Religijos samprata

Išskiriamos trys religijos sampratos strategijos: funkcinė, substancinė ir simbolinė. Substancinė samprata skiria religijos elementus, apibrėžia "kas yra" religija, atmesdama funkciniu požiūriu religijai artimus reiškinius. Tuo tarpu funkcinė samprata pabrėžia ne komponentus, o funkcijas (ką religija daro). Simbolinė samprata religiją pateikia kaip prasminį (simbolinį) pasaulio modelį, padedantį suvokti gyvenimo prasmę, konstruoti savo pasaulėvaizdį.

Religija tradiciškai apibrėžiama kaip tipizuota (suinstitucinta) tikėjimo anapusine realybe išpažinimo ir praktikavimo sistema (apimanti kultą, hierarchiją, doktriną, simbolių ir vertybių sistemą), vienijanti išpažinėjus į bendruomenę. Anot R. Wuthnow, religija yra ir tikinčiųjų tarpusavio sąveika, religinės apeigos, gedulo, džiaugsmo ir kitų išgyvenimų valdymo mechanizmas.

Pagal P. Hortoną ir C. Huntą, religija apima vertybes (tikėjimą anapusine realybe, jų santykį su aplinka), socialines procedūras (socialinę kontrolę, religinius įsipareigojimus, religinę socializaciją) bei vaidmenų ir statusų sistemą (dvasininko, pasauliečio). Tų elementų dėka reguliuojama ir elgsena – religija yra taisyklių visuma.

Tad socialiniai institutai suvokiami kaip tarpusavio sąveikos, poreikių, tikslų ir veiksmų tipizavimo rezultatas, kurio dėka įtvirtinamos tradicijos, vertybės, elgesio taisyklės ir normos, socialinė kontrolė. Tačiau jie susiformuoja tik per ilgą laiką ir egzistuoja, kol tenkina poreikius (pvz., mitai).

Pirminis religijų institucionalizacijos etapas yra bendrų tikėjimo bruožų (pasaulėžiūros, vertybių, simbolių) formavimas ir įtvirtinimas (doktrinos vystymas), suaktyvėjantis po lyderio mirties. Mokymas tampa prielaida, padedančia religijai tapti socialine institucija. Vėliau šv. raštų pagrindu formuojami antriniai, juos komentuojantys ir aiškinantys tekstai, įtvirtinantys instituciją ir daugiau ar mažiau reguliuojantys bendruomenės gyvenimą (pvz., Talmudas judaizme).

Kitas aspektas – religijos ir kultūros sąveika: besiformuojanti religija perima būdingas raiškos formas, simbolius ir mentalitetą. Kultūra suvokiama kaip religijos pagrindas [nors yra ir priešingas požiūris, kurio laikėsi ir G. Beresnevičius – kad religija įtakoja kultūros formavimąsi]. Toji sąveika tampa svarbiu institucionalizacijos veiksniu – visuotins religijos įgauna nacionalinį koloritą (ypač Tolimuosiuose rytuose, Pietų Amerikoje, Afrikoje). Tai atspindima ir "neverčiamoje" terminijoje: bažnyčia, sinagoga, cerkvė, popas, pastorius, rabinas, mula, lama, abatas.

Toliau - religijos sąveika su valstybe. Kai kur įtvirtinama glaudi sąveika (pvz., islamui būdinga teokratija), įtakojanti institutizaciją.

Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata. Religinio statuso dažnai siekia ir grupės be aiškios doktrinos ar struktūros ("Romuva", Ošo meditacijos centras); religija tampa netgi krepšinis. Tai kas vadintina religija?

M. Vėberis dėmesį skyrė ne religijos "esmei", o socialiniam jos aspektui. Tyrinėdamas skirtingas religijas jis atkreipė dėmesį į joms būdingas dievo ir pasaulio sampratas, religinių idėjų ir sociokultūrinio konteksto sąsajoms (pvz., protestantizmo etikos ir kapitalizmo). Anot jo, "tik krikščionybė turi plačią, griežtai privalomą ir sistemingai racionalizuotą dogmatiką", sudarytą iš 3 elementų: kosmologijos, kristologijos ir "dvasininkų galių (sakramentų) doktrinos". "Bendruomeninis religingumas yra nepastovus reiškinys ... ir egzistuoja tik ten, kur 1) pasauliečiai susivienija nuolatinei bendruomeniniai veiklai ir 2) aktyviai daro įtaką jos eigai". Be to, "nėra jokios ne tik individualios, bet ir socialinės veiklos,. Kuri neturėtų ir kuriai nereikėtų specialaus dievo, garantuojančio bendrijos pastovumą".

Tai leidžia kalbėti apie funkcinį religijos aspektą ir religinės etikos svarbą:
"... religinė etika nevienodai giliai skverbiasi į socialinės tvarkos sferą. Tai priklauso ne vien nuo to, kiek yra stiprūs jos maginiai ir ritualiniai saitai, ar nuo bendro religingumo pobūdžio. Svarbiausias dalykas yra principinis religijos požiūris į pasaulį apskritai. Juo sistemingesnis ir racionalesnis religinis pasaulėvaizdis, tuo labiau gali sustiprėti etinė įtampa tarp to požiūrio ir atskirų pasaulio institucinės tvarkos sferų".

Tada "išorinį teodicėjos atpildo postulatą pakeičia atskirų gyvenimo sričių autonominių dėsningumų konfliktai su religiniu postulatu".

E. Durkheimas religijos sampratą sieja su visuomenėje atliekamomis funkcijomis. Sąvoka "religija" naudotina, "kai aprašoma tai, kas vienija žmones kaip bendriją: jos turinyje mažiau to, kas susiję su tikėjimo sritimi, o daugiau to, kas sudaro buvimo kartu pagrindą". Religija yra socialinis dalykas:
"... kai tam tikras kiekis šventų daiktų susieti koordinacijos ir subordinacijos ryšiais ir galų gale susiformuoja tam tikra vieninga sistema, kuri neįeina į jokią kitą to paties tipo sistemą, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetas sudaro religiją. ... Kiekviena homogeninė sakralinių daiktų grupė ar kiekvienas bet kurios svarbos sakralinis daiktas yra organizacinis centras, apie kurį traukos veikiama sukasi tikėjimų ar ritualų grupė, pavienis kultas".

Religija – tai tikėjimai, kurie:
1) bendri žmonių grupei, besirenkančiai vienoje vietoje atlikti bendras ritualines apeigas, kurių dėka "tikėjimas pasireiškia išorėje,... kuriasi ir periodiškai atsikuria";
2) šios grupės nariai ne tik individualiai, bet ir bendruomeniškai išpažįsta tikėjimą;
3) šis tikėjimas vienija grupę.

Anot E. Durkheimo, religijos idėja neatskiriama nuo bažnyčios idėjos. Pagal E. Durkheimą, gali egzistuoti ir grupės, nepriklausančios jokiai religijai, nes dar nesusiformavo. Kita vertus, apie religiją galima kalbėti tik tuomet, kai subjektai savo veiksmus sieja su kažkuo, ką laiko šventumu – ir tai nebūtinai bažnyčia (Durkheimas kalba ir apie pasaulietinę religiją). Anot jo, religijos tikslas yra sutvarkyti mūsų santykį su anapusine realybe, todėl religija tegali egzistuoti ten, kur meldžiamasi, aukojama, vyksta atgailos ritualai.

Kartu jis abejoja tokio apibrėžimo visuotinumu: "yra ... dalykų, kuriems to apibrėžimo nieku gyvu nepritaikysi, nors jie neabejotinai priklauso religijos sričiai. Pirmiausia tai pasakytina apie didžiąsias religijas, kur dievų ir dvasios idėjos nėra, o jei ji ir turi kokį vaidmenį, tai tik antraeilį, visai nereikšmingą. Tai - budizmas".

T. Parsonsas religijoje skiria ne tik elementus (tikinčiųjų bendriją, bendrą tikėjimą, vertybes, ritualinę elgseną, sakralinę ir profaninę realybę), bet ir pabrėžia funkcinę jų svarbą. Religija – socialinių statusų ir vaidmenų visuma, socialinę integraciją įteisinantis institutas, kuriame veiksminga atskirų elementų sąveika užtikrina visos sistemos integraciją. Jis teigia, kad religija nėra vien ir nepriklauso tik nuo socialinio veiksmo, o yra susijusi su visomis visuomenės posistemėmis. Vykstant visuomenės diferenciacijai, religija ir Dievas vis labiau išstumiami į "asmeninę sritį", todėl bažnytinio religingumo nykimas skatina naujų formų formavimąsi ir įtvirtinimą.

Pagal P.L. Bergerį, religiją galima traktuoti keliais aspektais:
1) kaip eksternalizaciją, t.y. diskursą ir praktiką, kuriais reiškiami religiniai įsitikinimai;
2) kaip objektyvizaciją - formalizuotą kultūrinę sistemą, kurioje subjektyvios nuotaikos ir motyvacija tampa "išorine:, simboliais išreiškiama tikrove. Sąveikoje ji "objektyvizuojama", t.y. liaujasi būti atskiro asmens nuosavybe ir tampa objektyvia duotybe, autoritetu – tikėjimo išpažinimų, apeigų, šventraščių sistema;
3) kaip internalizaciją - individo tikėjimą, jausmus ir potyrius, kai jį supanti tikrovė tampa vidine jo tapatybės dalimi, perimama, įvidinamama.

Taigi religija gauna socialinio instituto formą – ji žmonių suformuota simbolių sistema, suteikianti tvarką ir pažabojanti netvarką; kartu pasauliui bandant suteikti prasmę – "šventybės skliauto" dėka formuojamos ir įtvirtinamos normos ir vertybės, užtikrinančios socialinę tvarką ir stabilumą. Religija gali būti suprantama ir kaip objektyvi internalizuojama socialinė projekcija, socialiai sukonstruotas tikrovės vaizdas. Religija apibrėžiama kaip "žmonių veikla įkurta visa apimanti šventoji tvarka, t.y. šventasis kosmosas, sugebėsiantis išsilaikyti prieš nuolatinė chaosą."

"Šventybės skliauto" koncepcijoje netiesiogiai įžvelgiami tokie tradiciniai religijos komponentai, kaip 1) pasaulėžiūra ar doktrina; 2) kultas; 3) bendruomenė ir struktūra.

Tačiau šiuolaikinei visuomenei būdinga ne tik suinstitutinta religija, bet ir netradicinio religingumo apraiškos, tad jai labai tinka T. Luckmann'o "nematomos religijos" samprata, kai diferencijuojama socialinė ir religinė tikrovė, parodomas religijos daugiaspalviškumas ir atskiriant religijos ir religingumo formas: bažnytiškai atstovaujamą krikščionybę, krikščionybę už bažnyčios ribų, individualų religingumą, krikščionybės apraiškas už bažnyčios ribų. Tad religiniai įsitikinimai nebūtinai siejami su institutu, o tai veikia ir funkcijas.

Religijos sampratą, kitimą ir funkcijas veikė:
a) santykio su anapusine realybe kaita, sekuliarizacija bei nukrikščionėjimas, tradicinių religijų dominavimo mažėjimas;
b) religinis pliuralizmas ir individualizmas;
c) religingumo atgimimas (R. Wuthnow tai vadina "šventybės atgavimu"; H. Horx'as ir P. Zulehner'is kalba apie dvasingumo, krikščionybės atgavimą).

Tradiciškai religijai priskiriamos tokios funkcijos: 1) egzistencinė-kompensacinė, teikianti gyvenimo prasmę ir "išganymo" viltį, atlygį už šiame pasaulyje patirtas skriaudas; 2) komunikacinė-integruojanti, jungianti išpažinėjus ir skatinanti jų bendravimą bendros pasaulėžiūros pagrindu; 3) pasaulėžiūrinė (teologinė)-reguliacinė, kai religija aiškina pasaulį, visuomenę, žmogų, Dievą ir taip formuoja vertybes bei normas., įtvirtina socialinę kontrolę, paklusnumą autoritetui.

Dabartyje reigija ir Bažnyčia tampa "pakraštine" institucija. Dvasinio gyvenimo, tarpusavio santykių, socialinės elgsenos reaguliavimas persikelia į kitas institucijas (šeimą, mokyklą, žiniasklaidą), todėl gęsta teologinė religijos funkcija. Tai lydi naujų religinių tradicijų, aiškinančių šiapusinį ir anapusinį pasaulius, "dvasingumo mokyklų" sklaida. Kartu šiuolaikinio žmogaus jau netenkina teologinis pasaulio ir jo reiškinių aiškinimas. Dažnai pakanka tiesiog mokslo žinių. Tačiau tai nereiškia simbolinių sistemų ir vertybių nykimo – formuojasi naujos sistemos, atgyja tikėjimas magija, astrologija, horoskopais ir okultizmu. Žmogaus prigimtis nepakenčia dvasinio vakuumo.

Kartu kinta ir doktrininis bei kultinis religijos dėmuo – koreguojami teiginiai, įvedamos naujos praktikos ir pan. P. Bergeris tai taikliai pavadina religijos įtraukimu į rinką: "religiniai institutai tampa prekybinėmis agentūromis, o religinės tradicijos – vartojimo preke, psichoterapinių programų ar subjektyvių vertybių rinkiniu, neturinčiu tiesioginio ryšio su religine doktrina".

Ankstesnėse visuomenėse religiniai įsitikinimai ir simboliaibuvo tarsi "klijai", lipdę visuomenę – religinės normos ir reikalavimai buvo absoliutūs, neginčijami imperatyvai, be kurių visuomenė negalėjo egzistuoti. Tačiau ir šiandien, nepaisant teologinio dėmens mažėjimo, religinė pasaulėžiūra teikia gyvenimo prasmę, siūlo elgesio normas, vertybes ir pasaulio sampratą.

Dabar religija atlieka ir kitą funkciją – socialinio-bendruomeninio sutarimo, sociokultūrinio ir religinio tapatumo bei socialinių santykių tinklainės užpildymo pastoviomis tęstinėmis vertybėmis. Globalizacijos ir socialinės fragmentacijos kontekste emocinis-psichologinis tapatumas su grupe tampa svarbia socialinės integracijos dalimi bei atsvara depersonalizacijai ir psichosocialinės sąveikos nykimui. Bažnytinio ar individualaus religingumo pagrindu susidarantis religinis tapatumas laiduoja tikslingą asmens socializaciją ir integraciją (pvz., parapijoje) bei bendruomeniškumo sklaidą. Tai artimai siejasi su kultūros ir tradicijų tęstinumo, dorovinių-dvasinių vertybių ir teologinių tiesų perdavimo (formuojant pasaulėžiūrą, vertybes ir elgesio normas) funkcija.

Todėl religija susijusi ir su gyvenimo kokybės (pilnumo) laidavimo funkcija. Antikos filosofų buvo įtvirtinta nuostata, kad tik "antgamtė" gali atsakyti į egzistencinius būties klausimus. Tai atspindi ir religinė doktrina (pvz., Dekalogas, konfucianizmo elgesio kodeksas, budizmas) Tyrimai rodo, kad tikėjimą praktikuojantys asmenys rečiau išgyvena psichologines problemas ir krizes.

Literatūra

  1. G. Beresnevičius. Kultūra ir religija, 1995
  2. P. Berger, T. Luckmann. Socialinės tikrovės konstravimas, 1999
  3. E. Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo formos, 1999
  4. A. Giddens. Modernybė ir asmens tapatumas, 2000
  5. E. Laumenskaitė. Religijos sociologija ir šventybės samprata// Baigiamasis žodis R. Wuthnow Šventybės atgavimas, 1996
  6. A. Paškus. Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien, 1998
  7. H.G. Ziebertz. Empirinė orientacija tiriant religinį ugdymą, 2005
  8. P. Horton, C. Hunt. Sociology, 1976

Martinistai
Vėlių metas
Marijos kultas
Abraomas nebuvo žydas?
Kalėdų giesmių istorija
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Socialinės tvarkos problema
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Šv. meilės palaimintoji aistra
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Matematinė kalba ir simbolika
Pirmieji krikščionių raštai
Juodoji mergelė Marija
Kas tie jehovistai?
Monoteizmas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai