Zoologija ir mitologija. Vartiklis

Zoologija iš tikro yra mitologijos [dėmesio] dalis. Daugelis žinomiausių gyvūnų rūšių sukelia tokius galingus jausmus, kad pasiekia tokius pačius, gilius pasąmonės lygius, kuriuos galima pasiekti tik paprasčiausiais ir tikriausiais mitais. Žodis tigras apima tiek pat mistiškumo ir paslaptingumo, kaip ir žodis Kainas. Erelis, avinėlis, liūtas ir kiškis – tai visi tie žodžiai, kurie įsiskverbia į mus, pasiekia giliuosius sielos lygius, tarsi akmuo, kuris nukrenta giliai į gilią šachtą.

Dramblys (norv. elefant) – koks beribis tvirtumas glūdi šiame žodyje! Ir koks nuostabi garsų grupė, balsės ir priebalsės dera viena prie kitos. Lakštingala, gulbė ir ryklys! Drugelis ir raganosis! Taip, be abejonių mes priklausome jų giminei, kartu su vienišais vilkais, vištomis-perekšlėmis ir gaidžiukais. Mes sukurti ir pagal jų atvaizdą. Tolimoje praeityje privalėjome su jais turėti daug ką bendra.

Didysis anglų mistikas ir autorius Viljamas Bleikas parašė nuostabų eilėraštį apie tigrą. Prasidedantį dviem tikrai stipriomis eilutėmis:

Jis apibūdina tigrą kaip mistinę, antgamtišką būtybę, tikrų pasakiškų dimensijų tigrą, išsivadavusį iš gamtos bauginančių paslapčių. Shark Attack

Zoologijos pamokos gali parengtos pagal gyvūno sapnų lygio dimensijas, gyvūno sielą ir išbaigčiausia jo išraiška. Kiekvienas gyvūnas yra žmogaus charakterio bruožas, sielos būsena savo idealiąja forma.

Ryklys sudarytas iš dantų. Jis - nasrai ir uodega. Jis neria mylių mylias pražiotais nasrais, rydamas viską nuo inkaro grandinių iki aštuonkojų. Jo dantys auga taip sparčiai, kad iškrenta iš nasrų, tad vandenų, kuriuose gyvena rykliai, dugnas padengtas ryklių dantų ir smėliu. Iš kitos pusės, ryklys beveik neturi virškinimo trakto; visa, ką jis praryja, lieka pusiau suvirškinta. Jo inkstai beveik neišsivystę, tik trumpa atauga, kuri sugeria maistą; tada jis išvalo skrandį ir tęsia amžiną medžioklę, nes skrandyje neužsilaiko joks maistas. Taip ryklys vagoja vandenyną, vejamas alkio, pasirengęs ryti bet ką. Praktiškai be smegenų, jis beveik nejaučia skausmo, o tik alkį; jis gali nepaisyti žaizdų ir sužeidimų peiliu. Tikrovėje ryklys yra nepakitusi rūšis; prieš daugelį amžių jis įgavo savo formą ir savąją ypatingumą, gryna judesio ir apetito, dantų ir raumenų derinys. Jis yra primityviausias žvejotojas, išsiskyręs labai anksti. Ryklys yra žmogaus nuopuolio, sustingusio ir nekintančio įsikūnijimas. Jis iškrenta iš evoliucijos sistemos, žandikaulių pora amžinai judanti vandenynais neturėdama kito tikslo, o tik sumažinti savo nenurimstančio, niekada nesiliaujančio alkio, esančio ryklio siela.

Kaip tai skiriasi nuo nedidelės, švelnios šilkinės beždžionės didelėmis, gyvomis akimis, maža greita širdimi, kuri plaka po jos kailiuku, šiltu ir dailiu.

Įdomybė:
Pasirodo, kad piranijų yra ir vegetarių. Metinnis genties žuvys minta tik vandens augalais. Iš jų keisčiausia – kolosoma. Užauga iki 70 cm ilgio ir turi didelę dantingą burną (plėšrūnės užauga tik iki 32 cm). Kolosomos irgi gyvena būriais, tačiau minta tik pakrantėje augančių medžių vaisiais. Vos tik pasigirsta būdingas krentančio vaisiaus pūkštelėjimas, visas tuntas puola į tą vietą. Štai tada ir priverčia dideli aštrūs dantys: kiekviena žuvis stengiasi atsikąsti kuo didesnį skanėsto gabalą.

Kai puola sakalas keleivis, jis pikiruoja prie nusižiūrėto paukščio, paprastai vieno ir puikių skrajūnų, 300 km/ val. greičiu. Viena koja jis kerta auką, ne per nugarą ar kaklą, o chirurgiškai įbeda nagą į paukščio kaukolę, per pakaušį atlikdamas žaibišką trepanaciją. Talentingo sakalininko rankose, sakalas keleivis susitapatina su savo archetipu, žmogaus mąstymu. Žmogus su paukščiu tampa viena būtybe, jiedu kartu gyvena dieną ir naktį, kol žmogus tapdavo paukščiu, o paukštis tapdavo žmogumi. Kitais žodžiais, jis tampa jo dalimi, visada simbolizuojamas – mintis, laisvas kaip paukštis – ir paukštis, laisvas kaip mintis. Stebėję vištas ir gaidžius, neatskleidžiant, kad višta yra sukurta pagal moters atvaizdą, o gaidys – vyro, negalėjo neatkreipti dėmesio. Gamta rodo pirštu: atkreipkite dėmesį! Gaidžio tušti, platūs žirgliojimai ir vištos kvailas kudakavimas yra rimti įspėjimai. Normalus žmogus turėtų parausti iš gėdos pamatęs gaidį. Višta, bent jau, gali padėti kiaušinį.

Lyginant su savo svoriu, liūtas turi didžiausią širdį tarp žinduolių. Kitaip nebūtų vietos jo karališkai vietai. Ričardas Liūtaširdis! Mistinis užkeikimas suvirpina vaikų nugaras; čionai istorija ir zoologija sujungta meno – abu dalijasi mitologinį rangą ir tikrovę. Leopardas meilus kaip katė lovoje, žaidžiantis ir besimeilinantis, protingas ir paklusnus, džiaugiasi popieriaus lapu pririštu prie virvutės, tačiau kartu yra vienintelis plėšrūnas, kuris gali ateiti į kaimą ir dienos metu išsinešti anglą. Jis nuostabiausias iš plėšrūnų.

Norvegijos didysis naktinis gyvūnas, lūšis, taip pat gali būti švelni kaip minkšta katė, tačiau kantri ir ištikima, labiau prisirišusi nei namų katė – dėl savo išmintingumo. Jai patinka žaisti su šunimis ir palikti ramybėje viščiukus. Ji negali pakęsti tik namų katės; jei tie priešai susitinka, vienas plius vienas tampa vienu, anksčiau, nei apie tai sužinote.

Tada ateina eilė gyvatėms ir kolibriams, raganosiams, krokodilams ir baltosioms meškoms. Yra rudieji lokiai ir plekšnėms, jūros žvaigždėms ir dvigelnėms kriauklėms – kiekvienas gyvūnas yra gamtos žodis.

Gyvūnai vaidina svarbų vaidmenį pasakose. Arba jie princai, kuriuos paveikė burtai, arba jo asmeninės savybės, nebūtinai „animalistinės“ jų pusės, tačiau jų magiškosios, slaptosios galios, kurias įgauna herojai, arba nelauktai pasirodo kaip pagalbininkai. Bet kuriuo atveju, ryšiai tarp gyvūnų ir žmonių yra ypač glaudūs.

Legendose gyvūnai pasirodo skirtingomis intencijomis: jie yra daugiau ar mažiau „animalistiniai“ moralinių savybių atspindžiai. Gyvatės ir balandžiai, vilkai ir avinėliai yra sinonimai blogiui ir gėriui. Liūtas, su kuriuo dykumoje susidraugaudavo atsiskyrėlis, kuris vėliau nepuldavo jo arenoje, yra ne kas kita, kaip aiški iliustracija, kaip atsiskyrėlis įveikia savo vidinį žvėrį, nenužudydamas, tačiau savo asketiškumu jį prijaukindamas. Liūto laukiniškumas tapo kažkuo, kas vėliau jam padėjo, kai jam grėsė pavojus. Pakeliui nuo pasakų prie legendų gyvūnai tapo ne tokie svarbūs; jie neteka kai kurių antgamtiškų dimensijų.

Visai kitaip sagose ir mituose. Čia gyvūnai išlaikė savo galią ir susipynusias paslaptis. Nėra nieko bendra su moralizuojančiu simbolizmu ar pamokamąja alegorija. Jie pasirodo visu dydžiu, fantastiniai ir antgamtiški, ne tiesiog gyvūnai, Vienaragis

bet labiau tarsi dievai, prieš kuriuos žmogus turėtų klauptis ir juos garbinti. Argi taip keista garbinti gyvūnus? Kas žino, kas ir kokie jie yra iš tikro? Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo natūraliau rodos tai, kad žmonės garbino gyvūnus – kaip Egipte.

Idealus gyvūnas yra vienaragis, gyvūnas, kurio nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus realiu gyvūnu. Vienaragis yra gyvūnas, kuris niekada neėdė ir nemiegojo už mitinių sodų ribų. Tik akimirkai jis atsistoja ir pažvelgia į mus pro pasakos šakas didelėmis, viską žinančiomis akimis – tada nueina. Vienaragis tiek labiau gyvūniškas už kitus gyvūnus, nes niekada nebuvo sugadintas fizinės egzistencijos. Vienaragis yra pats sau; jis autentiškas ir unikalus. Poetas Rilkė vieną naktį matė vienaragį miške. Jis rašė, kad iš jo kaktos styro vienas ragas tarsi bokštas mėnesienoje. Jo kailis buvo baltos spalvos.

Gerose zoologijos pamokose neturėtų būti leidžiami moksliniai stebėjimai pateikiant stiprų gyvūnų pristatymą, tačiau kita, mokslinė visų gyvūnų pusė, vienaragis, neturėtų būti nutylėtas. Kartais pagalvoju, kad zoologija yra simbolinis parkas. Kas mūsų broliai naktį?

Mūsų sieloje gyvena vienaragiai, sakalai, elnias, poliarinis lokys, liūtai, raganosiai, tigrai ir karvės, o taip pat Askaladenas^*), Ana Žąsis^**) ir Lille-Kortė^***). Gyvūnuose randame savo praeitį. Gyvūnai yra pasaulio istorija.

Tas pats yra su mitologija ir sagomis. Anapus pasaulio istorijos tūno dvi papildomos pasaulio istorijos: zoologija ir mitologija. Jos yra išlietos formos, išlaikytos praeities sąlygos. Tai bendra kiekvienai mitologijai ir kiekvienai gyvūnų rūšiai.

Pagal mitologijas, žmogiškosios būtybės yra žemiau dievų ir angelų. Pagal zoologiją, žmogiškosios būtybės yra žemiau gyvūnų. Kažkaip sintezuojami žemesniuosius angelus su aukštesniaisiais žinduoliais. Tai nebloga kombinacija. Tačiau tiek angelai, tiek gyvūnai yra probleminiai pavyzdžiai. Mitologijoje ir zoologijoje gyvena mūsų slaptosios atmintys.

^*) Askaladenas (norv. „Askeladden“ – „pelenų Ladas“) – pagrindinis veikėjas daugelyje norvegų pasakų. Paprastai tai mažas žmogelis, kuris paprastai laimi ten, kur kitiems nepasiseka – ir neretai gauna princesę arba pusę karalystės.

^**) Mažoji Ana-Žąsis (norv. „Vesle Ase Gasepike“– norvegų pasaka apie mergaitę, kuri karaliui tarnavo kaip žąsytė. Vieną dieną ant kelio ji pamatė karaliaus sūnų. Vėliau jie susituokė ir susilaukė sūnaus.

^***) Norvegų pasakoje skurdi pora turėjo du sūnus, kurie išėjo laimės ieškoti. Vienas buvo Lillekortas, o kitas karalius Lauringas. Jų keliai išsiskyrė. Lillekortas sutiko vienakį seną burtininkę, jis išplėšė jos akį, o ji jam davė magišką kardą mainais už akį. Toliau jis sutiko antrą, trečią raganas, iš kurių gavo magišką laivą ir receptą dideliam alaus kiekiui pagaminti. Jis nuplaukė į karaliaus dvarą, kur tapo virėjo pagalbininku. Ir toliau tęsėsi jo nuotykiai su troliais ir kt.