Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos    

„Pradžioje buvo žodis..." – anot Biblijos, žodis buvo pirmasis elementas, padėjęs pagrindą būsimam pasauliui: induistų požiūris, kad pirmojo šventojo garso vibracija sumąstytą pasaulį padarė tikrove, sutinkamas daugelyje tradicijų. Tad žodis būtų savotiškas centras, aplink kurį rikiuojasi visos intelektualiosios vertybės: žodis gimdo kalbą, be kurios žmogus negalėtų pažinti pasaulio. V. V. Kolesovo žodžiais, „pasaulį regime per kalbos ‚akinius'". Vokiečių mokslininkas Humboltas pabrėžė: „kalba yra tautos dvasia", t.y. kalba yra didžiausias tautos turtas, pagrindinė jos charakterio perteikėja, ryšis su pasauline kultūra. Tautos kalba yra jos minčių veidrodis. Kiekvienos nacijos mąstymo ypatybės tarsi stereotipas išliejamos jos kalboje, o kalbos glaustumas ir nušlifavimas jai suteikia milžinišką jėgą.

Ne mažiau svarbu tautai jos raštas – visų pasiekimų fiksavimas laike bei erdvėje. I.A. Buninas eilėraštyje „Žodis" rašė: „Tyli kapai, mumijos ir kaulai, - tik žodžiui gyvenimas duotas: iš amžių tamsos pasauliui skamba tik Raštas laiduotas". Kiekviena tauta turi savo rašto atsiradimo istoriją. Slavų raštas atsirado, anot istorikų, kartu su pirmosiomis slavų valstybėmis – Bulgarija, Didžiąja Moravija, Kijevo Rusia, Lenkija, Serbija, Kroatija...

Amžių gelmėse prasmenga tos ar kitos tautos rašto kūrėjų vardai, tačiau slavų rašto ypatingas likimas – daugelis dokumentų atskleidžia tiek rašto atsiradimą, tiek jo kūrėjus - Kirilą ir MetodijųSalonikų. Jiedu, Moravijos kunigaikščio Rotislavo prašymu ir imperatoriaus Michailo III*) nurodymu, 863 m. į Didžiąją Moraviją atvežė pirmąsias knygas slavų kalba, skirtas maldoms bei slavų švietimui. Tas įvykis ir laikomas slavų abėcėlės sukūrimu.

Old Slav Grammars Senoji slavų kalba yra vieno bulgarų kalbos dialekto (senosios makedonų kalbos) variantas. Pirmieji jos rašto paminklai buvo Šv. Rašto vertimai iš graikų (rečiau – iš lotynų) kalbos. Jų originalai mūsų laikų nepasiekė ir žinomi tik iš vėlesnių nuorašų. Jono evangelijoje gausu religinių-filosofinių sąvokų. Kirilo ir Metodijaus vertimo dėka slavų kalba prasiplėtė daugeliu filosofinių ir kitokių (gnoseologinių, estetikos bei etikos) terminų: šviesa, švietimas, tiesa, žmogus, gerovė, gyvenimas, pasaulis, liudijimas, valdžia, tamsa, pilnumas, pažinimas ir kt. Daugelis jų įsitvirtino slavų kalbose. Biblijos tekstai apėmė istorinį ir biografinius žanrus, monologus ir dialogus, o taip pat poeziją.

Kilusi kaip bažnytinė rašytinė kalba, senoji slavų kalba vėliau išplito kaip vieninga slavų literatūrinė kalba. Kai kuriose šalyse, pvz., Bulgarijoje, ji 893 m. įgavo valstybinės kalbos statusą. Ji plėtėsi leksikoną papildant atskirų tautų žodžiais; kartu tai sukėlė ir fonetinius bei gramatinius pokyčius. Tad 11 a. pabaigoje ir 12 a. pradžioje ima formuotis nauja redakcija, kuri įgavo bažnytinės slavų kalbos pavadinimą. Išskiriamos čekų, moravų, senoji bulgarų, serbų, rytų slavų ir kitos redakcijos.

Bažnytine slavų kalba ją pavadino lingvistai (V. Jagičius, S. M. Kulbakinas ir kt.) dėl pagrindinės šios kalbos funkcijos – būti cerkvės kalba. Tačiau ji labiau „prilipusi" vėlesnėms redakcijai. Seniausia atmaina kartais pavadinama „senąja bulgarų kalba" (ypač bulgaristikoje), tačiau ir jis nėra tikslus.

Mus pasiekė tik 10-12 a. rankraštinės raštų kopijos, tame tarpe ir slavų rašto kūrėjų kūrinių. 15-17 a. bažnytine slavų kalba išleistos pirmosios gramatikos, kurių autoriais buvo Maksimas Grekas, Meletijus Smotrickis**), Ivanas Uževičius ir kt. Gramatikos fiksavo normų, standartų sistemas, būdingas literatūrinei kalbai, tačiau turėjo ryšį ir su gyvomis kalbomis – pvz., M. Smotrickio ir I. Uževičiaus gramatikos įtraukė ukrainiečių, rusų, lenkų kalbų elementus.

Kirilo ir Metodijaus žodis buvo skirtas visoms slavų tautoms, kurios gyveno nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Egėjo ir Adrijos jūrų pietuose, nuo Labos (Elbės) upės ir Alpių vakaruose iki Volgos rytuose: moravai, čekai, kroatai, serbai, horutėnai, lenkai, drevlianai, mazovšanai, pomoriečiai, dregovičiai, poločanai, bužanai, volynai, novgorodai, uličiai, dulebai, tivercai, radimičiai, viatičiai... Visos jos kalbėjo „slavų kalba" ir visi gavo tą patį raštą.

Apie tai, kad Kirilas ir Metodijus siekė formuoti vieningą kultūrinę erdvę, liudija 19 a. L. Kavelino serbų vienuolyne Afone rastas rankraštis „Mūsų mokytojo Konstantino Filosofo žodis" (Kirilo pradinis vardas buvo Konstantinas), kuriame kreipiamasi į visas slavų tautas: „Tuo pačiu išgirskite slavai visi... Girdite, visos slavų tautos... Visi mes, broliai slavai, ..."

Slavų lingvistika vystytis pradėjo Bulgarijoje ir Serbijoje. Pirmiausia, tai Ochridskio ir Preslavskos mokyklų veikla, kur darbavosi Kirilo ir Metodijaus mokiniai – Klemensas Ochridskis, Konstantinas Preslavskis, Bulgarijos egzarchas Joanas, Chrabras.

Gaila, bet apie Chrabro gyvenimą beveik nieko nežinoma. Jam priklauso „Sakmė apie rašmenis", parašyta 9 a. pab. – 10 a. pr. Tai šaltinis apie slavų lingvistikos užgimimą. Knygiaus veikale pasakojama apie slavų rašto ypatybes, jo atsiradimo aplinkybes. Chrabras rašo, kad anksčiau slavai naudojosi brūkšniais ir įpjovomis (t.y. primityviu raštu, būdingu ir kitoms tautoms iki rašto atsiradimo). Priėmus krikščionybę, bandyti užrašyti žodžius romėniškomis ar graikiškomis raidėmis, tačiau be jokios tvarkos – „ir taip buvo daug metų" (kol tvarką padarė broliai iš Solonikų). Šis veikalas buvo labai populiarus – tai liudija bent 73 išlikę jo nuorašai.

Nedaug žinių ir apie Joaną, tik kad gyveno 10 a. ir jo veikla susijusi su Preslavskio kultūriniu centru. Kūrybos didžiąją dalį sudarė vertimai, pvz., apie žmogaus kūno sandarą („Šestodnievas"). Išvertė Jono iš Damasko „Dangūs", esantį dalimi „Pažinimo šaltinio", į kurį įėjo ir filosofiniai „Dialektikos" skyriai. Ir jam priskiriamas ir gramatikos veikalas „Samprotavimas apie aštuonias žodžio dalis", mus pasiekęs daugelyje 15-17 a. nuorašų.

10 a. pradžioje pasirodė nekultinių tekstų vertimų antologija, kurią užsakė karalius Simeonas. Tai „Sviatoslavo rinkinys". Jame yra duomenų apie tropus ir išsireiškimus, žodynų medžiagos; taip pat įeina Georgijaus Chirovosko kūrinys, tapęs seniausiu slavų terminų žodynu.

14-15 a. bulgarų mokslininkai tęsė veiklą Serbijos Rysavsko vienuolyne (Grigorijus Cymbalakas, Konstantinas Kostenečskis, Andonijus Rafailas, metropolitas Kiprianas, Epifanijus Išmintingasis, Pachomijus Logofetas). Čia vystėsi senosios slavų kalbos retorika bei stilistika, teksto bendroji filologinė koncepcija. Žinomas K. Kostenečskio kūrinys „Knyga apie rašmenis".

14 a. pradžiai priskiriamas pirmasis tikras gramatikos traktatas „Apie žodžio šlovę", kuriame aprašomos kalbos dalys ir kategorijos. Jis neabejotinai padarė įtaką Ivano Fiodorovo „Raidynui" (1574), kuriame spausdinama Kirilo abėcėle, analizuojami slaviškų raidžių pavadinimai su atitinkamomis raidėmis prasidedančių žodžių formų iliustracijomis. Tada trumpai išdėstoma gramatika ir rašybos taisyklės.

Laikoma, kad pirmoji knyga kirilica „Oktoich" pasirodė Krokuvos Švaipolto Fiolio spaustuvėje dar 1491-aisiais. „Oktoich" (gr. okto - aštuoni; echos - balsas) – aštuonbalsis, pravoslavų cerkvės giesmynas.

Pas vakarų slavus, išvijus Kirilo ir Metodijaus mokinius iš Moravijos ir Panonijos, bažnyčiose įsitvirtino lotynų kalba, kuri naudota ir raštui. Tačiau naudotos ir liaudies (lenkų, čekų) kalbos, todėl susidarė dvikalbystė. Čekų kalbos raštas atsirado 13 a. ir kartu aktyviai ėmė vystytis leksografija (žinomi įvairiakalbiai žodynai). Čekų literatūrinės kalbos liaudišku pagrindu buvo Janas Husas, skatinęs kalbos gryninimą, archaizmų ir vokietizmų atsisakymą. Jis reformavo ir čekišką grafiką. Pirmąja čekų gramatika buvo Laurencijaus Nedožerskio „Grammatica Bohemica" (1603). Didelę svarbą čekų kalbos vystymuisi padarė Jozefo Dobrovskio darbai.

Lenkijoje nueita tokiu pat keliu – pirmiausia sudarinėti žodynai, kuriuose buvo gausu enciklopedinės informacijos. Lenkų kalbos raštas susikūrė 14 a., vėliau ėmė rastis gramatinaii tyrinėjimai, tarp jų Jakovo Parkošo traktatas apie lenkų ortografiją. Seniausiu rašto paminklu laikomas himnas „Bogurodzica", su laiku tapęs Lenkijos himnu. Anot legendos, jos autoriumi buvo šv. Adalbertas (Voicekas), gyvenęs 10 a.

16-18 a. pasirodo vakarų slavų kalbų gramatikos. Pirmąją lenkų kalbos gramatiką lotynų kalba parašė prancūzas Petras Statoriusas-Stojenskis; pirmąją logiko-racionalią gramatiką parašė Onufrijus Kopčinskis (1735-1817); čekų kalbą (1746 m.) aprašė Doležalas Pavelas (1700-1778).

Pasirodo ir rusiškos gramatikos: 1596 m. Vilniuje išleidžiama daugelio kalbų žinovo Laurencijaus Zizanijaus gramatika. 1619 m. išleista Meletijaus Smotrickio slavų kalbos gramatika, tapusi populiari Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kitose slavų šalyse. Ji 1629 m. perspausdinama Vilniuje, o 1648 m. - Maskvoje su Maksimo Greko ir Petro Mogilos pratarmėmis. 1641 m. Maskvoje atspausdintas „Prologas" – pirmoji rusiška knyga kasdieniam pasiskaitymui.

Toliau išskirtina Joano Uževičiaus gramatika (1643 m.). Joje pateikiama abėcėlė kirilica su komentarais lotynų kalba, gausiai pateikiama pavyzdžių ir maldaknygių, aprašoma fonetinė „slavų kalbos" struktūra, morfologija ir sintaksė. Tai baltarusių-rusų mišrios kalbos, kurią naudojo Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, gramatika. Ir nors neišplito plačiai, nes nebuvo atspausdinta tipografijoje, tačiau suvaidino svarbų vaidmenį gramatinės minties plitimui.

1696 m. Oksforde išleista Henriko Vilhelmo Ludolfo rusų kalbos gramatika, parašyta lotynų kalba, kurioje priešpastatoma rašytinė slavų ir šnekamoji rusų kalbos kaip visai skirtingos, tačiau nurodoma, kad rusų kalba kilo iš slavų ir kad rusų kalba ne tik arčiausiai šaltinio, bet ir labiausiai paplitusi. Taip pat šioje knygoje pateikiamas neilgas žodžių sąrašas teminėse grupėse. Jos svarba dar ir tame, kad pateikiamos žinios apie rusų kalbos paplitimą Europoje.

Pirmos gramatinės apybraižos apie rusų kalbą autoriumi yra V. E. Adodurovas, 1731 m. išleidęs lotynų-rusų kalbų žodyną, kuriame ir buvo toji apybraiža. Jis sugebėjo įžvelgti ir aprašyti rašytinės ir šnekamosios kalbų suartėjimą. 1755 m. pasirodo garsioji M. V. Lomonosovo „Rusijos gramatika", gana originaliai sudaryta, perteikianti lingvistines mokslininko pažiūras. Siekta parodyti, kad per amžius rusų kalba įgavo daug puikių savybių, praturtėjo įvairiomis išraiškos priemonėmis ir užsitarnavo tinkamą vietą tarp išsivysčiusių kalbų.

Tuo metu pradeda audringas didelių ir mažų slavų tautų savimonės suvokimas, formuojasi jų savitumai, vystosi literatūra ir kalbotyra, atsiranda dėmesys kalbinei giminystei ir bendros kultūros elementams. Siekiama pažinti tėvynės istoriją, ištirti ir aprašyti kalba, kurti literatūrą gimtąja kalba. Paminėtini slovakai Janas Kolaras (1793-1852), Pavlas Šafarikas (1795), gynę gimtąją kalbą, tyrinėję slavų istoriją, literatūrą ir etnografiją, skleidę slavų vieningumo idėjas. „Šauniausius slavus šlovinam šauniai!" – rašė Janas Kolaras. Rašto paminklus tyrinėjo slovėnas Bartolomėjus Kopitaras (1780-1844), iškiliu filologu buvo lenkas Samuelis Lindė (1771-1847), serbas Vukas Karadžičius (1787-1864) sukūrė literatūrinė serbų kalbą.

Taip 16-18 a. buvo apibendrinti ankstesni lingvistikos pasiekimai slavų rašto sukūrimo, senųjų raštų interpretavimo, gramatikos ir leksikografijos, slavų kalbų klasifikacijos srityse. 20 a. pradžioje užsibaigė ilgas mokslo apie kalbą, tradicinės kalbotyros etapas ir prasidėjo naujosios kalbotyros, su naujais metodais formavimasis.


*) Mykolas III (Mikhael III, 840-867) - Bizantijos imperatorius (842-867), paskutinis Amorėjų (frigų) dinastijos valdovas. Mažametystės laikotarpiu regente buvo jo motina Teodora, kuri grąžino ikonų garbinimą, uždraustą valdant jos vyrui Teofiliui. Romos popiežiui atsisakius pripažinti naująjį patriarchą prasidėjo Krikščionių bažnyčios schizma. Jam valdant Bizantija išvijo arabus už Eufrato upės (859), sėkmingai kariauta su Rusia (860), Kirilas ir Metodijus evangelizavo Moravijoje (862)…

**) Meletijus Smotrickis (Melecjusz Smotrycki, 1577-1633; pasaulietiškas vardas - Maksimas Smotrickis, slapyvardis - Teofilas Ortologa) – slavų religinis rašytojas, filologas, Polocko arkivyskupas, aktyvus visuomeninis veikėjas Žečpospolitoje. Jo „Slavų gramatika su teisinga sintakse“ (1619; Vievio spaustuvėje) susistemino bažnytinę slavų kalbą. Pradžioje pasisakęs prieš unitarizmą, vėliau tapo unitu. 1628 m. paskelbė „Apologiją“, kurioe stačiatikius kaltino erezija ir ragino priimti katalikybę, nuo kurios jam teko atsiriboti ir pasirašyti jos psmerkimą.

Maksimas Grekas
Kirilas ir Metodijus
Gotika Triprūdžių skersgatvyje
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
M. Gorkis atmetus mitus
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Juodasis arapas Baltarusijoje
Kryžiaus žygis į tyrus
Sibiro ir šiaurės tautos
Puškinui skirta šventė
Skaitiniai
Vartiklis