Martu ir Dilmunas. Vartiklis

Pagal Sitčiną, nefilimai prie Sueco pastatė Dilmuno erdvėuostį (skaitykite >>>>). IGI.GI sukosi apie Žemę. Tose stotyse buvo priimama aukso rūda tolimesniam transportavimui į Nibiru. O nefilimai atskleidė žemiečiams pasaulio sutvėrimo pasakojimą (Sk. 13:33 [bnei Anak]). Senovėje jis buvo apibūdinamas tarsi Edeno sodas, kur ėriukas ir vilkas sugyveno kartu.

Enki ir Ninhursagės mite apie Aukso amžių rojus apibrėžiamas taip: Gaidys dar negieda, dar-paukštis³⁾ nešaukia dar, liūtas nemedžioja, keltininkas nesako „vidurnaktis“, šauklys nešaukia elulam, už miesto neskamba šūkaliojimai… [jūrininkų šūksnis vakarų pakrantės indų kalba buvo e-le-lo!]. Kai kurie kurie Mesopotamijos tekstai tarsi užsimena Dilmuną ir kaip amžinos jaunystės miestą: „Sena moteris nesako ‚Aš sena; senas vyras nesako ‚Aš senas‘.“

„Žavėkimės jo žaliais kedrais. Tegu Maganas ir Dilmunas [gyventojai] ateina manęs pamatyti, o, Enki! Tegu švartavimo lynai būna paruošti Dilmuno laivams! Tegu Meluhka magilum laivai veža auksą ir sidabrą mainams… Tukris kraštas galėtų vežti karneolį, pageidaujamą ir brangią sissoo medieną iš Magano, puikius mangrovus dideliais laivais. Markaši kraštas veža brangakmenius, dušia akmenis kabinamus ant krūtinės. Magano kraštas vežtų varį, kietą diorito akmenį, na-baru akmenį, šumin akmenis. Jūros šalis galėtų vežti ebonitus, sosto puošmeną. Tai miestas, maloni vieta gyventi. Jų miežiai puikūs, jų šventės didingos!“

Siūlytos įvairios sritys, kur galėjo būti Dilmunas: Saudo Arabijos Dilmuno sritis, Irano Persų įlankos krantas, al-Qurna pietų Irake, Indo slėnis [S.N. Kramer].

Mar-tu (šumerų kalba taip vadinti amoritai) galėjo būti ir Marusthali⁴⁾ gyventojai [šių dienų Taras-Čolistanas prie Sarasvatės upės]. Beveik nuo pat senojo Uruko miesto kasinėjimų pradžios 1928-aisiais, dėmesys buvo sutelktas Eanna šventyklos⁵⁾ rajone, kur rasta per 4000 molio lentelių ir jų fragmentų… Jose vėl sutinkame Dilmuno vardą – šalia metalinių indų, įrankių ir ginklų paminėjimo. Minimas „Dilmuno kirvis“, kuris skiriasi nuo „didelio kirvio“, „dvirankio kirvio“, „vienrankio kirvio“, „x-kirvio“. Dilmunas paminimas ir kitose vietose. Tai reiškia, kad 4 tūkst. pr.m.e. pabaigoje ryšiai su Dilmunu buvo aktyvūs [Hans J.Nissen. The occurrence of Dilmun in the oldest texts of Mesopotamia].

Senojo Babilono laikotarpio kai kurie Mesopotamijos antspaudai vaizduoja dievybę laikančią lenktą lazdą [pvz., 124-as Macropoli rinkinyje]. Ji kartais koja laiko prispaudusi gazelę arba ją užkėlusi ant nedidelės pakylos. Dėvi ilgą rūbą arba sijoną, o ant galvos užsidėjusi raguotą apdangalą arba aukštą cilindrinę kepurę. Laikyta, kad tai Amurru dievas. Cilindriniuose antspauduose jo pavadinimas įspaustas kaip d/AN.MAR.TU arba d/MAR.TU, t.y. Amurru(m), "Vakarų dievas“ akadų kalba. Jis dažnai vadintas amoritų²⁾ dievu, nes siejamas su dykumomis bei stepėmis. Jis tampa dangaus dievo Anu sūnumi ir dažnai siejamas su Mėnulio dievu Sinu. Minimas ir kaip karo dievas. Tačiau išskirtinė sąsaja su dykumomis. Sausringos Sarasvati upės pakrantės vadintos Marustheli (šiomis dienomis Thar-Cholistan, "Didžioji Indijos dykuma"). O RigVedoje Marutos garbinti kaip vėjų dievai –taip įvardijant smėlio audras.

Iš Ur III (2112-2004 m. pr.m.e.) ir Isin-Larsa (2025-1763 m. pr.m.e.) laikotarpių turime nemažai įrašų, iš kurių galime spėti, kad Mar-tu tauta kažkaip siejama su Dilmuno kraštu. 2500 m. pr.m.e. jis buvo vienu iš trijų pagrindinių prekybos partnerių (kiti du Makkan ir Meluhha). Drehem mieste (esančiame netoli Nippur) Mar-tu paminima dviejuose tekstuose: a) "Mar-tu [ir] burtininkai iš Dilmun" b) iš kito galima spėti Mar-tu ryšį su žvejyba [jūroje]. Tad Buccellati, o vėliau ir I. Gelbas¹⁾ spėjo, kad Mar-tu buvo pietuose prie įlankos, maždaug Bachreino rajone. Tuo labiau, kad Eshnuna rastame tekste, priskirtame Is'aramar laikotarpiui (1970 m. pr.m.e.), pateikiami 26 e-lu-tum-me, "patikimi". Vienas jų iš Bas'anum giminės yra "a-ab-ba-ta", "nuo jūros" (pvz., tai gali būti Saar‘o miestas, kur buvo atliekami kasinėjimai ir tirta Dilmuno laikų nedidelė šventykla, atrasta 1977 m.).

Apie 2500 m. pr.m.e. Lagašo karalius Urnanšė mini Dilmuną kaip medienos tiekėją. Jo įpėdiniai Lugalanda ir Uri'inimgina (prieš 2350 m. pr.m.e.) įvairius audinius, dervas, alyvą ir sidabrą iš valstybės saugyklų išdalino Lagašo pirkliams. Šie jas keitė Dilmun'e į varį ir kitas prekes – svogūnus, liną ir bronzinius "jūrinius šaukštus".

Ibla rasti tekstai Mar-tu mini sąryšyje su metaliniais durklais ir karo belaisviais. 2 tūkst. pr.m.e. pradžioje Mar-tu minimas dažniau. Tai gali būti dėl to, kad daugiau jų įsikurdavo apgyventose srityse. S'u-Sin laikais (2034 m. pr.m.e.) buvo pastatyta gynybinė siena apsaugai nuo Mar-tu (Mar-tu siena vadinta ta, kuri saugojo nuo Didamun, pagal Buccellati). Bet karaliaus Ibbi-si laikais reikalai pasikeitė – į Isin įsiveržė 144 tūkst.karių ir užėmė visas svarbiausias tvirtoves.

Spėjama, kad kai kurie Mar-tu atvyko nuo Persijos įlankos: "Metai, kai Mar-tu, galingas pietų vėjas, kurie iš tolimos praeities, neturintys žinomų miestų, įsiveržė pas Ibbi-Sin, Ur karalių". Oppeiheim spėja, kad Ur buvo uostas prekybai su kitais kraštais, tame tarpe Dilmun. Daugelyje raštų Mar-tu siejami su prekyba. Jų pirklių vardai Zabbaum (UET v297), Alazum (UET v796), Milkudanum (UET v549) [Juris Zaris. MAR-TU and the land of Dilmun].

1880-ais Henry Rawlinson'as spėjo, kad Dilmunas gali būti tapatinamas su Bachreino sala – remiantis akmeniniu kūgiu, kurį 1879-ais Bachreine rado kapitonas Durand (vėliau kūgis buvo prarastas). Jame minima Inzako, Dilmuno dievo šventykla.

1914 m. „Proc. Of the Society of Biblical Archeology“ S. Langdonas paskelbė kelis straipsnius („Preliminariai apie šumerų tvano legendą ir žmogaus nuopuolį“ ir kitus), kuriuose, Jenseno pasiūlymu Dilmuną laikė buvus rytiniame Persų įlankos krante, netgi apimant salas. Jis pasirėmė Sorgono įrašu, kad „Dilmuno karalius Upiris, buveinę įsirengęs jūroje“, iš kurio nemažai mokslininkų darė išvadą, kad Dilmunas buvo saloje.

Iš Mesopotaminos istorijos Dilmuno vardas išnyko 544 m. pr.m.e., kai jį valdė Babilono karalius Nabonidus.

¹⁾ Ignacijus Gelbas (Ignace Jay Gelb, 1907-1985) – lenkų kilmės amerikiečių istorikas asiriologas, tyręs rašto sistemas ir bandęs sukurti bendrąją rašto vystymosi teoriją (gramatologiją). Jis padarė keletą suklydimų, pvz., teigdamas, kad majų raštas tėra piešiniai ir nėra tikru raštu. Publikavo akadų tekstus ir sudarė senosios akadų kalbos gramatiką ir žodyną. Prisidėjo prie Anatolijos (luvių, anksčiau vadintų „hetitų“) hieroglifų iššifravimo. Taip pat užsiėmė Mesopotamijos žemių pardavimų, metrologijos ir kitais ekonoiminės bei socialinės istorijos aspektais.

²⁾ Amoritai (amorėjai) - semitų grupė, nuo 3 tūkst. pr.m.e. gyvenusi Sirijoje ir Mesopotamijoje. Kalbėjo vakarų semitų kalba ir laikoma daugelio Artimųjų Rytų tautų (hebrajų, kanaaniečių, finikiečių ir kt.), protėviais. Jų tėvyne laikomos Džebel Bišrio aukštumos (12 a. pr.m.e. jas jau buvo užėmę aramėjai). Manoma, kad save vadino save sutijais (sutu) pagal savo legendinį protėvį Sutu (palyg. Biblijos Šetu). Kažkur po 22 a. pr.m.e. jie imti vadinti amurru (šumerų – Martu, „vakariečiais“). Babilono tekstuose jie laikomi laukiniais, neauginančiais grūdinių kultūrų, neturinčių namų ir miestų, nelaidojančių mirusiųjų. Vėliau emigravę į Egiptą žinomi kaip hiksosai. 21 a. pr.m.e. amoritai pradėjo kurti savo valstybes. 16 a. pr.m.e. amoritų Babiloną sužlugdė hetitai ir kasitai, o XVIII dinastijos faraonai iš Egipto išvijo hiksosus.

³⁾ Dar paukštis - anot S. Langdono, tai peslys.

⁴⁾ Marusthali - vakarinė Taro (arba Didžiosios Indijos) dykumos dalis (Indijoje ir Pakistane). Pakistano Pendžabo provincijoje dykuma vadinama Čolistanu.

⁵⁾ Eanna (ių šumerų „dangaus namai“) – šumerų šventykla Uruko mieste, laikyta Inanos ir Anu buveine. Ji kelis kartus paminima Gilgamešo mite. Tai buvo siena aptverta miesto „šventa“ dalis. Kaip vyko dievų, kuriems skirta šventykla, evoliucija tebetiriama mokslininkų.