Abraomas nebuvo žydas? Vartiklis

Paprastai Abraomas laikomas žydų tautos protėviu. Tačiau jisai ir jo protėviai gyveno iki išėjimo iš Egipto ir Toros perdavimo Sinajuje. Ar tada jis iš tikro laikytinas žydu? Kitaip tariant, ar buvo žydai iki atsirandant „žydų tautai“?

Taigi, kas buvo Abraomas? Jis užaugo aplinkoje, kur visi garbino stabus (žr. apie ankstyvąjį Abraomo gyvenimo tarpsnį >>>>> ). Dar būdamas vaiku jis ėmė mąstyti apie pasaulio prigimtį, jo kiltį bei galias jame. Paieškos jį tolino nuo stabmeldystės ir artino prie monoteizmo. Carnaval of Abraham

25 m. amžiaus jis vedė savo dukterėčią Jišką (vėliau vadintą Sara). Maždaug tuo pat metu Nimrodas statė Babelio bokštą – ir toji statyba tęsėsi daugelį metų. Statybų metu plyta buvo brangesnė už žmogų; jei žmogus nukrisdavo ir užsimušdavo, niekas neatkreipdavo dėmesio į tai, o nukritus ir sudužus plytai buvo verkiama, nes galėjo prireikti metų jai pakeisti.

Anot kai kurių, Abraomas pradinėje stadijoje dalyvavo Babelio bokšto statyboje [žr. rabino Tačiau Rabbi Abraomo ibn Ezra komentarą Pr. 11:1], tačiau vėliau karštai pasisakė prieš šį projektą.

„O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: ‚Štai! Jie yra viena tauta ir viena kalba. ... Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam’”‘, Pr. 11:5-7

„Midrašai“ toliau pasakoja, kaip dievas ir 70 angelų metė burtus, kad nustatytų, kuris angelas būtų atsakingas už kokią kalbą ir tautą. Dievui iškrito Abraomas. Jis paskelbė: „Burtai man krito smagioje vietoje, - iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas“ (Ps. 16:6).

Čia ankstyviausias momentas Abraomo gyvenime, kai jis apibūdinamas kaip „dievo pasirinktasis“ (kai kurių nuomone, būtent tais metais sudaryta sutartis tarp Dievo ir Abraomo; žr. „Midrash Tanchuma“, cituojama „Seder Hadoroth“).

Vėliau Abraomas grįžta pas tėvą, sunaikina šio stabus ir suimamas už erezijas. Jis įmetamas į besikūrenančią krosnį, tačiau dievo stebuklo dėka lieka sveikas. Ir čia pagaliau jis pasirodo Biblijoje, kai Dievas jam liepia: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“. Pr. 12.1

Po daugelio kitų išbandymų ir vargų, pagaliau Dievas sudaro sutartį su Abraomo ir pareiškia: „Tavo sėklai duosiu kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės“, Pr. 15:18. O Abraomui sulaukus 99-is, Viešpats jam ir jo palikuonims paliepia apsipjaustyti:
„O tu savo ruožtu laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas: ... kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų...“. Pr. 17:9-11

Iš viso to galime padaryti išvadą, kad:
1) Dievas pasirinko Abraomą;
2) Jiedu sudarė sutartį.

Anot žydų išminčių, jų protėviai žinojo Torą ir laikėsi jos įstatymų, net tada, kai toji dar nebuvo „duota“. Atrodo, kad apie tai užsimenama sakinyje: „nes Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs:mano įsakymus, mano nuostatus ir mano įstatymus“, Pr. 26:5

O grįžtant prie pradinio klausimo, atsakymas atrodytų yra trivialus, nes Abraomas vien todėl buvo pasirinktas, nes Sinajaus kalne visa žydų tauta tapo „išrinktoji“. Tačiau tokia išvada pernelyg skubota. Sinajaus kalne ne tik žydai buvo pasirinkti, bet ir jie įsipareigojo laikytis 613-os Toros nurodymų. Ne žydams tebuvo būtina laikytis 7-ių Nojaus įstatymų. Jei Abraomas buvo žydu, jis turėjo daryti kažką daugiau nei laikytis Toros nurodymų. Jis privalėjo būti įpareigotas jų laikytis. Atrodo, kad taip nebuvo.

Kai kurie aiškina, kad Abraomas pradžioje turėjo Nojaus palikuonio halašišką ne-žydo statusą, tačiau sudarius sutartį su Dievu ir apsipjausčius, jis imtas laikyti grynu žydu (žr. rabino Moshe ben Nachman‘o³⁾ komentarą Kunigų 24:10). Tačiau daugelis su tuo nesutinka. Žydų protėviams niekada nebuvo liepta laikytus Toros nurodymų. Tai buvo jų asmeninis ir savanoriškas jų pasišventimo Dievui ženklas. Jie nebuvo įpareigoti, kaip buvo jų palikuonys Sinajaus kalne.

O dėl Abraomo, jam liepta „Eik iš savo gimtojo krašto...“, o tai jį išskiria iš kitų. Ir jam atskirai liepiama apsipjaustyti.

Jau trimetis Abraomas pradėjo vieno tikro dievo paieškas. Kai tik jis suvokė jį, visą likusį gyvenimą skleidė tą žinią tarp pagonių, net savo paties aukos kaina. Tad nenuostabu, kad Dievas jam pažada: „Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą...“, Pr 17:7

Ta prasme Dievas nepasirenka Abraomo. Tai, kad jis buvo pasiruošęs dėl Dievo atiduoti viską, tai paskatino Dievą rinktis jį. O Sinajaus kalne Dievas pasirinko žydus ne todėl, kad jie pasižymėjo kokiomis nors išskirtinėmis savybėmis – netgi priešingai, žydai pasirenkami, kad būtų „mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“, nepaisant jų panašumo į kitas tautas.

Taigi, Dievas rinkosi Abraomą „protingai“, o Sinajaus kalne žydus rinkosi „atsitiktinai“.

Abraomas – šumeras

Kažkaip neatkreipiamas dėmesys, kad Abraomas kilo iš šumerų Uro miesto. Jo originalus vardas Ab.Ram aiškiai rodo, kad jis buvo šumeras, nes šumerų kalba reiškia „tėvo pamiltasis“. Taip pat Abraomo giminė save identifikavo kaip Ibri (arba ivri), kuris yra hebrajai šaknis (žr. Žydų pavadinimas). Ibri paprastai verstas kaip „klajokliai“ ar „perėję per“. tačiau šumerų kalboje tai reiškia IBR gyventojus. O IBR sietas su šumerų pradiniu Nipuro miesto pavadinimu. Nipuras – tai NI.IB.RU, t.y., „Pereinama vieta“. Tai gali būti užuomina apie perėjimą iš vieno astrologinio amžiaus ar pasaulio į kitą. Tai įvyko maždaug prieš 5000 m. įvyko perėjimas iš Tauro eros į Arijų erą (arba persikėlimas iš kitos planetos į Žemę).

Biblija nepaaiškina, kodėl „Dievas pasirinko Abraomą“, kuris buvo „daugybės tautų protėviu“ (Pr 17:4). Galima tik spėti, kad jis buvo iš kilmingausio, žynių luomo.

Abraomo tėvas buvo Terah. Dantiraščio užrašas „Tirhu“ ar „Terah“ yra ant objekto, šumerų kalba vadinto DUG.NAMTAR, kas reiškia „Likimo skelbėją“, t.y., pranašautoją. Tad Abraomo tėvas buvo ateitį pranašaujančiu žyniu, vieninteliu turėjusiu teisę nusileisti į kambarį su Šnabždančiu akmeniu. Vėliau pas žydus tik aukščiausiasis levitas buvo įleidžiamas į Švenčiausiąją Šventovę, kur galėjo prisiartinti prie Dvir arba kalbėtojo ir „girdėti Viešpaties balsą, sklindantį nuo Sandoros arkos viršaus, iš tarpo tarp dviejų cherubinų“.

Taip pat skaitykite Abraomo ankstyvasis gyvenimas...

¹⁾ Abraham Ben Meir Ibn Ezra (1089 — 1164) – žydų rabinas, gimęs Ispanijos Tudelos mieste, vienas iškiliausių rašytojų Viduramžiais: filosofas, poetas, lingvistas, astrologas, astronomas ir matematikas. Žydų persekiojimo laikais paliko Ispaniją ir po ilgų klajonių ir vargo mirė Prancūzijos šiaurėje. Yra vienas ivrito gramatikos kūrėjų. Garsus savo Toros komentarais. Matematikos srityje pasižymėjo binominių koeficientų skaičiavimų ir savybių tyrinėjimai.

²⁾ Seder ha-Dorot („Kartų knyga“, parašyta 1725 m, išleista 1768 m.) – rabino iš Lietuvos Jehiel‘io Heilprin‘o (1660-1746) hebrajų kalba parašyta chronologija, apibendrinusi daugelį chronologinių knygų ir rankraščių.

³⁾ Moses ben Nahman Girondi, Bonastrucca (de) Porta (1194–1270; taip pat žinomas kaip Nachnanidas bei sutrumpinimu Rambanas) – garsus žydų Viduramžių mokslininkas: filosofas, poetas, gydytojas, kabalistas, Talmudo komentatorius. Užaugo ir didesnę gyvenimo dalį praleido Žironoje (Katalonija). Atgaivino susidomėjimą mistiniais Talmudo ir Tanacho nagrinėjimais, laikydamas, kad gili jų prasmė pasiekiama per išsimokslinusį tikėjimą bei kabalos metodus. Labai vertino proto vaidmenį mistiniame pažinime, tačiau kritikavo Maimonidą už per didelį racionalizmą. Originalūs jo antropologija bei mokymas apie apdovanojimą bei bausmę, mirusiųjų prisikėlimą. Be gyvuliškos sielos žmogus turi ir ypatingą sielą, kuri tiesiogiai emanavusi iš Dievo ir egzistuoja nuo pat pasaulio sutvėrimo. Žmogui mirštant ji arba grįžta į pradinę būklę, arba įsikūnija kitame žmoguje.