Ištrauka iš Flavijaus Josefo „Žydų senovės“, 11.317-345

Kai Aleksandras apgulė Tyrą, jis pasiuntė laišką žydų aukščiausiajam šventikui, kad atsiųstų tam tikrų dalykų ir aprūpintų armiją provizija; ir kad, tas dovanas, kurias siuntė Darijui, dabar siųstų jam; kad draugautų su makedoniečiais; ir kad nereiktų gailėtis, taip nedarant. Tačiau šventikas atsakė pasiuntiniams, kad davė priesaiką Darijui nekelti rankos prieš jį ir jis jos nelaužys, kol Darijus gyvųjų pasaulyje.

Išgirdęs atsakymą Darijus labai supyko ir nutarė, kad nepaliks Tyro, kurį jau buvo beužimąs, ir, kai tik jį užims, surengs žygį prieš žydų aukščiausiąjį šventiką, kurio pavyzdžiu pamokys visus, kieno priesaikų jie privalo laikytis. Tad kai su nemažu skausmu užėmė Tyrą, jis atėjo prie Gaza miesto ir apgulė jį bei tą, kuris buvo įgulos vadas – vardu Babemeses [pastaba: kituose šaltiniuose jis vadinamas Batis].

Tačiau [samariečių vadas] Sanballatas pamanė, kad atsirado geras šansas, tad atsižadėjo Darijaus ir su 7000 karių atėjo pas Aleksandrą ir radęs jį pradedant Tyro apsiaustį pasakė, kad atvedė tuos vyrus, išėjusius iš jo įtakos rajonų ir pasirinkusius jį valdovu vietoje Darijaus. Aleksandro maloniai sutiktas, Sanballatas išdrįso prabilti apie savo aferą. Jis papasakojo, kad jo sūnėnas Manassehas yra aukščiausiojo kunigo Džado brolis ir kad yra daug su juo, norinčių, kad jis turėtų savo šventyklą. Karaliui būtų palanku, jei žydai suskiltų į dvi dalis, nebūtų vieningos nuomonės ir susivieniję, nes tada sukelia sunkumų karaliams, kaip parodė Asirijos karalių atveju.

Tad Aleksandras leido keliauti jam, parodžiusiam didžiausią atsidavimą, ir statyti šventyklą ir paskyrė Manassehą šventiku, ir galvoti, kad jo dukros vaikai išlaikys tą titulą. Bet praėjus 7 mėn. Tyro apsiausties ir 2 mėn. Gaza apgulties, Sanballatas mirė.

Aleksandras, užėmęs Gaza, nuskubėjo į Jeruzalę ir aukščiausiasis šventikas Džadas, išgirdęs apie tai, pasimetė ir buvo apimtas siaubo, nežinodamas, kaip turėtų sutikti makedoniečius, nes valdovą siutino jo minėtas nepaklusnumas. Tad jis skatino, kad žmonės melstųsi ir prisijungtų prie jo aukų Dievui, prašydami apsaugoti tautą ir nukreiptų tą pavojų, kuris jai kilo. Tada, po aukojimo, jam sapne pasirodė Dievas, liepęs turėti drąsos ir išpuošti miestą, atverti vartus, visiems pasirodyti baltais drabužiais ir jam bei kitiems kunigams sutikti valdovą pagal jų rango papročius, nesibaiminant jokių blogų pasekmių, kurių bus išvengta su Dievo užmačia. Pabudęs, jis apsidžiaugė, ir liepė visus perspėti iš Dievo gautą žinią. Jis elgėsi tiksliai pagal sapną ir taip laukė valdovo atėjimo.

Kai Džadas pajuto, kad Aleksandras yra netoli miesto, jis išėjo su procesija, šventikais ir daugeliu miestiečių. Procesija buvo pagarbi ir savo pobūdžiu skyrėsi nuo kitų tautų. Ji pasiekė vietą, vadinamą Sapha, kuri, išvertus į graikų, žymi viltį, nes reikėjo turėti viltį tiek dėl Jeruzalės, tiek dėl Šventyklos. Ir kai ją sekę finikiečiai ir samariečiai pamanė, kad galėtų laisvai plėšti miestą ir mirtinai užkankinti aukščiausiąjį šventiką, ką galėjo žadėti valdovo nepasitenkinimas, nutiko kažkas visai priešinga. Aleksandras, iš tolo pamatęs minią baltais drabužiais, šventikus puošniais lininiais apdarais ir aukščiausiąjį šventiką purpuriniais ir tamsiai raudonais drabužiais, su aukso plokštele, kurioje įrašytas Dievo vardas, pats prisiartino ir pagerbė tą vardą ir pirmas pasveikino aukščiausiąjį šventiką.

Taip padarė ir visi žydai, kartu vienu balsu pašlovino Aleksandrą ir jį apsupo, tad Sirijos karaliai ir kiti buvo nustebę dėl to, ką padarė Aleksandras ir palaikė jį netekus nuovokos. Vienok, vienintelis Parmenionas priėjo prie jo ir paklausė, kaip turėjo nutikti, kad, kai kiti pagerbia jį, jis galėjo pagerbti žydų aukščiausiąjį šventiką. Jam atsakė: 'Aš pagerbiau ne jį, o Dievą, kurį jie šlovina su dvasininkais, nes regėjau tą patį žmogų sapne, tokioje pat aplinkoje, kai aš buvau Dione Makedonijoje svarstydamas, kaip galiu iškovoti įtaką Azijoje, paragino nedelsti ir drąsiai perplaukti jūra į ten, kame jis ves mane ir suteiks valdžią persams, - ir prisimindamas tą regėjimą ir paraginimą, matytą sapne, tikiu, kad vedu šią armiją Dievo vadovaujamas ir todėl turiu nugalėti Darijų ir sunaikinti persų galią ir visi tie dalykai pavyks pagal tai, kas mano mintyse'.

Ir kai jis pasakė tai Parmenionui ir padavė dešinę ranką aukščiausiajam šventikui, šventikai išsirikiavo šalia ir [visi] įžengė į miestą. Ir tada jis įėjo į šventyklą, paaukojo Dievui pagal aukščiausiojo šventiko nurodymus ir pagarbiai elgėsi su aukščiausiuoju šventiku ir dvasininkais. Ir kai jam buvo parodyta „Danielio knyga“, kur Danielis skelbia, kad vienas graikų sugriaus persų imperiją, jis spėjo, kas jis yra tas asmuo [pastaba: tai gali būti Danielio 7:6;8:3-8, 20-22; 11:3. Va tik šiuolaikiniai mokslininkai laiko Danielio knygą esant parašytą 2 a. pr.m.e.]. Ir kadangi jis buvo patenkintas, jis miniai davė dovanų.

O kitą dieną jis juos pasišaukė ir paragino pasakyti, kokios malonės iš jo laukia; tad aukščiausiasis šventikas nusprendė, kad jie turėtų džiaugtis išlaikę protėvių įstatymus ir nemokėdami duoklės 7 m. [pastaba: tas sąlygas jau turėjo persų imperijoje] Jis patenkino jų prašymą. Ir kai jie paprašė, kad jis leistų žydams Babilone ir Medijoje irgi džiaugtis savo įstatymais, jis irgi pažadėjo išpildyti prašymą. Ir kai jis miniai pasakė, kad jei kas iš jų norėtų stoti į jo armiją su sąlyga, kad laikysis protėvių įstatymų ir pagal juos gyvens, jis maloniai paims juos su savimi – daugelis panoro jį lydėti jo karo žygiuose.

Taip patvarkęs reikalus Jeruzalėje, Aleksandras nuvedė armiją prie kaimyninių miestų, ir tų [miestų] gyventojai, prie kurių jis atėjo, sutiko jį labai maloniai; samariečiai, kurių pagrindinis miestas tada buvo Šečemas prie Gerizimo kalno, kuriame gyveno žydų kilmės atskalūnai – matydami, kad Aleksandras taip labai pagerbė žydu, nusprendė pasiskelbti žydais [ ... ]. Tad jie pasirodė valdovui su prabanga ir parodė didelį uolumą sutikdami jį netoli nuo Jeruzalės. Ir kai Aleksandras pagyrė juos, šečemiečiai prisiartino su karių būriais, kuriuos Sanballatas siuntė jam – jie norėjo, kad jis aplankytų jų miestą ir pagerbtų ir jų šventyklą. Jiems pažadėjęs jis turėjo grįždamas užsukti pas juos. Bet kai jie paprašė atidėti duoklę 7 m., kadangi jie darė, be po to apsėjo, jis paklausė, kas jie yra, kad to prašo. Ir kai jie pasakė esą hebrajai, bet gyvendami Šečeme vadinami sidoniečiais, jis vėl paklausė, ar jie žydai - ir tada jie atsakė nesą žydai. 'Tai žydams', tarė jis, 'daviau ą privilegiją. Tačiau kai grįšiu, ir būsiu informuotas jūsų apie šį reikalą, aš padarysiu, ką manysiu esant tinkama'.

Ir tokiu būdu jis paliko šečemiečius, bet nurodė, kad Sanballatas kariai eitų su juo į Egiptą, nes jis ketino jiems duoti žemių, ką netrukus padarė Thesio mieste, uz tai jiems pavedė saugoti šalį.