Dingusių šumerų lentelių fragmentas nr.5 (anunakiai). Vartiklis

Šis vertimas pasirodė keliose svetainėse 2008 m. liepą. Tačiau nėra tikro paaiškinimo, kaip tos lentelės buvo pavogtos, iššifruotos ir paslėptos. Jas rado JAV kariai Irake. Vėliau jos dingo – gal su JAV ir britų vyriausybės žinia.

Susidaro įspūdis, kad čia kalbama, kad keliose žemės vietose (kosmodromuose?) buvo rengiami laivai skrydžiams per dangų (kosmosą?), tačiau galiausiai tokia kelionė neįvyko, ir dievai [anunakiai, nusileidę iš dangaus - ateiviai] nurodė, kad žmonės daugiau nebandytų to daryti.

Beje, iš čia matosi, kad Ninhursagė, Mammi ir Belet-ali yra skirtingos esybės, priešingai, nei dažnai tvirtinama enciklopedijose jas tapatinant.

^*) Anunakiai - dievų grupė senojoje Mesopotamijos tautų mitologijoje. Jų pavadinimas reiškia kažką panašaus į „karališko kraujo“. Vėlesnė, išplitusi (ir galbūt netiksli) etimologija jų pavadinimą išveda iš dangaus (Anu) ir žemės (Ki⁵⁾) sąjungos. Jų genealogija nusitiesia iki Lahamu ir Lahmu („dumbluotųjų“), Eridu, kur, kaip manoma, vyko pasaulio tvėrimas, esančios Apsu šventyklos („Tolimųjų vandenų rūmų“), vartų saugotojų. Ir toliau Lahamu ir Lahmu buvo Tiamatės (jūros vandens) ir Apsu (gėlojo vandens) vaikai. Anunakis

Anunakiai (kaip ir Ereškigalė) kadaise gyveno danguje, tačiau buvo ištremti į požemius už nusidėjimus. Jie netgi neišsaugojo vardų ir vadinosi bendriniu „anunakių“ (didžiųjų) vardu. Žemės karalystes tuo metu dalijosi Enki ir Enlilis. Tuo metu Žemėje dirbo 600 anunakių; dar 600 buvo Igigi (t.y. tie, kurie stebi ir mato). Jie prižiūrėjo laivus ir transportavo auksą į Nibiru.

Igigi ėmė skųstis, kad trūksta poilsio tiek daug dirbant kosmose. Jie Anzu (arba Zu) pasiuntė pas Enlilį. Kad užmirštų Igigi reikalus, jam davė svarbų darbą saugoti slaptą kambarį, kuriame buvo visos „Likimo knygos“. Jose esanti galia sugundė Zu ir jis su jomis išskrido „savo paukščiu palikęs Žemę krizėje“. Zu buvo pagautas ir nubaustas. Po šio incidento buvo sukurti žmonės, kurie pakeitė Igigi.

Šumerai gausiai iliustravo šį įvykį, Zu vaizduodami paukščio kojomis, plunksnų sparnais taip išreikšdami jo priklausomybę Igigi, „kurie skrenda“. Taip pat jie vaizduoti su ragais, kaip dieviškos anunakių padėties ženklu.

Šumerų mitologijoje anunakiai yra gerieji ir blogieji dievai, nusileidę iš dangaus, kad sukurtų žmoniją. Jie atėjo iš Nibiru (Kryžkelės) planetos. Asirai ir babiloniečiai ją vadino Marduku, kaip ir vyriausią dievą. Šumerai tvirtino, kad vieni metai šioje planetoje, sar, atitinka 3600 Žemės metų. Anunakiai gyveno po 120 saro metų (432 tūkst.) Anot šumerų, 120 sarų praėjo nuo jų atvykimo iki Tvano.

Anunakiai minimi ir Gilgamešo epe - taip vadinami 7-i pragaro teisėjai (Anu vaikai); ir jie padega žemę artėjant audrai. Tad kai kurie anunakius priima kaip „lemtis“, laukiančias prie požemio vartų naujai atvykstančių sielų. „Lemtys“ siejamos su Didžiaisiais Grįžulo ratais arba Plejadėmis (7-mis seserimis), kaip ir egiptiečių 7-ios Hatorės.

Jie veikia ir Babilono „Enuma Eliš“ epe. Vėlyvojoje jo versijoje, išaukštinančioje Marduką, po žmonių sukūrimo, Mardukas paskirsto anunakius: 300 – į dangų; 300 – Žemėje. Iš dėkingumo anunakiai, „Didieji dievai“, pastatė puikiąją Esagilą: „Jie aukštai iškėlė Esagilos, prilygstančios Apsu, galvą. Pastatę laiptuotąją piramidę, aukštą kaip Apsu, joje įrengė buveines Mardukui, Enliliui, Ea“. Tada pastatė savas šventoves.

¹⁾ Ninlilė (vėjų arba laukų valdovė) – likimo deivė šumerų mitologijoje, vėjo dievo Enlilio žmona. Ją atitinka akadų deivė Belita. Tikėtina, kad pradžioje ji buvo viena iš Deivės-Motinos hipostazių, vėliau ji tampa mielaširdingąja deive, sušvelninančia Enlilio rūstį. Mite apie Enlilį ir Ninlilę pasakojama, kaip Enlilis sugulė su jaunąja Ninlile vandenyse ir dėl to buvo ištremtas į požemio karalystę. Ninlilė sekė jam iš paskos. Kad galėtų palikti požemį, Enlilis apsimeta požemių vartų sargu, upės sargu ir keltininku ir su Ninlile pagimdo sūnų Naną (mėnulio dievą) bei tris kitas chtonines dievybes liekančias požemyje vietoje jų. Šis mitas simbolizuoja ciklišką augalų apdulkinimą vėju, pasėlių subrendimą ir nunykimą. Ją labiausiai garbino Nipūre ir Šurupake.

²⁾ Adadas (akadų) arba Iškuras (šumerų) (o kanaaniečių – Bal-Hadadas) – lietaus, audros ir griaustinio dievas, o taip žemės valdovas ir derlingumo dievas. Į Mesopotamiją jo kultą atnešė amoritai. Jo simboliu buvo jautis. Ne kartą paminimas Senajame testamente. Jis sutinkamas ir pasakojimų rinkinyje, vadinamame „Baalo epas“, kuris datuojamas 1400-1200 m. pr.m.e. ir buvo atrastas Ugarite. Pas šumerus, kai Enki skirstė pareigas, jis Iškurą skyrė dangaus tikrintoju („didysis spindintis jautis, tavo vardas yra dangus“). Jis vadinamas ir Anu sūnumi, Enki broliu dvyniu... Jo žmona buvo grūdų deivė Šala. Babilone jo kulto centras buvo pietuose esančioje Karkaroje.

³⁾ Mami - deivė Babilono epe „Atra-Hasis“, įtraukiančiame pasaulio sukūrimo ir tvano dalis, ir kituose pasakojimuose apie pasaulio sutvėrimą. Jai priskiriamas žmonių sukūrimas iš molio ir kraujo – ji atžnybė 14 gabalėlių molio, kuriuos sulipdė į įsčių deives, 7 kairėje ir 7 dešinėje, su plyta tarp jų, ir taip davusi pradžią 7-ioms poroms embrionų. Gali būti, kad ji tapo Belet-ali (akadų kalba „dievų motina“), kai Enki pasiūlymu dievai nužudė vieną iš savų ir jo mėsą ir kraują, sumaišytus su moliu, panaudojo žmonių sukūrimui. Dar žinoma kaip Nintu ir tapatinama su Ninhursage.

⁴⁾ Utnapištimas - babiloniečių Gilgamešo epo veikėjas, išgyvenęs tvaną ir po jo drauge su žmona dievų apdovanotas nemirtingumu. Jo vardas, matyt, reiškia „atradęs gyvenimą“. Atitikmuo pas šumerus - Ziusudra. Jis gyvenęs Šurupako mieste. Apie artėjantį tvaną jam pranešęs dievas Enki, nurodęs kaip pasistatyti laivą, kuriuo išsigelbėjusi jo šeima drauge su amatininkais, įvairiais gyvūnais. Laive buvo gabenti ir brangieji metalai. Laivas plaukęs 7 dienas genamas audrų, kol galiausiai atsidūręs prie Nimušo. Praėjus dar 7 dienoms buvę pasiųsti trys paukščiai – balandis, kregždė ir varnas, kuris radęs kur nusileisti ir nesugrįžęs. Pas jį atvykusiam Gilgamešui paprašius atskleisti nemirtingumo paslaptį, Utnapištimas nurodo jam nemiegoti, „užkariauti miegą“, tačiau Gilgamešui tai nepavyksta - vadinasi jis negalįs būti nemirtingas. Visgi Utnapištimas papasakoja apie augalą, pasižymintį atjauninamosiomis savybėmis – ir nors Gilgamešas augalą randa, jį pačiumpa ir suėda gyvatė.