus gyvenimo aspektą labiausiai norėčiau užmiršti) savęs įtvirtinimo, savęs užtikrinimo, pernelyg sureikšmintų žodžių ir stabmeldiškai sudievintų vaizdinių.

Šioje įvykių vystymosi stadijoje man įteikė didelę gerai žinomo Sezano autoportreto spalvotą reprodukciją – žmogaus su plačia šiaudine skrybėle, rausvų skruostų, rausvų lūpų, tankiais tamsiais bakenbardais ir sunkiu Sezanas. Autoportretas nedraugišku žvilgsniu galva ir pečiais. Tai nuostabus paveikslas; tačiau dabar ją mačiau ne kaip paveikslą. Nes galva greitai įgavo trečią matavimą ir atgijo – mažas žmogutis, panašus į gobliną, žvelgė pro langą prieš mane esančiame puslapyje. Ėmiau juoktis. Kai manęs paklausė dėl ko, aš vis kartojau ir kartojau: „Kokios pretenzijos! Ir kas jis iš viso toksai?“ Klausimas buvo adresuotas ne konkrečiai Sezanui, o visoms žmogiškoms būtybėms bendrai. Kas, kaip jie laiko, jie tokie?

„Tai tarsi Arnoldas Benetas39) Dolomituose“, - pasakiau, netikėtai prisiminęs sceną, laimei įamžintą nuotraukoje, kur A.B., kažkur 4 ar 5 dienos iki mirties vaikštinėja žiemą Cortina d‘Ampezzo40) keliu. Aplink pirmapradžiai sniegynai; fone – labiau nei gotiški raudonų uolų kyšuliai. O ten – mielas, geras, nelaimingas A.B., sąmoningai suvaidinantis savo mėgstamą literatūrinį personažą – save patį, Kortos asmenį. Jis lėtai vaikštinėjo ryškioje Alpių saulės šviesoje, susikišęs nykščius į geltonos liemenės rankogalius, kuri kiek žemiau žaismingai išsilenkia lyg Brighten‘o41) Regentystės laikų42) lango arka – jo galva atlošta, tarsi haubica taikytųsi kažkokia užstrigusia fraze į dangaus žydrą kupolą. Ką jis tada pasakė, aš užmiršau, ačiau tai, ką aiškiai šaukė jo maniera, išvaizda ir stovėsena, buvo: „Aš niekuo ne prastesnis už šiuos prakeiktus kalnus“. Ir kai kuriuo atžvilgiu, žinoma, jis buvo nesulyginamai geresnis, tačiau ne tiek – ir jis apie tai puikiai žinojo – kaip norėtų save pateikti jo mėgstamas literatūrinis personažas.

Sėkmingai (ką tai bereikštų) ar nesėkmingai, tačiau mes visi suvaidiname savo mėgstamų literatūrinių personažų roles. Ir faktas, beveik be galo neįtikėtinas faktas, kad kažkas iš tikro ir yra Sezanas, neturi jokio skirtumo. Nes puikus menininkas su savo mažute pypke, prijungta prie Visuotinio proto ir aplenkiančią smegenų vožtuvą bei jo ego, tiksliai tokiu pat laipsniu – ir tiek pat tikrai – buvo tuo goblinu su bakenbardais ir nedraugišku žvilgsniu.

Su palengvėjimo grįžau prie savo kelnių klosčių.

„Štai kaip reikia matyti“, - dar kartą pakartojau. Ir galėjau pridurti: „Štai tie daiktai, į kuriuos verta žiūrėti“. Daiktai be pretenzijų, pasitenkinantys tuo, kad jie patys ir egzistuoja, pakankami savo esamume, nevaidinantys vaidmenų, nebandantys – beprotiškai – būti atskirai, izoliuoti nuo Visatos formos, liuciferiškoje Dievo malonės paniekoje.

„Arčiausia to, - tariau, - būtų Vermeer43)“.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  (bus daugiau...)

Pastabos:

24) Čarlis Broadas (Charlie Dunbar Broad, 1887 – 11 March 1971) – anglų epitomologas, mokslo istorikas ir filosofas, etikos filosofas, rašantis apie filosofinius psichinių tyrimų aspektus. Svarbesni jo kūriniai: „Mokslinis mąstymas“ (1923), „Mąstymo vieta gamtoje“ (1925) , „McTaggart’o filosofijos nagrinėjimas“ (1933).

25) Karlas fon Frišas (Karl Ritter von Frisch, 1886-1982) – austrų etologas, Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas (1973). Taip pat užsiėmė bičių komunikacijos klausimu, nustatė jų jautrumą ultravioletinei ir poliarizuotai šviesai. Atskleidė taip vadinamąją „šokio ratu“ kalbą. Tyrė cheminio bičių bendravimo lygmenį, o atskiru atveju priklauso feromonų atradimas, kuriuos gamina motinėlė ir kurie yra hierarchinių ryšių reguliatoriumi.
Frišas nustatė, kad bitės žiedus atpažįsta pagal kvapą, o jų „saldumo“ skonis vos geresnis nei žmogaus. Jis rodė, kad bitės regi spalvas, tačiau jų rega pasislinkusi į ultravioletinę pusę, todėl jos neskiria raudonos nuo juodos, tačiau skiria baltą, geltoną, mėlyną ir violetinę spalvas.

26) V. Vordsvorto eilėraštis „Narcizai“: 

NARCIZAI

Apniukęs debesiu klajojau
Kalvom ir kloniais po gimtinę,
Staiga kaip įbestas sustojau
Prieš geltonų narcizų minią:
Paežerėj linksmam būry
Jie siautė, plaikstės kaip gyvi.

Žvaigždžių mirgėjimu svaigiu
Nakties danguj ant Paukščių Tako
Jie tvino ežero krantu
Toli toli, kiek akys mato –
Kiek tik gali aprėpt žvilgsniu,
Lingavo tūkstančiai žiedų.

Džiaugsmingu ir grakščiu šokiu
Jie ežero vilnis pranoko.
Draugijoje linksmų žiedų
Širdis poeto atitoko.
Stovėjau aš prieš juos bežadis
Lyg būčiau kokį lobį radęs.

Dabar, kai ilgesys apninka
Ar laukiu rytdienos su baime,
Jie vėl man sieloje sušvinta
Lyg mano vienaties palaima.
Širdis, netverdama džiaugsmu,
Vėl ima siaust gėlių ritmu.

27) Šv. Kryžiaus Jonas (Juan de la Cruz, 1542-1591) – ispanų katalikų šventasis, mistikas, karmelitų ordino reformatorius, rašytojas ir poetas. Jo tikėjimas buvo grindžiamas nuostata, kad Dievas yra viskas, o žmogus – niekas. Vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl kamelitų ordino reformų, prisidėjo prie reformatorių, norėjusuš grįžti prie senų karmelitų idealų (griežtumo ir asketizmo) ir įkūrė pirmąjį reformuotą „basųjų“ karmelitų vienuolyną.
Taip pat žr. >>>>>

28) Chakuinas Ekaku (Hakuin Ekaku, 1686-1768) – japonų dzen budizmo mokytojas, Rinzai mokyklos atgaivintojas, akcentuojant meditacijos ir koan praktikas. Gimė ir mirė Hara kaime, virtusį dzen mokymo centru. Pasivadino „Hakuin“, reiškiančiu „pasislėpęs baltume“, taip nurodant Fudžijamos kalno debesis ir sniegą.

29) Chui-nengas (Huineng, 638-713) - kinų čan budizmo atstovas, 6-sis ir paskutinis bendros čan krypties patriarchas. Japonijoje vadinamas Daikan-Eno. Svarbiausią dėmesį skyrė „staigaus nušvitimo” doktrinai, išdėstytą „Šeštojo patriarcho pagrindų sutroje“. Yra vienu iš koanų tradicijos pradininkų. Garsus jo koanas: „Koks buvo tavo veidas iki tau gimstant?“

30) Viljamas Lo (William Law, 1686-1761) – anglikonų kunigas, mistikas. Pirmuoju kontraversišku kūriniu buvo „Trys laiškai Bangoro vyskupui“ (1717). Labai įtakingu buvo „Rimtas kvietimas pasišventusiam ir šventam gyvenimui“ (1728). Vėlyvaisiais metais tapo J. Bohmės pasekėju – ir nuo tada jo kūriniuose pasirodė mistinės temos.

31) Aleksandras Botičelis (Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, žinomas kaip Sandro Botticelli, apie 1445-1510) – italų Florencijos mokyklos tapytojas. Jo garsūs paveikslai: „Pavasaris“ (Primavera, 1482) ir „Veneros gimimas“ (1485). Vėliau susižavėjo Džirolamos Savonarolos mokymu ir, pasak legendos, pats mėtė savo paveikslus į religinių laužų liepsnas kaip nepadorius. Gyvenimo pabaigoje tapė giliai religingas scenas ir mirė skurde.

32) Pjeras dela Frančeska (Piero della Francesca, tikr. vardas Piero di Benedetto dei Franceschi, 1415-1492) – italų dailininkas, ir žinomas geometras. Svarbiausiu jo kūriniu laikomas freskų ciklas Tikrojo Kryžiaus tema Šv. Pranciškaus bažnyčioje Arece. Unikalus jo „Kristaus nuplakimas“, kuriame pasižymėjo šviesos valdymu. Parašė traktatą „Apie perspektyvą tapyboje" (iki 1474 m.) 1485 m. parašė geometrijos traktatą apie trimačius kūnus. Taip pat iliustravo Archimedo darbus.

33) Lorencas Berninis (Gian Lorenzo Bernini, 1598-1680) - italų baroko skulptorius, dailininkas ir architektas. Sukūrė brandžiojo baroko fontano tipą, kurio pavyzdžiu yra garsusis Navonos aikštės Keturių upių fontanas (1647-52 m.). Iš pačių žymiausių jo skulptūrų yra „Šv. Teresės ekstazė“ (1647-52) Santa Maria della Vittoria bažnyčioje Romoje. Tarp žinomiausių architektūrinių projektų – Vatikano Šv. Petro aikštė.

34) El Greko (Domenikos Theotokopoulos, 1541-1614) – graikų kilmės ispanų tapytojas, skulptorius ir architektas. Laikomas ekspresionizmo ir kubizmo pirmtaku. Žinomas fantasmagoriška spalvų palitra ir ištęstomis figūromis. Vienas garsesnių jo paveikslų – „Grafo Orgaso palaidojimas“ (1586-88).

35) Kozmė Tura (Cosimo Tura, apie 1430-1495) - italų ankstyvojo renesanso dailininkas, pradėjęs Feraros dailės mokyklą. Svarbiausiais laikomi du darbai: Feraros katedros vargonų durų tapyba ( apie 1464 m.) ir Roverella altorius Šv. Jurgio bažnyčioje (apie 1474 m.).

36) Antuanas Vato (Jean-Antoine Watteau, 1684-1721) - prancūzų dailininkas ir grafikas, vienas iš žymiausių ir pirmųjų rokoko dailininkų. Žymesni jo paveikslai: „Įnoringoji“ (apie 1718), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719), „Italų aktoriai“ (1720), „Žilis“ (apie 1718-1719), „Mecetenas“ (apie 1718-1720).

37) Žanas Engras (Jean-Auguste-Dominique Ingres, 1780-1867) - prancūzų neoklasicizmo tapytojas. Daugiausiai tapė religines, mitologines scenas bei portretus. Garsiausias jo kūrinys - „Didžioji odaliska“ (1814), rodantis posūkį į ezoterinę romantizmo kryptį ir panaudotas feministinės grupės „Guerrilla Girls“ simboliui.

38) Madame Moitessier - Žano Engro aliejiniais dažais tapytas portretas (1844-56 m.), eksponuojamas Nacionalinėje Londono galerijoje. Jį jam įkvėpė antikinis menas: moters poza, kai sėdima viena ranka pasirėmus smakrą, perimta iš Herkulaniume rastos freskos „Heraklis ir Telefas“. Paveikslui foną sukūrė jo asistentai.

39) Arnoldas Benetas ( Enoch Arnold Bennett, 1867-1931) - anglų rašytojas, dramaturgas, kritikas, publicistas, parašęs romanų ciklą apie pramoninį rajoną „Penki miestai“, kurio veikėjai yra smulkiosios buržuazijos atstovai, 30 pjesių, 23 publicistines ir kritikos knygas, o taip pat autobiografinę „Tiesą apie rašytoją“ (1903).

40) Cortina d‘Ampezzo - miestelis Italijoje, pačiame Dolomitinių Alpių centre, žiemos kurortas; apie 6 tūkst. gyv. 1956 m. miestelyje vyko VII žiemos olimpinės žaidynės. Čia filmuoti „Rožinė pantera“ (1963), „Tik Tavo akims“ (1981, apie Dž. Bondą) filmai.

41) Braitonas (Brighton - miestas pietų Anglijoje, prie La Manšo sąsiaurio, pajūrio kurortas, minimas nuo 1086 m.; apie 300 tūkst. gyv., turi gero vardo unoiversitetą (įsteigtą 1968 m.). Čia nemažai laiko praleido princas Regentas, vėliau karalius Georgas IV (1762-1830), prisidėjęs prie egzotiškojo Karališkojo paviljono statybos.
Taip pat skaitykite >>>>>

42) Regentystės laikotarpis - Anglijos 1811-20 m. laiko tarpas, kai sostą gavo ekstravagantiškasis princas Regentas (Georgas IV). Kartais jis išplečiamas 1795-1837 m., t.y. metą, kai vyko ir Napoleono karai (1796-1815). Tuo metu atsirado ir dendi stilius, vertintas elegantiškumas ir įmantrūs pasisakymai, išsivystė savitas architektūros stilius.

43) Johanas Vermejeris (Johannes Vermeer, 1632-1675) - olandų dailininkas, „atrastas“ 19 a. romantikų. Tapė buitines scenas, daug dėmesio skyrė šviesos efektams. Išlikę tik apie 35 jo paveikslai; garsiausi: „Mergina su perlo auskaru“ (apie 1665-67), „Delfto peizažas“ (apie 1660-61), „Mergina prie lango, skaitanti laišką“ (1657-59).

Dailė fiziko akimis
Kvaišinantys augalai
Teofilis Gotjė. Hašišas
Trumpa peyoto istorija
Pranašiškas Aldous Huxley
Soma, gėrimas iš musmirės?
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Apie čerauninkes ir raganas
Jim Morrison, Amerikos poetas
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Aldous Huxley. Kaip atsivėrė suvokimo durys
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Don Campbell. Mozarto muzikos galia
Kastaneda. Dono Chuano mokymas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Pirmoji pasaulio šypsena
Alisa ir musmirės
Fantastikos skiltis
Vartiklis