Demiurgai tveria pasaulį 

3010 m. rugpjūčio 28-a, antradienis

- Štai jis, mano pasaulis, apie kurį tau sakiau, - tarė demiurgas Mazukta, plačiu mostu apvesdamas erdvę.
- Rimtai? – suabejojo demiurgas Šambambukli. – Kas tai? Kokia nors nauja koncepcija? Nieko čionai nematau, vien pilkos drumzlės. Kur žemė, kur dangus? Kur čia aplamai kas?
- Tai Chaosas. Jame randasi viskas, ko reikia, - užtikrino Mazukta. – Tačiau kol kas tik potencialiai. Šį dalykėlį dar reikia paleisti.
- Ir kaip tu jį ketini paleisti?
- Labai paprastai.

Mazukta iš vidinės kišenės išsitraukė aptrintą Pradžios knygą.
- Čia surašiau visus pagrindinius dėsnius ir sąveikas, kurie bus būsimame pasaulyje. Chaose randasi ir dangus, ir žemė, ir kiti daiktai, beliko paleisti mechanizmą, kuris juos išskirs, suteiks reikiamą pavidalą ir šiaip įves tvarką. Šioje knygoje – algoritmas. Vien tik plika informacija apie tai, kaip veiks pasaulis. O štai ten, - Mazutka parodė pirštu, - yra procesorius šios informacijos apdorojimui. Einam, parodysiu.

Demiurgai priėjo prie procesoriaus.
- Atrodo kaip paprastas žmogus, - pastebėjo Šambambukli.
- Todėl, kad jis ir yra, - atsakė Mazukta, puslapis po puslapio į žmogaus galvą kraudamas bendrąsias sąvokas apie Visatą. – Štai prabus, atsimerks – ir iškart sutvarkys kaip reikia Chaosą. Čia tik man su tavim čia nieko nėra be pilkų drumzlių, o žmogaus sąmonė ribota. Jis išvys tai, ko jį išmokiau. Ir taip, kaip jam nurodysiu.
- Ir kaip tai tau padės sutverti pasaulį? – nesuprato Šambambukli. – Kol kas matau tik žmogų, gaudantį šmėklas rūke.

Mazukta atsiduso ir pakėlė akis į neegzistuojantį dangų.
- Šambambukli! Įsižiūrėk, prašau. Šis žmogus sukurtas pagal mano atvaizdą. Jei jam susiklostys logiškas pasaulio vaizdas – pasaulis tiesiog privalės apsireikšti. Jis neturi kito pasirinkimo. O! jis bunda! Slepiamės!

Žmogus atsimerkė, pažvelgė į debesis, į šlamančius medžių vainikus, atsisėdo, pasiėmė nuo žolės obuolį ir ėmė jį triaukšti.

- Štai matai, - sušnabždėjo į Mazutka į ausį. – Aš gi sakiau!
- Matau, - Šambambukli pačiupinėjo tvirtą dirvą, pastukseno pirštu į krištolinį dangaus skliautą ir už ausų pakasė trim artimiausiems drambliams. – Iš tikro, visiškai išbaigtas pasaulio vaizdas. O tu nebijai, kad duomenys perdavimo metu gali atsitiktinai susigadinti? Praeis kažkiek kartų, nutiks sutrikimas, atsiras kokia nors teorija apie apvalią žemę...
- Baik, tai niekai! – nusijuokė Mazukta. – Pasąmonėje žmonės visada bus įsitikinę, kad žemė plokščia tarsi blynas.
- O jei vis tik? Staiga dalis žmonių rimtai patikės, kad ji – rutulys?
- Nieko baisaus. Vieni žmonės gyvens apvalioje žemėje, o kiti plokščioje. Vieniems laikas slinks greičiau, kitiems lėčiau. Kai kurių saulė sustings pasaulio centre, o kitų nusiris ugninėmis vežėčiomis. Tai nesvarbu, nes tėra tik suvokimo klausimas. Pasaulis turės ne vieną, o daugybę briaunų. Tegu jos egzistuoja vienu metu, Chaoso užteks visiems.
- Net kvailiausioms teorijoms?
- Taip.
- O jei jos visos persipyks? Nenorės kartu egzistuoti?
- Tada pasaulis vėl bus paverstas Chaosu, - atsakė Mazukta. – Tačiau nemanau, kad tai nutiks. Žmonės gi ne tokie kvaili, kad pyktųsi dėl iliuzijų!

3011 m. liepos 17-a, antradienis

Demiurgai Mazukta ir Šambambukli skaistykloje atrinkinėjo žmonių sielas. Jie traukė jas po vieną iš pintinės ir dėliojo į kelias krūveles.

- Geras derlius, - patenkintas pastebėjo Mazukta. – Visos kaip viena.
- Na, ne visai, - paprieštaravo Šambambukli, apžiūrinėdamas eilinę dūšelę. – Žiūrėk, kokia smulki.

Jis šluotele nubraukė nuo sieliūkštės ordinus ir medalius ir numetė į vieną iš bendrųjų krūvų.
- Keista kažkaip, sumurmėjo jis, kilstelėjęs antakius. – Iš kur pas jį tiek?
- Apie ką tu čia? – nesuprato Mazukta.
- Na štai, įdomiai nutinka. Bendrai imant, visi žmonės beveik vienodi. Vos blogesni, vos geresni, tačiau šiaip skiriasi nežymiai. Ir gyvena daugmaž panašiai, kas kiek lengviau, kas kiek sunkiau, bet nedaug. O štai kartais pasitaiko didingi žmonės su didžia siela – ir pas juos kažkodėl viena problema po kitos! Kiekviename gyvenimo žingsnyje gauna į kaktą! O iš kitos pusės, visokia niekinga smulkmė, kuriai tarytum ir nepriklauso, dosniai gauna visa, kas gera ir nežino rūpesčių. Kodėl taip yra?
- Na ir tavo klausimai! – nusijuokė Mazukta. – Tu manai, kad šis pasaulis buvo sutvertas didiems žmonėms? Na taip, jame atsiranda ir genijų, ir šventųjų, bet juk ne jie sudaro didžiąją gyventojų dalį! Jie išimtis iš taisyklės, o pasaulis apskaičiuotas statistiniam vidutiniokui, kokių yra dauguma. Viskas jų patogumui... na arba beveik viskas.
- Tai kaip su dešiniarankiais ir kairiarankiais? – susiprato Šambambukli.
- Taip, panašiai, - linktelėjo Mazukta. – Technika, instrumentai, netgi durų rankenos pritaikytos dešinei rankai, o kairiarankiais tenka prisitaikyti. Štai ir šventieji – kaip tie kairiarankiai. Jie netelpa į pasaulio vaizdą, jiems jame nepatogu. Supratai?
- Supratau.
- Taisyklės kuriamos vidurkiniams. Vidutinis ūgis, svoris, vidutinės pajamos. Paimkime, pavyzdžiui, tokį įprastą dalyką kaip durys. Dauguma žmonių pro jas praeina be jokių problemų, daugių daugiausia kiek palenkdami galvą. O didelio ūgio (kaip ir didelės dvasios) žmogus arba nuolat susitrenkia kaktą, arba įpranta pasilenkti. O kas dėl įvairios, kaip sakai, niekingos smulkmės, tai ir aplamai vaikšto kaip nori, ir po uždarytomis durimis, jei prireikia, pralenda, ir pro rakto skylutę prasiskverbia. O jau pro įprastinės duris, skirtas visiems, jie praeina būriu, o kartais dar ir ant svetimų pečių.

Mazukta pasikasė smakrą ir tęsė:
- Anksčiau ar vėliau bet kuris genijus ar šventasis pavargsta visąlaik trankyti galvą ir ima ropoti keturiomis – tada ir tikėtina, kad ant jų kas nors užšoka raitas. Tai normalu, įprastinė kova už būvį. Toks tas gyvenimas.
- Ir ką gi, genijai neturi jokios vilties?
- Yra viltis, - nenoriai pratarė Mazukta. – Kartais tai nutinka. Retai, gal tik kartelį per amžių, atsiranda žmogus, kuris tol trankys galvą į skersinį, kol jį sulaužys. Ir pro tas duris ir kitas genijus galės lengviau praeiti.

3011 m. gegužės 23-a, trečiadienis

Demiurgai Šambambukli ir Mazukta sėdėjo nedidelės, rožėse skendinčios kavinukės verandoje, gėrė kvapnią kavą, kramsnojo imbiero saldainiukus ir dalykiškai gėrėjosi saulėlydžiu. Kairėje pro stiklo skaidrumo orą matėsi dailus, tarsi saldainis, miestelis su čerpių stogais ir juokingais mažais bokšteliais. Dešinėje ir priekyje plytėjo mieguista jūra. Demiurgai leipo iš malonumo pintuose krėsluose, markstėsi prieš saulę ir apsikeitinėjo tingiomis pastabomis apie mažas šio pasaulio nuodėmes, pastebimas tik patyrusiai akiai.

- O tik pažvelk, kas pas mus ateina, - ištarė Mazukta. – Atrodo, kad pats vietinis šeimininkas malonėjo pasirodyti.
- Kavinutės šeimininkas? – pasidomėjo Šambambukli.
- Ne, ne, šio pasaulio. Štai jis, pažvelk.

Mazukta parodė pirštu. Prie jų sparčiu žingsniu, tačiau pernelyg neskubėdamas, artinosi aukštas išblyškęs padoriai apsirengęs vyriškis .

- Sveiki, gerbiamieji, - kiek nervingai jis pasveikino demiurgus. – Ko malonėtumėte? Jūs reikalais ar šiaip? Ar galiu kuo padėti?
- Ką jūs, ką jūs, - rankomis sumosikavo Šambambukli. – Mes tik vykdami pro šalį, nereikia rūpintis. Stabtelėjome kavos išgerti.
- Mes ne vietiniai, - pritardamas draugui pasigavo Mazukta ir sukikeno. – Ne, iš tikro, mes čia atsitiktinai, tik minutėlei. Ar nesutrukdėme?
- Ne, žinoma, - šeimininkas aiškiai aprimo ir net šyptelėjo. – Sėdėkite į sveikatą. Liepsiu, kad jums atneštų daugiau kavos ir bulkučių.
- Gerai, jei galima, - dėkingas linktelėjo Šambambukli.

Paslaugus padavėjas akimirksniu atnešė padėklą su garuojančiu kavinuku ir pintinėle šviežių bandelių, išdėliojo ant staliuko ir vėl išgaravo.

- Retai užsuka svečiai, - tarsi teisindamasis rankomis skėstelėjo šeimininkas. – Pripratau prie vienatvės, tad labai nepykite, jei kas.
- Viskas gerai, - jį užtikrino Mazukta. – Jokių problemų.
- Kava nuostabi, - pagyrė Šambambukli. – Ir saulė, o miestukas tas tiesiog žavus. O ir šiaip mums šis pasaulis labai patiko, toks simpatiškas. Pats sutvėrei?

Šeimininkas susimėtė:
- Na-a, ne tai, kad pats...
- A-a, jums padėjo, - susiprato Mazukta. Debiutas?
- Na-a, bendrai paėmus...
- Nesikuklinkite, mes čia visi savi, - nusišypsojo Šambambukli. – Jums puikiai pavyko, o kaip naujokui – tiesiog nuostabiai. Yra daug įdomių sprendimų, tokių niekur iki šiol nesutikau. Štai šitie mirguliuojantys takeliai ant vandens, tarkim, originaliai realizuoti. Arba štai...

Šambambukli įniko į kažkokius gilias technines subtilybes. Šeimininkas tylėdamas klausėsi, tik retkarčiais skausmingai susiraukdamas.

- Tame prastai gaudausi, - prisipažino jis, kai pagaliau jam pavyko įsiterpti. – Bijau, kad mane galima vadinti visišku diletantu. Man pasakė, ką ir kaip reikia daryti... viena pažįstama pasakė. O aš nesigilinau į detales, tik laikiausi instrukcijų, štai ir viskas.
- Ir pavyko toks grožis? – nepatikėjo Šambambukli. – Be teorinės bazės, be praktinių įgūdžių, iš pirmo karto?!
- Na, taip, - išdidžiai linktelėjo šeimininkas.
- Ir kaip tai jums pavyko? – gyvai susidomėjo Mazukta. – Supraskite, mano grynai profesinis interesas: ką paėmėte pagrindu, nuo ko pradėjote?

Šeimininkas pažvelgė į lubas ir kilstelėjo antakius, bandydamas prisiminti.
- Pradžioje buvo Žodis, - lėtai ištarė. – Tik Žodis, ir daugiau nieko. O tada viskas vyko savaime.
- Žodis? – perklausė Mazukta. – Kas per žodis, koks būtent?
- Amžinybė! – didžiuodamasis ištarė šeimininkas.
- Tiesiog „Amžinybė“? – nepatikliai sumirksėjo Mazukta.
- Krištolinė, - patikslino šeimininkas. – Tokia dėlionė, iš gabalėlių.
- Ir ką, sudėliojote vieną vienintelį žodį, ir atsirado visas pasaulis?
- Taip. – patvirtino šeimininkas ir svajingai nusišypsojo, prisimindamas. – Visas pasaulis. Ir dar pora arkliukų.

Kitas demiurgų istorijas skaitykite Tikroji išvarymo priežastis

   

Žmogaus trūkumai
Teologo košmaras
Mazgeliai atminčiai
Aptarimų puslapis
Religijos samprata
Pasaulio sukūrimas
Žemė yra plokščia!
Endis Veiras. Kiaušinis
Nuo nihilizmo į Kristų
Pirmieji krikščionių raštai
Dvasininkų smaginimosi istorija
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Demonologija ir anglų folkloras
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Ar Žemė tikrai yra plokščia?
Paslaptingoji Žemė - GYVA!
Lilita: bjaurumų motina
Monos Lizos paslaptis
Dingusi Sandoros skrynia
Vilkolakiai Viduramžiais
Religiniai anekdotai
Raselo arbatinukas
Pasaulio sutvėrimas
Filosofijos skiltis
Biblijos sritis
Vartiklis