Demonologija ir anglų folkloras      
Moncure Daniel Conway      

Paskaita, M.D. Conway (1832-1907) skaityta 1875 m., skelbta „Modern Eloquence“ (1900) 4 t. Nežymiai trumpinta.      

Anglų ponia pasakė mano draugei (jos abi motinos): „Ar liepi vaikams nuleisti galvas kaskart, kai jie išgirsta paminint velnio vardą? Aš liepiu. Manau, kad taip saugiau“. Įdomu krikščioniškose šeimose matyti tokią pagarbą Šėtonui, nei jei velnias yra čigonų duotas vardas Dievui. Liuciferis reiškia šviesos nešėjas, ryto žvaigždė; ir daug demoniškų vardų sutinkame mūsų pasakose apie iš šviesios dangaus buveinės nukritusius velnius. Ankstyvaisiais laikas toji pasaka apie maištingas dvasias buvo priimama pažodžiui. Buvo tikima, kad Jupiteris nusviedė Vulkaną iš dangaus. Jis krito 9 dienas, ir per nukritimą tapo šlubas. Tokiu pat būdu luošumą gavo ir Mefistofelis.

Reikia aptarti dievybes, jei norime rasti demonų kiltį. Sudėtingose gamtos gėrio ir blogio schemose pirmykštis žmogus jautėsi supamas prieštaringų dievų, kaip ir skirtingų dėsningumų. Mes jau pašalinome dievus iš gamtos perkeldami juos į tautų mitologijas – jie liko mūsų ankstyvosios istorijos įrašais.

Ankstyviausiose gamtos personifikacijose nebuvo velnio sampratos, nebuvo piktybiškų dvasių. Suasmenintos gamtos jėgos nebuvo laikomos nei geromis, nei blogomis, o tik kartais palankiomis, o kartais netinkamomis žmogui. Net suskilus darniai dievų šeimai, velnio sąvoka dar neatsirado. velnias

Bet reikia mitologiškai skirti velnią nuo demono. Velnias yra blogis siekiantis daryti bloga, kenkti vardan kenkimo. Demonas tiesiog yra vargšė, klajojanti esybė, kuri kenkia verčiama būtinybės. Tai tarsi ryklys, skatinamas alkio. Demonai yra vaiduokliai, kenčiantys šaltį, karštį, alkį, troškulį – ir vienas būdų bendrauti su jais, tai duoti jiems tai, ko jiems reikia. Atsiskyrus dievybėms ir demonams, dievybės ėmė perteikti tyrą dangų, saulės šviesą, orą; demonai – tamsų debesį, audrą, žaibus, visa, kas baisu ir baugina gamtoje, kliūtis žmogui.

Visų pirma, tai alkis. Kiekviename žemės kampelyje pirmutinis žmogaus rūpestis buvo maistas. Tad jis manė, kad taip turi būti ir demonui. O jo resursų trūko, žuvį, paukštį, žvėrį buvo sunku nudobti – ir žmogus įsivaizdavo, kad pirmiausia į tai kėsinasi nematomos būtybės.

Afrikoje yra gentis, savo velnią vaizduojanti dideliu pilvu. Dviem nagais jis gali pačiupti grobį ir susikišti į burną. Tokiais yra pusė demonų. Tai ir vampyras, verčiantis krūpčioti arabus dykumoje – o vampyrams prietarai suteikia daugybę formų. Štai dar pernai vyras sudegino dukters širdį, nes tikėjo, kad ji visą šeimą tempia į kapą, kur bus suvalgyti.

Visa, kas žemėje dėjosi blogai, buvo priskiriama demonams. Štai neseniai anglų vyriausybė pasiuntė ekspediciją į Indiją stebėti saulės užtemimo. Kai mokslininkai dėliojosi instrumentus, vietiniai sukrovė didelę krūvą krūmų šakų, kurią padegė, kai prasidėjo užtemimas, šaukdami, kiek gali. Jie manė, kad saulė yra rijama ir baiminosi Rijiko. Mokslininkai netgi pabūdo, kad dūmai užterš orą ir ekspedicija nenusiseks. Saulei vėl pasirodžius, vietiniai išmetė visą namuose turimą maistą, kas reiškė: „Palik saulę ir pasitenkink mūsų maistu“. [ ... ]

Daugelis žinomų demonų buvo vaizduojami panašiai kaip Šekspyro Kasijus1), „liesi ir alkanos išvaizdos“. Tokiais buvo senovės demonai. Vokiečių valstiečiai sakė, kad velnio nugara tuščia, o jis per plonas, kad mestų šešėlį.

Ligos buvo ypatinga demonų veiklos sritis. Kiekviena epidemija turėjo savo demoną. Cholera buvo nepaprastai žavi sniego baltumo, tačiau rūsti moteris. Rytų poetas sakosi sutikęs tą būtybę ir paklausęs: „kas tu?“ Ir demonas atsakė: „Aš maras. Aš atėjau iš Damasko. Kur tūkstančiai miršta; aš nužudžiau tūkstantį, baimė nužudė likusius“. [ ... ]

Yra svilinančios saulės karščio demonų, ir yra – stingdančio šalčio. Islandijoje laiko, kad raganos yra apsėstos šalčio demonų. Yra smarkių vėjų demonų, tokių kaip Tifūnas2). Visuotinai paplitęs vaizdinys apie dvasią vėjo gūsio centre. Japonijoje posakis „sukelti vėją“ tapatus „pažadinti velnią“. Taip pat demonai slepiasi nuodinguose augaluose, yra demoniškų gyvūnų. Katės išlaikė nemažai demoniškumo, ypač juodos. Ir šunys. Pvz., kai Sandringhame3) mirė Velso princas, per visą Europą buvo ištelegrafuota, kad prie jo lango visą naktį girdėjosi šuns staugimas. Iš visų zoologinių demonų išskirtiniausi gyvatiniai. Kažkas destruktyvaus yra toje reptilijoje. Pavojingiausia yra kobra, tad ji garbinama tarsi aukščiausios kastos brahmanas.

Demonai glūdi olose ir dykumose, visur kur pavojinga, kur sunku įveikti. Yra daugybė kalnų su velnio pavadinimu: „Velnio viršūnė“, „Velnio tarpeklis“ ir t.t. Harce yra vieta, vadinama „Velnio sakykla“; Kalifornijoje yra karštieji šaltiniai vadinami „Velnio pliurzos puodas“ ir „Velnio arbatinukas“ [pastaba: o prie Ūlos – „Velnio akis“]. Prie nedidelio miestelio prie Dunojaus yra tarpeklis „Velnio griova“. Šiais metais potvynis nesugebėjo išbėgti pro tarpeklį ir nuplovė nemažai namų ir žmonių. Tai tikrai sustiprino tikėjimą, kad su griova susijęs velnias. [ ... ]

Fizinė kova už gyvenimą eikvojo žmogaus jėgas, tačiau jo sugebėjimai pamažu įveikė gamtos problemas ir pradėjo mokslinius ieškojimus. V. Bleikas eiliavo (žr. >>>>>):

Tigre, kurs liepsna ryškia 
Tamsiame švieti miške! 
Koks piešėjas nemarus 
Tau išmargino gaurus?

Ir užduoda baugų klausimą:

Kas per meistras tvirtarankis 
Tau širdies skilvius išlenkęs?

Asmeninio velnio idėja kilo Persijoje, kurioje Visata buvo suvokiama kaip gėrio ir blogo kovos arena. Ją perėmė kitos religijos. Bet Biblijos Jobo knygoje nerasime nieko, kas būtų teigiama bloga apie Šėtoną. Šėtono atvaizdas, paimtas iš asirų, buvo išraižomas ant ginklų, kartais amuletų. Jis turėjo daug Nemezidės savybių.

Europiečiai tapė Šėtoną juoda spalva, o afrikiečiams, suprantama, jis buvo baltas. Anot arabų, Šėtonas buvo vieninteliu, atsisakiusiu nusilenkti Adomui, sakydamas, kad tasai tik molis. Užtai Dievas ir išmetė jį iš Edeno.

Senovės žydų legendoje Adomo žmona buvo ne Ieva, o Lilita. Ją sukūrus, Adomas pasakė, kad ji turi būti jo ištikima pagalbininkė, tačiau ji griežtai atsisakė. Atseit, ji tokio pat amžiaus, pagaminta iš gero molio, ir nemato priežasčių,kodėl turėtų jam paklusti. Jai leista rinktis: paklusti ar palikt Rojų; jai išėjus, Ieva buvo Adomo ir Ievos gundymas sukurta iš Adomo, kad vėl nekiltų tas pirmumo klausimas. Lilita vaizduota labai gundančio grožio. Ji bandė išgelbėti Ievą iš jai nulemto likimo ir, pasivertusi žalčiu, įdavė jai pažinimo obuolį. Ši legenda darė įtaką menui ir daugelyje paveikslų žaltys vaizduojamas su moters galva, kaip Sistinos koplyčios Mikelandželo „Žmogaus nuopuolyje“. [Gyvatės, gebančios šliaužti, prakeiksmas trikdė teologus; ir Adam Clarke4) pareiškė, kad pradžioje žaltys turėjo beždžionės formą. ... ]

Šėtonas keistai įsikūnijo senovinėje teutonų dievybėje, kuri keliavo ir dalijo dovanas visiems geriems vaikams, o blogus – baudė. Moterys turėjo prietarą nakčiai sakyti vaikams: „Senasis Rupertas tave pačiups“. Atėjus krikščionybei tokia dosni dievybė išliko, tik buvo pavadinta šv. Mikalojumi, vėliau transformavusi į Kalėdų senelį.

Žmogus atliko dvi migracijas. Viena jų buvo geografinė. Jis migravo iš nepalankių vietų į derlingesnes ir jaukesnes. Kita migracija buvo per amžius – nuo akmens į bronzą, o vėliau – geležies. Šios migracijos metu žmogus sustiprėjo ir dalis didelių demonų galia sumenko, o kai kurie net virto smulkiomis fėjomis. Kartu sumenko ir Šėtono didybė. Jo atgimimas įvyko Viduramžiais raganų pavidalu. To priežastimi nėra kvailumo epidemija...

Krikščionybė atėjo į Europą vargšams nešdama Išpirkėjo evangeliją: „Atiduokite savo širdis, rankas, mintis; jūsų Išpirkėjas buvo vargšas dailidė, vargingesnis už jus!“ Paveikti vaizdinio asmens, kentėjusio labiau už juos, jie užmetė savo dievus, apleido altorius. Tada atėjo despoto ir dvasininko susitarimas, į vargšų širdis atvijęs baimę, nes nebuvo Išpirkėjo, o tik nauji engėjai! Tada jie vėl ėmė kviesti senuosius dievus ir nuošaliose vietose atlikinėti burtus. Tuos senuosius dievus krikščionybė paskelbė velniais, jų garbintojai paskelbti Šėtono pasekėjais – o jis juos nešioja oru. Taip dvasininkai averė velnią stipriu savo valdžios sustiprinimo įrankiu. O gamtos ir moralinis blogis poezijos ir meno buvo paverstas į slibino įvaizdį.

Thackeray mėgo sakyti: „Kiekvienas turi savo slibiną“. Jisai visad galvūgalyje ant sienos laikė „Šv. Jurgio ir slibino“ paveikslą. Jis pabėgdavo nuo savo slibino, kai dirbdavo su svarbiu kūriniu. Jis išeidavo iš namų visai savaitei ir niekas nežinojo, kur jis. [ ... ]

Dailininkas Turneris5) nutapė nuostabų slibiną, saugantį Hesperidžių obuolius. Ruskinas6) sakė, kad tokio slibino samprata 1806-ais, iki atrandant dinozaurų palaikus, buvo mokslinės vaizduotės triumfas. Jam dailininkas yra sakęs, kad tą slibiną jis nukopijavo nuo Druny Lane7) teatro pastatytos pantomimos. Taigi, jis parodė daugiau moksliškumo nei kritikas, nurodęs tikslesnę vietą, kur reikia ieškoti tokių pabaisų ištakų. Per kiekvienas Kalėdas tasai slibinas pasirodo Londono scenoje kaip praeities folkloro liudijimas. Jis visad toks, koks egzistavo žmonių sąmonėje tūkstančius metų. Jis žalias, tamsiai žalias, nes susijęs su jūra, raudonomis akimis ir burna, skelta uodega, žvilgančiais žvynais. [ ... ]

Ankstyviausia sparnuota gyvatė, pradėjusi drakonų rasę, buvo indų Vritra, vogęs Indros karves (debesis), nes norėjo jų pieno (lietaus), tad žemė kentė sausrą. Indra (lietų dievas) nutrenkė Vritrą. Indra taip pat užmušė nagą Ahi, surišusį debesis ir taip sukėlusį sausrą. [ ... ]

Raišiojančios gyvatės motyvas buvo atgamintas daugybe formų ir virto pamokymais vaikams. Pvz., tokia yra pasaka apie berniuką ir mergaitę, renkančius žemuoges. Jie susitiko su sene, paprašiusia trupučio uogų. Mergaitė jai davė, tačiau berniukas atrėžė, kad jis senėms uogų nerenka. Jiems išsiskiriant, senė kiekvienam davė po dėžutę. Mergaitė atidarė dėžutę ir joje randa du sniego baltumo vikšrus, virtusius drugeliais, kurie užaugę tampa angelais ir nuneša ją į rojų. Atidaręs savo dėžutę berniukas joje randa du mažyčius juodus vikšrus, kurie rijo tol, kol tapo gyvatėmis, sumazgo visas jo galūnes ir nutempia į mišką, kuriame jis klajoja iki šiol.

Ta vėl primena gamtos jėgas, bauginusias pirmykščius žmones, uolas, trukdžiusias ankstyvajai laivininkystei (pvz., Skilą ir Charibdę). Graikų dievai iškilo nužudydami slibinus – taip įgaudavo tikrų dievų rangą. Persėjus varžėsi su Apolonu nužudydamas dvi pabaisas, tarp jų ir gorgonę Medūzą. Tačiau svarbiausiu buvo Belerofonas8), įveikęs Chimerą. Jo įveikti žmonės buvo tokie plaukuoti, kad laikyti kilę iš vilkų. Jis buvo karo dievu Korinte. [ ... ]

Pažymėtina, kad nors Japonijoje ir Kinijoje gyvatė laikoma blogiausiu iš padarų, į drakoną žiūrima pagarbiai. Panašūs sentimentai sutinkami ir Anglijoje. Slibinas yra kai kurių kilmingų šeimų herbuose. Laikyta geru ženklu, jei karalius susapnavo slibiną. Slibino idėja iš Graikijos į Angliją atėjo su monetomis ir legendomis. Pirmiausia į Kornvalį9), kur randame Šv. Petroką10) ir Slibiną11), bei Airiją, kur buvo šv. Patrikas ir gyvatės.

Tarp jų yra gluminančių panašumų. Legendose pirmuosius misionierius įmetė į duobę su gyvatėmis. Šv. Petroksas į olą įėjo su knyga ir žvake, o tada privertė jas ryti viena kitą. Jos rijo dvi dienas ir naktis, kol beliko dvi, užaugę milžiniškomis, po pusę mylios ilgio. Kai viena jų surijo kitą, aišku, tapo mylios ilgio. Tada Petroksas nuvarė ją iki jūros, o vėliau privertė plaukti į Airiją. Čia susirinko visų šiaurės šalių gyvatės, kurios nusiaubė Airiją. Šv. Patrikas nusprendė išbandyti savo galias gyvatėms. Tai jam sekėsi su mažesnėmis gyvatėmis, tačiau prireikė pora savaičių, kol išjudino prie Dublino susirangiusią milžinę. Galiausiai ji lėtai nušliaužė į jūrą. Tiesa, yra skirtingų pasakojimo apie Patriką variantų. [ ... ]

Galiausiai, Europoje randame legendą, primenančią Lilitos istoriją. Prancūzijoje yra šeima, mananti, kad kilusi iš vienos tų moterų. Vienas jos protėvių vedė nuostabią moterį, reikalavusią, kad tam tikromis valandomis būtų tik viena. Vyrą apėmė smalsumas ir jis pasekė, kad tomis valandomis ji virsta gyvate. Ji pastebėjo jį, iššliaužė ir niekad negrįžo. Škotijoje „Baisioji kirmėlė12)“ buvo princesė, pamotės paversta kirminu pavydint jos grožio.

O Lambtono kirmino12) istorija primena Vritrą, nes jį, atseit, galima numaldyti devynių karvių pienu. [ ... ]

Taigi, dabar pasiekėme laiką, kai visi tie demonai, velniai, slibinai yra mirę: sukapoti į gabalus mokslo ašmenimis, nuplauti laiko tėkmės, niekas jų nebijo. Tačiau jų simbolizuotas blogis tebegyvas. Fiziniai blogiai kiek apmaldyti, tačiau moraliniai išlikę. [ ... ]


Paaiškinimai

1) Kasijus - Šekspyro „Julijus Cezaris“ veikėjas, sąmokslininkų vadas. Jis į sąmokslą įtraukia Brutą.

2) Tifūnas - Gajos ir Tartaro sūnus, šimtagalvė pabaisa; didžiausias Olimpo dievų priešas. Buo įveiktas Dzeuso ir įkalintas po Etnos kalnu arba Tartare. Vėliau graikų tapatintas su egiptiečių Setu - mirties, Saulės ir Mėnulio užtemimų, siroko (stiprus pietų-pietvakarių vėjas iš šiaurės Afrikos Viduržemio jūros baseine), krikščionių – su arkangelu Sandalfonu.

3) Sandringhamas - miestelis šiaurės Anglijos Norfolko grafystėje, mažiau nei 500 gyv. Labiausiai žinomas kaip karalienės Elžbietos II ir kelių jos pirmtakų atostogų vieta (Sandringhamo rūmai). Jame gimė Diana, Velso princesė.

4) Adomas Klarkas (Adam Clarke, apie 1761-1832) – britų metodistas, teologas. Žinmas savo 40 m. rengtais Bibijos komentarais (išleistais 1831 m.), kuriuose katalikų bažnyčia sutapatino su Antikristu. Buvo J. Wesley pasekėjas. Manė, kad Kristus nėra visiškai dieviškas.
Tarp jo aiškinimų yra ir tai, kad Ievą Rojuje gundė ne žaltys, o (homoseksuali) beždžionė ar satyras (kaip dažnai vaizduojama pas egiptiečius). Atseit, jos puikūs pamėgdžiojimo sugebėjimai ir niekų tauškimas labai padeda įtikinti.

5) Viljamas Terneris (Joseph Mallord William Turner, 1775-1851) – ekstravagantiškas anglų peizažų dailininkas, grafikas romantizmo atstovas, ypač pasižymėjęs jūrų peizažų srityje. Žymiausiu jo paveikslu laikomas „Karo laivas ‚Temeraire‘, tempiamas vilkiko į paskutinį doką išardymui“ (1838).
Čia minimas jo 1806 m. paveikslas, kuriame slibinas (antrame plane) įsitaisęs ant uolos.

6) Džonas Ruskinas (John Ruskin, 1819- 1900) – anglų meno kritikas ir globėjas, dailininkas ir rašytojas. Labai prisidėjo prie estetikos vystymosi. Smarkiai prisidėjo prie prerafelitų pozicijų sustiprinimo, atrado V. Ternerį. Taip pat skelbė „ištikimybės gamtai“ principą. Kaip idealą rodė Viduramžių, ankstyvojo Atgimimo laikų meną. Žymiausiu jo kūriniu laikomos „Meno paskaitos“ (1870), „Meninė išmonė: grožis ir bjaurastis“ (1880), „Anglų menas“ (1883), „Dabartiniai menininkai“ (4 t., 1843-1860), „Gotikos prigimtis“ (1853) ir kt.

7) Druny Lane - gatvė Londono Covent’o sodų rajone rytinėje pusėje, šiauriau Vestminsterio. Labiausiai žinoma čia esančiu senoviniu Karališkuoju teatru. 18 a. Druny Lane įgavo paleistuvystės reputaciją, nes čia buvo daugybė viešnamių ir išgėrimo vietų.

8) Belerofonas („atremiantis strėles) - graikų mitologijoje Sizifo anūkas, Chimerą įveikęs didvyris. Ją nugalėjo padedamas sparnuotojo žirgo Pegaso, kuris taip pat padėjo Belerofonui, kai tasai kovojo Baisioji kirmėlė, Skotija prieš amazones. Vėliau, pagal kai kurias versijas, panoto su Pegasu pakilti į dangų, tačiau žirgas jį numetė ir jis tapo luošas. Taip ir bastėsi visą likusį gyvenimą, niekinamas dievų ir žmonių.

9) Kornvalis - grafystė į pietvakarius nuo Anglijos, atskirta Tamaro upės. Unija su Anglija niekada nebuvo įforminta, todėl teisiškai Kornvalis išlieka nepriklausoma grafystė net neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Senieji Kornvalio gyventojai kalbėjo kornų kalba, kuri šiuo metu yra gaivinama (99,8% gyventojų temoka angliškai).

10) Šv. Petrokas (m. 564 m.) - 6 a. britų princas ir krikščionių šventasis, kilęs, greičiausia, iš pietų Velso. Kunigavo Devone ir Kornvalyje, kur yra jo vardo vienuolynas. Dažniausiai vaizduojamas su elniu. Apie jį sukurta daug spalvingų legendų (kelionę į Indiją, vilkų sutramdymą...). Viena legendų yra apie slibino įveikimą. Vienam kaimiečiui mirus liko pintinė gyvačių. Šios, negaudamos maisto, ėdė viena kita tol, kol galiausiai viena tapo labai didele ir virto slibinu, kuris draskė gyvulius apylinkėse. Tai išgirdęs atvyko Petrokas, apsiginklavęs tik tikėjimo skydu, lydimas dviejų pagalbininkų. Jis surišo slibiną nosine ir vedė į jūrą, tačiau pakeliui sutiko jauno vyro laidotuvių procesiją. Petrikas pasimeldė, prikėlė iš numirusiųjų jaunuolį, tada atrišo slibiną ir liepė jam niekam nekenkti ir dingti užjūryje.

11) Šv. Patrikas (390-460) - keltų krikščionių misionierius, Airijos šventasis ir globėjas. 14 metų, Šv. Patrikas buvo pagrobtas airių piratų ir kaip vergas išvežtas į Airiją. Pabėgo, grįžo namo, o tapęs misionieriumi vėl atvyko į Airiją, daugiausiai veikdamas jos šiaurėje ir vakaruose – tiesa, apie jo konkrečią veiklą žinoma labai mažai.
Viena populiarių legendų yra apie gyvačių išvarymą iš Airijos, nuvejant jas į jūrą po to, kai jos užpuolį jį po 40 d. trukusio pasninko. Todėl dabar Airijoje nėra gyvačių, o Patrikas kartais vaizduojamas koja paminantis gyvatę. Taip pat manoma,kad ši legenda simbolizuoja nuodingo erezijų ir pagonybės lizdo Airijoje sunaikinimą.

12) Baisioji kirmėlė (Spinglestono Ufo arba Bamboro) – Nortumbijos baladė apie slibinu virtusią pabaisą. Žmonai mirus, Bamburgo pilies karalius į žmonas paima žavią, tačiau piktą raganą, pavydinčią jo dukros Margaritos grožio ir paverčiančią ją baisiu slibinu. Ji ima viską naikinti aplinkui. Tada žmonėms buvo patarta jau atvesti 7-ias karves, kurių pienu ji pradėjo maitintis ir daugiau nekėlė rūpesčių apylinkėms. Jos brolis princas grįžo iš užjūrių, pabučiuoja slibiną ir tasai atvirsta princese. [Pastaba: Spinglestono Ufas yra uola Nortumbijoje.]

Paslaptingoji Žemė
Biblija apie pragarą
Dievų ir žmonių akys
Malta: menanti Atlantidą?
Vilkolakiai Viduramžiais
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Evoliucija ir pasaulio sukūrimas
Apie vampyrus ir paklydusias sielas
Mito ir mokslo susidūrimas
Orvelas. Žemė yra plokščia
Kuo taps Homo sapiens?
Demiurgai tveria pasaulį
Zoologija ir mitologija
Tarybiniai alchemikai
Mitologijos skiltis
Vartiklis