Rusija: taikinys tinkle
A. Duginas
Daugiau: Aleksandras Duginas - prieštaringa asmenybė
Štai kokia kampanija!
Eurazijos pagrindai, o taip pat
Rusija - be alkoholio
Kas Putinas Rusijai? Putinas tai siekis vėl įtvirtinti Rusijos suverenitetą. Putinas ne suvereni demokratija, jis pats suverenitetas; demokratija gi tai priedėlis arba išoriniam naudojimui. Galbūt, Putinas tikrai nuoširdžiai tiki demokratija. Tačiau tai nesvarbu, nes daug kas nuoširdžiai tiki demokratija, tačiau jie dėl to Putinais netampa. Dažniausiai nuoširdžiai demokratija tikintys tampa kažkokia priešingybe nei Putinas, t.y. oranžiniais, Rusijos ir rusų tautos priešais.
Tai, kas Putine ne Rusijos suverenitetas - antroje vietoje ir nesvarbu; tai, kaip sako filosofai, "akcidentacija". Putino svarba tame, kad sustiprintų Rusijos suverenitetą. Tame ir įpėdinystės svarba. Jei globalizacijos sąlygomis Rusijos suverenitetas stiprės ir bus apginamas bus įpėdinystė, ne nebus. Todėl nesvarbu kas įpėdinis, nesvarbu, kaip Putinas išspręs net savo paties likimą po 2008-ųjų kovo. Viskas antroje vietoje po klausimo: bus išsaugotas ir stiprės Rusijos suverenitetas ar jis silps? Būtent tame "Putino plano" prasmė.
Kokios gi grėsmės kursui į suverenitetą, kas "Putino plano" "priešas"? Dabartinėje rinkimų situacijoje rimtų grėsmių nėra. Parlamentas su normalia, pakenčiama kairiąja, komunistine opozicija nėra grėsmė Rusijos stabilumui, o atvirkščiai visiško palankumo partinėje- politinėje erdvėje garantas. Tačiau yra kur kas rimtesnių iššūkių ir grėsmių. Mat JAV sparčiai keičia bendravimo su kitomis šalimis manierą ir metodologiją, šlifuodama vadinamųjų tinklo karų technologijas.
Tinklininiai karai daugiausia vyksta informacinėje erdvėje ir remiasi "rezonanso efekto" panaudojimu, kai išoriniai operatoriai manipuliuoja įvairiais, tarpusavyje nesusijusiais ideologiniais, visuomeniniais, politiniais, ekonominiais, etniniais, migracijos procesais siekdami konkrečių tikslų. Čionai jų pagrindinė užduotis desuverenizacija. Tačiau tinklinius karus amerikiečiai, remiantis jų pačių prisipažinimu, kariauja ne tik su savo priešais, bet ir sąjungininkais bei neutralias jėgas - kadangi šiuolaikinėje globalioje sistemoje JAV neleidžia jokio kito, be savojo, subjektyvumo. Tai yra suverenitetas nenumatytas net sąjungininkams, kuriems taipogi taikoma desuverenizacija.
Taigi, dalykas susijęs su nauju JAV santykių su šalimis (ir, pirmiausia, Rusija) modeliu, kuris neatitinka įprastinės logikos: draugai-priešai, konkurencija-partnerystė, priešprieša- bendradarbiavimas. Tinklinių karų logika randasi kitoje plokštumoje. Ir gaila, kad mūsų prezidentas ir mūsų vadovybė nepasiruošę suvokti šią situaciją. Jie lavinti kitaip, jie visiškai neatsižvelgia nei į post-moderną, nei tinklą ir tame didžiausia grėsmė Rusijos suverenitetui.
Valdžia aplamai ir Putinas asmeniškai šiandien bejėgiai prieš JAV tinklinius iššūkius ir nėra pasiruošę adekvačiai reaguoti dėl kitų istorinių tradicijų, o taipogi dėl daugybės techninio iš ūkinių problemų, kurias spręsti priversta valdžia. Tačiau būtent globalus tinklinis karas šiandien yra pagrindinis pasaulinės politikos turinys. Tokiam karui nėra valstybių sienų, jam nėra užtvarų, nėra nacionalinių administracijų poveikio. Ir jei tiesioginiam išorinių jėgų įsikišimui galima užkirsti kelią, kaip tai dabar daro Putinas, tau daugybė, tūkstančiai išorinio poveikio tinklo kanalų nei valstybės, nei pačių budriausių specialiųjų tarnybų nefiksuojami, neidentifikuojami. Kadangi tinklinio karo technologijos labai subtilios ir operuoja tuo, kas bet kuriam valdininkui, net iš spec. tarnybų, prabyra tarp pirštų
Taip pat būtina suprasti, kad amerikiečiai tinklinio karo infrastruktūros pagrindus Rusijoje padėjo 80-ais ir ypač 90-ais metais. Mūsų visuomenė kiaurai persmelkta įvairiausių tinklų, kurie neidentifikuojami nei kaip priešiški, nei kaip ardomieji, nėra tiesmukiškomis vakarų spec. tarnybų agentūromis, negauna pinigų už "Tėvynės pardavimą", tačiau tuo pačiu koordinuojami iš išorinių centrų ypatingų technologijų pagalba. Tas faktas, kad egzistuoja aktyvus išorinis žaidėjas, turintis stiprų tinklinį instrumentarijų Rusijos Federacijoje bei puikiai suderintas online režimu veikiančias tinklinio poveikio sistemas, ir sudaro fundamentalią grėsmę Putinui ir jo kursui.
Mūsų valstybės suverenitetui nuolat grasina sisteminės tinklinės atakos, panaudojančios
bet kokias Rusijos įstatymdavystės "skyles". Atskiru atveju, fatalų konstitucijos draudimą
Putinui trečią kartą užimti prezidento postą, o taip pat valdžių padalijimą, nacionalinės idėjos
nebuvimą, depresyvią elito intelektualinę būseną; vienu žodžiu visas objektyvias priežastis.
Amerikiečiai gi panaudoja daugybę tinklų, natūralių ir dirbtinių, kurie persmelkia visus mūsų
visuomenės lygius ir naujausių informacinių technologijų pagalba, naudodamiesi
objektyviomis mūsų šalies problemomis. Ir visada lenks link desuverenizacijos,
pasinaudodami visomis pasitaikiusiomis galimybėmis. Ir ta grėsmė auga.
Kuo daugiau Putinas remsis suverenitetu kaip tai daro dabar, nors grubokai, bet veiksmingai, - tuo labiau didės rizikos. Pamažu į tą karą bus įtrauktos labai sudėtingos, daugiamatės, fundamentaliosios tinklinės strategijos, kurioms mūsų valdžia nepasiruošusi. Ir čia amerikiečiai panaudos ne tik atvirą liberalią penktą koloną, tačiau ir nacionalizmą, socialinę problematiką, ekspertinius tinklus, tame tarpe, mokslinį monitoringą, jaunimo judėjimus, intelektualus. Iš esmės, pilietinė visuomenė, kurią kuriame, yra maksimaliai patogi platforma tinkliniam karui, nes technine prasme ji ir yra optimali erdvė efektyviam tinkliniam kariavimui. Visuomeniniai institutai, kaip taisyklė, nėra griežtai teisiškai prižiūrimi ir kontroliuojami, todėl tinklo sąlygomis tampa efektyviausia ir valstybės nekontroliuojama desuverenizacijos terpe. Tad pilietinė visuomenė, įvairios nevalstybinės organizacijos, fondai, judėjimai, ekspertiniai tinklai, grantai, mokslinės bendrijos, interesų grupuotės, etninių problemų tyrimo institutai via tai kartu, apimant ir radikalius, ir intelektualius centrus, artimiausiu metu bus amerikiečių panaudoti.
Tai labai rimtas iššūkis, su kokiu iki šiol nesusidūrėme. Išgyvenome valstybės karo prieš valstybę epochas, pažinom dviejų pasaulinių stovyklų, kapitalistinio ir socialistinio, ideologinę kovą. Ir jei modelyje "valstybė prieš valstybę" mes pajėgūs laimėti, tai ideologinę kovą su Vakarais mes pralaimėjome, be to, dukart pirmąkart 1917-ais, leidę nuversti caro režimą, kuris buvo paremtas pilnai stačiatikių-monarchine ideologija, o vėliau sovietinį režimą 1991- ais, kai rusiškasis, o taip pat mesijinis-monarchinis veiksnys pasireiškė netiesiogiai. Ir abiem atvejais milžinišką vaidmenį suvaidino išoriniai tinklai: nuo etninių grupių iki religinių sektų bei politinių suokalbininkų, savo ruožtu, gausiai prikaišiotų šnipų ir korumpuotų savo pačių spec. tarnybų atstovų.
Rusija, vis dar neįveikiamo tiesioginiu įsiveržimu, gali kariauti ir išsaugoti savo suverenitetą karštais karais, kad ir su didelėm aukomis. Tačiau subtiliam ideologiniam tinkliniam prasiskverbimui ji labai pažeidžiama. Tai, kas vyko Rusijoje 90-ais, amerikiečiai dažnai pateisinamai laikė nugalėtos ir palaužtos priešiškos valstybės okupacija. Pralaimėjome šaltąjį karą ir buvome okupuoti. Jelcino ir jo komandos, kuri tuo metu dirbo jų naudai (oligarchai, reformatoriai, "šeimos", plepūs ekspertai ir polit-technologai, visa gerkle giedantys "demokratijos" ir "laisvės" vertybes), pavidalu turėjome kolonijalinę administraciją, šalyje vykdančią išorinį valdymą, kaip po 45-ųjų Japonija ar Vokietija. Nuo TSRS žlugimo ir sekusios okupacijos bei 90-ųjų sutriuškinimo iki šių dienų tebekyla kruvinas rūkas Su Putinu pagaliau ėmėme išlįsti iš šios okupacijos režimo, ėmėme atstatinėti suverenitetą. Tačiau reikia atsižvelgti: okupacinės valdžios sistema Jelcinas, oligarchai, "šeimos", korumpuoti klanai, išdavikiška inteligencija ir kompromisinė buržuazija išorinius tinklus įleido dar giliau, keliais lygiais. Šiandien tie tinklai persmelkia visą dabartine Rusijos visuomenę.
Susidaro įspūdis, kad Putinas ir jo artimiausia aplinka intelektualiai, istoriškai, ideologiškai nepasirengę pilnaverčiam šio tipo kariavimui. Subjektyviai, moraliai, etiškai, pagal sąžinę Putinas u- suverenitetą. Jis ir yra suvereniteto garantas. Tačiau palaikyti suverenitetą ir likti suvereniteto garantu naujomis sąlygomis, kurios darosi vis sudėtingesnės Rusijai tinklinių karų eskalacijos akivaizdoje, Putinui vis sunkiau ir sunkiau. Kol kas nesimato jokių požymių, kad valdžia rimtai susirūpintų efektyviu tinkliniu kariavimu. Daugelis ir neįtaria, kas tai yra. Terminas "tinklinis karas" skamba ekstravagantiškai.
Jei nemąstome tinklinio karo kategorijomis, reiškia tiesiog gyvename neadekvačioje prasminėje erdvėje, nesuprantam, kas vyksta ir vyks su mumis, nesuprantam, kokie iššūkiai ir grėsmės egzistuoja kurso įpėdinystės atžvilgiu, Rusijos ir Putino atžvilgiu. Daugelis žinomų politologų ir ekspertų klausia: kas tai yra "tinklinis karas" ir iš kur ištraukėme, kad jis vykdomas prieš mus? Tai reiškia, kad dar kažkiek laiko praeis jos buvimo įrodinėjimui. Baisu žiūrėti, kaip lėtai mąsto mūsų valdžia ir mūsų visuomenė, ir, gaila, daug laiko užims įrodymas su faktais, pavyzdžiais, skaičiais, grafikais, kad kariaujama prieš mus siekiant sunaikinti. Ir supratus, pripažinus ir suvokus tai, bus galima kalbėti, kaip efektyviai atsakyti į ją.
Egzistuoja mitas tinkle, kad karas, atseit, vyksta tarp Amerikos ir islamo fundamentalizmo. Ir, deja, tas mitas turi patvirtinimą: mes tinkle nekariaujam. Kariauja prieš mus, o mes apie tai ir neįtariam mes dar netapome šio tinklinio kariavimo subjektais. Mes karo objektai, aukojami gyvuliai, kurios veda į skerdyklą. Gyvulys irgi jaučia artėjantį galą, jis baubia, spiriasi, nenori eiti į mirtį, jaučia ją. Mes irgi turime intuiciją ir jaučiame, kad mums kažkas gresia. Tačiau tarp avino intuicijos ir intuicijos valia laisvei laisvos protaujančios būtybės yra didelis skirtumas...
Pats mitas apie tai, kad tėra Vakarai, kurie kovoja su tarptautiniu terorizmu, ir kad reikia būti Vakarų pusėje toje kovoje, yra vienas iš efektyvaus tinklinio kariavimo būdų. Netgi viena savaime ši idėja gali būti ardomosios strategijos elementu tiek subtilūs dalykai apibūdina tą karą. Reikia suprasti: jei norime išgyventi, išsaugoti savo suverenitetą, mums būtina sąmoningai įsijungti į tą tinklinį karą prieš JAV ir jų pasaulinius tinklus išorinius ir vidinius, būtina jau dabar kariauti kuo aktyviau. Ne tik gintis, bet ir pulti. Turime įsisavinti kariavimo taisykles, išsiaiškinti, kokios priemonės jame naudojamos. Kol kas dažniausiai atsakome tik intuityviai.
Mums atveža įvairius MPO, ekspertinius tinklus, tokius CŽV finansuojamus fondus, kaip
"Eurazija" ir "Naujoji Eurazija", mums mesteli "kalbančius akmenis", panaudoja Kasjanovus ir
Kasparovus su šituo mes kažkaip susitvarkome. Intuityviai mėgdžiodami priešininką,
atsakydami bandome sukurti savo MPO. Galbūt, tai ir teisinga, tačiau neabejotinai mūsų
MPO, sprendžiant pagal tai, kaip paskirstomas jų palaikymas, kam suteikiami grantai, kokias
užduotis jiems duoda, yra, deja, tik biudžeto įsisavinimo forma. Mes imituojame priešo
veiksmus. Tai tarsi kompiuteris, meistriškai ištašytas iš akmens arba išdrožtas iš medžio,
genialiojo XXI a. Kairio padaryta kopija. Tačiau reikalas tame, kad kompiuterio esmė ne
išorinėje formoje, juk mes tik mėgdžiojam, kurdami jo idealius akmeninius analogus. Deja,
būtent taip reaguojame į prieš mus nukreiptą tinklinį karą. Ši reakcija geriausia atveju tėra
parodija, simuliacinė, nes jos aplamai nėra.
Valdžiai reikia įdėti milžiniškas intelektualias pastangas, nes tinkliniai karai, jų praktika, jų metodologija pagrįsti rimtu filosofiniu šiuolaikiniame pasaulyje vykstančių procesų supratimu. Mes gyvenami fragmentiškais jų supratimais. Ir tokiomis sąlygomis mums nepaprastai sunku manipuliuoti. Mes nekariaujame tinkle, neturime savo pozicijos net artimojo užsienio atžvilgiu. Nėra pozicijos Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Azerbaidžano atžvilgiu Mes tik džiaugiamės, kai oranžiniai staiga susipeša arba piktdžiugiškai džiūgaujam, kad amerikiečiai antirusišką Saakašvilį keičia dar labiau antirusišku Okruašviliu, kad greičiau sukiršintų Gruziją su Pietų Osetija ir Abchazija ir įtrauktų Rusiją į naują konfliktą. Mes džiaugsmingai nušviečiame vidines Gruzijos problemas, nors patys piršto nepajudinome, kad Saakašviliui sukeltume tikrai rimtas problemas ir pasiūlytume tikrai rimtą prorusišką, eurazietišką alternatyvą Gruzijos politikai. Mes galime tik mėgautis mūsų priešininkų klaidomis ir nesėkmėmis. Mes tik visai neseniai ėmėme neaiškiai suvokti, kad Amerika mūsų priešas, tačiau ir tai jau gerai. Tačiau nei instrumentarijaus, nei efektyvaus atoveiksmio pavojingoms ir labai veiksnioms JAV tinklo strategijoms net ir pėdsakų neturim.
Putinas apraizgytas tinklų. Tinklai į Rusiją įsiskverbė nuo 90-ųjų. Ir jei tiesioginius Rusijos desuverenizacijos šalininkus tada iš ten palaipsniui pašalino, o išlikę nevaidina didelio politinio vaidmens, tai Atlanto tinklai vis tiek liko greta valdžios. Labai daug tokių žmonių yra RF Bendruomenių palatoje. Galbūt, jie nieko ir nesprendžia, ir valdžia taip ketina juos "perkoduoti", tačiau tai pavojinga. Iš savo agentų disidentūroje TSRS KGB kuratoriai tiek užsikrėtė vakarietiškais mitais, kad sužlugdė šalį ir režimą, kuriam prisiekė ir tai taipogi tinklinės technologijos. 90-ais amerikiečių strategai vikriai ir subtiliai prasmuko į jėgos struktūras, ten įkūrė poveikio židinius. Ir net už patriotinio kai kurių jėgos grupuočių Putino aplinkoje nusiteikimo nesunkiai nuspėjami tie patys instrumentai, tos pačios gijos, tie patys tinklai. Atrodytų, vieni liberalizmo šalininkai, atviri Vakarų šalininkai, ir su jais viskas aišku, tačiau kiti atvirkščiai, nacionalistai, patriotai, Vakarų priešininkai. Tik štai jais manipuliuoja tie patys Vašingtono operatoriai. Jėgos atstovams, skirtingai nuo liberalų ir teisių gynėjų, niekas tiesmukiškai nesako: "Įvykdykim Rusijos desuverizaciją". Tai kalba tik Kasparovas arba iškrakmolytas, išėjęs iš proto Limonovas, kurių jau niekas neklauso. Su jėgos atstovais viskas subtiliau. Jais manipuliuoja per nacionalizmą: neaiškiai, skatindami provokacijoms "Rusų maršo" dvasia, kai kurie jėgos atstovai irgi žaidžia su Vakarais, kurie puikiai supranta, kad rusų nacionalizmas yra toks pats efektyvus tinklinis ginklas Rusijos sugriovimui, kaip ir mažųjų etnosų nacionalizmas, - tik gerokai veiksnesnis ir labiau griaunantis
Yra daugybė žmonių, kurie klauso, kurie kalba TV, yra prezidento konsultantai, rimtų ekspertinių tinklų organizatoriai, esantys intelektualia Putino valdžios atspara, tačiau kartu didelis jų procentas atitinka anerikietiškos įtakos segmentus. Jie veikia subtiliau, tačiau tiesiogiai arba netiesiogiai nukreipti į Rusijos desuverenizaciją. Tagu sako, kad tai primena raganų medžioklę, tačiau kaip mėgsta kartoti vienas aukštas Kremliaus pareigūnas, "jei pas jus paranoja, tai dar nereiškia, kad niekas jūsų nepersekioja".
Dabartinė tinklinė penktoji kolona ne tokia paprasta ir tiesiška. Kartais mums nori parodyti, kad viskas tik SPS arba "nepatenkintųjų" maršuose. Tačiau tai klaidingas tikslas. Rimčiausi įtakos tinklai, nukreipti į Rusijos desuverinizaciją, yra tarp artimų Putinui, tų, kurie jį palaiko ir kartu dirba, kad nusprendžia ir dalinai realizuoja jo strategijas. Štai kur reikia ieškoti tikrojo sąmokslo. Juk sąmokslas tai tik pasenęs "archaiškas" pavadinimas, žymintis tą reiškinį, kurį šiandien priimta atvirai vadinti "tinkliniu karu".