Avesta. Vendidado knyga. Vartiklis

Dėl „Avesta“ reikšmės iki šiol nėra sutarimo, o dažniausiai verčiamas kaip „Pagrindinis tekstas“.

„Avesta“ susiformavo apie Zaratuštros pamokslus (jo gyvenimas priskiriamas kažkur 9-6 a. pr.m.e.). ji formavosi kelis amžius, jos tekstas keitėsi, kaip ir jos rašmenys. 7 a. ją sudarė 21 knyga, kurių turinys buvo labai įvairus, nes apėmė įvairias to meto žinias. O dalis laikmečiui žyniams netinkamų tekstų buvo pašalinta.

Tada ji praradp valstybinės religijos statusą ir buvo išstumta islamo. Jos pasekėjai buvo priversti bėgti ir jų išliko tik nedidelės bendruomenės Irane ir Indijoje, kuriose ir išliko buvusio plataus sąvado fragmentai. Antrąją mus pasiekusią „Avestos“ redakciją sudaro 4 knygos:

1. Vendidad (Videvdad) – „Prieš devus“, sudaryta daugiausia iš Zaratuštros dialogų su Achura Mazda. Tai nurodymai, kaip pasipriešinti Angra Manju (Arimanui), tamsos ir blogio dievo, vadovaujamoms blogio jėgoms.
2. Vispered (Vispred) – „Gerųjų būtybių džinai“, sudaryta iš giesmių;
3. Jasna - „Malda“, „Apeigos“, sudaryta daugiausia iš maldų į dievus. Joje paminėtinas Gatų giesmių-kalbų skyrius, kurį sieja su žodine Zaratuštros kūryba;
4. Jašt – „Garbinimas“, „Pagyros“, kuri yra tarsi dievus ir gerąsias galias šlovinančių senųjų himnų rinkinys. Čia gausu mitinių elementų.

Prie „Avestos“ neretai prijungia „Mažąją Avestą“, maldų rinkinį, kurių dalis yra vidurine persų, o a ne avestos kalba – matyt orientuojantis į kitakalbę auditoriją, kuriai tereikėjo tik atlikti apeigas.

Seniausi elementai ateina iš 2 tūkstm. pr.m.e. Bet „Avesta“ nėra chronologiškai nuoseklus tekstas; joje viskas persipynę, kartais pertraukta vėlesniais intarpais, gausu prieštaravimų net dėstant įvykius.

Ir nors tai Achura Mazdos, Šviesos ir Gėrio dievo, apreiškimas Zaratuštrai, jame likę seniausių mitologinių lygmenų, epo pobūdžio atgarsiai. Ant jų gula zoroastrizmo nuostatos ir „tikėjimo simbolis“.

Tiek himnuose, tiek maldose pastebima ritmiška struktūra. Manoma, kad pradžioje ritmiška buvo visa „Avesta“, tačiau vėliau, ją papildant, tas principas buvo pažeistas. Ir iki šiol kai kurios „Avestos“ vietų prasmė yra neaiški, miglota.

Avesta. 1 dalis

16 puikių žemių sukūrė Ahura Mazda ir tiek pat baisių ligų Angra Mainyu.

1. Ahura Mazda tarė Spitamai Zaratuštrai: Aš kiekvieną žemę sukūriau malonią [žmonėms], net jei jos ir neturi turtų savyje^*): nes jei to nebūčiau padaręs, visi mirtingieji būtų plūdę į Arijų valdas (Airyana Vaedža).

2. Kadangi pirmiausia geriausiomis sutvėriau Arijų valdas su Vanguti Daitėja [upe]. Tačiau tada visa žudantis Angra Mainyu užleido upę gyvatėmis ir [šalį] žiema.

3. Dešimt mėnesių ten žiema, du – vasara; ir [žiemą] užšąla vanduo, žemė ir medžiai. Ten siaučia žiema, blogiausia iš blogybių.

4. Antrąja gera žeme aš, Ahura Mazda, sutvėriau lygumą, kurioje Sughdhas gyvena. Vėl visa žudantis Angra Mainyu užleido skėrius, žudančius augaliją ir gyvulius.

5. Trečiąja žeme sutvėriau stipriąją ir teisuolišką Mouru. Ir joje visa žudantis Angra Mainyu užleido žudynes ir niokojimus.

6. Ketvirtąja žeme buvo puikioji Bakhdi su aukštai iškelta vėliava. Tačiu visa žudantis Angra Mainyu joje priveisė skruzdėlių ir skruzdėlynų.

7. Penktąja iš gerųjų žemių sukūriau Nisaya, kuri tarp Mouru ir Bakhdi. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu paskatino netikėjimo nuodėmę.

8. Šeštąja gera žeme tapo Harooyu su užleistais namais. Bet joje visa žudantis Angra Mainyu sukėlė ašaras ir raudas.

9. Septintąja sukūriau Vaekereta, šventųjų ežių tėvynę. Tačiau visa žudantis Angra Mainyu užsiuntė šalį su ragana (pairika) Knathaiti, sugundžiusia Keresaspą.

10. Aštuntąja gera žeme buvo Urva su derlingomis ganyklomis. Tačiau visa žudantis Angra Mainyu ją sugadino didybės nuodėme.

11. Devintąja – Khentą, kurioje verhanai gyveno. Bet joje visa žudantis Angra Mainyu pradėjo nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – paleistuvystę.

12. Dešimtąja – nuostabiąją Harahvaiti. Visa žudantis Angra Mainyu. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu parodė nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – mirusiųjų laidojimą.

13. Vienuolikta – šviesiąją, šlovingąją Haetumant. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė burtininkavimą.

14. Tai – aiškus jo ženklas. Tuo jis pagarsėjęs, nes iš ten gali bet kuris butininkaujantis gali ateiti. Ten stipriausi magai. Iš ten jie ateina, kad žudytų ir žalotų širdis, sukeldami siaubą.

15. Dvylikta buvo Ragha su trimis rasėmis. Tačiau joje žudantis Angra Mainyu įvedė nedorą kitatikybę.

16. Trylikta – galingoji, šventoji Čakra. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – mirusiųjų deginimą.

17. Keturioliktąja sutvėriau keturkampę Vareną, kur gimė Thraetaona, Aži Dahakos žudikas. Bet ją visa žudantis Angra Mainyu užleido kūno negalias moterims ir [skyrė] ne arijų kilmės valdytojus ir nepakeliamą karštį.

18. Penkiolikta – Septynių upių kraštą [Indiją]. Bet ją žudantis Angra Mainyu užleido kūno negalias moterims ir ir nepakeliamą karštį.

19. Šešiolikta – kraštą prie Ranghos ištakų, kur žmonės neturi valdovų. Bet joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė žiemą, devų kūrinį.

20. Yra ir kitų kraštų ir šalių, puikių ir gilumoje, trokštančių ir ieškančio gėrio bei šviesos.

Pastaba: Redaktorius tikisi su laiku parengti komentarus šiai Avestos daliai.

^*) Tai nurodo alternatyvų sutvėrimo procesą: pradžioje Ahura Mazda sukuria tokią žemę, kokią jos gyventojai pamėgsta ir joje negali būti nieko puikiau. Tada kitas, kuris reiškia mirtį, ją sugadina.

2 skyrius apima mitus ir jų atgarsius – skirtingus atsiradimu: mitas apie tvaną iš tikro eina prieš Jimos, kaip zoroastrizmo globėjo, pristatymą; mitas apie žemės sutvėrimą iš vandens – senovės bendruomenės (Jimos karalystės) idealizavimas. Kartu atsiranda kai kurie prasminiai prieštaravimai, būdingi daugiasluoksniams kūriniams.

2 skyrius. [ Apie Jima ]

Zaratuštra paklausė Achura Mazdos: „O Achura Mazda, švenčiausioji dvasia, kūniškojo pasaulio sukūrėjau, tikrasis [pažodžiui, „kaip Artas gerbiamas“]! Su kuo iš žmonių kalbėjaisi iki manęs, Zaratustros? Ką pirmąjį išmokei jos, Achuros ir Zaratuštros religijos?“

Ir atsakė Achura Mazda: „Su Jima puikiuoju, turtingu bandomis, o teisusis [pažodžiui, „Artui atsidavęs“] Zaratuštra, su pirmuoju iš žmonių aš, Achura Mazda, kalbėjausi iki tavęs, Zaratuštros, ir jam apreiškiau Achuros ir Zaratuštros tikėjimą. Ir jam, o Zaratuštra, pasakiau aš, Achura Mazda: „Būk pasirengęs, o Jima puikusis, Vivachvanto sūnau, nagrinėti ir ginti mano religiją“. Ir atsakė man tasai Jima puikusis, o Zaratuštra: „Nesu sutvertas ir išmokytas tam, kad religiją nagrinėčiau ir ginčiau“. Ir jam, o Zaratuštra, pasakiau aš, Achura Mazda: „Jei tu nepasirengęs, o Jima, nagrinėti ir ginti mano religiją, tai augink ir daugink mano pasaulį. Būk pasirengęs tapti pasaulio gynėju, saugotoju ir prižiūrėtoju“. Ir atsakė man tasai Jima puikusis, o Zaratuštra: „Aš, tai aš auginsiu tavo pasaulį, jį dauginsiu, pasirengęs būti pasauliu gynėju, saugotoju ir prižiūrėtoju.“ Tegul nebūna mano karalystėje nei šalto, nei karšto vėjo, nei ligų, nei mirties“. Ir daviau aš, Achura Mazda, jam du įrankius: aukso strėlę ir auksu aptaisytą botagą... ir praėjo 300 Jimos karaliavimo metų. Ir per tą laiką jo žemės prisipildė smulkių ir stambių galvijų, ir žmonių, ir šunų, ir paukščių, ir raudonų, liepsnojančių laužų. Neliko vietos smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms. Ir pareiškiau aš Jimai: „O Jima puikusis, Vivachvanto sūnau! Prisipildė žemė daugyve smulkių ir stambių galvijų, bei žmonių, ir šunų, ir paukščių, raudonų, liepsnojančių laužų. Neliko vietos smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms“.

Ir išvyko Jima į šviesą, į pusiaudienį, priešais saulės giją. Tada rausę žemę aukso strėle, plakė ją botagu. Taip pritardamas: „Brangi šventoji Armaite[-žeme]! Pasislink, išsiplėsk, kad būtum vieta smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms“. Ir plaplėtė Jima žemę, trečdaliu platesne ji tapo nei anksčiau. Ir įsikūrė joje smulkūs ir stambūs galvijai bei žmonės pagal savo norą ir pageidavimą.

Ir praėjo 600 Jimos valdymo metų ... [ ir t.t. ... vėl persipildė žemė, o Jima tokiu pat būdu ją praplėtė iki dviejų trečiųjų].

Ir praėjo 900 Jimos valdymo metų ... [ ir t.t. ... vėl persipildė žemė, o Jima tokiu pat būdu ją praplėtė iki trijų trečiųjų ].

[ Kaip ir perspėjo Achura Mazda Jimą, pagaliau atėjo žiema su dideliais šalčiais, o gausus vanduo ištirpus sniegui užtvindė ganyklas. Kad nuo šalčio ir potvynio apsaugotų gyvus sutvėrimus, Jima, kaip ir buvo liepęs Achura Mazda, pastatė žirgo bėgimo ilgio aptvarą (varą) iš visų keturių pusių (čartavą).] Į ten jis sunešė smulkių ir stambių galvijų, žmonių, šunų, paukščių ir raudonų, liepsnojančių laužų sėklas.... į ten atvedė vandenį chatros ilgio keliu [chatra – apie tūkstantis žingsnių], ten įrengė gatves, ten pastatė buveines. [ Taip susidarė žmonių bendruomenės, kuriose įsitvirtino Achuros tikėjimas ir Zaratuštra ].

Achura Mazda (Ormuzdas) – „Visažinis valdovas“, dangaus, šviesosir gėrio dievas. Jo pagalbininkais buvo Arta - ugnies, tvarkos, tiesos dievas bei Vochumana - galvijų, doros minties dievas.

Spitamidas Zaratuštra (gr. Zoroastras) – Purušaspi sūnus, Spitamos, zoroastrizmo pradininko palikuonis.

Jima - archaiško mito apie tvaną herojus. Viduriniaisiais amžiais – Džamšidas.