Mažosios saulės mįslės  

Vaikinų būrelis išvirto pro atlapas bendrabučio duris ir garsiai tarpusavyje kažko derėdamiesi urmu patraukė į gatvę. Keli žingsniai – ir jau observatorijos kiemas – tada į gretimą kiemą Čiurlionio gatvėje jie vaikščiojo dažnai, kasdien. Kosmose skriejo pirmasis Žemės palydovas, o universteto astronomai gavo užduotį – jį stebėti ir fiksuoti jo trajektoriją. Šitie vaikinai, jaunųjų astronomų būrelio nariai, tą ir darė...

Jų jaunos smalsios akys buvo nukreiptos į dangų. Vienos jų taip ir liko stebėti bekraštę erdvę – šitie vėliau tapo astronomais; tačiau kitų žvilgsniai nukrypo į puslaidininkius, radijo bangas, lazerio spindulį ir dar daug ką. Bet visiems liko prisiminimai, pirmosios pamokos, kaip fiksuoti ir skaičiuoti dirbtinio Žemės palydovo trajektoriją.

Tuo metu studentas Zenonas Rudzikas dar negalvojo, kad Žemė su tuo dar vieninteliu palydovu yra nepaprastai panaši į vandenilio atomą, taip pat teturintį tik vieną elektroną. Nors jau tada fizikai mokėjo apskaičiuoti tikslias jo judėjimo charakteristikas, buvę sukūrę jo matematinius modelius. Tada jaunas vaikinas dar daug ko nežinojo, net ir to, kad po kelerių metų jis pasirinks fiziko kelią. Bet buvo žingeidus...

... Namus užgriuvo svečiai. Tėvai juos vaišino pagal dzūkišką paprotį – ne perdaug garsiai, bet nuoširdžiai. Matyt todėl tėvas prie stalo pasigedo sūnaus – kaip čia ne visa šeimyna? Nepilna pagarba svečiui. Pravėręs gretimo kambario duris, tėvas pamatė sūnų su knyga rankoje. Tas net galvos nepakėlė.
- Tu, Zenonai, visai knygos iš rankų nepaleidi, - ne tiek nepatenkintas, kiek nerimaudamas pasakė šeimos galva.
- Noriu užbaigti, - atsiliepė sūnus. – Jūs ten pabūkite be manęs, kol ateisiu.
- Kas per daug, tas nesveika, - kuždėjo sena valstietiška išmintis. Sykį, susiglemžęs visą Zenono literatūrą, tėvas nuėjo į mokyklą, kur mokytojai peržiūrėjo knygas, bet nė vienos nei „geltonos“, nei „juodos“ nerado. „Gerai mokosi, laisvalaikiu tegu skaito, - svečią nuramino pedagoai, bet kartu palaikė ir jo mintį. – Žinoma, ne per kiauras dienas“.

Nuo tada Zenonas truputį „nuspaudė stabdžius“: kai tėvas buvo namuose, ką nors dirbdavo. O šiaip spėdavo paskaityti ir ruošdamas pamokas. Kur čia didelių mokslų nebaigęs tėvas supaisys – ko reikia pagal mokyklos programą, o kas ne.

Kol baigė vidurinę mokyklą, jis perskaitė daugelio klasikų, žymių rašytojų, net kritikų ir filosofų kūrinius. Todėl jam pirmiausia ir kilo noras studijuoti žurnalistiką, o dėl to teko aplankyti ir VU rektorių – mat žurnalistiką pasirinko daug medalistų, o argi protinga visam jų būriui veržtis į vieną specialybę? Ir taip abiturientas Z. Rudzikas persigalvojo. Vėliau draugai ir pažįstami juokavo:
- Į rektoriaus kabinėtą įėjo žurnalistas, o išėjo fizikas.

Studentaudamas Zenonas traukė dainas VU chore, trečiame kurse pradėjo dirbti laborantu užsienio kalbų katedroje ir, žinoma, lankė paskaitas. Pagaliau atėjo laikas rinktis specializaciją – ir su būreliu studentų nuėjo į puslaidininkių fizikos katedrą. Jaunas eksperimentatorius J. Viščiakas (dabar profesorius) padavė kvarco vamzdelį ir pasakė:
- Jame, vaikinai, auginsime monokristalus. Todėl pirmiausia vamzdelį švariai išplaukite.

Ir Zenonas su smalsiu pirmakursiu J. Vaitkumi (vėliau docentu) ėmėsi plauti vamzdį. Aišku, ne paprastu vandeniu, o įvairiais skiediniais – juk mėgintuvėlis turėjo būti idealiai švarus. Plovė dieną, antrą, savaitę. Zenonui pasirodė, kad tai pernelyg kruopštus ir mažai produktyvus darbas:
- Vargu, ar man ši alchemija? – apniko abejonės. – Verčiau prisėsti ir gerai palaužyti galvą. O dar daugybė kitų užsiėmimų.

Ir Zenono netrukus ten jau nesimatė, o monokristalus išaugino J. Vaitkus. O tuo metu kaip tik savo pajėgas stiprino fizikai teoretikai. Ir į tą grupę užsirašė Z. Rudzikas. Tąkart tuo viskas ir baigėsi – o antrajame pusmetyje tiesiogiai susidūrė su A. Juciu, tuo metu Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi, kuris susikvietė studentus, šio to paklausinėjo. Ir vėl viskas nurimo pusmečiui. O tada Zenonas nusprendė pirma laiko laikyti astronomijos egzaminą ir nudrožė pas prof. P. Slavėną, kuris vaikiną iškamantinėjo ir tarė: „Moki, gerai moki“. Ir pasiūlė rinktis astronomiją:
- Galėtum įsijungti į grupę, kuri tiria žvaigždžių gelmėse vykstančius procesus.

Ir atsisveikindamas įbruko kelias astronomijos knygas. Zenonas jas perskaitė, prisiminė pirmojo palydovo stebėjimus. Be to, įdomu pro teleskopą žvalgytis po dangų... Gražino knygas, o katedros veidėjui parašė pareiškimą priimti į astronomijos grupę. Tačiau vėl pasikvietė A. Jucys – ir galiausiai Zenonas apsisprendė pasukti į teorinės fizikos sritį.

O kas per velnias toji teorinė fizika? Kiek joje fizikos ir kiek matematikos?
Jos tyrimų objektas – atomas. Jų daugiau nei 100 tipų, o iš jų, tarsi plytų, sudarytas visas materialusis pasaulis. Tačiau jų supratimui sukurti matematiniai modeliai, išvestos kygtys. Z. Rudzikas skundėsi:
- Deja, universiteto matematikos kursas studentą daugiau parengia psichologiškai, kad neišsigąstų, pamatęs sudėtingą ir painią formulę. Taikomosios matematikos prisireikia mokytis specialiuose seminaruose, o dar daugiau – savarankiškai.

Ketvirto kurso pabaigoje jis pagaliau pritaikė įgytas matematikos žinias, tapo mokslinio darbo bendraautoriumi. O iki baigiant universitetą su kolegomis parašė dar 4 ar 5 darbus.

Branduolinės fizikos pažangą stumia trys „banginiai“: matematinių modelių kūrėjai, jų sprendėjai ir eksperimentatoriai. Ir teoretikams Fizikos ir matematikos institute vadovavo Z. Rudzikas. O eksperimentatorių grupei P. Serapinas.

Jis daug rūpinosi ir kalbos kultūra, medžiagos pateikimo vaizdingumu ir patrauklumu. Anot jo, paskaita privalo skambėti kaip poema – todėl ją reikia pravesti gyvai, su intonacija, pateikti patrauklių ir vaizdingų pavyzdžių, palyginimų...

---

Zenonas Rokus Rudzikas (1940-2011) - fizikas, profesorius, akademikas (nuo 1994 m.). 1951-57 m. su tėvais buvo ištremtas į Sibirą ir vidurinę baigė Tomsko srities Asino mieste. 1962 m. baigė VU ir dirbo Fizikos ir matematikos inst-te, 1985-89 m. buvo jo direktoriumi. 2003–2009 m. - MA prezidentas. 2002–2008 m. - „Lietuvos ?zikos žurnalo“ vyr. redaktorius. Svarbiausi darbai iš teorinės atomų spektroskopijos ir jos panaudojimo plazmos fizikoje ir astrofizikoje. Jis nustatė radiacinių šuolių dėsningumų, naujų atominių dydžių sąryšių, gavo reliatyvistinių pataisų išraiškų. Jo iniciatyva Baltijos šalių mokslininkai ėmė dalyvauti europiniuose paskirstytųjų skaičciavimį plėtros projektuose, Lietuva pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su CERN. Parašė monografiją „Teorinė atomų spektroskopija“ (1997), buvo kelių monografijų bendraautorius.

Planeta su skyle
Galileo Galilėjus
Garo tramdytojas
Langų stiklas Lietuvoje
2018 metai matematikoje
2018: Manipuliacijos šviesa
Vilniaus Universiteto chemikai
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
El. dalelių simetrija persmelkia viską
VU Matematikos fakultetas pokariu
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Už ką Nobelio premijos negavo Virginijus Šikšnys
Kelionė po cheminių elementų lentelę
Artileristas, atradęs sustingusio laiko sferą
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Matematikos ir fizikos šmaikštumai
Celuloidas: plastmasių prosenelis
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Sunkusis ir metalinis vandenilis
Žemės magnetinis laukas
Genijaus keliai ir klystkeliai
Senas, bet mielas dviratis
Hadronų koliderio kūrėjas
Daisonas prieš Daisoną
Kosminiai spinduliai
„Jakų“ kūrėjas
Geodinamika
Stikliniai laidai
Vartiklis