Istorija, turinti sąsajų su Lietuva

Kur gieda angelai...  

Mūsų tėvynės, krečiamos religinių skandalų, platybėse jį surasti turėjau pati. Batiušką – reportažo herojų, šventiką – ne glamūrinį, kaime, nesavanaudį ir maldingą.

Pagal keliautojų, užklydusius į šias vietas, pasakojimus suradau Mlevo. Senovinis kaimas tiesiog viduryje tarp dviejų sostinių, bruknynų, grybynų, lapynų ir vilkynų. ... Mleve, sakė, gyvena nepaprastas batiuška...

Nuo Velykų dar liko nesupelijusio pyrago. Girgžda senos grindlentės, atsiduoda drėgme. Pas vienišą, vos bepaeinančią senolę Niną, ištikimą tikinčiąją, gyvenančią neleistinu jos amžiui 6 km atstumu nuo cerkvės, dar nuo Velykų – padengtas stalas. Tėvas Vladimiras su motinėle sutiko mane tuščioje stotelėje ir atvedė į svečius pas senolę, kurią ką tik 6-ą ryte, nuprausė savo pirtyje. Senolei Ninai vietos tėvelis – ir „greitoji“, ir gaisrinė, ir pagalbos tarnyba, ir psichologinė tarnyba, ir, kai prireikia, taksi.

Ant stalo – varškės sūris stiklainyje. Valgau ir klausau pasakojimų iš Mleko parapijos. Jie nepaprasti. Juose nėra nieto tarpinio, pilka. Netikėjimas – tai kovingas, religingumas – tai iki pat stebuklų, kurie Mleko tėveliui tokie pat natūralūs, kaip vaivorykštė danguje: nutinka, ir tiek. Bent jau todėl, kad, jei įsižiūrėsi stebuklus, ne taip matoma buitis.

Iki antrojo atėjimo

- Ei, merginos! – pirmi žodžiai, kuriuos išgirdo tėvas Vladimiras ir motinėlė Aleutina, pasirodę kreivoje Mleko gatvelėję prieš 12 m. “Mudu gi abu juodai apsirengę iki pėdų, o vietinio gyventojų akys apmusiję…”

Iš kadaise legendinių (dar senovės rusų kunigaikštienės Olgos) laikų Mleve liko užliejama pieva, kurioje šurmuliavo garsioji Novgorodo mugė, ir reta cerkvė, „Rusijoje vos trys tokios tebus“, dydžiu nusileidžianti tik Spaso-Georgijevo Kristaus Gelbėtojo cerkvei, kurioje mišios laikytos ir totorių-mongolų jungo metu, ir per Antrąjį pasaulinį karą, nenutraukiant nė dienai. Iš čia, cerkvės varpinės, matosi tėvelio „eparchija“: spindinčios upės vingis, kurios krantuose buvo, tačiau pražuvo, vienuolynai, vieta, kur po žeme prasmego koplytėlė kartus su besimeldžiančiais, ir pustuščių, nusigeriančių, „bevaikių“ kaimų, tirpstančių akyse: kiekvienais metais „išeina“ po vieną namą...

Kiek tėvelių skubėjo iš čia, iš alkanos vietos, į sočias miesto vietas. „Tėve Vladimire, o kaip jūs čia užstrigote? – dažnai klausia Mleko batiuškos. „Nu kam savo bobutes numesiu? O ir cerkvės gaila, - nustebęs atsako. – Juk apie jį Joanas iš Kronštadto, amžiaus pradžioje laikęs liturgiją ir čia palikęs savo apdarus, siuvinėtą ryškiomis spalvomis, sakė: ‚Stovės iki antrojo atėjimo‘“.

Savo pirmas mišias, prieš 12 m., tėvas Vladimiras Safronovas laikė šventojo apdarais: nebuvo pinigų saviems...

Mleko parapijos buitis ir stebuklai

Kadaise buvo radistu laivyne, skraidė jūrų aviacijoje, tačiau pačiais niūriausiais tarybiniais laikais pro karininko marškinių praskiepą žvalgėsi kryželis. Gyveno Kaliningrade. Cerkvių ten nebuvo – su žmona pasimelsti važiuodavo į Lietuvą. Kai galų gale mieste pastatė cerkvę – buvo pirmaisiais, kurie ten susituokė. Tėvas Vladimiras buvo zakristijonu, imdavo be eilės budėjimus, kad tik galėtų būti mišiose. Išėjo į pensiją. Priėmė įšventinimus.

- Ši cerkvė mane pati pasirinko.

Batiuška su motinėle – miesto žmonės, o Mleve: kačerga, krosnis, puodšakės. Pradžioje apsigyveno sargo būdelėje kapinėse. „Ilgai patys kūrenomės, kol neatėjo totorius-krosnininkas ir nepasakė: ‚Yra jūsų Dievas: ugnis jau senai sieną u- krosnies laižo, vos nesudegėte. Argi ne stebuklas?‘“

Elektros cerkvėje nebuvo, mišių metu užšaldavo taurė su vandeniu, šalo rankos. Susirgo plaučių uždegimu.

- Gulim su temperatūra, pinigų – teliko 10 rublių, o duona tada 5 rublius kainavo; staiga žmonės iš miesto atvažiuoja. Sakau jiems, nueisiu duonelės nusipirkti, o tai visai nėr kuo pavaišinti. Jie: eik, eik. O patys iš paskos – ir visą krautuvę supirko; aš vėliau visą žiemą tikintiesiems dalinau. Sakysite, ne stebuklas? O dabar tu, motinėle, apie svarbiausią papasakok!

- Nebuvo su kuo skambinti, mes jau svajojom, kad reikia kur nors surasti deguonies balioną, jį perpjauti – ir taip pasidaryti varpą. Ir staiga numirė čia vienas vyras, Pazuchinas...

- Ir aš jam daviau paskutinį patepimą, - pasigriebia batiuška. – O vėliau ateina jo sūnus ir klausia, kuo gali padėti. Papasakoju apie savo svajonę... Pro dviejų savaičių skambutis: „Kurioj vietoje varpą iškrauti?“ Atvežė! Nueinu pas motinėlę, sakau, atspėk, koks stebuklas nutiko. Ji: „Nejaugi mašiną padovanojo?“ Aš: „Imk aukščiau: varpą!” Sėdim, abu raudam..

Mašina – tikinčiojo iš Maskvos dovana ir atvažiuojančių vasarotojų, kurie kunigiškąją buitį žiūri per sostinės skandalų prizmę, priekaištų objektas.

- Pirmais metais mudu su motinėle – o ji pas mane ir giesmininkė, ir iždininkė, ir zakristijonė – pėsčiomis vaikščiojome po kaimas, po trobas. Vieną Kalėdų savaitę reikėjo apeiti visus mano „eparchijos“ kaimus, o tai 200 km mūsiškėms kojelėms. Einam, visus daiktus su savimi nešamės, minus 30^o, ir kartą motinėlei pėdkelnės prie kojų prišalo. Aš jai sakau: “Nagi marš basa!” Ji nuėjo kilometrą, kojos sušilo, ėjom toliau...

- Vaikščiojom, - antrina motinėlė Aleutina, - su tėveliu po namus, prašėme aukoti cerkvei: mums beveik neduodavo, keiksnojo. Na ką ten: net tie, kurie norėjo ateiti į mišias, bijojo į cerkvę užeiti: ankstesnis tėvelis be kryželio į vidų neleido, su krepšiais neleido, griežtas buvo...

O prie tėvo Vladinimo taip tapo:

- Matau, girtas ateina pas mane, sako: „Valgyti noriu“. Negi jam sakysiu: „Eik į cerkvę, melskis?“ Aš jam sakau: „Užeik, duosiu bulvių...“

Tokie stebuklai... Ikonos verkia Mleve. Cerkvėje ir pas tėvelį namuose. Ir nukryžiuotieji. Sako, žmonės išsigydo vėžį prie Martos-posadnikienės kapo, kuris 3 m nuo sargo namelio. „Pati cerkvė turi milžinišką maldos galią. Moteris iš Udomlės iki 40 m. bevaikė buvo, atvažiavo pas mus – dabar sūnui 5-ri:. Cerkvėje angelai. “Vyrų choras – graikiškai... Pradžioje bijojau sakyti: dar pasakys, kad tėveliui baltoji karštinė, tačiau vėliau ir patys tikintieji ėmė patvirtinti: uždarytoje cerkvėje mato degančią šviesą ir nepaprastus balsus girdi“.

Ir nėra eilės prie Mlevo cerkvės, kaip prie Kristaus Gelbėtojo cerkvės, kai į ją atvežė stačiatikių šventenybę ir uždarė visą Maskvos centrą. Ir kažko Mlevo stebuklais tiki labiau: jie tokie kasdieniai, artimi, ranką ištiesi – ir gali paliesti aliejaus lašą, tekantį Atpirkėjo ant kryžiaus koja,, - ir niekas už tai neišbars. Čia, angelai ir geria karčiąją, taip lengva tikėti tėveliu, kai jis skelbia akivaizdžias tiesas tarsi aukšta gaida:

- Mudu su motinėle prieš kelis metus patekome į avariją; tad mane 7-ą dieną iš ligoninės išvijo: žmonės pas mane ėjo ir ėjo, - kas su bėda, kas patarimo. Kad ir mirčiau – turiu jiems tarnauti. Aš gi prisiekiau, tam paskirtas buvau...

Per 12 tėvo Vladimiro tarnybos metų, kai pradžioje vietiniai Safronovams neleido vandens iš šulinio pasisemti („O aš upę peržegnoju ir iš jos semiu“), o, būdavo, iš daržo ir bulves vogdavo, išmoko gerbti jo sunkų darbą ir stebuklais persmelktą buitį. Padeda remontuoti cerkvę, per šventes joje būna keli šimtai žmonių...

- Na kiek padeda, kiek prakeikia, o į cerkvę juk iš tikro vis tiek nevaikšto!.. Vienas man sako: „O juk aį dabar kaip: nakčiai su jumis pasikalbu. „Ramios nakties, tėveli, ramios nakties, motinėle!“ – pasakau. Argi tai su manimi kalbėtis reikia?

- Kaip jūsų jėgos nepalieka – jei viskas veltui?

- Atsiskyrėliai vienuoliai sakė: ‚Išsigelbėsi pats, aplink tave išsigelbės šimtai...“

Sudedu delnus laiveliu, prieidama palaiminimo prieš atsisveikindama, - ir mano lavelis neteisingas. Tėvas Vladimiras tylomis mane pataiso: deda dešinę ranką ant kairiosios – tyli. Ir aš matau, kokio švelnios jo akys. Jis išsigelbės.

Polina Ivanuškina, Tverės sritis

Irkutskas - prie Baikalo
Ugnies kultas Rusijoje
16 a. kultūros paminklas
Rusų vienuolio vaizdinys
Kai Dubičiai miestu vadinti
Pamaskvės dvasingas perlas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Kaip Vladimiras priėmė stačiatikybę
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Umai – lyginamoji charakteristika
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Gotika Triprūdžių skersgatvyje
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Eurazijos pagrindai
Po gulbės sparnu
Sliedovikų magija
Senybos kelias
Angelai
Vartiklis