Pasivaikščiojimas po miestą...

Pateikiame Marijos Kronhauz pasivaikščiojimą po Maskvą... Ar nebūtų šaunu pasivaikščioti ir po Lietuvos miestus bei miestelius?! Gal atsirastų kas, norintis laikas nuo laiko (ar tiesiog pabandyti) parengti tokius pasivaikščiojimus? Redaktorius prieš metus ketino parengti "perėjimą" Tilto gatve Vilniuje, tačiau toji užmačia tada neįsigyvendino... Liko tik nuotraukos...

Papildomai skaitykite:  Jurgis Kunčinas. Vilnius po senovei


Levensono greitaspaudės pastatas. Maskva

Gotika Triprūdžių skersgatvyje

2016 m. pasibaigė „A.A. Levensono greitaspaudės“ pastatų ansamblio restauracija.

Maskvos centre, Triprūdžių1) nr.9, gotikinis tipografijos2) karkasas su dvišlaičiu stogu, grotelėmis su užrašu ir kampiniais bokšteliais atrodo tarsi atkeliavęs iš praeities. Tai senos spaustuvės administracijos pastatas, kurio vidus visiškai atitinka išorę. Pramoninės patalpos irgi statytos atsižvelgiant į geriausią funkcionalumą, joms naudotos naujausios 20 a. pradžios technologijos ir medžiagos. Pvz., metalinis karkasas leido cechuose turėti erdvias patalpas ir maksimaliai įstiklinti fasadus, kas svarbu spaustuvės darbams.

Interjeras buvo prarastas, tad restauratoriams teko patriūsti visus 4 m. – tarp jų ir atkuriant garsuosius architekto ŠechtelioSUP>3) paradinius laiptus.

Garsus maskvietis daktaras A.A. Levensonas tipografiją2) (greitaspaudę) įkūrė 1881 m. kovo 31 d. Su laiku ji tapo viena žinomiausių Rusijos imperijoje. Čia buvo atspausdinti ir pirmieji Marinos Cvetajevos4) eilėraščių rinkiniai „Vakaro albumas“ ir „Stebuklingas žibintas“, o taip pat pirmoji A. Čechovo knyga – apsakymų rinkinys „Melpomenės pasakos“. 1900 m. pagal F.O. Šlechtelio3) projektą pastatyti greitaspaudės pastatai, tapę vienais pirmaisiais modernizmo stiliaus pastatais Maskvoje.

Balana, M. Cvetajeva, 1931 m. birželis
     
Apšviestas Eifelio bokštas –
Nori? – Paliesi ranka.
O mes jo liesti netrokštam –
Nenorim žiūrėti. – Į ką?
 
Paryžius – tokia nykynė…
Gal skoniai mūsų kiti.
„Tėvyne mano, Tėvyne,
Kodėl taip ryškiai švieti?“

Moscow map: Cvetnoi bulvar

Ten erzelynė, žmonės, cirkas...

Kiekviena vieta turi savo aurą, savoji lemtis. Ir tegu, likimo lemta pasilinksminimams, ji dešimtmečius kelis užmarštyje – tai nieko nereiškia: bus, tikrai bus ir šiose gatvėse šventė. Nes Gėlių bulvarui ir apylinkėms gimstant buvo duota šaunumo ir linksmybių atmosfera.

Iliuzijų gniaužtuose

Iki soties pasiausti, prisikvatoti ir grįžti namo tuščia pinigine, o tai ir visai be jos – štai tikrosios mūsų žmogaus svajos. Cirkas ir turgus. Turgus ir cirkas. Ir ten, ir ten klesti iliuzijos: triušis, lazdele mostelėjus pasirodantis iš cilindro, arba "pats geriausias vaisius" už beprotišką kainą – viskuo norisi tikėti, visur dalyvauti. Tačiau pradžioje jokio Gėlių (Cvetnoj) bulvaro ir pėdsakų nebuvo.

... XVII a. Sruvena Neglinos upė. Ant jos kelio iškilo Baltojo miesto bokštas, kuriame specialiai upei padarytas ilga, grotomis apsaugota anga – žmonės ją vadina Vamzdžiu (Trūba). Yra ir senas medinis tiltas ant aukštų sijų. Vieta nuošali, purvina, tačiau gyva: čia randasi Liubianos prekybvietė – prekiauja rąstais, lentomis pjauta mediena, o vėliau malkomis. Greta, dabartinio Gėlių bulvaro vietoje – tvenkinys, o vėliau medžiais apsodintas Moscow: Square Trubnaya baseinas. XVIII a. pabaigoje sieną su bokštu nugriovė, Negriną paleido atviru kanalu ir suplanavo Trubnaja aikštę. O 1817 m. prisikentėjusi Neglina buvo uždaryta požeminiame kolektoriuje.

Čiulbėjimas, šunų lojimas, šurmulys danguje

Ką galų gale po visų pasikeitimų XIX a. pabaigoje randame jau nustatytoje prekystaliais Trubnaja aikštėje? Čia – vienintelis atvejis Maskvoje! – susilieja net trys bulvarai: Petrovskio, Kalėdų (Roždenstvenskij) ir Gėlių (Cvetnoj). Visa eiga vyksta iš Medžiotojų eilės perkelta prekyba paukščiais giesmininkais, balandžiais, šunimis ir visokia kita gyvūnija. Čiulbėjimas, šunų lojimas, šurmulys...

"Vienu aikštės šonu nutįsusi vežimų vora. Vežimuose ne šienas, ne kopūstai, ne pupos, o dagiliai, alksninukai, vieversiai, juodieji ir pilkieji strazdai, zylės, sniegenos. Visa tai šokinėja paprastuose, savadarbiuose narveliuose, su pavydu žvalgosi į laisvėje esančius žvirblius ir čiulba... Tarp vežimų su paukščiais pasitaiko vežimų ir su kitokia gyvastimi. Ten matote kiškius, triušius, ežius, jūros kiaulytes, šeškus. Tupi zuikis ir iš širdgėlos šiaudą graužia. Jūros kiaulytės dreba iš šalčio, o ežiai smalsiai žvilgčioja į žmones iš po savo spyglių..." – taip to meto Paukščių turgų aprašė Antonas Pavlovičius Čechovas. Ypač daug žmonių (kovo 25 d.): pagal papročius, tądien privalu buvo nupirkti paukštį ir paleisti į laisvę. Tai šurmulio danguje būdavo, kai vienu metu iš narvelių pakildavo nuo laisvės atpratę plunksnuočiai!

Gėlės ir klounai

Šiaurinėje Trubnaja pusėje – gėlių jūra. Ten įsikūrė gelių, vaisių, sodinukų prekeiviai, anksčiau prekiavę Teatro aikštėje. Būtent, jų garbei bulvaras ir imtas vadinti Gėlių.

Linksmybių bulvare padaugėjo, kai 1880 m. atsidarė Alberto Salamonskio, žinomo dresuotojo ir važnyčiotojo, cirkas. Čia pasirodydavo pirmaklasiai akrobatai ir ekvilibristai, nepakartojami žonglieriai ir oro gimnastai, juokingi klounai ir miklūs fokusininkai. Pagrindine publita tada buvo Maskvos pirkliai, tik vėliau, kai pradėjo pardavinėti pigius bilietus į "galiorką" ir rengti specialius vaidinimus vaikams, pažiūrėti "Alberto Salamonskio su 14 dresuotų eržilų" ir kitų stebuklų galėjo visi. 1919 m. cirkas buvo nacionalizuotas ir tapo pirmuoju valstybiniu cirku. Per visą savo laiką jis garsėjo klounais – nuostabus Pieštukas su nepakeičiamu Kliaksa, :saulėtasis" Olegas Popovas, lyriškasis Leonidas Engibaras. Daugeliui kartų Maskvos cirko Gėlių bulvare simboliu tapo Jurijus Nikulinas – jo klounas ir direktorius, Gėlių bulvare 13 viso išbuvęs 50 m. Ir dabat Nikulinas, tik jau bronzinis, savo nepakeičiamu klouno kostiumu sutinka lankytojus prie įėjimo, ant šaligatvio. Ant jo bronzinio automobilio priekio prisėda porelės - šypsosi, fotografuojasi... Tik kažko užbėgome per toli. Mums dar ir XIX a. yra kuo užsiimti. Moscow: Cvetnoi bulvar: Monument to Nikulin

Raudonųjų žibintų naktys

Linksmybės, azartiški sandoriai, smulkus sukčiavimas ir nusikalstamumas stambiu mastu – visa tai sumišo tame rajone, kartu su Chitrovka laikytu vienu iš kriminogeninių, kaip dabar vadina, miesto vietų. Ypač išgarsėjo Didysis Sucharevsko skersgatvis (anksčiau ir dabar – Didysis Kolosų). "Visame skersgatvyje ... ir šiokiadieniais ir šventinėmis dienomis vyksta purvinas ir atviras ištvirkavimas. Nė viename mieste, neišskiriant Paryžiaus, nerasite tokio ciniško tautos ištvirkavimo pasireiškimo kaip šioje Maskvos vietoje", - rašė Piotras Boborykinas, rašytojas ir žurnalistas. O ir Didžiojo tęsinys – Mažasis Sucharevsko skersgatvis buvo ne mažiau "garsus". Jo viduryje buvo Arbūzinė tvirtovė – senas apleistas dviaukštis statinys, kuriame buvo įsikūrė benamiai ir valkatos. "Naktis buvo neįžvelgiama. Niekur jokio žibinto... Tik tokią naktį ir galima ramiai eiti šiuo bulvaru, nerizikuojant, kad apiplėš, o tai ir nužudys nakties bastūnai, išlendantys iš savo landynių... Pačiu baisiausiu buvo iš Gračiovkos į Gėlių bulvarą išeinantis Mažasis Kolosų skersgatvis, ištisai sudarytas įvairiausių viešnamių. Tų įstaigų privažiavimai iš gatvės pusės buvo apšviečiami privalomu raudonu žibintu, o uždaruose kiemuose buvo įsikūrę pačios slapčiausios prostitucijos irštvos... - Boborykinui antrino Giliarovskis.

Iš "Pragaro" į "Ermitažą"

Sucharevsko (jie ir Kolosų) skersgatviai buvo greta Sodų, prie Samotiokos, tačiau ir kitame bulvaro gale padėtis buvo ne mažiau pavojinga. Tarp Gelių ir Trubnos (tada buvo variantai – Dračicho, Gračicho. Gračiovkos) gatvių stovėjo senas triaukštis anmas fasadu į aikštę. Ten buvo įsikūrusi taverna "Krymas" – mėgstama vagių, žulikų ir plėšikų vieta. Tačiau ir joje buvo patalpų "išrinktiesiems". Rūsys, padalintas į "Pragarą" ir Skaistyklą, garsėjo kiaurą parą vykstančiais kortų žaidimais ir laukinėmis orgijomis. Po rūsiu buvo (jau be vandens) Jekaterinos vandentiekio vaga, kuria lankytojai išnykdavo policijos reidų metu. "Krymas" klestėjo iki 1860-ųjų. O tada...

Moscow: Cvetnoi bulvar: Circus Priešais, dykynėje, nupirktojo pirklio Pegovo, ugnimis sužaižaravo restoranas "Ermitažas" – "apsirijimo rūmai", kur maistą gamino prancūzų kulinaras Liusjenas Olivjė, garsiųjų salotų, be kurių mūsų žmogus iki šiol neįsivaizduoja šventės, sukūrėjas. Čia jau publika rinkosi kitokia. "Ermitaže" lankėsi Rimskis-Korsakovas, Čekovas, Taniejevas, Čaikovskis, užsukdavo Tolstojus. Čia mėgo dainuoti ir negalėjo atsižavėti akustika Šaliapinas, "Dugne" premjerą čia pažymėjo Gorkis, Maskvos profesoriai čia tradiciškai švęsdavo Tatjanos dieną... Vienu žodžiu, publika buvo rinktinė. Ta gyvenimo šventė tęsėsi iki 1917 m...

Nepo laikais "Ermitažas" vėl trumpam atgimė, o 3 dešimtm. patyrė keistą metamorfozę: iš prabangaus prancūzų restorano virto Valstiečio namais. O vėliau ko tik čia nebuvo: taupkasė, stomatologinė poliklinika, Lenino premijų komitetas, įvairiausios kontoros... Pagaliau, 1989 m. pastate atsidarė žinomas teatras "Šiuolaikinės pjesės mokykla", gyvuojantis iki šiol.

Rotšildai valandai

Kiekvienas Gėlių bulvare rasdavo savo šventę. "Tada švęsti, žiaumoti, mėgautis gyvenimu: žemyn Sodų, link Samotiokos, iš ten į Gėlių bulvarą, ten šurmulys, žmonės, cirkas, turgus, taksi, čigonės, komisinė, kino teatras – ko širdis geidžia..." – rašė Jurijus Trifonovas. Centriniame turguje, jo ištisus metus vaisius pateikiančioje didybėje, maskviečiai palikdavo paskutinius pinigus, pasijausdami vos ne Rotšildais. Kalbėjosi su raudonanosiais klounais, besisukinėjančiais prie įėjimo į cirką,. Nusipirkę į dangų traukiančius balionus ir cukraus vatos, patraukdavo į bulvarą... Moscow: Cvetnoi bulvar: Sculpture `Turk`

O kas dabar? Panašu, kad Gėlių bulvaras paėmė taimautą. Atsidarė dvi metro stotys – "Trubnaja" ir "Gėlių bulvaras", tačiau be perstojo vyksta statybos. Todėl šaligatviai vietomis siauri ir žmonių upeliai, ypač piko valandomis, sunkiai prasiskverbia tarp begalinių staliukų su piniginėmis, kojinėmis, knygomis – matyt, atsiliepia prekybinės vietovės šaknys. Eilinį kartą šalia cirko ketina atgimti Centrinis turgus. Kol kas tą vietą pridengia statybų tvora ir raibusis tinklas. Ugnimis žybčioja daugybė kavinių ir kavinukių. Iškabos lenda viena ant kitos. Kirpykla "Svajonės išsipildo", drabužių taisykla "Marusia"... Gatvė kvepia keptomis vištomis. Švyti parduotuvėlių vitrinos, kur galima nusipirkti Pelenės batelius, pilną "baksų" lagaminėlį arba 'ultragarsinį nuotolio matuoklį su lazerio taikikliu". Įvairiaspalvėmis švieselėmis šviečia medžiai priešais cirką... Įprastas Maskvos gyvenimas. Ar Gėlių bulvaras vėl taps patrauklia ir širdžiai miela vieta ne tik jo gyventojams ar turintiems sentimentalių prisiminimų? Pažiūrėsim. Palauksim.


Pastabos

1) Triprūdžių skersgatvis - gatvė Maskvos centre Presnes ir Tverės rajonuose. Jo pavadinimas suteiktas pagal tris tvenkinius, 17 a. buvusiais patriarcho sodyboje. 19 a. pradžioje tvenkiniai buvo užpilti. Beveik visi pastatai skersgatvyje turi savo istoriją.
Cvetajeva4), pati jame gyvenusi, Triprūdžių skersgatvį aprašo eilėraštyje „Tu, kurio sapnai neprabudus...“.
Tikslesnė jo vieta:  Masyve tarp Bolšaja Sadovaja, Tverės gt. ir Tverės bulvaro. Prasideda nuo Jermalajevo ir Blagoveščenskij skersgatvių kampo ir eina iki Bolšoi Palaševskij skersgatvio. Artimiausios metro storys: Tverės ir Puškino. Artimiausi garsesni objektai: Bulgakovo, Šiuolaikinio meno muziejai, Maskvos dramos teatras.
Pastaba: 2 km (30 min. pėsčiomis) nuo Gėlių bulvaro (metro Cvetnoi bulvaras) – lygiagrečiai Sodų žiedui.

2) A. Levensono greitaspaudės draugija - viena žinomiausių Rusijos leidykla ir tipografija, įkurta 1881 m. Pradžioje turėjo nedaug užsakymų. Po kelių metų ėmė spausdinti „Dienos naujienas“. 1900 m. pagal F. Šlechtelio3) projektą Triprūdžių skersgatvyje pastatytas vienas gražiausių pastatų Maskvoje. Tipografija veikė iki 1917 m., kai buvo nacionalizuota, o visai veikti liovėsi 1924 m.

3) Fiodoras Šlechtelis (1859-1926) – rusų architektas, tapytojas, scenografas, moderno atstovas. Sukūrė per 210 architektūros darbų, kurių dauguma Maskvoje ir Pamaskvėje. 2016 m. jo vardu pavadintas bevardis pravažiavimas, greta kurio buvo 5-i su juo siejami statiniai.

4) Marina Cvetajeva (1892-1941) – garsi rusų poetė, prozininkė, vertėja. 1922-39 m. gyveno emigracijoje, pabaigoje praktiškai skurde. Grįžus į TSRS praktiškai jau nieko nekūrė. Baigė gyvenimą savižudybe (pasikorė).

Moscow: Cvetnoi bulvar Lietuvos gotika
Šuolis iš savęs
Kur gieda angelai...
Rusijos istorijos erdvės
Lenino mauzoliejaus mistika
Ūlos kraštas senovėje
Galios vietos: Optina
Lermontovas: paskutinė diena
Juodasis arapas Baltarusijoje
Maksimas Gorkis atmetus mitus
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Vilkaviškis iki 19 a.
Birutės kalno alkos kalendorius
Karolio Europa ir jos slinktys
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Tolstojus: Kita asmenybės pusė
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Pirmoji pasaulio šypsena
Senoji Buivydžių bažnyčia
Prie Baikalo: Irkutskas
V. Vekeroto galerija
Slontaho šventykla
Salantų parapija
NSO puslapis
Skaitiniai