Tikroji varlės-karalienės biografija. Vartiklis

5 a. pr.m.e. Herodotas užrašė nepaprastų pasakojimų apie skitus. Viename jų įžvelgiama rusų pasakos siužetas. Tai ką gi papasakojo Herodotas?

Didvyris, kurį istorikas vadina Herakliu, atvyksta į tolimą šalį, kurią vadina Skitija. Po ilgos sunkios kelionės herojus užminga, o prabudęs pamato, kad buvo apvogtas – nėra jo žirgo. Nieko kito neliko, tik vykti jo ieškoti. Ir štai jis ateina prie olos, kurioje gyvena pusiau moteris-pusiau gyvatė.

Heraklis patiko merginai ir ji sutinka gražinti žirgą su sąlyga, kad herojaus ketinimai jos pačios atžvilgiu būtų gana rimti. Iš jų santuokos gimsta trys gimė trys sūnai: Agatirsas, Helonas, Skitas. Išvykdamas iš šalies naujiems žygdarbiams, Heraklis nurodo nepaprastai moteriai jo paliktą diržą ir lanką duoti išbandyti kiekvienam sūnui – ir kuris Woman-snake deity

apsijuos diržu ir įstengs įtempti lanką, tegul tampa šalies vadovu. Tai pavyko Skitui, ir pagal jo vardą pavadino Skitija (kitose versijose vietoje Heraklio numanomas Dzeusas-griausmavaldis, o Heraklio žmona susijusi su vandens ir žemės stichijomis – ji vandenų dievo dukra, tačiau gyvena žemės paviršiuje).

O ir Strabonas irgi mini oloje gyvenančią deivę bei Heraklį, padėjusį jai nugalėti milžinus. Visos versijos tokios lakoniškos, kad nevalingai norisi iš jų fragmentų surinkti atskirą istoriją.

Ir čia prisiminkime rusų pasaką apie didvyrį ir varlę. Ji pirmąkart paskelbta 18 a. dešimties pasakų rinkinyje. Vėliau pasirodė jos variantai ir perpasakojimai. Ankstyvajame variante dar įžvelgiami skitiški motyvai ir herojė turi sirenos (anot senovės mitų, motrį ir pusiau gyvatę) bruožų. Tik vėliau ji galutinai virto varle-karaliene (ir supaprastėjo – tarkim, A. Tolstojaus perpasakojimas beveik 3 k. trumpesnis).

Neišliko ir pradinis pasakos pavadinimas – dabar ji vadinasi „varle-karaliene“, tačiau tai juk tautologija. „Lugal“ žodis žinomas dar šumerams ir kitoms tautoms ir reiškia daug maž „valdovas“. „Lugal“ ir atmaina „regul“ užrašyti Šumero ir Babilono laikų žvaigždėlapiuose. Slavų genties „lužiči“ pavadinimas, tai yra „karališki“, pritampa prie viso to. Tad jau pats žodis „liaguška“ (varlė) reiškia „karalienė“ – ir ateina iš gilios senovės tarpininkaujant skitams.

Heraklis mituose laikytas Dzeuso sūnumi. Herodotas ir Tacitas skelbia, kad Lidijos (Mažojoje Azijoje) karaliaus Atiso sūnus Tirėnas įkūrė Etruriją – ir iš čia jos antrasis pavadinimas Tirėnija. O Tirėno giminės ištakos siekia Dzeusą. O dar viename šaltinyje sutinkame, kad Heraklis buvo patekęs į vergiją pas lidų karalienę Omfalą, su kuria susilaukė 4 sūnų, kurių vienas Tirėnas. Taigi – abi versijos veda prie Dzeuso.

O Mažoji Azija, iš kur išvyko venedai ir lidai, o taip pat etruskai, vadinti rasenais, ne tik buvo arti skitų valdų, bet kadaise ir priklausė jiems – kaip ir Užkaukazė.

Skitų mituose Heraklis, jei jo vardas ir buvo kitas, buvo Dzeuso sūnumi, o Dzeusas turėjo daug meilužių ir vaikų su jomis. Heraklis gimė mirtingajai Alkmenai, kurios senelė Danaja taip pat buvo Dzeuso meiluže. O savo ruožtu, Danajos prosenelis Egipto valdovas Belas yra žaviosios Jo (kurią Hera supykus pavertė karve) proananūkis.

Vėlyvuosiuose pasakos perpasakojimuose nutinka keistas, iš pirmo žvilgsnio, dalykas. Karalisu sušaukia sūnus, liepia jiems nueiti į lauką, paimti lankus ir iššauti po strėlę. Ir kur nukris strėlė, ten reikia ieškoti nuotakos.

Tačiau prisiminkime, kad kalbama apie skirtingų žmonų („meilužių“) tris sūnus ir ne tiek apie žemiškąjį, kiek dangiškąjį valdovą. Ir todėl sūnūs išeina ne į tuščią lauką (kaip pas A. Tolstojų), o į stebuklingas lankas (kaip senoviniame variante). Sons of King

Pasakoje karalaitis Ivanas dar vadinamas ir galiūnu (taigi, tarsi Herakliu). Jo broliai šaudo į kairę ir dešinę, o Ivanas iššauna tiesiai į priekį. Pelkėje jis mato nendrinę trobelę.

- Varle, varle, atiduok man strėlę! – taip kreipiasi galiūnas Ivanas pas A. Tolstojų. O pradiniame variante jis neprašo strėlės, o nori nuo jos pasitraukti, - kas beje, gana logiška jo požiūriu. Tačiau varlė jam sako:
- Įeik į mano lūšnelę ir pasiimk strėlę! – reikalauja varlė.- Jei neįeisi į mano lūšnelę, tai niekas neišeisi iš šios pelkės.

Karalaitis Ivanas stengiasi išsisukti sakydamas, kad lūšnelė per maža, ir jis į ją netilps. Tada varlė, nė žodžio netarusi, verčiasi kūlverščia, ir lūšnelė virsta puikia (išpuošta) pavėsine. Nustebęs Ivanas priverstas į ją įeiti. O varlė ir taria:
- Žinau, kad tris dienas nevalgei.

Ir tai tikra tiesa. Ivanas tris dienas ir naktis klaidžiojo po kalnus ir miškus ieškodamas savo strėlės. Varlė vėl vertėsi kūlverščia – ir iškart įnešė stalą su gardėsiais ir gėrimais. Kai Ivanas pavalgė, varlė vėl persivertė – ir stalą išnešė. Tik tada varlė pranešė Ivanui apie vedybas.

Stebina detalių realumas. Ir stalas atsirado ir išnyko, pasikeitė lūšnelė ne tiesiog šiaip – pirma varlė atlieka magišką veiksmą, versdamasi per kairį petį – tai kairės ir dešinės pusių, viršaus ir apačios sukeitimas – magija, žinota dar iš hetitų laikų. Iš laikų, kai žmonės dar bendravo su dievais.

Tikrojoje pasakoje varlė atsako galiūnui Ivanui, mintyse sprendžiančią sudėtingą uždavinį – kaip išsisukti nuo varlės (bet jis apie tai galvoa, nes apie tai neištaria nė vieno žodžio). Tačiau pagal magijos principus varlė skaito jo mintis; ir dabar mums tampa aišku, kad magija – tai gerai mūsų protėviams žinota tikrovė.

Taigi, Ivanas ketina apgauti varlę. Ji gi sako, nuspėjusi tą jo troškimą, kad jam nepavyks palikti tos pelkės. Ir dabar veikėjų vaidmenys tarytum pasikeičia. Ivanas nori pasiimti savo strėlę, o varlė jos neatiduoda, žinodama apie Ivano sumąstytas žabangas. Ir iš čia seka Ivano išvada: „Taip, toji varlė – burtininkė, nieko nepadarysi, teks ją vesti!“ Ir vos tik Ivanas apie tai pagalvojo ir ištarė, varlė, šast, ir virsta „didinga“ gražuole. Ji nusimeta varlės odą ir sako:
- Štai, mielas galiūne Ivanai, kokia aš esu. Tačiau varlės odą nešioju tik dieną, o naktį visad būnu tokia, kokią dabar matai.

„Galiūnas Ivanas, prieš save matydamas tokią gražuolę, labai apsidžiaugė ir prisiekė, kad ją ves“.

Ir nepaprastas dalykas: pats karalius, kuris ir užvirė visą tą košę, ima įkalbinėti Ivaną, kad tasai paliktų varlę. Tačiau karalaitis Ivanas prašo tėvo, kad tasai leistų ją vesti. Ir ką gi – „Karalius iškelia trejas vestuves“. Tiesiog ima ir iškelia – tarsi nieko tokio neįvyko, tarsi būtų įprastas dalykas, kad galiūnai vestų varles.

Įvykių logika, psichologizmas, kolizijos kyla iš to, kad pasakos ištakos – vienas iš pagrindinių mitų, seniausios civilizacijos liudijimas apie dangaus ir žemės santykį. Todėl kiekvienas nutikimas pasakoje – vos ne kosminė paslaptis, kuri atsiskleidžia pasakos pabaigoje. Kol kas belieka sekti veiksmo peripetijas, vykusias, galbūt, legendinės Atlantidos laikais. Ir net tikras karalaičio vardas atsiskleis – tai šumerų Lugalvanda (ar Lukalbanda), kas išvertus reiškia „caraitis Ivanas“. O ir varlė ne šiaip karalaitė – ji kilus iš kažkokios Padangtės šalies.

Tačiau pasekime pasakos giją. Štai epizodais su marškiniais, kuriuos karalius paliepia pasiūti trim sūnų žmonoms:

Vyresnieji galiūno Ivano broliai atnešė audeklą žmonoms ir pasakė:
- Tėvelis iš šio audeklo paliepė iki rytdienos pasiūti marškinius.
Žmonos paėmė audeklą ir ėmė kviestis mamytes, aukles ir šiaip gražias merginas, kad tos padėtų joms pasiūti marškinius. Iškart atbėgo auklės ir mamytės ir ėmėsi darbo: kuri karpė, o kuri siuvo. O žmonos tuo tarpu pasiuntė tarnaitę pas varlę, kad pažiūrėtų, kaip toji sius marškinius. Ir štai mergina ateina į galiūno Ivano kambarius, o tasai atneša audeklą ir labai nuliūdęs padeda ant stalo. Varlė, pamačiusi jį nuliūdusį, taria:
- Ko, Ivanai galiūnai, toks liūdnas?
Tasai atsakė:
- Kaip galiu neliūdėti: tėtušis liepė iš šio audeklo iki rytdienos pasiūti jam marškinius.
Tai išklausiusi varlė tarė:
- Neraudok, neliūdėk, Ivanai galiūne – gulkis ir pamiegok. Rytas už vakarą protingesnis. Viskas bus gerai.
Tada varlė griebė žirkles ir sukarpė audeklą į smulkius skutelius, atvėrė langą, sviedė juos į vėją ir paliepė:
- Smarkieji vėjai! Išnešiokite skutus ir pasiūkite mano uošviui marškinius.
Tarnaitė grįžo pas nuotakas ir papasakojo:
- O gerosios valdovės! Varlė audeklą sukarpė mažais skuteliais ir paleido juos vėjais pro langą.
Tad nuotakos tik juokėsi už akių iš varlės ir kalbėjo:
- Ką gi jos vyras atneš rytoj karaliui?
Tada ėmėsi siūti marškinius. Ir kai praėjo toji diena ir galiūnas Ivanas atsikėlė, varlė padavė jam marškinius ir tarė:
- Štai, mielasis Ivanai galiūne, nuneš marškinius savo tėtušiui.
Galiūnas Ivanas paėmė marškinius ir nunešė savo tėvui, o netrukus marškinius atnešė ir jo broliai. Ir kai tik prabudo karalius, taip ir įėjo trejetas jo vaikų. Pirma marškinius padavė vyriausias, karalius pažvelgė į juos ir tarė:
- Šie marškiniai pasiūti taip, kaip paprastai juos ir siuva.
Tada pažvelgė į kito sūnaus marškinius ir pasakė, kad jie pasiūti ne geriau už pirmuosius. O kai marškinius padavė jaunėlis, tai karalius negalėjo atsistebėti, nes negalėjo rasti nė vienos siūlės.

Drabužiai be siūlių iki šių dienų tebėra žvaigždžių civilizacijų prerogatyva. Juk joks kontaktuotojas su jomis nematė jokių siūlių jų drabužiuose arba jiems būdinguose sidabru blizgančiuose kombinezuose, glotniai aptempiančius ateivių kūnus. O tai, ką moka ateiviai, be abejonių, moka ir mūsų Saulės sistemos (Padangtės) paralelinių pasaulių gyventojai. Aukščiausieji tų pasaulių lygiai kaip tik atitinka tą dievus atitinkantį mitinį lygmenį. Beje, daugelis dievų buvo antropomorfiniai, t.y., bent jau išoriškai primenantys žmogų. Beje, mitai nuolat mini kažkokias sparnuotas gyvatiškas būtybes, pusiau sirenas – tiek Amerikos, kinų, indų, iranėnų, europiečių ir Centrinės Azijos.

Ir drabužiai be siūlių dievų pasaulyje ne aukšto jų išsivystymo lygio, o pradinė stadija. Juose svarbiausia – burtai. Ir varlės marškiniuose nėra siūlių todėl, kad juos siuvo vėjai. Nenuostabu, kad magiški varlės veiksmai kitiems ne tik nesuprantami, bet ir sukelia juoką. Varlė-karalienė

Po kurio laiko laralius vėl pasikvietė sūnus ir jiems pasakė:
- Mieli vaikai! Noriu sužinoti, ar moka jūsų žmonos auksu ir sidabru išsiuvinėti – tad štai jums aukso ir sidabro, kad iki rytdienos kilimą paruoštų.
Vaikai paėmė auksą, sidabrą ir šilką, nunešė žmonoms, joms pasakydami, kad iki rytojaus jos išsiuvinėtų po kilimą. Šios susikvietė mamytes ir aukles, ir gražias merginas, kad joms padėtų. Iškart atėjo merginos ir ėmėsi siuvinėti kilimus, kuri auksu, kuri sidabru, o kuri šilku. Tuo tarpu žmonos siuntė tarnaitę, kad pažiūrėtų, ką daro varlė. Tarnaitė nuėjo į galiūno Ivano kambarius. Tuo metu jis atnešė tėvo duotą auksą, sidabrą ir šilką ir buvo labai susikrimtęs. Varlė, snaudusi ant kėdės, paklausė:
- Kva-kva-kva, Ivanai galiūne, ko toks nuliūdęs?
Galiūnas Ivanas taip jai atsakė:
- Neraudok, Ivanai galiūne, - pasakė varlė. – Eik miegoti, rytas už vakarą protingesnis.
Tada paėmė varlė žirkles, visą šilką sukarpė, auksą su sidabru suplėšė, metė pro langą, tardama:
- Vėjai smarkieji! Atneškite man tą kilimą, kuriuo mano tėvas langą dangstė.
Tada varlė trinktelėjo langeliu ir vėl pritūpė ant kėdės. Tarnaitė, pamačiusi, kad daugiau niekas nevyksta, grįžo pas nuotakas ir joms papasakojo:
- O gerosios valdovės! Net nežinau, už ką varlę taip giria: ji nieko nemoka daryti, o ir tai, ką Ivanui darė dėl kilimo, ji viską sukarpė, suplėšė, metė pro langą ir dar liepė, kad vėjai jai atneštų tą kilimą, kuriuo jos tėvas langus dangstė.
Ją išklausę nuotakos nusprendė irgi taip padaryti, nes žinojo, iš tarnaitės žodžių, kad vėjai jai pasiuvo marškinius; jos manė, kad vėjai ir joms bus tokie paklusnūs kaip ir varlei, ir išsiuvinės kilimą. Todėl paėmė šilką, auksą ir sidabrą, sukarpė ir sudraskė, metė pro langą, tardamos:
- Vėjai smarkieji! Atneškite mums tuos kilimus, kuriuo mūsų tėvai langą dangstė.
Tada uždarė langą, atsisėdo ir ėmė laukti. O laukė jos ilgai, o kilimų joms niekas nenešė, tad buvo priverstos pasiųsti tarnus į miestą, kad nupirktų aukso, sidabro ir šilko. Ir kai tai atnešė, sėdo nuotakos ir pasišaukė merginas, ir ėmė siuvinėti – kuri auksu, kuri sidabru, o kuri šilku.
Kai toji diena praėjo, o kitą diena kai tik galiūnas Ivanas atsikėlė – varlė padavė jam kilimą ir pasakė:
- Imk, Ivanai galiūne, ir nunešk tėvui. Galiūnas Ivanas paėmė kilimą ir nunešė į rūmus, kur ėmė laukti brolių, nes jie vėlavo su kilimais. Kai juos baigė siuvinėti, atnešė broliai. Karalius atsibudo, vaikai įėjo su kilimais. Karalius pirmiausia paėmė vyriausio brolio kilimą, pažiūrėjo į jį ir ištarė:
- Šis kilimas tinka lietui lyjant žirgus pridengti.
Tada pažiūrėjo į viduriniojo brolio kilimą ir pasakė:
- Šis kilimas tinka prieangyje padėti, kad atvažiavusieji turėtų kur kojas nusivalyti.
Tada paėmė jaunėlio kilimą ir į jį žiūrėdamas labai nusistebėjo tardamas:
- Šis kilimas tinka, kad per didžiausias šventes būtų paklotas ant mano stalo.
Tada paliepė galiūnui Ivanui kilimą paslėpti, o brolių kilimus atidavė jiems sakydamas:
- Nuneškite kilimus savo žmonoms ir liepkite joms juos saugoti dėl savęs.

Vėlesniuose pasakos variantuose varlė tarytum samdo aukles, kurios kepa duoną. Originale to nėra – ten magiškai liepiama, išvertus kubilą su tešla į nekurtą ir šaltą krosnį: „:išsikepk, duonele, švari ir puri, ir balta, tarsi sniegas!“ O vėlesnėse versijose varle, atseit, nuplėšė krosnies viršų ir pro skylę į krosnį supylė tešlą. Hm, tačiau sugriauta krosnis niekaip neiškeps duonos – magijos dėsniai yra pernelyg griežti. Ir visai neįtikėtina, kad sūnųs tėvui- karaliui pateiktų būtent taip iškeptą duoną – iš į šiukšles supiltos tešlos. O tikroje versijoje, vyresniųjų sūnų žmonos, įsitikinusios, kad duona pagal varlės receptą nenusisekė, paskubom kuria krosnį ir kepa duoną įprastu būdu. Viskas, kaip priklauso – iš vienos pusės – burtai, iš kitos – įprastas gyvenimas.

Triskart jaunamartės demonstravo savo sugebėjimus. Tai suprantama – jos trys, tad kiekviena jų galėjo kuo nors pasipuikuoti. Ir vis tik viršų paėmė varlė-karalienė.

Ir štai atėjo laikas puotai. Karalius į ją pakviečia sūnus su žmonomis. Ir turim jausti užuojautą karalaičiui, kuris gėdinasi puotoje parodyti savo žmoną-varlę. Tačiau toji jį ramina. Ir vėl vyresniųjų sūnų žmonos siunčia tarnaitę pažiūrėti, ką ir kaip darys varlė. O ta kreipiasi į smarkius vėjus, kad tie nuskristų į jos valstybę ir pasakytų, kad jai pasiuntė paradinę karietą su lakėjais, kareiviais, ėjikais-šimtamyliais ir raiteliais, kurie tarnavo ir jos tėtušiui. Būtent tą karietą ir išvydo tarnaitė ir apie tai pranešė ją siuntusioms. Tos žmonos irgi kreipiasi į vėjus, tačiau karietų nesulaukia ir tad liepia kinkyti įprastus arklius. Taigi varlė atvažiuoja paradine karieta – ir dar prieš atvykdama atsiverčia į žavią karalaitę.

Puotos metu Ivanas parvyksta namo ir sudegina varlės odą. Varlė atskuba iš paskos, tačiau pavėluoja. Ji sako:
- Na, galiūne Ivanai, ir kodėl negalėjai pakentėti dar truputį! Dabar ieškok manęs už trijų-devynerių žemių, trisdešimtoje karalystėje, Padangtės šalyje. Ir žinok, kad mane vadina Vasilisa Gražioji.

Ir tik dabar karalaitis Ivanas sužino savo žmonos vardą – o štai perpasakojimuose tai nutinka gerokai anksčiau, o ir Vasilijos ten tenka ieškoti Kaščėjo Nemirtingojo valdose.

Ir dabar pateiksime smulkesnį Vasilisos paieškos aprašymą. Ivanas aptinka Babos-Jagos trobelę (o perpasakojimuose „senuliuką“):

Įeina galiūnas Ivanas į trobelę ir mato: sėdi Baba-Jaga ir sako piktai:
- Iki šiol rusų dvasios nei girdėjosi, nei matėsi, o dabar ji akyse pasirodo, - ir klausia jo: - Kaip, Ivanai galiūne, tu laisva valia ar nelaisva?

- Papasakojo jisai, ko ieško. Tada Baba-Jaga ir pasakė:
- Gaila man tavęs, Ivanai galiūne; leisk man pasitarnauti ir parodyti tau tavo žmoną, nes ji atskrenda pas mane kasdien pailsėti. Tik žiūrėk: kai ji ilsėsis, tai tu tuo metu stenkis ją pagauti už galvos, o kai pagausi, ji pradės virsti varle, rupūže, gyvate ir kitokiomis bjaurastimis; o tu vis nepaleisk jos, kol ji galiausiai nepavirs strėle. Tada paimk strėlę ir perlaužk ją į kelį; nuo tada ji bus amžinai tavo.
Galiūnas Ivanas padėkojo už patarimus. Kai Baba-Jaga paslėpė galiūną Ivaną; ir vos spėjo paslėpti – atskrido pas ją Vasilisa Gražioji. Galiūnas Ivanas išėjo iš slėptuvės, tyliai prisėlino prie Vasilisos Gražiosios ir sugriebė jos galvą... Ji ėmė virsti varle, rupūže, o tada gyvate. Ir išsigando Ivanas galiūnas, ir paleido ją. Vasilisa Gražioji tą pačią akimirką pradingo, o Baba-Jaga tarė jam:
- Jei jau nesugebėjai jos nulaikyti, tai eik pas mano seserį, pas kurią ji skraido ilsėtis.
Galiūnas Ivanas išėjo ir labai gailėjosi, kad paleido Vasilisą Gražiąją. Jis ilgai ėjo, kol galiausiai pasiekė trobelę ant vištos kojelių – pati sukiojosi. Galiūnas Ivanas paliepė trobelei:
- Trobele, trobele, atsisuk galu į mišką, o priekiu į mane.
Ir kai trobelė atsisuko, galiūnas Ivanas įėjo į ją ir mato, kad priekiniame kampe sėdi Baba-Jaga ir sako jam piktai:
- Iki šiol rusų dvasios nei girdėjosi, nei matėsi, o dabar ji akyse pasirodo, - ir tada klausia jo: - Kaip, Ivanai galiūne, tu laisva valia ar nelaisva?
Galiūnas Ivanas atsako:
- Kažkiek valia, kažkiek nevalia, - ir papasakojo, ko atėjo.
Išklausiusi Baba-Jaga pasakė:
- Patikinu tave, Ivanai galiūne, tu pamatysi savo žmoną, tik žiūrėk, nepaleisk jos.
Tada paslėpė jį Baba-Jaga; ir vos spėjo paslėpti, kaip atskrido Vasilisa Gražioji ilsėtis. Galiūnas Ivanas išėjo iš slėptuvės, tyliai prisėlino prie Vasilisos Gražiosios ir sugriebė jos ranką. Toji ėmė virsti įvairiomis bjaurybėmis. Galiūnas Ivanas vis ją laikė, tačiau kai tik Vasilisa Gražioje pavirto žalčiu – išsigando ir ją paleido. Ir kai tik paleido, Vasilisa Gražioji dingo. Tada Baba-Jaga tarė jam:
- Jei jau nesugebėjai jos nulaikyti, tai eik pas mano trečiąją seserį, nes pas ją ji dabar atskris ilsėtis.
Galiūnas Ivanas išėjo baisiai nuliūdęs; ir ėjo jis keliais ir takais ar tai ilgai, ar tai trumpai, ar tai arti, ar tai toli – greitai pasaka sekama, tačiau negreitai reikalas juda. Galiausiai pasiekė trobelę ant vištos kojelių – pati sukiojosi. Galiūnas Ivanas paliepė trobelei:
- Trobele, trobele, atsisuk galu į mišką, o priekiu į mane.
Ir kai trobelė atsisuko, galiūnas Ivanas įėjo į ją ir mato, kad priekiniame kampe sėdi Baba-Jaga ir sako jam piktai:
- Iki šiol rusų dvasios nei girdėjosi, nei matėsi, o dabar ji akyse pasirodo, - ir tada klausia jo: - Kaip, Ivanai galiūne, tu laisva valia ar nelaisva?
Galiūnas Ivanas atsakė, kad kažkiek laisva valia, tačiau dvigubai – nevalia. Tada papasakojo, ko ieško. Išklausė Baba- Jaga ir tarė:
- Klausyk, Ivanai galiūne: tavo žmona šiandien atskris pas mane ilsėtis. Tu tuo metu čiupk ją už rankos, o kai tik pačiupsi, laikyk stipriau ir napaleisk. Nors ji ir versis visokiomis bjaurybėmis, tu jos nepaleisk, o kai pasivers strėle, paimk ją ir perlaužk du kartus, ir tada ji jau bis tavo amžinai. O jei tu ją paleisi, tai jau niekada neatgausi. Galiūnas Ivanas padėkojo už patarimus, o Baba-Jaga jį paslėpė; ir vos suspėjo paslėpti, kaip atskrido pas ją Vasilisa Gražioji poilsio. Tuo pat metu galiūnas Ivanas išėjo iš slėptuvės, tyliai prisėlino ir pačiupo Vasilisą Gražiąją už rankos. Ir ėmė ji virsti varle, rupūže, gyvate ir kitomis bjaurybėmis, tačiau galiūnas Ivanas jos nepaleido. Vasilisa Gražioji, pamačiusi, kad niekaip neišsilaisvins, galiausiai pasivertė strėle. Galiūnas Ivanas paėmė strėlę ir perlaužė ją dukart. Tada prieš jo akis stojo Vasilisa Gražioji ir tarė:
- Na, mielas Ivanai galiūne, dabar atsiduodu tavo valiai.
Galiūnas Ivanas, ją pamatęs, labai apsidžiaugė ir visą dieną nepaprastai linksminosi, o kitą dieną ėmė prašyti Vasilisos Gražiosios vykti į savo šalį, o ji atsakė:
- Mielas Ivanai galiūnai, sakiau, kad atsiduodu tavo valiai, ir esu pasirengusi važiuoti visur, kur tik panorėsi.
Tada ėmė tartis, kaip ir su kuo jiems vykti, nes nė vienas neturėjo jokio arklio, ką matydama, Baba-Jaga jiems padovanojo skraidantį kilimą ir pasakė, kad tasai juos nugabens gerokai greičiau už žirgus ir jie nuskris iki savo šalies greičiau nei per tris dienas.
Galiūnas Ivanas ir Vasilisa Gražioji nuėjo į miegamąjį. Karalius išgirdo apie sūnaus ir jo nuotakos grįžimą ir labai apsidžiaugė ir sutiko juos labai laimingas. Jš garbei iškėlė didelę puotą, o tada karalystės valdymą perleido Ivanui- galiūnui. O galiūnas Ivanas savo rūmuose sulengė dideles linksmybes, kuriose dalyvavo jo broliai ir daugybė ministrų. Pasibaigus linksmybėms, broliai išvažiavo į savo namus, o ji liko su nuotaka ir laimingai valdė šalį.

Taigi, pasakos pabaigoje vėl priartėjama prie senųjų mitų – varlė parodo savo giminystę su Padangte (Kinija) ir jos skraidančiais drakonais bei sirenomis. O juk pagal okultinę tradiciją būtent drakonai atnešė žmonėms išmintį, mokslus ir menus. O ir archeologai patvirtina Herodoto ir pasakos liudijimus – Kurganove rasta pusiau varlės-pusiau gyvatės atvaizdas.

O dabar akimis prabėkime asirų laikų žvaigždėlapį: štai Lauko žvaigždynas, o greta Lanko ir Strėlės žvaigždynai. O štai ir karaliaus žvaigždžių grupė – „Lugal“. O gretų šių – Vežimas. Taigi, visa pasaka, tarsi ant delno, perteikta danguje. Ir dar kartą aiškėja, kad veiksmas vyksta ne žemėje, o danguje. Ir ten nesunkiai rasime šalį, į kurią nuskrido karalaitė – tai dangaus dievo Anu vardu pavadintos žvaigždės (šumerų kalba „an“ - dangus). Ir dar viena įdomi detalė: vėjai karalaitės prašymu siuva jai palaidinę. Ir danguje švyti vėjų dievo Enlilio žvaigždės.

Ir dangus įmina pasakos mįslę – šumerų Lugelvanda atlieka tokius pat žygius kaip ir Ivanas rusų pasakoje. O juk ir Lugelvanda – tas pats „caraitis Ivanas“, nes „lugal“ – tai „karališkas“, o „Vanda“ – Vania, Ivanas.

Taigi tikėtina, kad šios pasakos ištakos gerokai senesnės už Šumerą, - ir nieko panašaus nerasime mite apie Gilgamešą. Taigi pasaka sklidina gilių prasmių – jų daugiau, nei bet kuriame iš mitų.