Astrologijos spindesys ir skurdas / Mėnulio dievinimo ištakos. Vartiklis

24 a. pr.m.e. užgimusi astrologija mūsų dienomis vėl įgavo neįtikėtiną populiarumą. Laikraščiai ir žurnalai skelbia astrologines prognozes ir rekomendacijas; skaitytojams siūloma laikytis žvaigždžių nurodymų ir kasdieniniame asmeniniame gyvenime, ir darbe. Vienu astrologijos šalininkų argumentu yra tai, kad ja užsiėmė garsūs astronomai, sudarinėję horoskopus savo globėjams – turčiams ir valdžios atstovams. Bet štai ką rašė Johanas Kepleris 1628 m., jau pagyvenęs ir užimantis hercogo Valenštaino rūmų astrologo pareigas: „Žinoma toji astrologija kvaila duktė; tačiau, dieve mano, kur dėtųsi jos motina, išmintingoji astronomija, jei neturėtų tos kvailelės dukters. Juk pasaulis dar gerokai kvailesnis ir toks kvailas, kad savo senos išmintingos motinos naudai kvailelė dukrelė turi plepėti ir meluoti.... Astrologija yra toks dalykas, kuriam neverta švaistyti laiko, tačiau žmonės per savo neišprusimą mano, kad ja turi užsiimti matematikai... tačiau aš laikau tokią veiksmų tėkmę negalima, prietaringa“.

Visi bandymai nustatyti ryšį tarp gimimo datos ir profesijos buvo nesėkmingi. Amerikiečių fiziko Dž. Mak-Džervio³⁾ atliktas 17 tūkst. mokslininkų ir 6 tūkst. politikų patikrinimas parodė kad gimimų datos po zodiako ženklus pasiskirstę atsitiktiniu būdu. Mičigano un-to psichologas B. Silvermanas tyrė Zodiako ženklų poveikį šeimos gyvenimui. Jis sulygino duomenis apie 2978 vestuves ir 478 skyrybas su nepriklausomais dviejų astrologų spėjimais nenustatydamas jokio suderinamumo su tikrove.

Daugelį amžių astrologija tenkino mokslo kriterijus, tačiau nuo 18 a. vis labiau aiškėjo, kad ji ima prieštarauti gamtos mokslo žinioms. Mačiau masių sąmonėje jos mokslinė kritika buvo neefektyvi. Ji tebėra ir jos įtakos socialiniams ir netgi politiniams procesams negalime atmesti. Tyrimai JAV (2001 m.) parodė, kad 28% gyventojų tiki astrologija, 18% - abejoja. Per XX a. paskutinius 20 m. astrologija tikinčių amerikiečių padvigubėjo.

Rusijoje, pašalinus cenzūrą, nuo 1988 m., pasipylė gausybė astrologijai, ufologijai, rytų mokymams skirtų publikacijų. O kadangi tarybinių žmonių sąmonėje buvo įsišaknijęs tikėjimas rašyto žodžio tiesa, tai dauguma rimtai priėmė visas tas publikacijas ir televizijos laidas. Astrologija per trumpą laiką tapo Rusijos masinės kultūros dalimi. Tyrimai rodo, kad ja tiki iki 10% gyventojų (tačiau, matyt daugiau, nes atskirų apklausų duomenų išsibarstymas labai didelis).

Jos paplitimo priežasčių gali būti kelios. Pirma, jos paplitimas žiniasklaidoje, su ja susiduriama nuo vaikystės ir ji įprastas gyvenimo elementas. Jos kritikos žiniasklaidoje beveik nėra. Antra, mokslo ir „sveiko proto“ nutolimas. Šiuolaikinių gamtos mokslų teorijos labai sudėtingos, jų įsisavinimui reikia kelių metų aukštojoje mokykloje. Trečia, esama trūkumų mokymo sistemoje; astrologija kritiškai nenagrinėjama gamtos pažinimo pamokose. Ketvirta, astrologija prisistato kaip pasaulėžiūra, teikianti psichologinę pagalbą, atkreipianti dėmesį į potencialius pavojus.

Astrologijos įtaka nėra nekalta. Įtikėjusiais ja politikus gali manipuliuoti nesąžiningi pranašautojai. Rusijoje gerai žinomas G. Rasputino atvejis, A. Hitleriui patarimus davė astrologas Hanusenas, astrologų prognozėmis naudojosi F. Miteranas bei R. Reiganas, o Lietuvoje „prezidento“ Pakso aplinkoje sava buvo Džiugašvili. Baltarusijos „batka“ XX a. pabaigoje susitikinėjo su astrologu P. Globoju. Rusijos prezidento B. Elcino saugumo tarnybos pirmasis pavaduotojas G. Rogozovas asmeniškai vizavo aukštus postus užimamiems asmenims pateikiamus horoskopus (jis pagarsėjo tuo, kad išpranašavo branduolinį karą 1999 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais).

Jelcinas prašė patarimų pas astrologus, netgi turėjo savą „rūmų“ astrologą. Tai laikais surinkdavo burtininkus ir šamanus iš visos Rusijos ir Kremliaus Ivanovo aikštėje surengdavo „būrimus“: sėsdavo į ratą, mušdavo būgnus... Po Jelcino valdžia kurį laiką savo veiksmus dar derino su horoskopais, vėliau liovėsi...

Po 126 m. pr.m.e. parsiai, persų tauta, sukilo prieš Seleukidus, kurie valdė po Aleksandro Didžiojo, ir atkovojo didžiąją senosios Persijos dalį (išskyrus sritį prie Viduržemio jūros ir Šiaurės vakarų rajonus). Parsiai buvo nusiteikė prieš graikus ir nutraukė bet kokius ryšius tarp helenų pasaulio vakaruose ir Baktrijos graikų, išlaikiusių nemažą galią iki pirmųjų m.e. amžių (jie vėliau palaipsniui atsivertė į induizmą ir jų kalba nunyko). Tačiau maždaug apie 200 m. vis dar buvo išlikusi nemaža jų grupė. Tai buvo yavanas.

Istorikas Kay mini 4-5 a. indų raštus apie naują Saulės kultą ateinantį iš Vakarų. Tai buvo naujas Yavanus impulsas indų astrologijai vystytis.

227 m. Sasanidai nuvertė parsių valdžią. O persų karaliai visada buvo entuziastingi astrologai ir tikėtina, kad jie ją vystė. Gaila tik, kad atėję arabai sunaikino visą Sasanidų literatūrinį palikimą. O ir arabų pasaulyje garsiausi astrologai buvo persai. Tačiau jų astrologija visada skyrėsi nuo indų bei graikų. Jie kalbėjo apie didžiuosius Jupiterio ir Saturno ciklus, planetų sąveiką - Šviesos pašalinimą ir perdavimą. Tad aišku, kad per 2-3 a. praėjusius nuo graikų astrologijos iki arabų eros buvo išsivysčiusi nauja kryptis. O iš arabų astrologijos kilo dabartinė astrologija.

Mėnulis, seniausia forma, buvo vyriškoji dievybė – kaip gamtiškojo su Mėnuliu susijusio moters ciklo papildymas. Tai atsekama nuo pat Laussel Veneros, datuojamos 18-20 tūkst. metų su 13-a įrantų turinčiu mėnulio ragu, simbolizuojančiu mėnulio mėnesius, per Catal Huyuk su raguotais jaučiais ir nėščiomis vaisingumo deivėmis, Uro ir Izraelio aukso veršius bei Elą, raguotą kanaaniečių dievą, persikūnijusį į krikščioniškosios Trejybės tėviškąjį dėmenį. Bull-Bison

Jaučio ragų sąsaja su vaisingumu parodo jaučio vyriškumą ir mėnulio valdomą vaisingumo atgimimą per menstruacijų kraują. Tai ryšis ir su aukojimu, nes laikyta, kad išleistas kraujas tveria naują gyvybę. Aiškus ir ryšis su gyvate, keičiančia odą. Tai pabrėžia ir tai, kad menstruacijos laikytos moters ir gyvatės sąjunga. Mėnulio dievybė buvo auganti ir blankstanti. Tai leido ją sieti ir su požemio ir mirusiųjų karalyste, ir su nemirtingumu. Tuo ji susijusi ir su žemdirbyste.

Mėnulis laikytas ne tik (menstruacijų) kraujo, bet ir mąstymo šaltiniu. Šaknis „sin“ ir reiškia „Išmintis“ (indų Purušos mite Mėnulis randasi iš jo proto). Jis yra magiškų galių šaltinis. Arijų ir iranėnų soma, magiškos sultys, yra nemirtingo pažinimo šaltinis: „Mes gėrėme Soma, mes tapome nemirtingi; atvykome švintant, ir radome dievus". Gyvuliškasis soma pavaizdavimas yra jautis: "Soma [jaučio] užmušimas … simbolizuoja šventojo Somos augalo sulčių spaudimą ir sukelia lietų ir taip augalijos vešėjimą; Soma yra gyvybės eliksyras, kuris nukritęs į žemę kaip lietus, pakyla į mėnulį ir iš mėnulio, kaip taurės, yra geriamas dievų“.

Mėnulio dievybė vadinta daugeliu vardų: Nanna - šumerų Uro globotojas; Yerah – Ugarito, Sinas – Harran'o, Kusuh – Hurrian'iečių, Ilumquh – Jemeno sabėjų, Soma – indo-europiečių, Yaho ir kt. O argi galingasis gelmių Levitanas negali būti Mėnulio sukelta potvynio banga?

Nanna pamilo Mėnulio deivę Ningalę, ir iš jų meilės gimė Inanna, Aušrinė, ir Utu, Saulės dievas (o kai kuriuose tekstuose ir Iškuras, lietaus ir griaustinio dievas). Nana buvo garbinta Ure, ir šumerų karaliai nuo Sargono (2600 m. pr.m.e.) iki Nabonido (550 m. pr.m.e.) savo dukteris skyrė Nanna vyriausiomis žynėmis.
Jo simboliais buvo pusmėnulis, jautis ir trikojis. Paprastai laikytas En-zu (išminties valdovas). Kai Uras buvo įtakingiausias Eufrato slėnyje, Sinas laikytas dievų panteonų valdovu ir vadintas „dievų tėvu“, „dievų vadu“, „kūrėju“ ir pan. Spėjama, kad klajokliai Mėnulio kultą atnešė iš Arabijos pusiasalio.

Nana šumerų mitologijoje kaip Enlilio ir Ninlilės sūnus yra Mėnulio dievas, kuris garbintas Ure. Šumerų kalba jis „šviesusis“. Babilone ir Asirijoje jis vadintas Sinu ir garbintas Harane. Garbinimas buvo išplitęs ir į kitus miestus. Jis turėjo barzdą iš lapis lazuli ir jojo ant sparnuoto jaučio. Ure jo pagrindinė šventovė vadinta E-giš-šir-gal (didžiosios šviesos namai), o Harane – E-khul-khul (džiaugsmo namai). Antspaudų cilindruose vaizduojamas kaip senas vyras su pusmėnulio formos barzda. Astrologijoje perteikiamas skaičiumi 30, o jo dukra buvo Venera (15).

Ur-Nammu buvo trečiosios Uro valdovų dinastijos pradininkas. Sin'as arba Nanaras apibūdinamas kaip tobulas jautukas; jo barzda – lapis lazuli, akis – milžiniškas savaime atsinaujinantis vaisius. Ragai, kaip pusmėnulis, nors kartais laikytas valtimi, skrodžiančia dangaus ūkus.

Babilone Mėnulio kultas buvo valstybine religija: "chaldėjai" reiškia "Mėnulio garbintojai". Sinas, Šamaš ir Ištarė sudarė šv.trejybę. Mėnulis vaidmuo buvo išskirtinis: "pirmas 5 d. jis dievas Anu, kitas – Ea, o dar kitas Enlilis" [skaitykite Enuma Eliš].

Sinas yra semitinė šumerų Enzu, Išminties viešpaties, forma. Skaičiaus 7 kilmė susijusi su Mėnuliu ir jis perėjo į 7 sutvėrimo dienas ir 7 planetas. Sakoma, kad mėnulio kalendorių įvedė Nabu-Rimmani, rašto dievas nešiojęs dievų parašytas lenteles. Jis ir yoni (vaginos) bei išmintingos gyvatės, būrėjo ir pranašo simbolis.

Šumerų imperijos šiaurėje buvo Harran'o miestas, kurios globėjas buvo Sinas. Mėnulis ten buvo garbinamas 2000-1200 m. pr.m.e. laikotarpiu. Jame kasmet buvo aukojamas juodas, žiedais papuoštas jautis. Užkariautame Aleksandro Makedoniečio kultas transformavosi į Hermio Trismesgisto mokymą. Liko populiarios ir orfikų tradicijos.

363 m. Harrane apsistojo imperatorius Julijus ir spėjo apie ateitį iš Mėnulio dievo. Kanaane buvo Mėnulio dievo Yerah ir Vasaros dievo sesers Nikkal'ės meilės istorija. Mošė Maimonidas sakė, kad Mėnulio garbinimas buvo Adomo religija. Vienoje vietoje Zaratustra smerkia to „apkvaišimo šlapimą“. Mėnulis vis dar yra islamo simbolis. Herodotas mini, kad „arabai neturi kitų dievybių, tik Dionisą ir Ištarę“ (abu yra Mėnulio dievai).

Astrologija Tarybų Sąjungoje

Po Spalio revoliuciją sekusio Pilietinio karo rusų astrologija tapo nuostolinga, knygos nebuvo leidžiamos, žurnalai užsidarė. Tačiau pati astrologija tuo metu nebuvo uždrausta. Pvz., garsus mokslininkas, heliobiologijos įkūrėjas Aleksandras Čiževskis ne tik užsiiminėjo astrologija bet ir paskelbė straipsnį „Šiuolaikinė astrologija“ (1926). Vieninteliai tikri duomenys apie TSRS astrologiją yra iš Pabaltijo. Tuo metu tos šalys dar nebuvo TSRS ir jose astrologijos publikacijų buvo gana gausu. Iš vokiškų knygų ją studijavo Nikolajus Kalertas iš Latvijos Ogrės miesto (jis, 9-me dešimtm. legalizavus astrologiją, buvo išrinktas tarpregioninės astrologų federacijos garbės prezidentu; buvo Pasaulinės Baltosios brolijos nariu, svarbiausiais laikęs etikos ir dvasinio žmogaus tobulėjimo klausimus). Kitu vokiečių tradicijų tęsėju buvo lietuvis Martynas Juodvalkis (1907-?1991) – vėliau už savo užsiėmimus sovietų lageriuose atsėdėjęs 20 m. (?1947-1955; gyvenimo pabaigoje parašęs ir prancūzų „La Revue l'Astrologue“)

Chruščiovo „atšilimo“ metu 7-me dešimtm. atgijo ir astrologijos daigai. 1972 m. išėjo Romualdo Kalonaičio²⁾ knyga „Saulė eina žvėrių ratu“, aprašanti Zodiako ženklų simboliką. 8-o dešimtm. pradžioje jau buvo susikūrę astrologijos būreliai Maskvoje, Kijeve, Charkove, Leningrade, Vilniuje. Ypač pažymėtina Maskvos būrelio, kontaktavusio su bulgarų astrologais, veikla. Pažymėtini Deino Radjaro darbai, į rusų kalbą išversti M. Papušo.

Tačiau tarybiniais laikais klestėjo futurologija... Bet didelė fantastikos dalis ir liko fantastika. Tik štai S. Koroliovas nemėgo fantastikos – jis kalbėjo, kad nėra prasmės rinkti mitus ir legendas, kai reikia konkrečiai konstruoti raketas ir kosminius aparatus. Tačiau ir jis nebuvo labai nutolęs nuo NSO – ką liudija istorija su Tunguskos meteoritu.

¹⁾ Edoardo Amaldis (Edoardo Amaldi, 1908-1989) – italų fizikas-eksperimentatorius, daugiausia dirbęs atominės spektrografijos, el. dalelių ir neutroninės fizikos, kosminio spinduliavimo srityse. 1955 m. gavo antiprotono egzistavimo eksperimentinį įrodymą. 1960 m. kartu su kitais atrado anti-sigma-plius-hiperoną.

²⁾ Romualdas Kalonaitis (1941-2006) - lietuvių diplomatas, inžinierius, ekonomistas, žurnalistas. Nuo 1974 m. buvo žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijos skyriaus vedėjas, vėliau vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1992 m. paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijoje. Paskelbė per 400 straipsnių, reportažų, apybraižų, interviu. Išleido nuotykių, fantastikos ir mokslo populiarinimo knygų vaikams, pvz., „Rask save Zodiake“ (1989). Pirmasis fantastinis apsakymas „Kova erdvėje“ (1973) išspausdintas žurnale „Mokslas ir technika“; vėliau čia bei žurnale „Švyturys“ skelbė savo mokslinės fantastikos kūrinius, daugiausia vaizduojančius kosmines keliones, nuotykius kosmose, neatpažintus skraidančius objektus, susitikimus su ateiviais iš kitų planetų. Kai kurie jo apsakymai išversti į rusų ir vokiečių kalbas. Taip pat „Mokslas ir technika“ spausdino ir jo pagyvai, populiariai parašytus straipsnius iš mokslo ir technikos istorijos apie neįmintas mįsles, neatskleistas paslaptis.

³⁾ Džonas MakDžervis (John McGervey, 1931 - 2002) – amerikiečių fizikas, visa savo karjerą praleidęs Klivlendo Case Western Reserve un-te, kur jo tyrimų sritis buvo pozitronų anihiliacija. Taip pat su Bill Sones kelis metus laikraščiuose vedė rubriką „Skaičiai“. Jo hobiu buvo tenisas ir bridžas. Populiarus jo parašytas vadovėlis „Įvadas į šiuolaikinę fiziką“ (1971). Taip pat yra parašęs „Kvantinę mechaniką“ (1995) ir „Tikimybes kasdieniame gyvenime“ (1986).