1801 m. – prieš patekant naujai saulei

Taip pat skaitykite Gausas – iškirstas langas į 19 a.  

Naujojo amžiaus pirmąjį vakarą italų astronomas Dž. Pjacis1) atrado naują planetą, kurią stebėdamas tris naktis persišaldė ir atgulė, o kai pasveiko, nesugebėjo atrasti savo „bėglės“. Juk ji mažylė lyginant su prieš 20 m. Heršelio atrastu Uranu. Iš netekties kartėlio Pjacis sušuko visai Europai: ei, kolegos, padėkite grąžinti! Tie nieko nerado, tačiau vienam toptelėjo: juk ko nesimato, galima paskaičiuoti. Ir kreipėsi į jaunesnįjį draugą Karlą Gausą, neseniai išgarsėjusį nepaprasta teorema: kad taisyklingo 7-kampio negalima nubrėžti vien skriestuvo ir liniuotės pagalba, o, tuo tarpu, 17-kampį – galima (daugiau apie tai >>>>>). Ne astronomo jėgoms tą stebuklą suprasti, bet gal jaunasis matematikas gali padaryti stebuklą danguje pagal astronomų užsakymą?

Ir neklydo! Iš trijų Piacio stebėjimų duomenų Gausas kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo gana tiksliai paskaičiuoti bėglės planetos orbitą – tiek tiksliai, kad jo draugas Olbersas atrado Cererą pirmąją stebėjimo naktį, prieš šimtinę metų tai įstengdavo tik Halis – su Niutono parama. Tai negi Gausui lemta Niutono įpėdinio lemtis? Karlas Gausas

Pats Gausas taip nemano – jam trūksta fizikinės intuicijos, kaip šios trūko ir Oileriui. Tačiau ant Gauso krito Dekarto šešėlis – jis beveik kiekvienam geometrijos uždaviniui sugeba sutverti naują pasaulį, kuriame tas uždavinys tampa išsprendžiamu. O jei ne – tada matomos kliūtys, trukdančios sprendimui. Pvz., 7-kampiui tokia kliūtimi tapo dvejeto bet kurio laipsniu nesidalijimas iš 6 – o tai neleidžia skriestuvu ir liniuote nubrėžti 1o kampą. Bet jis nurodė būdą bet kurio p-kampio (kai p=17, 257, 65537, …) brėžimo būdą.

Gaila, Gausui nepavyko rasti naujų pirminių Ferma skaičių. Akivaizdu, kad tam reikia kurti ypatingą algebrinį pasaulį, bet dar neaišku kokį. Tuo tarpu Gausą užėmę kitos idėjos. Jei jam pavyko įrodyti kai kurių konstrukcijų nesukuriamumą, ar ne laikas paieškoti kelio kai kurių įrodymų negalimumui? Pvz., apie Euklido postulato apie lygiagrečias tieses neišvedamumo iš kitų Euklido aksiomų? Gausas jau senokai įsitikino, kad tas išvedimas negalimas – kai tik sužinojo, kad sferos geometrija nėra euklidinė. Joje visai nėra lygiagrečių linijų, nes bet kurios svi „tiesės“ kertasi dviejuose taškuose. Bet juk jei taip žlugo hipotezė apie lygiagrečios tiesės buvimą, tai gali žlugti ir hipotezė apie jos vienatinumą. Tereikia sugalvoti uždarą paviršių, kuris aplink kiekvieną tašką panašus ne į kaušelį, o į balną; ir dar – su vienodu kreivumu visuose taškuose. Tai Gausui nepavyksta – ir jis dar daug metų tylės apie savo išmonę. Visai kaip tylėjo Niutonas apie gravitacijos prigimtį ar chemines jėgas...

O štai Oileris netylėjo nei apie savo pergales, nei apie pralaimėjimus! Tad visa Europa užgniaužus kvapą skaitė jo nesuskaičiuojamus straipsnius – o greta jo, ar toli nuo jo, kilo daugybė mėgdžiotojų.

O tuo tarpu Napoleonui vien Prancūzijos neužteko – jaunajam korsikiečiui reikia visos Europos. Visa laimė, kad jis gavo gerą išsilavinimą: ne tik karinį, bet ir politinį bei mokslinį. Jis žino, kad savarankiškumas mokslininkui tiek pat svarbus valstybės klestėjimui, kiek ir pirklių bei gamybininkų savarankiškumas. Be to mokslininkus gerokai lengviau valdyti: jie retai slapukauja ir vagia. Tačiau juos labai sunku centralizuoti – ko norėtų kiekvienas imperatorius. Štai Prancūzijoje po Pranciškaus I2) tėra viena mokslo sostinė – Paryžius; o tam, kas remia mokslininkus, tam paklūsta visa Prancūzijos mokslo bendruomenė. Kas kita Vokietijoje – ten kiekvienas kunigaikštis įsikūręs po savo universitetą, vietinio patriotizmo lopšį. Net jei Napoleonas įveiks visus vokiečių kunigaikščius, net jei jie pasirinks jį savo cezariu – jis vis tik neįstengs valdyti visų vokiečių mokslininkų. Taigi, iš vokiečių nuolat teks laukti sabotažų. Kaip išspręsti tą problemą bent 20-čiai metų pašonėje turint nepaklusnią Angliją ir nerūpestingą Rusiją? Tai imperatoriaus galvai nesuvokiama. Ir neverta iškelti šio klausimo mokslo vyrų sprendimui – nes ims ir atsiras koks naujasis Hobsas ar Makiavelis, kuris moksliškai įrodys Imperijos silpnumą tarp moksliškai prakutusių nacijų. Napoleonui tai neparanku, tad jis nesiims Getinberge globoti Gausą ar Berlyne - Humboltą. Va jei jie atvyktų į Paryžių!...

Tačiau jaunasis Humboltas Paryžiuje neturi ką veikti; jis geografas, biologas ir geologas, tak jo karalystė yra visas pasaulis ir jis nepripažįsta valstybių sienų. Dviese su prancūzu Eme Bonplanu4) naršo po žaliąją Amazonijos jūrą; du jaunuoliai plauko indėnų kanoja ir lydimi indėnų po nesuskaičiuojamus Orinoko5) ir Amazonės intakus – ir neblogai sutaria su tais ateit „laukiniais“, taip pat įsimylėjusiais savo nuostabią gimtinę, lietingas tropikų džiungles.

Europiečiu reikia daugybės metų, kad nors truputį suvoktų tą stebuklą. Humboltui ir Bonplanui jis jau prasiskleidė, - ir jiedu dar tris metus jį tirs. Milžiniška augalijos įvairovė šokiruoja botaniką Bonplaną, o daugybė gyvūnų maitinimosi grandžių įvairiose selvos ir pampos vietose žadina Humbolto vaizduotę. Nuo šiol pagrindine jo specializacija taps lyginamoji biocenozių ekologija - dar neįvardinta, kaip ir lyginamoji europiečių ir azijiečių lingvistika.

Tą mokslą jo neįsisąmoninę pradėjo britų misionieriai neseniai užkariautoje Indijoje. Pradžioje jie išgirdo vietinius žodžius: Agnis, vadaras, Surja, patchas, mritja*)... – ir suvokė, kad juos iš klausos suprastų bet kuris romėnas ar helenas. Taip buvo ir Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją metu. O kas papasakos apie pirmąjį kontaktą? Gal atsakymas kur nors po Artimųjų Rytų smėlynais – kai dar neseniai po jais gulėjo nedidelis granito obeliskas prie Aleksandrijos6)?

Tačiau Egipte, matyt, iki pirmųjų graikų atvykimo niekas jų kalbos nesuprato. Tuo tarpu Irane buvo kitaip: imkim pirmuosius skaičius persų kalba: Jak, Du, Se, Čor, Piandž, Šaš – juk juos taip tarė Didžiojo Kiro kariai. Vadinasi, jie turi būti išlikę ant karalių kapų, šiandien vadinamų Nakš-i-Rostomu7). Ten jie užrašyti dabartiniams persams nesuprantamu dantiraščiu. Tačiau kas sukliudys juos perskaityti filologui Grotefendui8) – kol kas dar Getingeno mokyklos mokytojui.

Po poros metų šis jaunasis mokytojas perskaitys Kiro ir Darijaus epitafijas ir nustatys pirmąsias persų (ir aramėjų!) dantiraščio raides. Tada tuo pasiremdamas britas Roulinsonas perskaitys Darijaus biografiją Bechistune – toji trilingva atkels vartus į senovės Akado ir Elamo pasaulius. Aleksandras juos tik pavergė, bet nespėjo pažinti. Tas uždavinys atiteko Napoleono amžininkams. Jie jį įveikė, kaip britas Edvardas Gibonas9) įveikė Romos saulėlydžio apmąstymus, tuo užimdamas tarpe tarp Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų.

Gibonas pirmąkart pateikė įtikinamą barbarų persikėlimą tarp dviejų antikinių imperijų, įkurtų Aleksandro ir Cezario. Kai išsilavinusių Eladės ir Italijos polių civilę demokratiją daugeliui amžių pakeitė karinė gaujų ir draugovių, atėjusių iš visų pasaulio kampelių (nuo Skandinavijos iki Arabijos, nuo Ispanijos iki Kinijos) demokratija, tasai puošnus ir kruvinas amžius trukęs chaosas britų istorikui sukėlė tokį džiugesio pliūpsnį, kad jis nekreipė dėmesio į pasaulinių religijų vaidmenį perduodant antikinių civilizacijų paveldą naujiesiems barbariškiems įpėdiniams.

Ar Gibonas gyvenimo pabaigoje susimąstė, kokias amžinąsias institucijas būsimiesiems barbarams perduos britų, vokiečių ir prancūzų imperijų paveldas? Ar jis mintyse palygino Niutono laikų Karališkąją draugiją su Euklido ir Archimedo laikų Aleksandrijos muziejumi? Apie tai nesužinosime; tokie klausimai britų istoriką Toinbį10) sudomins tik 20-e amžiuje – dviejų Pasaulinių karų ir daugelio barbariškų revoliucijų fone.


Papildymai

*) vadaras – vanduo; patchas – kelias (angl. path); mritja – mirtis

1) Džiuzepė Pjacis (Giuseppe Piazzi, 1746—1826) – teatinų vienuolis, teologijos ir matematikos profesorius, italų astronomas. Jo iniciatyva Palerme pastatyta observatorija (1791). Sudarė du žvaigždžių katalogus. 1801 m. sausio 1-ąją atrado nykštukinę Cereros planetą. Ji taip pat nustatė, kad Gulbės 61 turi nemažą judėjimą, kas leido Beseliui ją pasirinkti paralakso tyrinėjimams.
Jo vardu pavadinti krateris Mėnulyje bei asteroidas 1000.

2) Pranciškus I (Francois I, 1494-1547) – Prancūzijos karalius (1515-1547), absoliutizmo šalininkas.
Prijungė Bretanę, apribojo parlamento teises, didino mokesčius. Persekiojo evangelikus reformatus ir radikalių minčių reiškėjus; 1545 m. surengė valdensų žudynes.
1530 m. įsteigė pasaulietišką universitetą – Karališkųjų lektorių kolegiją (nuo 18 a. Prancūzijos kolegija).

3) Aleksandras Humboltas (Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt, 1769-1859) – prūsų geografas, fizikas, meteorologas, gamtininkas, keliautojas (1799-1804 po Lotynų Ameriką), ir romantinės pakraipos rašytojas. Buvo žinomo lingvisto ir filosofo Vilhelmo jaunesniuoju broliu. Jo veikla botanikos srityje padėjo pagrindus biogeografijai.

Kėlė idėjas apie organinio pasaulio priklausomybę nuo geografinės platumos ir absoliutinio aukščio. Sukūrė vidutinių temperatūrų žymėjimo izotermomis metodą.
Jo vardu pavadinta „jūra“ Mėnulyje.

1859 m. kovo 2 d., 89 m. amžiaus, Berlyno laikraščiuose paskelbė prašymą nepaversti jo namų adresų kontora, nes jis jau neturi jėgų atsakyti į šimtus gaunamų laiškų. Naktį prieš gegužės 6 d. jis užmigo, kad daugiau nepabustų.
Netrukus Berlyno spaudoje pasirodė anoniminis pasakojimas apie jo paskutines gyvenimo valandas. Prieš pat mirtį mokslininko langų langinės buvo atidarytos ir saulės šviesa užliejo kambarį. Mirštantysis sušnabždėjo:
- Kokie didingi šie spinduliai! Atrodo, kad tie tarsi kviestų mane į dangų!
Deja, apie šių žodžių tikrumą nieko negalime pasakyti.

4) Aleksandras Bonplanas (Aime Jacques Alexandre Bonpland, 1773-1858) – prancūzų geografas, keliautojas, tyrinėtojas gamtininkas ir botanikas. Tyrinėjo Ispanijos valdas Amerikoje (1799-1804), vėliau vėl buvojo Amerikoje (nuo 1816 m.), kur teko pabūti ir kaliniu; Amerikoje ir mirė skurde.

5) Orinokas (Orinoco) – viena didžiausių Pietų Amerikos upių, kurios ilgis 2140 km. Prasideda Gvianos plokščiakalnio pietvakariuose, 1074 m aukštyje virš jūros lygio. Teka per Gvianos žemumą Venesuelos teritorija dideliu lanku nuo Brazilijos pasienio, palei Kolumbijos sieną ir įteka į Atlanto vandenyną. Žiotyse Orinokas suformuoja didelę pelkėtą deltą.

6) „Kleopatros adata“ – dviejų sfinksų „saugomas“ egiptietiškas obeliskas Londono centre: 18 m. aukščio ir 186 t svorio. Jis Asuano akmens skaldyklose iškirstas 2 tūkstm. pr.m.e. Ant jo yra Tutsio III simboliai. 19 a. pradžioje jau buvo užklotas smėlynų. Egipto valdytojas M. Ali britams padovanojo 1819 m., tačiau iš Aleksandrijos išsivežtas tik 1877 m.

7) Nakš-i-Rostomu (Naqsh-e Rustam) – archeologinė zona 6 km į šiaurę nuo Persepolio Irane. Vietovė garsi uolų reljefais (seniausi priskiriami 1000 m. pr.m.e.) ir valdovų kapais.

8) Georgas Grotefendas (Georg Friedrich Grotefend, 1775-1853) – vokiečių filologas, senovės tyrinėtojas. Dantiraščio iššifravimo pradininkas (kitęs lažybų su pažįstamu iššifravo 1621 m. Persepolyje rastą užrašą). Daugiau apie tai skaitykite >>>>>

9) Edvardas Gibonas (Edward Gibbon, 1737-1794) – anglų istorikas ir politikas, garsus „Romos imperijos nuopuolio ir žlugimo istorija“ (1776-88).

10) Arnoldas Toinbis (Arnold Joseph Toynbee, 1889-1975) – britų istorikas, istorijos filosofas. Didžiausiu jo veikalu yra 12 tomų „istorijos studijos“ (1934–1961).

Galilėjus ir jo amžius
Trumpa laiko istorija
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Einšteino vieta pasaulyje
Nekritinė stygų teorija
Pasikėsinimas į multivisatas
Mitas apie laiko pradžią
Gausas – iškirstas langas į 19 a.
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Hokingas – nenurimstantis invalidas
Jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Matematikai: Davidas Hilbertas
Matematikai: Anri Puankarė
Kvantinio pasaulio katinai
Higso bosono vieta
Gyvenimas po mirties
Matematikos keliu
Laivai iš ledo
Stikliniai laidai
Topologija
Vartiklis