Čingis chano mirtis  

1. Klausimo pristatymas

„Ir danguje tavo lemtis ir tai, kas pažadėta“, Koranas, 51:22  

Brolis Jonas1) (iš 1289 m. pranciškonų misijos) rašė: „Jis grįžo į savo žemes ir būtent ten išleido daugybę įstatymų ir pavedimų, kurių totoriai nenusižengdami laikosi. [ .. ] Pabaigęs iki galo savo nurodymus ir įsakus, buvo užmuštas žaibo“.

Panašiai brolis C. de Bridia2) skelbė: „Tuo reikalus atlikęs [t.y. žygį prie Kaspijos kalnų ir toliau], grįžo į savo žemes ir buvo nutrenktas griaustinio pagal Dievo nuosprendį. [ ... ] Taigi, grįžę į savo žemes, [žygio dalyviai, vadovaujami Tosuk-chano], rado mirtinai žaibo nutrenktą Čingis chaną“.

Kartu brolis Jonas parodo ir mongolų baimę griaustiniui (o tai rodo, chano mirtį buvus labai negarbinga): „Jei ką nors nutrenkia žaibas, visiems tose stovyklose reikia minėtu būdu pereiti per laužus; būsto, lovos [guolio], vežimų, veltinių ir drabužių bei viso to, ką tokio turėjo, niekas neprisiliečia ir atmeta [juos] kaip suterštus“.

Apie tokią mirties priežastį randame tik šių autorių kūriniuose – ir tai prieštarauja visiems žinomiems faktams, kad Čingis chanas mirė savo mirtimi. Pabandysime nustatyti šio „fakto“ šaltinį, o, antra, kodėl panaudotas tas motyvas. Ir atsakymą gausim tokį, kad nesinori juo net patikėti: kad imperija „buvo suteršta“.

Paprasta tekstų analizė to padaryti neleidžia. Literatūrinis siužeto apiforminimas remiasi svarbiais mongolams vaizdiniais ir simboliais. Impulsą tai išmonei galėjo suteikti Marko Polo3) pateikta versija, kad Čingis chanas žuvo nuo strėlės (herojiška mirties priežastis). Tad hipotezė būtų: Supykęs dangus užmuša Dangaus sūnų, t.y., didysis chanas netenka savo dieviškos aureolės.

Problema lieka klausimas: ar 13 a. autorius galėjo laisvai operuoti dieviškais simboliais? Pvz., žinoma, kad 1246 m. dominikonų misija, anot Simono de Sent-Kanteno4) nepripažino Čingis chano kulto formulės, surengę su mongolais disputą apie „dangaus sūnų“. Jie buvo pasirengę paaukoti gyvybes, kategoriškai atsisakę pult ant kelių prieš nojoną Baidžu5) kaip „gyvąjį Dievą“. Simono ataskaitoje nėra nei ironijos, nei žaidimo prasmėmis, o, tiksliau, joje pateiktas „rimtas žaidimas“.

Apie didžiojo chano garbinimą rašė Marko Polo: „... paima didysis chanas taurę į rankas, visi kunigaikščiai ir visi ten esantys puola ant kelių ir žemai lenkiasi. [ ... ] visi garbina kūnu iki žemės, šlovina ir meldžiasi didžiajam chanui lyg dievui“.

O dabar pradėsime mūsų analizę.

2. Čingis chano mirtis: legendos ir tikrovė

Anot Rašido al-Dino6), Čingis chanas 1225 m. pavasarį, užkariavęs Chorezmo šacho valstybes, grįžo į Mongoliją: „tą vasarą parvyko namo ir leido protingus įsakus“. Tai dera su brolio Jono pranešimais apie daugelių įsakų parengimą. Kinų šaltinyje irgi minimas daugelio metų trukmės žygis į vakarus: „Iju metų [1225] pavasarį Čingis chanas grįžo į savo šalį po 7 m. žygio į vakarų kraštus“.

Anot Marko Polo, Čingis chanas, įveikęs presbitorių Joną, išvyko užkariauti pasaulio ir buvo nušautas strėle: „Valdė jis dar 6 m. nuo to mūšio ir daug tvirtovių bei šalių pavergė; o baigiantis šeštiems metams puolė Kangi tvirtovę, kur pataikė jam strėlė į kelį; nuo tos žaizdos jis ir mirė. Gaila, nes žmogus buvo drąsus ir protingas“ (k1).

Beje, anot legendos, 4-is mongolų chanas Menkė7) irgi žuvo nuo strėlės, nors, tikriausiai, žuvo nuo akmensvaidžio akmens.

Čingis chanas mirė 1227 m. savo mirtimi žygio į Tangutą8) metu. Jo kūnas visiškai slapta buvo parvežtas į Mongoliją ir palaidotas ant Burchan-chaldun kalno9). Tačiau gandai apie prievartinę chano mirtį matyt buvo paplitę imperijos paribio srityse. Pagal Galico-Volynės metraštį10), po mūšio prie Kalkos11), „laukdamas krikščionių atgailos, dievas pasuko totorius į rytų kraštą; ir jie užkariavo Tangutų ir kitas šalis. Tada jų Čingis chanas buvo užmuštas tangutų. Bet totoriai apgavo tangutus ir vėliau pražudė apgaule. Ir kitas šalis jie pražudė – kariais, bet daugiau apgaule“.

Matosi, kad rusų ir persų žinių šaltiniai buvo ne iš mongolų. Mat „Slaptoji sakmė12) “ pateikia: „Dukart einant prieš tangutus už duoto žodžio sulaužymą, Čingis chanas, galutinai sutriuškinęs tangutus, grįžo ir pakilo į dangų Kiaulės metais [1227]“.

Anot Rašido al-Dino, Čingis chanas „mirė tangutų žemėje nuo jį užpuolusios ligos. Dar anksčiau, perduodant sūnums ir juos išsiunčiant atgal, jis patikino [juos], kad kai tai [mirtis] nutiks jam, jie jį paslėptų ir neverktų, kad nepaaiškėtų jo mirtis ir kad emyrai ir kariai ten palauktų, kol valdovas ir Tanguto gyventojai neišeis iš už sienų numatytu laiku, [tada] visus išmuštų ir neleistų, kad gandas apie jo mirtį greitai nepasiektų sričių, kol kartu nesusirinks ulusas. Pagal šį jo pavedimą mirtį nuslėpė“.

Čia tik stebina rusų autoriaus susipažinimas apie „apgaulę“ bei abiejų pranešimų panašumas. Nei brolis Jonas, nei Marko Polo apie tai nerašė.

Dėl Marko Polo nurodytos Čingis chano mirties, tai Peljo13) nurodo, kad Hovortas13) klaidingai priskiria al-Faradžui15) pranešimą apie mirtį nuo strėlės. Jis sako, kad abiejose al-Faradžo kronikose Čingis chanas mirė nuo maliarijos. H. Julis16) palaiko Marko Polo versiją nuo strėlės Tatungo17) apsiausties metu 1212 m. Anot Peljo, pirminiu tų žinių šaltiniu yra “Juan ši18) ” („... atakavo vakarų sostinę ... imperatorius buvo sužeistas atsitiktinės strėlės; po to ir buvo nutraukta apsiaustis“). Tačiau po to sužeidimo Čingis chanas nugyveno dar 15 m. O P. Karpini19) pranešimą apie žūtį nuo žaibo Peljo laiko aplamai mongolų prietarų dėl griaustinių sukeltu vaizdiniu. Anot jo, patikimesnė yra „Slaptosios sakmės“ versija – nukritimas nuo žirgo medžioklės metu.

Tačiau P. Dafina20) abejoja Peljo teiginiais, kad pranciškonai žinią apie Čingis chano mirtį paėmė iš kinų šaltinio. Jis nurodo, kad Jonas mini, kad, žuvus nuo žaibo, mongolai turėjo atlikti sudėtingas apsivalymo apeigas. Matyt juos paveikė idėjos iš kitų tradicijų, kuriose tokia mirtis laikoma antgamtiniu ženklu. Jis pateikia kelis pavyzdžius iš Romos istorijos, pvz., kaip palankus ženklas buvo Tulo Ostilijaus22) (pas Livijų) ir Numo Pompilijaus23) žūtis (pas Plutarchą), o ir net paties Romulo24), dingusio audros su griaustiniu metu (Livijus). Be to, Kaukazo alanams mirtis nuo žaibo buvo herojiška mirtis, ypatingo dangaus palankumo ženklas (nuo 1238 m. alanai sudarė mongolų imperatoriškosios gvardijos dalį). Bet nė vienas paminėtų atvejų, anot Dafinos, nesusijęs su Čingis chano mirtimi. Tad reiktų panagrinėti pačių mongolų tradicijas.

3. Dangaus ugnis

Griaustinio klausimas tiek mongolams, tiek kitoms Centrinės Azijos tautoms buvo svarbus. Tiurkams, žuvęs nuo dangaus pykčio žmogus, virsta piktąja dvasia. Džuveinis25) rašo, kad mongolai apeina bet ką, į ką trenkė žaibas, ir visi tie daiktai kelia nerimą ir baimę. Rašidas al-Dinas praneša, kad 707 hidžros metais sultono Oldžeito26), 8-ojo Irano mongolų chano (1304-1317), puotos metu žaibas trenkė į palapinę ir užmušė kelis žmones, baisiai išgąsdinęs sultoną, nes jis nešiojosi ypatingą akmenį, saugantį nuo žaibo (brolis Vilhelmas de Rubrukas27) parsivežė vieną tokių akmenų).

Atrodo čia kalbama apie „jadatašo“ akmenį, bet kuris paprastai sukelia lietų ar audrą. Bet tas funkcijas paprastai turi skirtingi akmenys<(k3).

Kinų valdininkas Čžao Hun28), vykęs pas mongolus 1221 m., pastebėjo šių požiūrį į griaustinį:
„Jie įpratę labiausiai garbinti Dangų ir Žemę. Kiekviename darbe [jie] būtinai pamini Dangų. Kai [jie] išgirsta griaustinį, tai baiminasi ir nedrįsta vykti į žygį. Jie sako: ‚Dangus šaukia‘“.

Jelu Čucai29), karjerą pradėjęs astrologu pas Čingis chaną, privalėjo išaiškinti slaptą griaustinio prasmę: „Kai žiemą gen-čem metais [1220 m. vasario 6 d. – 1221 sausio 24 d.] pasigirdo griaustinis ir jo didenybė paklausė apie jį, jo malonybė [Jelu Čucai] pasakė: ‚Soli-tan [sultonas] mirs dykynėje!‘ Vėliau tikrai taip nutiko. Soli-tan – musulmonų valdytojas“.

Beje, nerimą sukėlė ir vasaros viduryje iškritęs sniegas, kai mongolai susiruošė į žygį prieš Chorezmo šachą. Matyt, tai buvo priimama kaip dangaus ženklai(k4).

Mongolai baisiai bijojo griaustinio. Tuo tarpu uriankatai30) nebijojo griaustinio trankymo ir netgi riksmais bandė priversti jį liautis, tačiau jų požiūris į žaibo nutrenktą gyvulį buvo kaip ir mongolų(k5). Rašidas al-Dinas rašė: „Kai trenkia daug žaibų, jie keikia dangų, debesis ir žaibus bei rėkia ant jų. Jei žaibas trenks gyvulį ir tasai nudvės, jie nevalgo jo mėsos, o šalinasi jo. Jie tvirtai įsitikinę, kad jei taip elgsis, tai griaustinis liausis. Kiti mongolai elgiasi priešingai: griaustinio metu jie neina iš vežimų ir bijodami sėdi [juose]“.

Mongolai turėjo prietarą: atsitiktinai ant žemės išlietas kumysas ar pienas sukelia nelaimę: tos jurtos šeimininko žirgus pakirs žaibas (Rašidas al-Dinas):
„Jei ant žemės bus nulieta vyno ar kumyso, šviežio ar rūgusio pieno, tai žaibas pirmiausia trenkia į keturkojus, ypač žirgus. Jei bus nulietas vynas, tai sukels dar didesnį poveikį ir žaibas būtinai trenks į galviją ar jų namą. Dėl to [mongolai] labai vengia tai padaryti“.

Nelaimę atnešančius veiksmus brolis Jonas įvardija peccata (nuodėmės)(k6) Matyt tai susiję su magiškais draudimais, apie kuriuos rašo:
„Nors jie neturi įstatymo apie teisingumo užtikrinimą, bei nuobaudų už nuodėmes, vis tiek laikosi tam tikrų [žodinių] taisyklių, kai kuriuos poelgius apibrėždami kaip nuodėmes ir kurie jiems perduoti protėvių(k7). Viena [iš nuodėmių] – įbesti peilį į laužą ar kaip nors peiliu paliesti ugnį, arba peiliu traukti mėsos gabaliukus iš katilo, bei kirviu kapoti malkas prie laužo; jie tiki, kad atseit taip bus pavogta ugnies galva. Taip pat [draudžiama] sėsti ant rimbo, kuriuo ragina žirgą (juk jie nenaudoja pentinų), o taip pat rimbu liesti strėles; o taip pat žudyti paukščių jauniklius ar imti [juos į rankas], bei mušti žirgą apinasriu; ir skelti kaulą kitu kaulu; bei išlieti pieną ar kitokį gėrimą ar [numesti] maistą ant žemės; šlapintis būste. Tačiau jei [kas nors] įvykdo [vieną tų dalykų] savo valia, tai jį nužudo, o jei kitaip, tai reikia, kas jis brangiai užmokėtų būrėjui, kuris apvalytų ir viską, kas yra būste, pranešti tarp dviejų laužų. Iki tol, kol [tai] nebus taip išvalyta, niekas nedrįsta įeiti [ į jį] ar ką nors iš jo išnešti“ (III 7) (k8).

Tai, kad buitinės smulkmenos gali reikšti bausmę mirtimi, galima paaiškinti kaip kenkimą magijos priemonėmis, galinčiomis sukelti Dangaus pyktį, pasireiškiantį žaibo rykšte. 14 a. „Juanių dinastijos nuosakai“ viena nuoroda į jasą yra apie mirties bausmę už žmonių paveikimą burtais, t.y. magija.

Vis tik ir kiti šaltiniai liudija mongolų didelę baimę žaibams.

Anot Vilhelmo de Rubruko, mongolai „drabužių niekada neskalbia, nes sako, kad tada pyksta dievas ir kils griaustinis, jei juos pakabinsi džiūti. Jie taip pat baudžia tuos, kurie skalbia ir atima iš tų drabužius. Jie pernelyg bijo griaustinio, tada nuveja visus svetimus ir susisuka į juodus veltinius, kuriuose slepiasi, kol nepraeina griaustinis“.

Palyginkime tai su Rašido al-Dino aprašytais mongolų papročiais Bargu35) vietovėje:
„Jei kas nors numaus nuo kojos vilnonę kojinę ir panorės [ją] išdžiovinti saulėje, tai nutiks ta pati nelaimė [redakt.: t.y. sukels griaustinį ir žaibus]. Todėl, kai jie džiovina vilnones kojines, tai palapinės viršų uždengia ir džiovina jas palapinėje. Šie jų įpročiai patikrinti ir ypač būdingi šiai šaliai. Kadangi ten dažni griaustiniai, gyventojams esantys didele nelaime(k9), tai jie tai sieja su kokiu nors kvailu reiškiniu“ (t.1, kn.1).

Daosizmo vienuolis Čan-Čunis36) pokalbyje su Čingis chanu sako, kad girdėjo, kad jo pavaldiniai vasarą nesiprausia upėse, neskalbia drabužių, nes bijo sukelti griaustinį. Įdomu, kad tada chanas užduoda klausimą apie griaustinį:
„Chanas paklausė mokytojo apie griaustinį. Jis atsakė: ‚Kalnų laukinis girdėjo, kad tavo pavaldiniai vasarą nesiprausia upėse, neskalbia drabužių, nevelia veltinių ir draudžia laukuose rinkti grybus; - visa tam, kad bijo dangaus pykčio. Bet tai nesukelia pagarbos dangui‘“.

Pateikiama tokia juokinga istorija apie musulmonų pirklį Abd ar-Rachmanį, vėliau įtakingą mokesčių išpirkėją šiaurės Kinijoje: „... pradžioje buvo vargšu. Pagal šalies tvarką už maudymąsi pavasarį ir vasarą [kaltieji] bausti mirtimi. Imperatorius [Ugedėjus34)] ir jo brolis Čagatajus37) išvyko į medžioklę ir pamatė besimaudantį Abdula-he-manį [ar-Rachmanį]. Čagatajus norėjo nubausti jį. [Bet] imperatorius tarė: ‚Jis pametė auksą, neria į vandenį ir jo ieško, o nesimaudo!‘ Tada jis išvadavo jį nuo mirties ir įsakė jam tarnauti“.

Palyginkite su ad-Rašido pranešimu: „Mongolų tvarka ir papročiai tokie, kad pavasarį ir vasarą niekas dieną nebūna vandenyje, upėje neplauna rankų, nesemia vandens auksiniais ar sidabriniais indais ir stepėje nedžiauna skalbinių, nes, jų nuomone, tai yra stipraus griaustinio ir žaibų priežastimi, o [to] jie labai bijo ir vengia. Kartą chanas ėjo su Čagatajumi iš medžioklės. Jie pamatė kažkokį musulmoną, apsiplaunantį vandenyje. Čagatajus, kuris papročių srityje laikėsi [net] smulkmenų, norėjo nužudyti tą musulmoną...“.

Čia kalbama apie Didžiosios jasos nuostatas ir nuobaudą už kenkiančią magiją. Beje, draudimas galioja tam tikram laikui (pavasariui ir vasarai; dienos metui). O štai dar ibn-Fadlano38) papasakotas draudimas, kurio tiurkų žemėje turėjo laikytis musulmonų pirkliai: „Niekas iš pirklių negali apsiplauti susitepęs jų akivaizdoje, o tik naktį, kai jie jo nemato. Tai todėl, kad jie pyksta ir sako: ‚Tas nori mus užburti, nes įsispoksojo į vandenį‘, - ir baudžia jį pinigais“.

Egipto pasiuntiniams, 1263 m. atvykusiems į Berką prie Volgos, tarp kitų draudimų buvo ir neskalbti drabužių ordos ribose. Al-Makrizi39) praneša apie nurodymus, kaip įeiti į vandenį ir skalbti. G.V. Vernadskis40) bandė tai aiškinti mongolų baime prieš gamtos jėgas ir vengti įžeisti kažkokią aukščiausiąją būtybę. O visai komiškai atrodo prancūzo Peti de Krua41) aiškinimas „Čingis chano istorijoje“: „Senovės Mongolistane ir aplinkinėse šalyse žmonės taip bijojo griaustinio, kad vos jį išgirdę iš nevilties puldavo į upes ir ežerus, kur daugybė nuskęsdavo. Temučinas [redakt. Čingis chanas], matydamas, kad dėl šios baimės žūsta daugelis jo geriausių karių, kurių jam reikėjo, griežčiausiai uždraudė visiems eiti į vandenį nesvarbu kokiu reikalu ir netgi griaudžiant skalbti drabužius tekančiame vandenyje“.

Pagal „Vei-Šu44) “ apie gaocziui45) gentį, kinų istorikų priskiriamai siunų grupei (t.y. tiurkams), teigiama: „Mėgsta griaustinio trenksmą. Kiekvieno trenksmo metu rėkia ir šaudo į dangų, o tada persikelia į kitą vietą. Kitų metų rudenį, kai žirgai pariebėja, vėl aplanko tą vietą, ten užkasa juodą aviną, užkuria laužą, [iš makščių] išsitraukia durklus, o šamanės sako užkeikimus, panašiai kaip meldžiamasi Vidurinėje karalystėje, kad patrauktų nelaimę. [Tuo metu] vyrų būriai aplink šuoliuoja ant žirgų ir, padarę šimtą ratų, sustoja. Tada žmonės, rankose laikantys ievos arba krūmų ryšulėlius susmeigia juos [į žemę] ratais ir palaisto rūgusiu pienu“.

Taigi, žaibo trenkimo vieta tampa nešvaria, kurios ribas žymima apeigomis. Apsauga ratais yra aiški. Pratęskime citatą: „Jei žūsta nuo žaibo ar maro, meldžiasi, kad jiems suteiktų laimę. Kai pas juos ramu, atlieka maldas, kurių metu paskerdžia daug įvairių galvijų, sudegina jų kaulus, padega žolę ir apie tą vietą kelis šimtus kartų apšuoliuoja žirgais. Į ten susirenka visi vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo amžiaus. Tie, pas kuriuos viskas ramu ir gerai, dainuoja, šoka ir muzikuoja, o tie, pas ką kas nors mirė, graudžiai rauda ir verkia“.

1594 m. kinų kronikoje pranešama, kad šiauriniai barbarai bet kokio gyvio mirtį nuo žaibo laiko labai netikusia. 18 a. Palasas49) rašė apie kalmukus, tikėjusius, kad žaibo nutrenktas žmogus nemiršta iškart; o griaustinis bando pagrobti jo sielą. Jie užkeldavo žuvusiojo kūną ant pakylos, kad jį atiduotų dangui ir žaibams. Kelias kartas to žmogaus artimieji laikėsi ypatingo atsargumo.

Tarp vertingų Bizantijos imperatoriaus Michailo Paleologo21) dovanų Nogajui42) buvo galvos apdangalai. Georgijaus Pachimero43) liudijimu, Nogajus klausinėjo: „Ar ši kaliptra padeda nuo galvos skausmo, ar tie jos perlai ir kiti akmenys turi galią saugoti galvą nuo žaibų ir griaustinio?“

Anot G.N. Potanino46), šiaurės vakarų Mongolijoje išliko panašus paprotys: jei žmogų užmušė žaibas, ji deda į iškastą duobę, tada 9 taidži (kunigaikščiai) ant baltų žirgų ir baltais drabužiais joja aplink ir rėkauja. Kad išvengtų nelaimės nuo griaustinio, virš balto veltinio šlaksto pieną su casymi - medine lopetėle, kurioje padarytos 9 įdubos. Keliautojas M.V. Pevcovas47) 1876 m. rašė: „Sėslūs Kašgarijos48) vietiniai labai bijo griaustinio, kurio metu daugelis meldžiasi, kad nukreiptų pavojų“.

4. Dangus – valdovų globėjas

Grįžkim prie pradinio epizodo. Brolio Jono variante „Čingį užmušė žaibas“ (V.19), o pagal NT „pakirstas žaibo pagal Dievo nuosprendį (k10)“ (16). Mongolams mirtis nuo žaibo buvo baisus įvykis. Jonas liudija: „Ir jei ką nors nutrenkia žaibas, visiems tose stovyklose reikia minėtu būdu pereiti per laužus; būsto, lovos [guolio], vežimų, veltinių ir drabužių bei viso to, ką tokio turėjo, niekas neprisiliečia ir atmeta [juos] kaip suterštus“ (III 5).
Panašiai Achmedas ibn-Fadlanas pas Volgos bulgarus stebėjo draudimą liesti žaibo nutrenktąjį ir jo daiktus: „Jei žaibas trenkia į namą, tai jie nesiartina prie jo ir palieka jį, koks buvo, [kaip] ir viską, kas jame buvo - žmogų, turtą ir kita – kol jų nesunaikins laikas. Ir jie sako: ‚Tai namas [tų], ant kurių nugulė pyktis‘“.

Tokia mirtis priskiriama nešvarių būtybių sričiaI: „Jei iš dangaus ugnis krenta ant galvijų ar žmonių, kas ten dažnai nutinka, ar įvyksta kažkas panašaus, dėl ko jie save laiko suterštais ir nelaimingais, [jiems] reikia panašiai apsivalyti užkeikimais. Ir beveik visas viltis jie deda į tokio pobūdžio dalykus(k11) “.

Jau 13 a. viduryje Čingis chano mirties aplinkybės buvo miglotos: pagal Sanan-Seceną50) mirė prievartine mirtimi nenurodant kokia; Plano Karpini sako, kad nutrenkė žaibas, o Marko Polo – kad nuo strėlės sužeidimo į kelį (o štai pas Sanan-Seceną atvirkščiai, Chazaras strėle, pataikęs į kelį, užmuša senę, kuri tibetiečių miesto apsiausties metu mongolams siuntė ligas). Ar tokie pasakojimai apie sužeidimą strėle į koją nesusijęs su mitiniu griaustinio dievo šlubumu? Štai kirgizai Perkūno strėles naudoja šlubuojančių galvijų užpakalinių kojų gydymui(k12).

Tačiau nereiktų tapatinti žaibo nutrenkimo ir perkūno strėlių – jie skiriasi kaip blogas ir laimingas ženklai(k13). Jos galėjo būti netgi valdžios (kuri, žinia, iš Dievo) insignicijomis, pvz., 12 a. Fatimidų kalifų iškilmingo išvažiavimo metu „išnešdavo puikų kalaviją, kaip sako, iš nukritusios perkūno strėlės(k14), - auksu, brangakmeniais papuošta rankena, auksu siuvinėtose makštyse; [taip, kad] matėsi tik viršūnė. Ir nešė kartu su lietsargiu perduodamu jo nešėjui. Ir jo nešėju [buvo] gerbiamas emyras – ir ta [pareiga] laikyta svarbia, - ir jis buvo svarbiausiu tarp visų nešančiųjų [ką nors procesijoje]“.

Ibn Sina perduoda pasakojimą apie meteorito nukritimą Džuzdžano srityje51): jį iškasus, dalį nusiuntė Horasano sultonui, ketinusiam iš jo iškalti kalaviją, tačiau tai pasirodė neįmanoma. Al-Biruni rašo apie varinius strėlių antgalius, randamus guzų krašte, kurie naudojami kaip amuletai vaikams, bei varinius strypelius ir antgalius, randamus Tabaristane. Jis rašo: „magai tiki, kad jie atneša laimę, ir abu tų antgalių tipus laiko žaibų atsiųstais iš dangaus“. Kartais patvirtinimui pateikia Korano žodžius „Bus jums siųsta ugnis be dūmų ir nuchaso(k15); ir nesulauksite pagalbos“.

Ibn Sina apie panašius atvejus rašo: „Kai kurie akmenys susidaro iš ugnies, kai ši gęsta. Tokie daugelis geležinių ir akmeninių kūnų, gimusių iš žaibo. Ir tai kyla iš vienos iš priežasčių, būdingų ugnies substancijai, kuri gesdama tampa sausa ir šąla. Tiurkų šalyje griaudžiant ir žaibuojant krenta variniai kūnai strėlių su aukštyn užriesta užkarda pavidalu. Panašūs krenta ir Giliano ir Deilemo šalyje [Irako provincija prie Kaspijos jūros]. Ir kai jie nukrenta, įsirausia į žemę. Ir jų substancija yra varinė, sausa“.

Matyt visi tokie mitiniai vaizdiniai padėjo susiformuoti variantui, kuriami reali strėlė virto „dangaus strėle“, pakirtusia Čingis chaną į kelį. Pranciškonų versijoje „Dangaus sūnaus“ žūtis nuo žaibo tarsi desakralizuoja chano dieviškumą. Kita vertus, pagal mongolų įsitikinimus, visa, ką palieka žaibo pakirstasis, neliečiama, kol nebus apvalyta ugnimi. O ką paliko didysis chanas – ogi savo milžinišką imperiją.

Čingis chano likimą tarsi lemia dangus. Mongolų epe pasakojama, kaip Čingis chanas su broliais aptaria, kas yra laimė: „žemės valdovo, amžinojo dangaus globa – štai kas yra tikroji laimė, kuriai niekas negali prilygti“. Chano ryšiui su dangumi pritaria ir persų istoriografai: „Palankus dangaus poveikis sudarė su juo amžiną sąjungą ir niekada nenutraukiamą sutartį“ (Rašidas al-Dinas). Tai kodėl pranciškonas viską pateikia atvirkščiai? To neatskleisi per istorinę-etnografinę medžiagą.

Galima spėti, kadangi dalis „Romano apie Čingis chaną“ temų paimta iš rytų „Aleksandrijų“, tai Čingis chano mirtis yra Aleksandro Didžiojo mirties inversija (papildant svarbia detale - žaibu). Šio aprašyme pas Nizami52) nuolat skamba dangaus motyvas. Žinia apie mirtį Aleksandro (Iskanderio) ausį pasiekia kaip balsas iš dangaus, perspėjantis, kad atėjo paskutinioji valanda, nes neliko žemės ribų jam. Taip galima pasakyti ir apie Čingis chano žygius.

Dangus, anksčiau globojęs Aleksandrą, dabar pyksta ant jo. Tačiau mirtis ateina ne iškart: jam skiriama laiko grįžti namo, atsisveikinti su draugais, mokytoju Aristoteliu, išsiųsti laišką motinai(k16). Taip ir Čingis chano mirtis įvyksta tik tada, kai jis išdalija visus nurodymus.

O dangaus keršto už per didelį išdidumą geriausiu pavyzdžiu yra legendinis šachas Kei-Kavusas iš „Šachnamė“ 53). Prie sosto pririšęs 4 erelius panoro pasiekti dangų (taip pat apie tai žr. >>>>>). Tačiau žaibas nutrenkia erelius ir valdovas krenta ant žemės Išmintingasis Huderzas priekaištauja valdovui:

Tavo kalavijui nepavaldus tik dievas,
Nenugalėtas liko tik jis vienas.
Visą žemę apėjo tavo kariai,
Dabar dangų pasiekt sumanei!
[ .. ]
Žiūrėk, kiek nelaimių tu sukėlei!

Jis tarė: nuo mirties nėra vaistų
Ir net nėra tokių pamąstymų.
Dar niekas lemties skirto laiko
Nepratęsė ir nesumažino jo.

5. Gandai apie didžiojo chano Munkės mirtį

Palyginti verta ir su gandais apie 4-ojo didžiojo mongolų vado Munkės7) mirtį, skirtinguose šaltiniuose pateikiamą skirtingai. Tarp jų yra iš žūtis nuo strėlės(k17). Munkė mirė 1259 m. puolant Diaojuičeno tvirtovę56), esančią Sičuanio57) provincijoje. „Menge šilu“ („Munkės valdymo kronika“), o vėliau „Juan-ši“ rašoma, kad mirė nuo ligos. Bet gali būti, kad mirė nuo gynėjų paleisto svaidomojo akmens, apie ką rašo mažai žinoma kinų kronika „Diaojuičen-czi“ („Užrašai apie Diaojuičeną“), kurios autorius buvo tvirtovės vadui artimas žmogus Van Li58), tų įvykių liudininkas. Joje rašoma, kad chanas „pats vedė karius prie sienos [šturmui]“. Vėliau aprašoma, kaip Munkės paliepimu buvo pastatytas stebėjimo bokštas ir kaip apgultieji iš akmensvaidžių sugriovė jį. O patį chaną „tarsi žaibu trenkė išsviestas akmuo, nuo ko jis sunegalavo, ir [todėl] armija pasitraukė; prie Čžoucziun-šanio kalno jo liga sustiprėjo [ ... ], o kai jį vežė per Ventano tarpeklį, jis mirė“. Gandai apie chano „juodą mirtį“ Kinijoje pasklido jau 1260 m. ir atsispindėjo Džuzdžnanio59) „Tabakat-i Nasiri“. O oficiali versija pateko į 13-14 a. istorinius sąvadus, tame tarpe ir persų istoriko Rašido al-Dino bei armėnų istoriko Kirakoso Gandzakeci60) darbus. Pastarasis rašė, kad tasai mirė „po karo su nengiananaisk2) “.
Bet jau kai kurie Minkės amžininkai minėjo jo žūtį prie Diaojuičeno sienų, pvz., armėnų princas Chaitonas61) (14 a. pradžia) rašė, kad Munkė nuskendo su plaukiusiu link tvirtovės laivu, paskandintu kinų nardytojų. O apie Munkės sužeidimą arbaleto strėle, pvz., viename savo eilėraščiu mini sunų poetas Liu Ke-čžuan62).

Matyt Čingis chano ir Munkės žūties nuo strėlės sutapimai nėra atsitiktiniai. Matyt bendrą jų versiją perduoda Markas Polas, kai pasakoja apie Čingis chano mirtį. Matyt tam tikruose sluoksniuose mirtis nuo strėlės laikyta garbinga kariui.
Ir tai ne pirma Marko Polo perduota istorija, veidrodiškai sutampanti su pranciškonų (brolio Jono) perduotais siužetais.

6. Aleksandro Makedoniečio mirtis kaip dievų kerštas

Kaip analogiją pažvelkime į Aleksandro Didžiojo mirties pateikimus Viduramžių krikščioniškoje literatūroje. Šio 33 m. amžiaus valdovo mirtis kėlė mintis apie šio pasaulio laikinumą ir bausmės už garbėtrošką ir pasikėlimą neišvengiamumą. Valterio iš Šatiljono63) (12 a.) poemoje „Aleksandriana“ jo mirtis (X 74-167) – tai ir bausmė už išdidumą, ir neišvengiamas pusiausvyros, jo užkariavimų išjudintos, pasaulyje atstatymas. Jis skaudžiai įžeidė Gamtą ir viso pasaulio sandarą, nes paskelbė, kad žemės ribos jam per ankštos. Gamta sužinojo, kad jis rengiasi savo kariams atverti slaptąsias pasaulio sritis – ir ji pareiškia:

Prie Stikso nusileisiu ir ten sau ir pavaldiniams
Pagalbą rasiu. Tegu jūros ir žemės dreba, - 
Aleksandrą nuversiu! Jis nepakenčiamas mums.

[ Kreipiasi į Leviataną: ]

Jei jam kelio neužtversi, - Chaosą užgrobs.
Jis nori kitą saulę išvysti, kitokį pasaulį.
Visiems priešas! Tad nužudyk šį blogį!
Kokia šlove pasigirt gali, žalty;
Ar tik kad žmogų išvarei iš Rojaus?
Ir tas sodas, kur tavo kūnas rangosi,
Bus Aleksandro Didžiojo rankose.
[ ... ]

Tad  dabar, o mirties valdovai, siųskit mirtį greičiau
Makedonų valdovui! Kad jis valdžios negautų nelauktai
Pasauliui požeminiam, - nutraukit gyvenimo siūlą, prašau.

Gamta kaltina Aleksandrą bandymu pavergti Chaosą, prasiveržti į Tartarą, apgulti Rojaus sienas. Vykdydamos Leviatano įsakymą, tamsos jėgos stato užtvaras Makedonijos valdovo norams.
Įdomu, kad Čingis chano žygiai taip pat nukreipti ir prie žemės paribių, t.y., prie chaoso ribų. Tai Kaspijos kalnai, kur Čingis chanas bando nesėkmingai susikauti su savo karingų protėvių armija. Kitos Čingis chano armijos artinasi prie pasaulio krašto, prie imperijos prijungdamos marginalines sritis (jaučianagių ir kt.). Dėl to įsiutęs dangus Čingis chaną ir nutrenkė žaibu.


Komentarai

(k1) Rašidas al-Dinas perduoda, atseit, tokius Čingis chano žodžius paskutinio susitikimo su sūnumis (1226 m.) metu: „‚Nenoriu, kad mirčiau namuose, tad išeinu dėl vardo ir šlovės. Nuo dabar neturėsite laukti mano paliepimo... Dabar jums reikia eiti!‘. Tada juos pasiuntė vadovauti valstybei ir ulusams, o pats su kariais pasuko į Nangiasą(k2) “.

(k2) Nainganas – Pietų Kinija: kin. nan-gian – „pietų gyventojas“; palyg. R. al-Dino: „Mačino [Pietų Kinijos] valdovus, kuriuos chitajai vadina Manzi, o mongolai - Nangias“.

(k3) Al-Biruni „Mineralogijoje“ aiškiai skiria „lietų pritraukiantį akmenį“ (ir tai priskiriama „jadatašui“) ir „žaidus nukreipiantį akmenį“.

(k4) Jelu Čucai aprašė nutikimą 1219 m. liepos pabaigoje: „Vėliavos pašlakštymo dieną iškrito 3 či [storio] šlapias sniegas. Imperatorius tame įtarė blogą ženklą, o Čucai pasakė: ‚[Žiemos dievybės] Siujan-mino vasaros įkarštyje – tai pergalės ženklas‘“.

(k5) Pagal G.D. Sanžejevą32) „žaibo nutrenktus darchanai33) toli nuo namų užmesdavo ant iš kedro pagamintos pakylos: mėsą iš anksto supjausto mažais gabaliukais ir valgo kai kurias dalis“.

(k6) Taip pat, pagal nganasanų31) supratimą, nelaimę žmogui gali sukelti bet kuris kitas žmogus. Niankaros [draudimo] sulaužymas sukelia daugybę įvairių nepatogumų. Dabar nganasanai tai verčia į „nuodėmę“ – negalima naudotis mirusiojo drabužiais, gyventi ten, kur kas nors mirė, be reikalo minėti ligas ir pan.

(k7) Viduramžių autoriai gerai skyrė įprastinę ir kodeksinę teisę.

(k8) Taro brolio Jono išvardintų „nuodėmių“ yra ir „“jei kam nors [į burną] deda gabaliuką ir jis negali [jo] praryti ir jį išspjauna, tai po būsto [siena] iškasama duobė, o jį išvelka pro tą duobę ir užmuša be jokio gailesčio“. Su „nusidėjusiu“ elgiasi tarsi su mirusiu – taip išvelkamas pro duobę žmogus simboliškai suprantamas kaip miręs gyvasis, kas rodo sakralinį draudimo pobūdį. Yra ir atvirkštinių veiksmų, kuriais siekiama apgauti mirtį. Pvz., Vidurinėje Azijoje silpną ir ligotą kūdikį gražino motinai „per skylę stogo viduryje, [skirtą] dūmams išeiti bei šviesai“. Jakutai „pavogtą vaiką“ įvilkdavo į lapės ar kiškio kailį ir ištraukdavo virve iš plaukų per vamzdį.

(k9) Palyg. pas brolį Joną: „Klimatas nepaprastai permainingas. Juk vasaros viduryje, kai kitose šalyse įprastas karštis, ten būną didelių griaustinių ir žaibų, nuo kurių žūva daug žmonių; taip pat tuo metu būna gausaus sniego. Taip pat būna didžiausių audrų su šalčiausiais vėjais, kad žmonės kartais vargiai gali išsilaikyti ant žirgo“ (I 5).

(k10) Džuveini panaudoja vieną Korano komentarų nenugalimos Čingis chano galios paaiškinimui: „...chadisas [ ... ] skelbia: savo raiteliais atkeršysiu sukilusiems prie mane ir neabejotinai, tai Čingis chano raitelių rinktinė. Kol pasaulis dar tvino įvairių padarų bangomis ir kol aplinkiniai valdovai ir diduomenė, iš besaikio išdidumo ir pasitikėjimo savimi, buvo zenite: didybė – mano apdaras, didingumas – drabužis mano; Čingis chano tauta, ankstesnės pranašystės galia, leido jiems patirti spaudimo jėgą ir galios pergalę, nes Viešpaties galia tikrai didelė“.

(k11) Panaši frazė yra ir NT: „jei kas žūva nutrenktas žaibo, o taip pat viskas, ką jis turėjo, atmetama žmonių [kaip suteršta] iki tol, kol tai minėtu būdu bus apvalyta“.

(k12) Palyg.: garsiam tarp darchatų šamanui 9 val. trukmės būrimo metu iš dangaus nukrito bronzinis peilis, esantis ongono dalimi [ongonas - protėvių dvasia arba jo kultinis atvaizdas mongolų ir tiurkų tautose].

(k13) Pvz., jakutų griaustinio dievas Siuge Tojonas („Ponas Kirvis“) piktąsias dvasias žaibais persekioja žemėje ir danguje. Tačiau akmuo („griaustinio kirvis“), rastas po medžiu, yra laimę nešančiu amuletu.

(k14) Palyg. su al-Biruni komentarais Korano žodžiams „... ir pagamino geležį“. Aiškindamas „švarios geležies“ prasmę, rašo: „kalbama apie žaibo ugnį – kad ji skrodžia žemę ir praninka į jos gelmę; ir [kai] kasa pagal jos pėdsaką, iš žemės iškasa geležies gabalą, iš kurios gamina kalajų kalavijus“.

(k15) Nuchasas – iš sirų „nihaša“ - varis

(k16) Anot „Šachnamė“ (Firdousi), Aleksandras žinią apie mirtį priima kaip neišvengiamą lemtį:

(k17) „Gan-mu54) “ rašoma: „Mongolų valdovas [Munke] nusibaigė prie Che-čžou55) sienų būdamas būdamas 52 m. amžiaus. Kunigaikščiai ir didikai, suvynioję jo kūną į šilkinius audinius, uždėjo jį ant dviejų asilų ir patraukė į šiaurę. Che-čžou apgultis buvo nutraukta. [ ... ] Kai kurie sako, kad jis mirė nuo žaizdos, kurią padarė strėlė“.

Paaiškinimai

1) Jonas iš Montekorvino (Giovanni da Montecorvino, 1247–1328) – italų pranciškonas ir keliautojas, pirmasis Pekino arkivyskupas.

Istorijoje pasirodo 1272 m., kai Michailas III Paleologas pasiunčia jį pas popiežių Grigalių X deryboms dėl bažnyčių susijungimo. 1272-1289 m. popiežiaus pavedimu atlieka misionierišką misiją Artimuosiuose rytuose. 1289 m. popiežius Mikalojus IV įteikia Jonui laiškus didžiajam mongolų chanui, ilchanui prie Persijos sosto, totorių murzoms, Armėnijos karaliui ir jakovitų patriarchui, nurodydamas keliauti į Kinijos pusę, kur tuo metu buvojo Markas Polas. Joną lydėjo dominikonas Nikolajus ir pirklys Pjetro di Lukalongo.

Pabuvoję ilchano rūmuose Tebrize, iš Ormuzo laivu 1291 m. pasiekė Indiją. Ten pabuvęs ir krikštijęs vietinius, pagerbęs tariamą apaštalo šv. Tomo kapą, 1294 m. jūra pasiekė Pekiną (Chanbalyką), kur chanu buvo tapęs Temūras. Ten, įveikdamas jau įsikūrusių nestoriečių pasipriešinimą, vystė aktyvią misionierišką veiklą, pastatė pirmąją katalikišką bažnyčią Kinijoje (1299), o po 6 m. – dar vieną, tiesiai prieš imperatoriaus rūmus.

Iš jo pristatytų į tėvynę dviejų laiškų (1305 ir 1306 m.) sužinome, kad jis per 12 m. išmoko vietinę senąją uigurų kalbą (plačiausiai naudotą mongolų valdytojų Kinijoje), į ją išvertė Naująjį testamentą ir Psalmyną, iš vergovės išpirko apie pusantro šimto berniukų, kuriuos išmokė graikų ir lotynų kalbų, kad tie padėtų jam giedoti psalmes ir himnus Pekino bažnyčiose.

Popiežius Klemensas V buvo taip pamaloninkas tikėjimo plėtra Kinijoje, kad 1307 m. į pagalbą išsiuntė 7 pranciškonų vyskupus, tačiau Kiniją pasiekė tik 3 jų. Po Jono mirties katalikų bažnyčia Kinijoje gyvavo dar 40 m. iki raudonųjų raiščių sukilimo, turėjusį nacionalistinį ir ksenofobišką pobūdį.

Tarp tūkstančių priėmusiųjų krikštą buvo ir ongudų princas Džiordžas, tikriausiai iš presbiterio Jono palikuonių. Pranciškonys laiko, kad jis pakrikštijo ir mongolų didįjį chaną Kaišan Kuluką (1281-1311), nors tai ginčytina.

2) C. de Bridia - 13 a. (greičiausiai) lenkų pranciškonas, keliautojas, „Totorių istorijos“ (1247; Historia Tartarorum) autorius. Rankraštis buvo atrastas 1957 m. JAV.

3) Markas Polas (Marco Polo, 1254-1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde buvo vienu pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didįjį chaną Chubilajų (Čingis Chano anūką).
Jo kelionės aprašytos knygoje „Marko Polo kelionės“; vis tik joje nepaminėta daug svarbių dalykų (arbata, kinų raštas, valgymo lazdelės, Didžioji kinų siena), nėra įrodymų, kad Polas susitiko su Chubilajumi. Tad gali būti, kad Markas Polas kai kuriose vietose tik perpasakojo kitų įspūdžius.

4) Simonas de Sent-Kantenas (Simon of St Quentin, apie 1245-1248) – dominikonų vienuolis ir diplomatas, popiežiaus Inocento IV pasiųstas į Mongoliją. Jo kelionės aprašymas įtrauktas į Vincento iš Bovė „Speculum Historiale“.

5 Baidžu - 13 a. vidurio mongolų karvedys, vietininkas šiaurės Irane, Užkaukazėje ir Mažojoje Azijoje.

6) Rašidas al-Dinas „Tabibas“ (Rashid al-Din Fadhl-allah Hamadani, 1247–1318) - persų politikas, istorikas, gydytojas.
Gimė žydų šeimoje Hamadane; 30-ies priėmė islamą. Įgijo gydytojo amatą. Valdant mongolams pradėjo politinę karjerą, tapęs Hulagidų chanato didžiuoju viziriu: mongolų valdomoje Persijoje pradėjo finansines, administracines, kariuomenės reformas. Gilinosi į pasaulio istoriją, mediciną. 1316 m. apkaltintas valdovo Uldžaitu-chano nunuodijimu ir 1318 m. nuteistas mirties bausme.
Pagrindinis Rašido al-Dino istorinis veikalas – „Metraščių rinkinys“, baigtas rašyti 1307 m., apie mongolų imperijos istoriją, bet atskiros dalys skirtos ir indų, senovės persų, kinų, žydų, arabų, frankų istorijoms. Po al-Dino mirties rinkinys buvo konfiskuotas ir išliko tik du jo fragmentai.

7) Munkė (Mongke Khan, 1209-1259) – 4-sis didysis mongolų imperatorius (1251-1259), Čingis chano anūkas, Chubilajaus brolis. Vakarams žinomas 1236-1242 m. žygiu į vakarus, kai pasiekė Adrijos jūrą (žr. >>>>>). Jis atliko žymias administracines reformas. Jo valdymo metais buvo užkariautas Irakas ir Sirija, o taip pat Nanzhao karalystė. Vėliau dėmesį sutelkė į užkariavimus Azijoje, o jo brolis Chulagu išplėtė imperiją iki Egipto. Draugiški santykiai su chanu Batyjum padėjo išlaikyti mongolų viešpatavimo vientisumą.
Mirė Kinijos žvejų miesto Chenčžou (Che-čžou) apsiausties metu. Apie mirties priežastį yra kelios versijos. Oficiali versija yra, kad mirė nuo ligos. Siro Abul Faradžio „Kronika“ teigia, kad jis mirė nuo strėlės sužeidimo.

8) Tangutai - Tibeto-Birmos grupės tauta, 982 m. šiaurės Kinijoje (dabartinių Šensi ir Gansu provincijų teritorijoje) įkūrusi Si Sia valstybę, kuri žlugo užkariauta Čingis chano 1227 m. Tada buvo sunaikinta dauguma jų užrašų ir architektūros paminklų, tad jos istorijos tyrimas apsunkintas. Save tungutai vadino mi, minja, kinai - dansian arba fan. Jie kontroliavo rytinę „Šilko kelio” dalį. 16 a. jau buvo asimiliavęsi su kitomis tautomis.

9) Burchan-chaldunas (Ievų kalnas) - mitinis šventasis mongolų kalnas. Anot padavimų, prie jo Čingis chano giminės ištakos, čia jis slėpėsi nuo merkitų persekiojimų. Anot Rašido al-Dino, jame palaidotas Čingis chanas, jo sūnus Tolujus ir šio palikuonys, tarp jų Munkė. Jų kapus išskirtinis uriankatų karų tūkstantis, kurie neidavo į karo žygius.
Dauguma tyrinėtojų Burchan-chalduną tapatina su Chentai kalnagūbriu, kurio pagrindinė viršukalnė yra Chan-Chentai (apie 2362 m).

10) Galico-Volynės metraštis - kronika, aprašanti 1201–1292 m. įvykius Galice ir Volynėje. Pagal turinį dalijasi į dvi dalis: Galico (1201–1261) ir Volynės (1262–1292). Pradinė kronika neišliko, o seniausia jos kopija yra Ipatijaus kodekse.
Volynės metraštyje pateikta nemažai originalių žinių apie 12-13 a. Lietuvą ir lietuvius bei susijusius politinės istorijos įvykius (pvz., apie lietuvių ir Minsko kunigaikščio Volodariaus karinę-politinę sąjungą, lietuvių ir jotvingių žygius į Pietvakarių Rusią, Volynės ir Galico kunigaikščių žygius prieš jotvingius, 1219 m. Lietuvos ir Volynės taikos sutartį, apie Lietuvos valdovus Mindaugą, Treniotą, Vaišelgą, Švarną, Traidenį, Butigeidį ir Butvydą, apie 1249–1252 m. Lietuvos vidaus karą, 1258–1259 m. Burundajaus žygį į LDK žemes)...

11) Kalkos mūšis -1223 m. mūšis prie Kalkos upės (dabart. Donecko srityje) tarp jungtinių rusų-polovcų pajėgų ir mongolų. Jis baigėsi visiška mongolų pergale, jame žuvo bent 9 kunigaikščiai ir daug kilmingųjų. Išlikusieji buvo persekiojami iki pat Dniepro. Mūšis yra pavaizduotas P. Ryženko paveiksle. Tačiau, pasukę link Volgos, mongolai patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Samaros kilpos nuo Volgos bulgarų. Galiausiai mongolai pasuko į stepes ir susijungė su Čingis chanu į rytus nuo Syr-Darjos upės.

12) Slaptoji sakmė (arba Slaptoji mongolų istorija) - seniausia išlikusi mongolų kalba parašyta knyga, sukurta netrukus po Čingis chano mirties. Originalas nėra išlikęs, seniausios išlikusios versijos yra tik transkripcijos į kinų raštą ir datuojamos 15 a. pabaiga. Daug ištraukų iš jos yra aptinkamos 17 a. mongolų veikale „Auksinė santrauka“.
Tai bene svarbiausias Čingis chano biografijos šaltinis. Ji pradedama nuo mitinio Čingis chano giminės nupasakojimo. Knyga pabaigiama Ugedėjaus (Čingis chano sūnaus, 1186-1241) apmąstymais apie tai, ką jis darė gerai ir ką blogai.

13) Paulius Peljo (Paul Eugene Pelliot, 1878-1945) – prancūzų sinologas ir orientalistas, daosizmo,  budizmo ir svetimšalių religijų Kinijoje žinovas. Jis garsus Vidurinės Azijos istorijos tyrinėjimais ir daugelio svarbių kinų tekstų atradimu tarp Dunhuango urvų rankraščių. Taipogi tyrinėjo mongolų kalbą ir kultūrą.
Žr. P. Pelliot. Notes sur Marco Polo// ed. L. Hambis, 3 vols., 1959-63

14) Henris Hovortas (Sir Henry Hoyle Howorth, 1842-1923) – britų konservatorius, baristeris ir istorikas bei geologas mėgėjas. Buvo giliai susidomėjęs archeologija, numizmatika ir etnografija. Buvo kūrybingas rašytojas, skelbęs straipsnius daugelyje žurnalų.
Žr. H.H. Howorth. History of the mongols..., 1876 (nuo 9 iki 19 a.); o taip pat History of Chinghis Khan and his Ancestors

15) Abu-l Faradžis (Abu`l-Faradž bin Harun al-Malati, lotynizuotai - Abulfaragius, dar vadintas Bar Ebrėjus - lot. Mor Gregorios Bar Ebraya, 1226-1286) – sirų ortodoksų bažnyčios dvasininkas (vyriausias Persijos vyskupas), mokslininkas, rašytojas ir filosofas. Jis surinko tuo metu prieinamas mokslo, teologijos, istorijos žinias į „Hewath Hekhmetha“ (Mokslo grietinėlė) ir bažnyčios istoriją „Makhtbhanuth Zabhne, Chronicon“, apimančią istoriją nuo pasaulio sukūrimo. Astronomijai ir kosmografijai skirtas jo veikalas „Sullarat Haunanaya“.

16) Henris Julis (Sir Henry Yule, 1820-1889) – škotų orientalistas, geografas, rašytojas. Paskelbė daug kelionių aprašymų, tarp jų Marko Polo ir Džiordano „Mirabilla“ vertimus. Nuo 1840 m. dažnai buvojo ir dirbo Indijoje bei Bengalijoje. 1862 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo centrinės Azijos istorijos studijoms, persikėlęs į Palermo Sicilijoje.
Žr. The Book of Ser Marco Polo, ed. H. Yule, 2 vols, 1871

17) Tatungas (arba Datungas) - miestas šiaurės Kinijoje, Šansi provincijoje, prie Didžiosios kinų sienos. Pavadinimas Tatungas naudojamas nuo 1048 m., o iki mongolų antplūdžio buvo kidaniškosios Liao vakarine sostine, o nuo 1125 m. – Czin sostine.

18) Juan-ši - viena iš 24 oficialiai arinktų Kinijos istorijų apie Juanių dinastiją (1370 m.). Ją parašė konfucionietis literatas Sun Lianis (1310-1381). Ją sudaro 210 skyrių ir ji apima laikotarpį nuo Čingis chano (1162–1227) iki paskutinio Juanių imperatoriaus Togon Timūro (1333–1370, dar vadinto Huidzongu).

19) Džiovanis del Plan de Karpinis (Giovanni da Plan del Carpine,, apie 1185-1252) – italų pranciškonas, Baro arkivyskupas (Baro ir Dubrovniko nesutarimų metu, nuo 1248 m.), vienas pirmųjų europiečių pabuvojęs mongolų Didžiojo chano rūmuose.

20) Paolo Dafina (Paolo Daffina, 1929-2004) - italų Indijos ir centrinės Azijos istorijos tyrinėtojas, Romos Sapienza un-to profesorius. 1985-2004 buvo žurnalo„Rivista degli Studi Orientali“ atsakinguoju redaktoriumi. Puikus filologinis ir lingvistinis pasiruošimas leido įsigilinti į indų, kinų ir tibetiečių tekstus.
Žr. “Note” a Giovanni di Pian di Carpine// Storia dei Mongoli. Ed. E.Menesto e M.C.Lungarotti, 1989
Jean de Plan Carpin, Histoire des Mongols, traduit et annoté par J.Bequet et L.Hambis (1965), Studi Medievali, serie terza, VII, 1966

21) Michailas VIII Palaelogas (1223-1282) - Bizantijos imperatorius (1259-1282), Paleologų dinastijos pradininkas. Tapęs Nikėjos imperatoriumi (1259–1261), ją reorganizavo į Bizantijos imperiją. Jis atstatė Konstantinopolį, jame atkūrė universitetą. Tačiau besiremdamas aristokratija, jis susilpnino šalį – taip pat ir neremdamas vietos amatų ir prekybos, kas leido įsigalėti italų pirkliams.

22) Tulas Ostilijus (Tullus Hostilius) - trečiasis iš legendinių Romos karalių, valdęs 673-641 m. pr.m.e. Jo laikais buvo sugriauta Alba-Longa, o Romos ribos išėjo iš už Romos ribų.
Anot legendos, užsidegęs karais, Hostilijus pamiršo dievus. Juos prisiminė Romą užgriuvus nelaimės, kai jis ėmė aukoti Jupiteriui, melsdamas nusileisti į žemė. Tačiau bausdamas tasai jį nutrenkė žaibu ir sudegino jo namus. Jo žūtį romėnai palaikė ženklu ir valdovu išsirinko taikingesnį Anką Marcijąų.

23) Numa Pompilijus (Numa Pompilius) - antrasis iš legendinių Romos karalių, valdęs ; 753- 673 m. pr.m.e., užėmęs sostą po A HREF='#rrr'>Romulo. Mirė natūralia mirtimi.
Jam priskiriama kalendoriaus sutvarkymas, religinių ir amatų kolegijų steigimas, religinių kultų (vestalių; uždraudė žmonių aukas) ir švenčių įvedimas.
Anot legendos, jis kovėsi su pačiu Jupiteriu, nes atliko apsauginius ritualus nuo žaibų ir griaustinio.

24) Romulas ir Remas (Romulus; Remus) - mitiniai Romos miesto įkūrėjai.
Pagal tradicinę versiją, jie yra vestalės Rėjos Silvijos ir karo dievo Marso vaikai, tolimi Enėjo palikuonys. Kai Alba Langos valdovas Amulijus sužinojo apie dvynių gimimą, liepė Rėją Silviją palaidoti gyvą (įprasta bausmė už vestalės nekaltybės priesaikos sulaužymą) ir įsakė tarnams užmušti dvynius, tačiau tarnai pasigailėjo berniukų ir paleido Tiberio (Tibro) upe pasroviui.
Statant Romos miestą broliai susipyko ir Romulas Remą nužudė.

25) Džuveini (Ata-Malek Juvayni, 1226-1283) – persų valstybės veikėjas ir istorikas. Gimė Korasano Džuveinio mieste (rytų Persijoje). Dar jaunystėje parašė „Pasaulio užkariautojo istoriją“ apie mongolų imperiją iš trijų dalių: 1) iki chano Gujuko mirties; 2) Chorezmo šachų istorija; 3) mongolų istorija iki asasinų sutriuškinimo.

26) Oldžeitu (Oljeitu arba Olcayto - „Palaimintasis“, 1280-1316) – 8-asis Ilkanidų dinastijos mongolų valdovas (1304-1316) Tabrize. Jo laikais didelę įtaką turėjo viziris Rašldas al-Dinas. 1289 m. buvo motinos pakrikštytas suteikiant Mikalojaus vardą, bet 1295 m. priėmė islamo sunitų variantą, vėliau ėmė linkti prie šiitų. Palaikė diplomatinius santykius su Europos valdovais.

27) Viljamas iš Rubruko (Guillaume de Rubrouck, apie 1220-1293) – flamandų pranciškonas, keliautojas. 1253-1255 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pavedimu lankėsi pas mongolus, kuriuos jis vadino moalais. Parengė „Kelionę į rytų kraštus“ (pirmąkart paskelbtą tik 1589 m.), kurioje pateikė svarbių geografinių duomenų.

28) Čžao Hun - apie jį duomenų beveik nėra; jis paminimas pas Čžou Mi kaip „Čžao Hun kitos rasės“, tad tikriausiai nebuvo kinu Sunų imperijoje. Jam priskiriamas „Pilnas mongolų-totorių aprašymas“ (1221), seniausias žinomas kūrinys apie mongolus. Tai ne kelionės aprašymas, o ataskaita, aiškiai suskirstyta į skyrius: „Valstybės įkūrimas“, „Karo reikalai“, „Arklininkystė“, „Papročiai“, „Aukojimai“, „Moterys“ ir kt.

29) Jelu Čucai (1190-1244) – mokslininkas ir rašytojas, Čingis chano ir Ugedėjaus patarėjas, kilęs iš kitajų (mandžiūrų), laikęsis konfucionizmo principų. Jis įkalbėjo mongolus apmokestinti nugalėtuosius, o ne juos išžudyti. Maždaug 1229 m. parašė „Kelionės į Vakarus aprašymą“ apie tautų, pamatytų 1219-24 žygio metu, buitį ir papročius. Antra jo dalis skirta daosizmo kritikai. Taip pat rašė eilėraščius.

30) Urunkiatai - mongolų suteiktas pavadinimas kelioms kaimyninėms „miškų“ gentims – Altajaus Uriankalams, tuvanams, jakutams ir kt.

31) Nganasanai („žmonės‘, save vadina niaja, nia - „draugas“) – tautel4 Sibire, Krasnojarsko krašto rytų Taimyre ir yra šiauriausia Eurazijos tauta. Dabar apie 900 žmonių.

32) Garma Sanžejevas (1902-1982) – rusų orientalistas, filologas, mongolų kalbos specialistas.
1927 m. atliko etnografinę ir lingvistinę darchatų analizę, padarydamas išvadą, kad tai sumongolėję urunkiatai. Išleido mongolų kalbos žodyną, rašė vadovėlius; rengė etimologinį mongolų kalbų žodyną, išleistą po jo mirties.

33) Darchatai - mongolų pogrupis, gyvenantis daugiausia Mongolijos šiaurėje, kalbanti darchatų tarme (apie 22 tūkst.). Jų vardu yra pavadintas slėnis. Gyvena jurtoje, yra klajokliai, gyvenamąją vietą keisdami kas 5-6 m. Kaip ir kitos etninės grupės, dažnai su jomis konfliktuoja – savo priešiškumą kitoms grupėms išreiškia anekdotais bei niekinančiais pasakojimais. Praktikuoja šamanizmą. Čingis chano laikais užėmė privilegijuotą vietą, o savo reikšmę prarado po 17 a.

34) Ugedėjus (apie 1186-1241) - trečiasis Čingischano sūnus ir antrasis mongolų imperijos kaganas (nuo 1229 m.). Jo valdymo metais imperija labiausiai išsiplėtė: 1236—1242 m. suengtas ir žygis į vakarus užkariaujant Volgos Bulgariją, nemažai rusų kunigaikštysčių, plėšta Lenkija ir Vengrija.

35) Barguto mongolai - Kinijos Vidinės Mongolijos šiaurėje gyvenanti tauta, kurtūra artima buriatams ir chorčinams. Jų yra apie 20 tūkst. Pavadinimas kilęs iš „bargu“, reiškiančio „užkampis, pakraštys“ – vietovė į rytus nuo Baikalo buvo vadinta Bargudžin-Tokumu, „pasienio žeme“, t.y., kur baigiasi mongolų kraštai ir prasideda „borgu žemės“. 9-13 a. bargutai, išstūmę kurykanus, tapo pagrindiniais Užbaikalės gyventojais.

36) Čan Čunis (pasaulietinis Ciu Čiudzi,Qiu Chuji, vardas; 1148-1227) – daosizmo „Ciujan-czen“ mokyklos vienuolis, Lunmenio (Drakonų vartų) ordino steigėjas, vienas iš „septynių nemirtingųjų“. Istorija labiausiai žinomas savo 1218 m. vizitu pas Čingis chaną. Anot legendos, jis išpranašavo chanui mirtį tais pačiais metais kaip ir savo – kas ir išsipildė. Palaidotas Baltųjų debesų šventykloje Pekine. Knygoje „Xuan Feng Qing Hui Lu“ aprašo aplankytus kraštus iš Kinijos su mokiniais vykstant į Čingis chano stovyklą.

37) Čagatajus (apie 1185-1241) - antrasis Čingischano sūnus, pirmasis Čagatajų chanato (užėmusio didžiąją dabartinės Vidurinės Azijos dalį) chanas. Dar esant gyvam tėvui tapo geriausiu jasos (mongolų teisės) žinovu. Anot Marko Polo, jis atseit netgi apsikrikštijo.

38) Achmudas ibn-Fadlanas (Ahmad ibn Fadlan ibn al-Abbas ibn Rašid ibn Hammad ) – 10 a. pradžios arabų keliautojas, pabuvojęs Rytų Europoje. 921-922 m. Abasidų kalifo pavedimo lankė Volgos Bulgariją, kur stebėjo laivo laidojimo apeigas. „Risale“ (Užrašuose) aprašė lankytas vietas (tarp jų ir chazarus). Pasitarnavo šaltiniu M. Kraitono „Mirusiųjų ėdikams“ (1976).

39) Al-Makrizi (Taqi al-Din Abu al-Abbas Ahmad ibn 'Ali ibn 'Abd al-Qadir ibn Muhammad al- Maqrizi, 1364–1442) – Egipto istorikas Mameluikų laikais. Pagrindinis jo veikalas - „Valdančiųjų dinastijų pažinimo keliai“, skirtas Aijubidų ir Mameliukų istorijai. Joje yra fragmentų apie Aukso ordą.

40) Georgijus Vernadskis (1887-1973) – rusų kilmės amarikiečių istorikas, rašęs apie rusų istoriją, V. Vernadskio sūnus. Manė, kad kazokų istorija yra senesnė už rusų, o Kijevą, kaip pasienio tvirtovę, pastatė chazarai. Yra parašęs veikalą „Rusai ir mongolai“ (1953).

41) Fransua Peti de Krua (Francois Petis de la Croix, 1653–1713) – prancūzų orientalistas. 1670 m. keliavo į Artimuosius rytus. Išleido „Prieš turkus” (1707), „Armėnų kalbos žodyną” ir „Apie Etiopiją”.

42) Nogajus („šuo“, m. 1299 m.) – karvedys ir faktinis Aukso ordos valdovas, Čingis chano anūkas. Atsivertė į islamą.

43) Georgijus Pachimeras (Georgius Pachymeres, apie 1242-1310) – Bizantijos istorikas, filosofas, dvasininkas ir teologas, matematikas. Buvo unijos su Romos katalikų bažnyčia priešininku. Reikšmingiausiu jo darbu yra „Istoriniai užrašai“ (apie 1255-1308).

44) Vei Šu (506–572) – kinų rašytojas, svarbaus istorinio veikalo „Vei šu“ (551-554) autorius. „Vei šu“ aprašo Šiaurinę (386—535) ir Rytinę (534—550) Vei karalystes. Yra 24-ių dinastijų istorijų sudėtyje.

45) Gaocziui (tiele) - senovės kinų šaltiniuose minima tiurkiškos kilmės klajoklių tauta, kuri IV–VIII a. gyveno šiaurinėje Mongolų plynaukštėje (dab. šiaurės Mongolija ir Rusijos Užbaikalė), Džungarijoje ir Žetisu. Anot kinų, buvo grubūs, žiaurūs, nemėgstantys valdžios. Rytų Kazachstane 490 m. buvo įkūrę Gaocziu valstybę (iki 540 m.), kuri buvo iš dviejų dalių. Šiaurinio valdytojo titulas buvo „Dangiškasis imperatorius“, pietinio - „Paveldėtasis imperatorius“. Griaustinio metu jie džiaugsmingai šūkauja ir į dangų laido strėles.

46) Grigorijus Potaninas (1835-1920) – rusų etnografas ir gamtininkas, folkloro rinkėjas, publicistas. Surengė kelias ekspedicijas į Mongoliją.

47) Michailas Pevcovas (1843-1902) – rusų keliautojas, generolas-majoras. 15 m. tarnavo Omske; 1878 ir 1879 m. mokslo tikslais lydėjo pirklių karavaną į Mongoliją ir šiaurinę Kiniją. Šią kelionę aprašė savo darbuose.

48) Kašgarija (Altyšacharas) – apibendrintas 6 miestų rytų Turkestane (Kazachstane) pavadinimas. Į juos vyko prekybiniai karavanai iš Vidurinės Azijos ir Kazachstano.

49) Piteris Simonas Palasas (Peter Simon Pallas, 1741-1811) - vokiečių zoologas ir botanikas, beveik visą gyvenimą dirbęs Rusijoje (1767 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II pakvietė Palasą profesoriauti į Sankt-Peterburgo MA). 1768–1774 m. jis su ekspedicijomis keliavo po centrines Rusijos gubernijas, Pavolgį, Uralą, Vakarų Sibirą, Altajų ir Užbaikalę. Jis tyrinėjo Kaspijos jūrą, Uralo ir Altajaus kalnus, Amūro aukštupį.
Jo „Kelionė po įvairias Rusijos imperijos provincijas“ leistas 1771–1776 m. 3 tomais. Jame skelbta įvairių sričių, įskaitant geologiją ir mineralogiją, pranešimai, vietinių gyventojų ir jų tikėjimų, aptiktų naujų augalų ir gyvūnų rūšių aprašymai.
1772 m. Palasui parodė 680 kg masės metalo gabalą, aptiktą netoli Krasnojarsko miesto. Palasas organizavo jo pervežimą į Sankt Peterburgą. Vėliau tyrimai parodė, kad tai naujo tipo akmens-geležies meteoritas. Jo medžiaga pavadinta palasitu, o pats meteoritas vadinamas Krasnojarsko meteoritu (kartais – Palaso geležimi).

50) Sanan secenas (arba Sagan Setsen (1604 – apie 1662 m.) – mongolų metraštininkas, Ordoso kunigaikštis. 1662 m. parengė plačią „Erdeni-yin Tobci“ (Brangioji saga) istoriją.

51) Džuzdžano sritis - sritis Afganistano šiaurėje prie Uzbekijos sienos. 10 a. čia buvo kunigaikštystė valdoma Furigunidų, priklausoma nuo Samanidų imperijos. Viena srities įžymybių – senovės miesto Emši-Tepe griuvėsiai. Dabar čia išvystyta dujų pramonė.

52) Nizami (Nizami Ganjavi, 1141-1209) – persų poetas-romantikas iš Azerbaidžano teritorijos, į persų epą įnešęs šnekamąją kalbą. Jo 5-ios masnavi (plačios poemos) atskleidžia įvairias temas. Jos pasižymi dramatiškumu; jų herojai gyvena spaudžiami veikti ir privalo nedelsiant priimti sprendimus. Viena jų, „Iskander-name“, aprašo Aleksandro Makedoniečio gyvenimą, tačiau kartu ji prisotinta filosofinių minčių.

53) Firdousi (Hakim Abu `l-Qasim Ferdowsi Tusi, 935–1025) – persų poetas, pagarsėjęs epopėjine poema „Šachnamė“ (Karalių knyga, apie 976-1011). Gimė Chorasano mieste Tuse, kur ir palaidotas. Jis buvo palaidotas savo sode, nes vietos dvasininkai neleido jo laidoti kapinėse. Gubernatorius liepė pastatyti mauzoliejų virš kapo – ir jis tapo lankymo vieta.
„Šachnamė“ yra gausus persų-tadžikų folkloro rinkinys, kuriame panaudota ne tik islamo istorija, bet ir senovės mitai, zoroatrizmo motyvai, „Avesta“ ir kt. Jis yra iš 60 tūkst. dvieilių ir kompoziciškai skirstomas į 50 skirtingos apimties „karaliavimų“. Vienas, ir labai platus, skirtas Aleksandrui Makedoniečiui.

54) Tun czian Gan-mu - Kinijos istorija, 12 a. pabaigoje sudaryta vadovaujant Čžu Si. Gerokai sutrumpinęs „Czi čži tun dzian“, suskaidė į skirsnius, pradžioje įdėjęs nuorodas į įvykius, o vėliau juos paaiškinęs. Pagrindinį tekstą sudaro 59 cziuaniai (skyriai), apimantys 403 m. pr.m.e. - 960 m. laikotarpį. Ankstesnį istorjos laikotarpį, kurio nebuvo „Czi čži tun dzian“, parašė Czin Li-sianas (16 cziuanių). 1476 m. istorija papildyta dar 27 cziuaniais, skirtas Sunų ir Juanių dinastijoms

55) Che-čžou (dabart. Linsja) – miestas centrinės Kinijos Gansu provincijoje Daksijos upės (Huan-che intako) slėnyje. Jis buvo pagrindinių prekybos kelių susikirtime, prie alternatyvių Šilko kelių, jungiančių Kinijos centrą su Centrine Azija bei Mongoliją su Tibetu. Ilgus amžius buvo šiaurės Kinijos musulmonų pagrindiniu centru („mažąja Kinijos Meka“) ir dabar tebėra sufijų kadirų ir khufijų ordinų centru. Čia yra per 80 mečečių ir pustuzinis mazarų (iškilių sufijų mauzoliejų). Manoma, kad Sunų dinastijos laikais čia musulmonai pastatė pirmąją mečetę. Tais laikais dėl miesto atkakliai varžėsi kinai ir čurčženai (Czin imperija). 1227 m. miestą užėmė mongolai (iki 1371 m.). Miestas minimas ruso N. Bičurino ir lenko N. Prževalskio raštuose.

56) Diaojuičeno tvirtovė - viena seniausių tvirtovių, esanti Diaoju kalnuose Chečuano srityje. Ji yra pusiasalyje netoli Čialindzian, Fudzian ir Ciuiczian upių santakos ir architekto J. Cziano pastatyta 12-13 a. Pagarsėjo tuo, kad mongolų puolimo metu atsilaikė daugiau nei 30 m. atremdama virš 200 apgulčių. Prie jos sienų žuvo chanas Munkė; tada gynėjai sutiko pripažinti naujojo chano Chubilajaus valdžią, jei nenukentės jos gynėjai. Tai vienintelė išlikusi tvirtovė iš prieš-mongolinio laikotarpio; nuo 1996 m. yra saugomų Kinijos paminklų sąraše.

57) Sičuanis - provincija pietų Kinijoje, sostinė – Čengdu. Sičuanį vakaruose supa Himalajai, šiaurėje – Činlingo kalnai, pietuose – kalnuotos Junano teritorijos. Per provinciją teka Jangdzės upė. 3 a. jos teritorija sudarė Šu karalystės pagrindą. Sunų imperijos metu provincija įstengė atremti tibetiečių puolimus ir išgyveno kultūrinį pakilimą. Tačiau galiausiai mongolai pralaužė gynybos liniją pirmąkart panaudoję šaunamąjį ginklą.
Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta keletas gausiai turistų lankomų objektų, tarp jų ir Sičuano pandų rezervatai. Sičuano opera garsėja „bian lian“ – „veidų keitimo“ menu. Jo meistrai sugeba per akimirksnį pakeisti ant veido dėvimą kaukę.
Sičuane dažni rūkai. Keli miestai labai užteršti, tad saulėtų dienų juose nedaug.

58) Van Li (p. po 259) – kinų karvedys, Diaojuičeno tvirtovės vadas, kurią ginant žuvo mongolų chanas Munkė.

59) Džuzdžnanis (Abu Osman Minhajuddin bin Sirajuddin, g 1193 m.) – persų istorikas, kilęs iš Džuzdžano srities. 1227 m., bėgdamas nuo mongolų, persikėlęs į Delį, užsiėmė teisiniais reikalais ir buvo pagrindiniu Mamluko sultonato šiaurės Indijoje istoriku. Sultonui Nazirui parašė Tabakat-i Nasir“ (Naziro skirsniai, apie 1260 m.), kur aprašė Guridų dinastijos istoriją. Paskutinis skyrius (tabakat) skirtas mongolų imperijai ir Čingis chano įsiveržimui į Chorosaną. Jo požiūris į mongolus buvo itin priešiškas.

60) Kirakosas iš Gandzako (apie 1201–1271) – armėnų istorikas, „Armėnijos istorijos“ (apie 4-12 a. įvykius) autorius. Jo kūrinys (rašytas 1241-1265 m.) plačiai naudojamas nagrinėjant mongolų invaziją (autorius netgi buvo jų belaisviu, kur išmoko mongolų kalbos, - ir į knygą įtraukė 55 mongolų kalbos žodžių žodynėlį). Didesnę gyvenimo dalį praleido Nor Getiko vienuolyne.

61) Chaitonas (lot. Antonius Curchinus, apie 1240-1310) – armėnų valstybės veikėjas ir istorikas, parašęs „Rytų žemių istorijos gėlyną“. Jis buvo Korikoso valdytojo sūnus ir šeima turėjo didelę įtaką Kilikijos karalystėje. Persekiojamas karaliaus Chetumo II, paliko Kilikiją, 1305 m. tapo vienuoliu Kipre. Jo knyga iš 4 dalių: 1) apie 14 Rytų šalių; 2) apie musulmonų viešpatavimą Šventojoje žemėje; 3) apie „totorius” ir jų užkariavimus; 4) Egipto aprašymas. „Gėlynas“ buvo labai populiarus Viduramžiais: jį pasakojimams apie „totorius“ panaudojo Džovanis Vilanis, jį panaudojo venecijietis Marino Sanuto rengiant naują Kryžiaus žygį, buvo įtrauktas į rinkinį „Sero Džono Mandevilio kelionės“ (1351).

62) Liu Ke-čžuan (1187—1269) – kinų valdininkas, literatorius, poetas Sunų (Songų) dinastijos laikais. Jam priskiriama pirmosios „Tūkstančio meistrų eilėraščių“ ontologijos (į kurios vėlesnes versijas įtraukti ir du jo eilėraščiai) parengimas. Jis buvo vienu įtakingiausių „Upės ir ežerai“ grupės narių, kurie šlovino kasdienio gyvenimo temas ir atmetė rafinuotą kalbą bei rūmų kangxi stilių. Užėmė kelis svarbius postus ir poeziją naudojo socialinei kritikai.

63) Valteris iš Šatiljono (Gautier de Chatillon, apie 1135-1200) – prancūzų teologas ir rašytojas, vienas žymiausių vagantų poezijos atstovų. Jaunystėje, matyt, parašė nemažai eilėraščių lotynų kalba, įėjusių į „Carmina Burana“ rinkinį, o vėliau „prisėdo“ prie ilgos poemos hegzametru apie Aleksandrą Didįjį (Alexandreis, apie 1180-uosius). Dar yra parašęs traktatą apie žydų kultūrą („Prieš judėjus“): jame parenka Senojo Testamento pranašų pasisakymus prie žydus), pateikia Biblijos aiškinimus ir priešpastato Trejybės aiškinimus judaizme ir krikščionybėje.

Ką nutyli būgnai?
Klajokliai polovcai
J. Dlugošas. Legnicos kautynės
Umai – lyginamoji charakteristika
Kinijos imperatorius Huang Di
Mankurtas: asmuo be ateities
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Apie totorių antplūdį (Vengrijoje)
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Mūsų krašto keliautojai į Kiniją
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Baikalas piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Senojo pasaulio ženklai
Vienaragis Kinijos zhi
Šambalos paieškos
Pažintis su chazarais
Lietuviai ir kuršiai
Japonų 'Kodziki'
Vartiklis