VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos; Lietuviai A. Mickevičiaus paskaitose. Vartiklis

VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos

Tuo metu vykstantys poslinkiai ryškiausiai atsispindėjo romantinės srovės literatūroje. Jau 18 a. viduryje imta gana gausiai leisti lietuviškus elementorius, kurių amžiaus pabaigoje per metus buvo parduodama maždaug po 1000 egz. 1794 m. sukilimo metu kilo poreikis naudoti lietuvių kalbą politiniams leidiniams. Pastebėta, kad tuo metu A. Tyzenhauzui¹⁾ renkant moksleivius iš valstybinių ekonomijų į Gardino profesines mokyklas, gabiausieji buvo iš Šiaulių ekonomijos – o juk ten sukilėliams vadovavo patys valstiečiai. 18 a. pab. susiburia inteligentų grupelė, jau 19 a. pradžioje paberianti lietuviškų raštų (D. Poška²⁾, J. Giedraitis³⁾, D. Mogėnas⁴⁾, A. Strazdas⁵⁾ ir kt.)

VU etninė sudėtis tuo metu nebuvo vienalytė, jame buvo nemažai užsieniečių. Vis tik kai kurie (S. Jundzilas⁶⁾, K. Kantrimas, J. ir A. Sniadeckiai) nepritarė svetimšalių kvietimui, aiškindami, kad tie nepažįsta krašto, kultūros ir tegali padėti tik mokslo tiriamuosiuose darbuose, o ne pedagogikoje.

Tarp atvykėlių lyderiu buvo antikos žinovas G.E. Grodekas⁸⁾ iš Gdansko, kurio kursai paveikė A. Mickevičiaus, S. Stanevičiaus⁹⁾, S. Daukanto¹⁰⁾, S. Valiūno¹¹⁾ mintis apie estetinę kultūrą ir neohelenistinį požiūrį į antikinę literatūrą, kurią, anot Grodeko, reikia nagrinėti glaudžiame sąryšyje su visa tautos kultūra, nes ji yra jos dvasios išraiška.

Universitete dirbo nemažai iš LDK teritorijos kilusių žmonių, o taip pat atvykusių iš Lenkijos. Vieni jų mokėjo lietuviškai, kiti buvo kilę iš baltarusiškų ar ukrainietiškų sričių, - tačiau visi jautė tam tikrą kultūrinį bendrumą.

1810 m. D. Poška universiteto tarybai atsiuntė įvertinimui pluoštą lietuviškos poezijos. Įdomus pats faktas, kad siuntė lietuviškas eiles, ir kad jos buvo skaitomos. Iš profesorių, palikusių raštų apie lietuvių kalbą, minėtinas Kražių mokyklos absolventas matematikas Z. Niemčevskis²²⁾, kuris, studijuodamas užsienyje, parašė prancūzui Maltebronui¹²⁾ du skyrius apie Lietuvą ir lietuvių kalbą jo knygai „Senosios ir dabartinės Lenkijos paveikslas“ (1807). Taip pat jis parašė teigiamą recenziją A. Butkevičiaus¹³⁾ mokykloms parengtai lietuvių ir lenkų kalbų gramatikai (1811) – kurią universiteto cenzūra kažkur pražudė ir dėl kurios atkakliai kovojo V. Valmikas. Gaila, bet daugiau lietuvių raštijai kažkuo konkrečiu nusipelnusių dėstytojų, atrodo ir nėra. 1803-04 m. bandyta per mokyklas parinkti žinių apie lietuvių kalbą ir tautosaką (visai ne universiteto iniciatyva), bet konkrečių pasiekimų negauta.

Buvo rūpinamasi lenkų kalbos stiprinimu (J. Sniadeckis). Universitetas įpareigojo mokyklų vizitorius sekti, kad visi moksleiviai jau nuo pirmosios klasės puikiai kalbėtų lenkiškai. Mokytojams buvo nelengva „pralaužti“ lenkiškai nemokančius vaikus, ką pastebėjo ir atvykęs prof. F. Golianskis¹⁵⁾, pasiūlęs tose srityse, kur vaikai temoka lietuvių kalbą, dėstyti gimtąja kalba. Į tą pasiūlymą praktiškai nereaguota – kirtosi su bajoriją vienijančiomis lenkiškomis tendencijomis.

Universiteto cenzūros komitetas trukdė lietuviškų vadovėlių pasirodymui, - bijota, kad ji gali tapti ir inteligentijos vartojama kalba. 1830 m. išleisto lietuviško aritmetikos vadovėlio recenzentas, be metodinių priekaištų, nurodė, kad tokia kalba dėstyti nereikėtų. Šis argumentas išliko iki 19 a. vidurio; antai istorikas M. Balinskis buvo prieš, kad lietuvis valstietis lavintųsi lietuviškai (atseit, tai jam užkirs visus kelius. Bet gausėjanti lietuvių inteligentija pasiekė, kad cenzūros komitetą įsileistų ir lietuviškai mokantį narį.

Universiteto komitetas nesirūpino lietuvių kalbos dėstymu parapinėse mokyklose. Težinoma vienintelė Joniškėlio mokykla, kurios nuostatuose (1810) buvo įrašytas universiteto reikalavimas, kad mokytojai mokėtų lietuviškai (jį padarė matyt nuostatus sudarinėjęs K. Kantrimas, 1822 m. universitetui surašęs visą memorandumą dėl lietuvių kalbos lektorato ir viešumo teisių).

Tiek kitokių, bet artimų pozicijų laikėsi „Nenaudėlių“ draugijos¹⁶⁾ dėstytojai, leidę satyrines „Gatvės žinias“ (Wiadomosci brukowe). Daugeliui rašinių jie rinkosi tariamai drevėje rastą lietuvišką mokslinį rankraštį – taip jie juokėsi iš kai kurių to meto žmonių, maniusių, kad lietuvių kalbos raštija tetinkama tik liaudžiai. Inteligentams tai tekėlė tik šypseną, tačiau tas šaipymasis ir „nenaudėlių“ pasirinktos lietuviškos (ne antikinės) slapyvardės rodė, kad stiprėja lietuvių kalbos vertinimas. O tuo metu ėmė formuotis ir mintis, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės yra neatskiriama ir pagonybė.
Tarp kitų ženklų, reiktų vertinti ir prolenkiškų pažiūrų literatūros dėstytojo L. Borovskio¹⁷⁾ raginimą domėtis folkloru.

Kiek kitaip vystėsi istorija ir teisės istorija. 19 a. pradžioje išaugo istorijos mokslų reikšmė, sustiprėjo autentiškų istorijos faktų vertinimas, todėl pagyvėjo jų rinkimas bei dokumentų tyrinėjimai. Tuo metu VU ėmė garsėti lenkų istorikas J. Lelevelis. Laikydamasis senų unijinių pozicijų, jis pritarė Lietuvos istorijos tyrinėjimams, o ir pats parašė mažą skyrelį apie Lietuvą mokykloms skirtame Lenkijos istorijos vadovėlyje. Be to, išleido studijėlę apie lietuvių kilmę. Kiek vėliau (1829 m.) D. Poška pageidavo, kad vadovėlį rašytų gerai lietuviškai mokantis lietuvis – ir ne dvasininkas, kad galėtų bešališkai vertinti pagoniškąją ikiunijinę Lietuvą.

Specialiai Lietuvos istorija domėjosi Ignas Onacevičius¹⁸⁾, pirmasis statistikos kurso pabaigoje dėstęs Lietuvos istoriją. Jo bičiuliu tapo S. Daukantas, palaikęs ryšius iki pat jo mirties. Paminėtinas ir teisės istorikas I. Danilevičius¹⁹⁾, bandęs atskleisti Lietuvos teisės specifiką. Teisininkas J. Jaroševičius²⁰⁾ beveik kartu su S. Daukanto „Būdu“ išleistoje tritomėje Lietuvos kultūros apybraižoje (1844) pažymi, kad lietuvių kalba ima atgyti. Uniją jis vertino kritiškai – nors sudariusi tam tikrą prielaidą kultūrai pakilti, neigiamai paveikusi nacionalinį savitumą.

Tarp VU studentų, vienok, buvo gana nemažai abejingų kultūriniam darbui. Bet aktyviais buvo filomatai ir filaretai, o taip pat S. Stanevičiaus vadovaujamas studentų susibūrimas. Pirmieji visiškai rėmėsi LDK kultūrinėmis tradicijomis ir buvo priešiški baudžiavai; jie pastebėjo ir vertino liaudies dvasinę kultūrą (konkrečiai baltarusių – J. Čečiotas²¹⁾), poetinių vaizdų sėmėsi iš pagoniškosios Lietuvos laikų (A. Mickevičius). Tačiau kultūrine, ypač švietimo veiklos programa jie siekė per lenkų kalbą konsoliduoti visą buvusią Žečpospolitos teritoriją į vieną lenkų naciją.

Lietuvių studentų sambūris laikėsi demokratinės liaudies švietimo koncepcijos, t.y., jie realiai suprato gimtosios kalbos svrbą, plačiau žiūrėjo į lavinimo turinį, buvo prieš lietuvių kalbos ribojimą, reiškė antibaudžiavines ir antiunijines nuotaikas, bet dėstytojai į tai beveik neatsiliepė. Vis tik reikšmingu buvo K. Kantrimo memorandumas, reikalaujantis, kad gimtąja kalba būtų galima susikalbėti visose viešosiose įstaigose.

Lietuviai A. Mickevičiaus paskaitose

Koks buvo Adomas Mickevičius? Klausimas nelengvas... Vienokį jį matome skaitydami „Poną Tadą“, kitokį – „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygas“. Ar dažnai mus aplanko mintis, kad populiarus vardas Gražina yra atėjęs iš jo kūrinių?! Ar tokį vardą galėjo sukurti žmogus, nemokantis lietuvių kalbos? Taigi, mokėjo ar nemokėjo rašytojas lietuviškai?

Tad pavartom 1840-44 m. College de France skaitytas jo paskaitas. Jose poetas literatūra vadina visa, kas parašyta, klausytojams aiškina jos sąsajas su visomis žinomomis formomis, plačiau liesdamas slavų kultūrą: kas ir kaip ją veikė. Jis apžvelgė ir pasaulinę filosofijos istoriją nuo seniausių laikų iki savo laikmečio, aiškinosi, kokį poveikį ji darė žmogaus protui, o per jį - ir literatūrai. O koks šių paskaitų santykis su lietuvybe?

1843 m. kovo 24 d. A. Mickevičius skaitė paskaitą apie lietuvių kultūrą, nors šią temą paliesdavo ir kitose paskaitose. Jis bando paaiškinti, kas tie lietuviai, iš kur jie atsirado, kodėl prarado valstybingumą. Jis norėjo parodyti lietuvių įtaką kaimynams, pateikti jų kultūrą. Jis apie lietuvių kalbą, papročius kalba kaip apie jam gerai žinomus dalykus, o taip pat pateikia ir svetimšalių nuomonę apie Lietuvą. Tik jis nenurodo šaltinių, tad sunku atskirti, kur tikri dalykai, o kur tik jo vizijos. Štai jis cituoja „vieno čekų karaliaus“ žodžius: „Kalba negali išlikti, jei ji nevartojama krašto viešajame gyvenime [ ... ] Mano sūnūs! Palieku jums didžiulę karalystę ir dar didesnę vertybę už ją – liaudies kalbą“. Toliau sakoma, kad kalbą reikia saugoti, nes žmonėms priėmus svetimą kalbą, ant pečių užsikraunamas ir svetimšalių jungas.

Kieno šios mintys – pačio Mickevičiaus ar minėto karaliaus. O koks karalius tai pasakė ir kada jis gyveno? Iš konteksto atrodo, kad 14 a., bet čekai savo istorijoje nieko panašaus nemini. O gal čia tik apmąstymai apie tai, kad lietuviai, perėmę lenkų kalbą, neteko savasties?!

A. Mickevičius kruopščiai rinko medžiagą apie Lietuvos praeitį, žinojo šaltinius – ir jo paskaitos tai patvirtina. Jis dėsto ir apie lietuvių nuopelnus Europai: šią apsaugojo nuo mongolų-totorių invazijos. Jie ir dalį rusų žemių apsaugojo nuo nuniokojimo.

Aptariami ir lietuvių senieji tikėjimai, kurių išskirtiniu bruožu laikoma tolerancija. Atseit, lietuviai nematę nieko bloga, jei jų giminaičiai priimdavo kitą tikėjimą: „Lietuvių kunigaikščiai, patys būdami pagonys, netrukdė savo artimiesiems krikštytis“. Tuo jų tolerantiškumu pasinaudojo kaimynąi, kuriems imponavo lietuvių ištvermė ir gebėjimai prisitaikyti prie svetimo krašto. Ir jie žinojo, kad į sostą įsileisdami lietuvį, niekuo nerizikuoja ir net daugiau – lietuvių kunigaikščiai su nepaprasta energija gindavo savo naująją tėvynę. Taip Jogaila, priėmęs Lenkijos karūną, apsikrikštijo ir visas jėgas skyrė Lenkijos ir krikščionybės stiprinimui.

Tačiau A. Mickevičius neturėjo simpatijos jausmo Jogailai, kurį laikė „didžiausiu veidmainiu savo giminėje“, tačiau pripažino, kad tasai sustiprino Lenkijos valstybingumą, jo dinastijos laikais lenkai pasiekė savo politinę brandą. Tas laikotarpis buvo svarbus ir visiems slavams – todėl ir čekai panoro savo soste turėti jogailaičių atstovą. Tačiau visa tai buvo nenaudinga patiems lietuviams – pvz., lenkai, bijodami kad vieni bus silpni, darė viską, kad lietuviai nuo jų neatkristų. Pasibaigus jogailaičių dinastijai, žlugo lenkų galybė, nors paskutinis jos atstovas Žygimantas Augustas ir susaistė Lietuvą prie Lenkijos unijos saitais. Memorialinė lenta Mickevičiui Didžioji 22

Tai kodėl Lietuva, kurios niekas nenukariavo, neteko savo valstybingumo? Tuo tikslu A. Mickevičius bandė nustatyti senovės lietuvių gyvenamąsias ribas. Anot jo, lietuviai ilgą laiką ramiai gyveno tarp slavų ir suomių. Ir tik kaimynams ėmus kėsintis į jų žemes, jie sukūrė vieną galingiausių Europoje valstybių, o vėliau ją prarado tik dėl savo diduomenės elgesio ir išlaikė „tik savo kalbą ir senuosius padavimus“.

Taigi, jo paskaitose pateikiama tokia pat, kaip ir poezijoje, koncepcija: Lietuva – praeities fenomenas. Poetui buvo gaila jos didingos praeities – ir nematydamas prošvaiščių, jis tetroško ją užfiksuoti žmonių atmintyje.

Remdamasis F. Bopo²³⁾, P. Boleno²⁴⁾ ir kitų samprotavimais, poetas mano, kad lietuvių kalba yra viena seniausių, o kultūra – archajiškiausia. Jis sakė: „Lietuvių sakmėse – visos tradicijos dvasia“. Jis lygino senuosius lietuvių dievus su indų dievais. Jis aiškina lietuvių mitologiją, kurioje įžvelgia esant dvasingumo, siejančio ją su senaisiais lietuvių tikėjimais, kuriuose „dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, priklausomai nuo savo moralinių poelgių gyvenime, gali pereiti arba į kitą pavidalą (žmogų, gyvūną, augalą), arba, tapusi visai tobula, nueti tiesiai į dangų. Pasiekusios tobulybę dvasios išskrenda iš žemės ir įsikuria žvaigždynuose“. Taip buvo tikima ir kitose tautose, tačiau niekur kitur neišliko tokiu grynu pavidalu.

Tai rodo, kad A. Mickevičius buvo susipažinęs su indų kultūra, o taip pat žinojo lietuvių kilmės hipotezes, jas mėgino suderinti ir pateikti įtikinamą išvadą. Todėl jis lietuvių mitus lygina ne tik su indų, bet ir graikų bei romėnų mitais, tikslina Prutenio ir Vaidilučio²⁵⁾ legendą. Anot jo, Prutenis buvo žynių kastos, o Vaidilutis – karių kastos įkūrėjai. Taigi, Prutenis lietuvių karašte atstovauja brahminams, o Vaidilutis – kšatrijams. Iš karių kastos kilę kunigaikščiai organizuodavo krašto gynybą. Taip buvo ir Skandinavijos kraštuose. Anot jo, kariai iš Skandinavijos sumušė prūsus ir perėmė jų karių pareigas, tačiau buvo svetimšaliai ir nukariautame krašte išugdė tradicijas, pagal kurią tėvyne yra ten, kur karaliauji. Tik negalima tiksliai nustatyti, kada tai įvyko, nes mitologija apie tai nieko konkretaus nenurodyta.

Lietuvos valstybė stabilizavosi iki Gedimino, kai buvo pasiekusi savo apogėjų; bet tuomet prasidėjo ir jos irimas. Įsikūrę naujose žemėse, lietuvių kunigaikščiai pradėdavo naujas dinastijas, „niekuomet ir niekam neprimesdavo savo tautiškumo, lengvai įsiliedavo į svetimą tautą“. Kuo labiau plėtėsi Lietuvos įtaka, tuo labiau nyko lietuvių tauta.

Poetas analizuoja lietuvių įsruvą į kitų tautų, ypač lenkų, kultūrą. Štai 1842 m. birželio 17 d. paskaitoje jis įrodinėjo, kad lenkų literatūroje yra dvi perspektyvios mokyklos (lietuvių ir ukrainiečių), nuolat puolamos lenkų tradicionalistų. Jį ypač domino lietuvių įtaka:
„Lietuvių poetai pirmieji į literatūrą įnešė dvasingumo, jame ieško slėpiningų impulsų visam tam, kas su mumis beatsitiktų“.
Tam jis prisimena Žorž Sand, kuriai „lietuvių rašytojai perkeliaveiksmą į dvasinę sferą“.

A. Mickevičiaus paskaitos – tai Lietuvos vizija; nes jis buvo poetas, o ne istorikas. Ir „Slavų literatūroje“ jis tebejautė prieraišumą lietuvių tautai. Ten jis tarsi teisinasi, kodėl rašo lenkiškai, aiškina savo kūrybos ištakas, aptaria jį jaudinančias problemas.

Ris tik yra paradoksų. Lenkai A. Mickevičių laiko žymiausiu savo poetu, nors jis Lenkijoje niekada negyveno ir savo kilme nebuvo lenkas. Jo savimonė susiformavo gimtinėje ir studijuojant Vilniuje bei mokytojaujant Kaune. Čia ir buvo parašyti pirmieji kūriniai lituanistine tematika. „Ponas Tadas“ – pirmaisiais emigracijos metais; tada poetą buvo stipriai apėmusi nostalgija, ryšys su Lietuva palaipsniui blėso, bendravo su lenkais ir sulenkėjusiais lietuvių emigrantais.

O argi ne taip nutiko ir su A. Baranausku²⁶⁾? Tapęs Seinų vyskupu, atitrūko nuo lietuviškos terpės, sulenkėjo. Tai nutiko 19 a. pabaigoje.

¹⁾ Antanas Tyzenhauzas - LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius. Iš Italijos parsivežė orkestrą, iš Paryžiaus - baletą, iš Čekijos - aludarius ir vaistininkus. Savo lėšomis Gardine įkūrė pirmąjį valstybėje botanikos sodą, gamtos istorijos kabinetą ir biblioteką. Iš Vilniaus į Gardiną perkėlė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, Iždo komisiją, įkūrė čia teatrą ir ėmė leisti laikraštį.
Jo rūpesčiu Gardine įkurta matininkų mokykla. Stengdamasis intensyvinti žemės ūkį, jis siuntė jaunuolius į Angliją mokytis agronomijos. Jo valdomose ekonomijose buvo melioruojami laukai, kasami grioviai, tiesiami keliai, auginamos naujos olandiškos gyvulių veislės, perkamas žemės ūkio inventorius. Prekybos tikslais ėmėsi valyti Nemuno vagą.
1768 m. A. Tyzenhauzas ėmė kurti palivarkus, kurių žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Jie buvo išvaromi iš savo žemių, paliekant palivarkų pakraščiuose tik po ketvirtį valako. Gyventojai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras. Į manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, apgyvendinami barakuose, turėdavo maitintis patys, o už menkiausią nepasitenkinimą būdavo mušami. Išnaudojimas sukėlė valstiečių ir miestelėnų nepasitenkinimą, 1769 m. liepos 13 d. Žagarėje prasidėjo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, per kelias dienas išplitęs visoje ekonomijoje. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas.

²⁾ Dionizas Poška (1764-1830) - rašytojas, kultūros veikėjas. Žymiausias kūrinys - „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Bijotuose stovi garsieji D. Poškos „Baubliai“ (senienų muziejai).

³⁾ Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) – žemaičių vyskupas (nuo 1802 m.), raštijos veikėjas, kanonistas. Rūpinosi kunigų švietimu, parapinėmis mokyklomis. Dėl mokyklų palaikė ryšius su Vilniaus universitetu, rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, bendravo su rašytojais, globojo literatus. Numalšinus 1830-31 m. sukilimą nuo vyskupijos valdymo Rusijos nušalintas. Jo biografiją parašė B. Smigelskis.
19 a. pirmame dešimtm., padedamas D. Poškos, išvertė italų poezijos. Suredagavo Evangelijas (1806). Parašė studiją „Apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą“. Pirmąkart į lietuvių kalbą išvertė visą Naująjį Testamentą (1816).

⁴⁾ Dominykas Mogėnas (apie 1745-1826) – kunigas, raštijos darbuotojas, teologijos daktaras (1775). Dirbo mokyklų inspektoriumi. 1794 m. išsikėlė į Žemaičių vyskupystę. Buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką (1825), tačiau negavo leidimo ją išleisti.

⁵⁾ Antanas Strazdas (1760-1833) - lietuvių dvasininkas ir poetas. Gyvam esant išleistas tik vienas poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814; 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės). Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. A. Strazdo „Pulkim ant kelių“ prieš mišias bažnyčiose tebegiedama ir šiandien.

⁶⁾ Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847) - filosofas, publicistas, botanikas, geologas. 1790-92 m. Vilniaus Stanislovas Jundzilas: antkapis Bernardinų kapinėse

Stanislovas Jundzilas: antkapis Bernardinų kapinėse

universitete dėstė gamtos mokslus. Išvyko tobulintis į Vakarų Europą; 1797 m. grįžo į Lietuvą. Tyrė Vilniaus, Ščiutino, Lydos, Gardino apylinkių florą, taip pat paukščius, vabzdžius. Perorganizavo ir išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą, kurį iš Pilies gatvės perkeltas į Sereikiškes. Skaitė mineralogijos paskaitas, dėstė botaniką, vadovavo gamtos mokslų katedrai. Tyrė mineralinių vandenų versmes, nustatė druskų koncentraciją Stakliškių mineraliniuose Žiupos šaltiniuose, tyrė durpynus, pelkių rūdas.
Kartu su kitais redagavo „Dziennik Wilenski“, kuriame skelbė gamtos mokslų srities straipsnius. Parašė vadovėlių studentams. Svarbiausi veikalai (lenkų k.): „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas“ (1791, 1811), „Taikomoji botanika ...“ (1799).

⁷⁾ Kazimieras Kontrimas (1777-1836) – VU bibliotekininkas (1803-08; 1814-24), publicistas, filomatas, Vilniaus masonų ložės narys. 1822 m. parengė projektus, kurie liko neįgyvendinti, VU įsteigti lietuvių kalbos katedrą (dėstytoju buvo numatytas išsimokslinęs žemaitis L. Uvainis), Rytų kalbų institute. Buvo „Nenaudėlių“ (Šubravcų) draugijos įkūrėjas ir aktyvus narys. Paskelbė straipsnių iš ekonomikos, buvo baudžiavos panaikinimo šalininkas. 1825 m. atleistas iš universiteto ir rusų valdžios įsakymu išvarytas iš Vilniaus. 1829–1830 m. Varšuvoje redagavo žurnalą „Biblioteka Handlowa“.1829 m. tyrė Polesę, apie ją parašė knygą (išleista 1839 m.). Dalyvavo 1831 m. sukilime.

⁸⁾ Gotfrydas Grodekas (Godfryd Ernest Groddeck, 1762–1825) - klasikinių kalbų ir Antikos literatūros žinovas, Vilniaus universiteto profesorius, bibliotekos prefektas, masonas. Nuo 1807 m. VU dėstė lotynų kalbos ir literatūros kursą, o 1810 m. organizavo klasikinės filologijos seminarą. Parengė ir išleido vertingų Antikos literatūros istorijos, archeologijos veikalų (lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis). Grodekas rūpinosi ir spaustuvių, geresnio spaudos organizavimo ir kitais visuomeniniais bei kultūriniais reikalais.

⁹⁾ Simonas Stanevičius (1799-1848) - kultūros veikėjas, rašytojas, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis, kuriose dažnai išreiškė moralines idėjas, kartais naudojo senovės graikų klasiko Ezopo motyvus.

¹⁰⁾ Simonas Daukantas (1793-1864) – istorikas, rašytojas, švietėjas; vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio veikėjų. Nuo 1835 m. buvo Peterburge Lietuvos metrikos metrikamento padėjėjas. 1850 m. grįžo į Lietuvą. Parašė: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822); „Istorija žemaitiška“ (1838); „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) ir kt. S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis ir t.t.

¹¹⁾ Silvestras Teofilis Valiūnas (1789-1831) – raštijos atstovas. Kariavo Napoleono armijoje; grįžęs į Žemaitiją, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, bendravo su D. Poška Žuvo per 1831 m. sukilimą. Rašė lietuvių ir lenkų kalba. Sukūrė satyrų, filosofinių elegijų, lyrinių eilėraščių. Dalis kūrybos išspausdinta knygoje “Ant marių kranto”. Pažymėtina: baladė “Birutė”, eiliuotas laiškas “Pas jomylistos D. Poškos”.

¹²⁾ Konradas Maltebrunas (Conrad Malte-Brun, 1775-1826) – danų-prancūzų geografas, žurnalistas. Buvo Prancūzijos revoliucijos rėmėjas, pasisakęs už žodžio laisvę. Už laisvamaniškus pamfletus iš Danijos 1799 m. pasitraukė į Paryžių. Be aktyvaus rašymo politinėmis temomis, dėmesio skyrė ir geografijai. Įsteigė „Kelionių analus“ (1807). Nespėjo pabaigti 8 t. „Visuotinės geografijos“ (1810–29; paskut. 2 t. J. Huot'o).

¹³⁾ Aleksandras Butkevičius (apie 1780-1829) - lietuvių kalbininkas, vienuolis, gyveno vienuolynuose Baltarusijoje. Parašė lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda lietuviškai lenkiško liežuvio“ (apie 1811), kurios rankraštis buvo uždraustas Vilniaus cenzūros ir dingo.

¹⁴⁾ V. Valmikas - kunigas, Vilniaus katedros vicekantorius. Didelis lietuvybės mylėtojas, bet ir atkakliai kovojo (deja, nesėkmingai) su cenzūra, kad išspausdintų Strazdo ir Slavikų klebono kun. R. Aleknavičiaus lietuvišką poeziją, o taip pat A. Butkevičiaus lietuvių kalbos gramatiką.

¹⁵⁾ Filipas Golanskis (Filip Neriusz Golanski, 1753-1824) - literatūros teoretikas, publicistas, vertėjas. Nuo 1787 m. 20 m. dirbo VU. Taip pat parašė poetikos ir filosofijos veikalų, vertė Plutarcho „Paralelines biografijas“, išleidęs veikalus: „Senovės alegorijos“ (1801) ir „Garsūs žmonės“ (4 t., 1801–1805). Vienas iš reikšmingiausių veikalų – „Apie iškalbą ir poeziją“ (1786).

¹⁶⁾ Šubravcai (lenk. szubrawcy - nenaudėliai) – 1817-22 m. Lietuvoje veikusi liberalinė inteligentų draugija, satyros priemonėmis kovojusi su bajorijos konservatizmu ir obskurantizmu. Ji išsirutuliojo iš „Uoliojo lietuvio“ ložės, iniciatorius K. Kantrimas (Aušlavis). Joje dalyvavo tie inteligentai, kurių netenkino masonų uždarumas. Jo leidinių lenkų kalba buvo satyrinės „Gatvės žinios“ (Wiadomosci brukowe). Skelbė kovą atgyvenusiems papročiams, prietarams ir ydoms. Skelbėsi pasirašinėdami pseudonimais iš lietuvių mitologijos.
Išsamiai apie šubrovcus skaitykite Kas tie 19 a. pradžios „Nenaudėliai“?

¹⁷⁾ Leonas Borovskis (Leon Borowski, 1784-1846 ) - filologas. 1814-32 m. jame dėstė retoriką, poetiką. Priklausė Šubravcų draugijai. Traktate „Pastabos apie poeziją ir retoriką“ (1820) nepritarė klasicizmo normoms, propagavo romantizmą, pabrėžė liaudies dainų reikšmę. L. Borovskis estetiką apibrėžė kaip meninės kūrybos teoriją, išreikštą dėsniais.Vilniaus periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie literatūrą.

¹⁸⁾ Ignas Žegota Onacevičius (Ignacy Zegota Onacewicz, 1780-1845) – istorikas, bibliofilas, dėstytojas. VU dėstė nuo 1912 m., palaikė studentų slaptų draugijų veiklą. 1828 m. suimtas ir ištremtas į Gardiną. 1834 m. persikėlė į Sankt-Peterburgą. Domėjosi Lietuvos istorija Žygimanto valdymo laikais. Daug jo darbų liko rankraščiuose.

¹⁹⁾ Ignas Danilevičius (Ignacy Daniłowicz, 1787-1843) - teisininkas, teisės istorikas, Charkovo, Maskvos ir Vilniaus (1814-1825) universitetų teisės profesorius. Tyrė Lietuvos teisės istorijos šaltinius, Ukrainos teisės ir Lietuvos Statuto sąsajas. Apie Statutą parašė apie 24 veikalus. Lietuvos teisės atsiradimą aiškino luomų kova. Už ryšius su filomatais ištremtas į Rusiją. Rado ir paskelbė vertingų teisės šaltinių: „Lietuvos metraštis ir rusų kronika“ (1827), „Kazimiero Jogailaičio statutas“ (1826) ir kt.

²⁰⁾ Juzefas Jaroševičius (Jozef Jaroszewicz, 1793-1860) – istorikas, VU profesorius (1826-31). Uždarius VU ilgą laiką nedirbo. Išleido 3 t. Lietuvos istoriją (Obraz Litwy, 1844-45). Parašė straipsnių.

²¹⁾ Jonas Čečiotas (Jan Czeczot, 1796-1847) - – Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas, tautosakos rinkėjas; filomatas. Suimtas ir ištremtas į Orienburgo guberniją. 1831 m. Rusijos valdžiai leidus, apsigyveno Lepelyje, rinko baltarusių tautosaką, rašė eilėraščius, kūrė dainų tekstus. 1841-44 m. tvarkė A. Chreptavičiaus bibliotekos archyvą Ščorsuose netoli Naugarduko. Išleido baltarusių liaudies dainų rinkinį „Kaimiečių dainelės“ (6 t., 1837-46).

²²⁾

Zakarijas Niemčevskis: antkapis Bernardinų kapinėse

Zakarijas Niemčevskis (1766-1820) – matematikas, filosofijos ir laisvųjų menų daktaras; taip pat masonas ir „šubravcas“; buvo Turino mokslų akademijos nariu korespondentu.

Gimė Vainute, Šilutės raj. Baigęs Kražių (karmelitų) mokyklą, mokėsi VU, kurį baigė 1794 m., 1794–97 m. mokytojavo Gardine (beje, buvo ir Stanislovo Moravskio mokytoju). 1797–1802 m. ir nuo 1808 m. dėstė VU (o nuo 1817 m. Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas), profesorius (1810), 1813–1817 m. - knygų cenzorius. Dėstė diferencialinį ir integralinį skaičiavimą (pagal S.F. Lacroix), analitinę geometriją (pagal J.B. Biot), mechaniką (pagal L.B. Francoeur).

1802–08 m. tobulinosi Paryžiaus Politechnikos koledže. Ten lankęsi Versalio ginklų gamykloje, stiklo fabrike, domėjosi tekstilės ir odų technologijomis. Žavėjosi Prancūzijos vyriausybės dėmesiu naujovėms.

Į lenkų kalbą išvertė matematikos veikalų, parašė kelionių memuarų; prancūzų geografo Konrado Malte-Bruno veikalui apie Lenkiją („Tableau de la Pologne“, 1807) parašė du skyrius: apie Lietuvą ir apie lietuvių kalbą. Į knygą buvo įtrauktas ir trumpas prancūzų-lietuvių žodynėlis.

Niemčevskio iniciatyva 1810 m. universiteto mokslinei sesijai (lapkričio 15 d.) buvo pateikta svarstyti D. Poškos poezijos rinkinį, kurį sudarė daugiausia romėnų autorių ir lenkų poetų (Ignaco Krasickio ir Tomaszo Węgierskio) kūrinių vertimai. Lietuviškai mokėję profesoriai tvirtinę, kad Poška daugeliu atvejų gana vykusiai išreiškęs klasikų mintis. Jų nuomonė buvo įtraukta į posėdžio protokolą, o jo nuorašas nusiųstas Poškai. Tai turėjo Poškai padaryti didelį įspūdį, o drauge pakelti respektą lietuvių kalbai tiek jo, tiek jo draugų literatų akyse.

Yra rašęs apie lietuvių kalbą, apie slavų ir sarmatų kilmę. Laiške, skirtame Butkevičiaus gramatikai, jis siūlė, kad Butkevičius, labai gerai mokąs lietuvių žemaičių kalbą, „ ją paskelbti spaudoje būtų naudinga tiems, kurie norėtų tiksliai pažinti žemaičių-lietuvių kalbą, ir tiems, kurie ketintų aprašyti lietuvių tautos pradžią. Reikėtų linkėti, kad autorius [ … ], imtųsi rašyti pačios žemaičių-lietuvių kalbos gramatiką lenkams, kad visus pagrindinius jos [lietuvių kalbos] visus pagrindinius dialektus tarpusavyje palyginęs, išrinktų iš jų tai, kas gali būti tinkamiausio žmogaus minčiai išreikšti".

²³⁾ Francas Bopas (Franz Bopp, 1791-1867) – vokiečių kalbininkas, vienas lyginamosios kalbotyros bei indoeuropeistikos pradininkų. Veikale „Apie sanskrito asmenavimo sistemą…” (1816), ją lygindamas su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų asmenavimais ir įrodinėdamas šių kalbų veiksmažodžio formų bendrą kilmę, ieškodamas jų pirminės struktūros, sukūrė indoeuropiečių kalbų lyginamąją gramatiką. Sanskrito ir kitų kalbų lyginamojoje gramatikoje (6 t. 1833-52 m.) pirmą kartą moksliškai lygino lietuvių kalbą su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Studijoje „Apie senovės prūsų kalbos giminystės santykius” (1853) pirmąkart iškėlė mintį apie baltų ir slavų kalbų artimus ryšius su indoiranėnais, pabrėžė baltų kalbų archajiškumą.

²⁴⁾ Peteris Bolenas (Peter von Bohlen, 1796-1840) – vokiečių kalbininkas,orientologas ir indologas, lietuvių liaudies dainų rinkėjas; Karaliaučiaus universiteto profesorius (1825-39). Bendravo su L.G. Rėza ir J. Foigtu. Apibūdino sanskrito ir lietuvių kalbos bendruosius bruožus. 1830 m. išleido knygą „Apie lietuvių kalbos ir sanskrito giminystę“. 1827-35 m. Klaipėdos krašte užrašė 130 dainų, iš jų 101 su melodijomis. Vienu pagrindinių jo darbų yra „Senoji Indija“ (2 t., 1830–31).

²⁵⁾ Vaidilutis ir Prutenis (Videvutis ir Protenis arba Brutenis) – legendiniai Prūsijos karalius ir šalies įkūrėjas įkūrėjas bei krivių krivaitis. Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (apie 1510–1526 m.) rašoma, kad Videvutis su broliu Pruteniu buvo skandinavai, atsikraustę į Prūsiją iš Gotlando salos, nes ją užėmė gotai. Videvutis išrinktas prūsų karaliumi, o Puotenis – krivių krivaičiu. Jie įkūrę Rikojoto šventyklą, pastatę pilis. Grunau rašo, kad Videvutis turėjo 12 sūnų, pagal kuriuos vėliau pavadintos prūsų žemės: Kulmo, Sembos, Varmijos, Pamedės, Galindos, Notangos, Skalvos, Lietuvos. Anot istoriko Videvutis ir Prutenis 500-aisiais metais susidegino.
Vaidilutis minimas ir Erazmo Stelos „Apie Prūsijos senovę“ (1518).

²⁶⁾ Antanas Baranauskas (1835-1902) – dvasininkas, poetas, kalbininkas, matematikas. Jo literatūriniais pseudonimais buvo Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas, Smalaūsis ir Baronas. Dar Varnių seminarijoje susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Reikšmingiausi kūriniai yra 14-os dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858-59) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858-59). 1884–1900 m. atitolo nuo lietuvybės, susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų… Į matematikos mokslo istoriją įėjo „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis pasiūlė nemažai ir šiuo metu vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų (trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.).