Geodinamika: Svetima planeta išjudino žemynus. Vartiklis

Svetima planeta išjudino žemynus

Populiari teorija, kad Mėnulis susidarė kitai planetai (Tėjai) atskėlus Žemės dalį (žr. >>>>>), o paskutiniais metais bujoja pranešimai apie paslaptingąją Nibiru planetą. O štai Seolėj Čžan^*) 2017 m. lapkritį iškėlė mintį, kad Rodinijos superžemyno pasidalijimą sukėlė susidūrimas su atskriejusia Marso dydžio planeta – ir tuo neigia žemynų dreifavimo teoriją.
Dar skaitykite Nežinoma pirmapradė jėga

19 a. ir 20 a. pradžioje tarp geologų buvo paplitusi nuomonė, kad Žemė primena keptą obuolį, kuris pamažu vėsta ir traukiasi, - ir dėl to jos paviršiuje susidaro „raukšlės“. Jos pagrindu sukurta geosinklinacijų teorija, anot kurios kai kurios paviršiaus sritys leidžiasi, o po to kyla, taip suformuodamos kalnagūbrius. Tačiau dar 1912 m. geofizikas Alfredas Vegeneris užginčijo šią teoriją, pasiūlęs, kad kalnai susidaro dėl žemynų dreifavimo. Argumentu jis pasinaudojo Afrikos ir Pietų Amerikos pakrančių atitikimą – tarsi šiedu žemynai kadaise sudarė vientisą sausumą.

Tuomet tai buvo drąsi idėja – ir nenuostabu, kad ją atmetė, mat A. Venegeris negalėjo paaiškinti, kas sukėlė minėtą dreifavimą, o žemynų kontūrų sutapimas galėjo būti atsitiktinis. Tačiau jis turėjo ir šalininkų. 1960 m. buvo iškelta „spredingo” hipotezė, kad vandenynų kalnagūbrių srityse vyksta magmos išsiliejimai, formuojantys naujas dugno uolienas ir senas stumiantys šalin. T.y., vienoje vietoje pluta pakyla, plaukia virš mantijos ir nusileidžia kitoje vietoje (subdukcijos zona). schema Ši hipotezė pasitvirtino, kad vandenynų plutoje buvo atrastos magnetinių juostų anomalijos – periodiniai Žemės magnetinio lauko pasikeitimų „įrašai“. Ir kuo toliau tokia juosta buvo nuo kalnagūbrio, tuo senesnė ji buvo.

Subdukcijos zonose taip pat vyksta žemyninės plutos storėjimas, po kuria smunka vandenynų pluta. Tačiau jei susiduria dvi žemyninės plokštės, tai vyksta ne panirimas, o formuojasi aukšti kalnai (pvz., Himalajai).

Kalnagūbrių srityse mantijos srautai kyla, o subdukcijos leidžiasi dėl mantijos konvekcijos. Arčiau branduolio jos temperatūra aukštesnė – ir ji kyla aukštyn, o jos vietą užima vėsesnė mantija, jau atidavusi šilumą litosferai. Šios aukštyn- žemyn judančios srovės užsidaro į celes, kurių viršuje mantija juda horizontaliai, priversdama ta kryptimi judėti ir plokštes. Tos jėgos pakanka žemyno suskaldymui, o tada jo dalys ima judėti įvairiomis kryptimis.

Kiti mokslininkai pasiūlė kitą priežastį – anot jų, į žemę nukrito stambus asteroidas arba kometa. Tai leidžia paaiškinti staigų Havajų kalnagūbrio krypties pasikeitimą. Be to, anot S. Čžan, celės negali užtikrinti karštų taškų pastovumo. Jai užkliūva ir Uolinių kalnų JAV ir Kanadoje susidarymas.

Žemynų išjudinimui į Žemę kritęs kūnas turėtų būti Marso dydžio. Čžao nuomone, tai įvyko prieš 750 mln. m. Kolorado plokštės vietoje (JAV vakarai). Smūgis suskaldė Rodinijos žemyną, susidariusį prieš 1,1 mlrd. m.

Kinų mokslininkai, skaičiavimuose panaudoję „Meshless Finite Mass (MFM)“ metodą, modeliuojantį medžiagų turbulenciją ir susimaišymą, gavo tikslesni rezultatai (jie paskelbti 2023 m. lapkritį „Nature“ žurnale), kad ankstyvoje Žemės fazėje maždaug prieš 4,5 mlrd. m., po Tėjos smūgio, vyko mantijos išsisluoksniavimas. Viršutinę mantiją sudarė magma, kuri tolygiai susimaišė su Tėjos medžiaga, o apatinė mantija daugiau mažiau išliko kieta ir išlaikė pirminę sudėtį. Ir toji stratifikacija (tikriausiai) išliko iki šių dienų, ką liudija seismologiniai duomenys. Vis tik dalis, atitinkanti apie 3% Žemės masės, įsiskverbė į žemutinę mantiją ir sudaro dvi anomalias sritis (LLVP), esančias po Afrika ir Ramiuoju vandenynu (apie tai daugiau Žemė saugo nežemiškas skeveldras).

Bet iš kur atklydo toji planeta? Juk prieš 4,5 mlrd. su Žeme tikėtina, kad susidūrė ir kita Saulės sistemos planeta, Tėja. Per tą nutikimą susidarė Mėnulis. Bet prieš 750 mln. m. Saulės sistemoje antros Tėjos būti negalėjo. S. Čžan spėja, kad ji atklydo iš tolimojo kosmoso. Tai galėjo nutikti Saulės sistemai praskriejant Saulės tako rankoves, kuriose gausu dujų ir dulkių. Tas materijos susitelkimas sukelia stambių žvaigždžių susidarymą, kurių gyvenimas baigiasi supernovos sprogimu. Sprogimai gali link Saulės sistemos nublokšti prie žvaigždės buvusias planetas.

Argumentu S. Čžan pateikia neįprastą Kolorado plokštės sandarą. Jos 750 mln. senumo sluoksnis sudaro anomaliją, vadinamą Didžiuoju nevientisumu (Great Unconformity), kurioje sluoksniai chaotiškai susimaišę. Ten yra ir susilydę bei metamorfavę uolienos iš laikotarpio iki kambro. Be to, Galaktikos rankovių kirtimo laikotarpiai sutampa su tarpais tarp masinių išmirimų Žemėje laikotarpiais fanerozojinėje eroje (kuri apima paleozojų, mezozojų ir kainozojų), o taip pat žemynų skilimais. Nors išmirimus galima sieti ir su vadinamuoju Kambro sprogimu, kai į jūras buvo sunešami nuplauti kalcio ir kitų mineralų jonai, pakeitę vandens cheminę sudėtį ir leidę kilti skeletą turinčiai jūrų faunai.

Dar daugiau, - anot Čžan tokios planetos turėtų kristi gana periodiškai, kad nuolat stumdytų žemynus. Štai čia ir vėl reikia laukti Nibiru. Nors ši idėja dar kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų.

^*) Seolėj Čžan (Xiaolei Zhang) – kinų kilmės amerikiečių astrofizikė. Dirbusi NASA ir JAV Kariniame jūrų laivyne, nusprendė daugiau laiko skirti fizikai ir šiuo metu dirba George Mason’o un-te JAV. Domėjimosi sritys: mąstymo, matematikos, biologijos bei 20 a. filosofija.

Kernas paprastai saugomas 2-4 metus. Tačiau tai nėra teisinga, nes netenkama daug geologinės informacijos, o kartais tenka toje pat vietovėje vėl gręžti grežinius.

1980 m. Vievyje pradėjo veikti Kerno saugykla (pirmoji TSRS), kurioje imta rengti muziejines ekspozicijas. Lietuvoje tuo metu buvo susikaupę 35 tūkst. dėžių kerno. Kadangi ne visas jsi buvo vertingas, reikėjo jį peržiūrėti ir atrinkti vertingus. Tai buvo atlikta panaudojant skersinį (paliekami tik fragmentai kas kelios dešimtys metrų) ir išilginis (kernas supjaustomas iilgai ir saugojimui paliekama tik viena pusė) trumpinimai. Visai netrumpinami buvo stratotipai – sluoksnių ir jų kompleksų etalonai, pagal kurių būdingas savybes atpažįstami sluoksniai įvairiuose Lietuvos rajonuose. Tokie sluoksniai išskirti Butkūnų, Ledų, Stoniškių, Vilkyškių, Viduklės ir kituose gręžiniuose. 1992 m. sujungta Kerno saugykla ir Vilniaus ekspozicija bei įkurtas Geologijos muziejus. 2000 m. Kerno saugyklai Vievyje suteiktas Lietuvos geologijos muziejaus statusas. Geologijos kolekcijų fondą sudaro uolienų, mineralų, fosilijų, laboratorinių mėginių ir jų dublikatų rinkiniai. Saugomos ir eksponuojamos kolekcijos, kurias surinko J. Dalinkevičius^**), A. Žukelis, J. Kisnėrius ir kiti geologai.

Kernas yra cilindrinis uolienos stulpelis, gaunamas gręžiant koloniniu gręžimu. Kerno fonde saugomas nuo 1953 m. išgręžtų iš 1136 vertingiausių gręžinių kernas (bendras ilgis 144 km), tarp jų kernas iš 386 gręžinių, pasiekusių planetos kristalinį pamatą, t.p. ir Vydmantų gręžinio (Kretingos rajono savivaldybės teritorija; gylis 2564 m, 1992 m.). Nemažai kerno yra ir iš Elektrėnų savivaldybėje išgręžtų gręžinių. Čia taip pat saugomas ir tiriamas gręžinių kernas iš Varėnos geležies rūdos telkinio kristaliniame pamate, palaidoto po nuosėdinių uolienų danga Mizarų (netoli Druskininkų) meteoritinio kraterio.

Vydmantų ūkio teritorijoje (Kretingos rajonas) buvo išgręžti du giluminiai gręžiniai. Paskutinysis baigtas atgavus Lietuvos valstybingumą. Gręžinių gylis apie 2,5 km. Paskutinieji 500 m, įgręžti į granitinį pamatą, turėjo išimtinai mokslinį tikslą – siekiant sukurti uždaras apytakos sistemas, hidraulinio skaldymo metodu ir seismiškai jautriais prietaisais nustatyti kitų būsimų gręžinių plyšių kryptingumą granitinėje pagalvėje.

O giliausias gręžinys Lietuvoje – Nr. 29349 – 2786 m, išgręžtas 2001 m. Stončių k. Šilutės raj.

^**) Juozas Dalinkevičius (1893-1980) - geologas, geografas, mineralogas. 1940 m. suorganizavo pirmąjį lietuvių ir latvių geologų suvažiavimą. 1940 m. paskelbė darbą apie Vilniaus krašto geologiją, tyrinėjo kambro, ordoviko ir silūro uolienų paplitimą Lietuvoje, pateikė pirmą Lietuvos kvartero stratigrafinę schemą. 1941–1963 m. vadovavo VU Geologijos katedrai. Buvo Lietuvos detalių geologinių žemėlapių sudarymo pradininkas. Tyrinėjo Lietuvos ir gretimų kraštų devono stratigrafiją, Didžiojo devoninio lauko uolienų sudėtį, jų slūgsojimą, koreliaciją. Išanalizavo Lietuvos permo atodangų ir gręžinių pjūvius, apibūdino faunos liekanas, sudarė Baltijos sineklizės permo uolienų paplitimo žemėlapį. Daug pastangų skyrė Lietuvos geologijos muziejaus kūrimui.

Tai pats giliausias parametrinis gręžinys pasaulyje, pasiekęs 12 262 m. Jis yra Murmansko srityje, 10 km į vakarus nuo Zapoliarno miesto. Jis yra Baltijos plokštės šiaurės rytų dalyje. Jis išgręžtas grynai mokslo tiriamaisiais tikslais toje vietoje, kur Machorovičičio riba yra arti Žemės paviršiaus.
Ilgiu jį aplenkia smailiu kampu išgręžti naftos gręžiniai: Katare Maersk Oil BD-04A (12 290, 2008 m.), Sachaline „Sachalinas-1” (12&345 m, 2011) ir Z-42 (12 700 m, 2013).

Gręžti Kolos pusiasalyje imta 1970 m. gegužės 24 d. Lenino 100 m. gimtadienio proga. Iki 7000 m. gręžimas vyko sklandžiai, gręžtos kietos granitinės uolienos. Tada pasiektos ne tokios patvarios sluoksniuotos uolienos. Ėmė susidaryti ertmės ir keliamas grąžtas įstrigdavo. Gręžinio dalis būdavo užcementuojama ir toliau gręžiama su nuokrypiu. Taip nutiko kelis kartus, tad gręžimas truko kelis metus. 1979 m. gręžinys tapo giliausiu (9583). 1983 m. buvo pasiektas 12 066 m gylis ir darbai buvo laikinai sustabdyti iki 1984 m. rudens. Tada iškart įvyko avarija – sugriuvo gręžinio kolona. Gręžinys pradėtas nuo 7000 m. 1990 m. pasiektas 12 262 m gylis ir kolona vėl sugriuvo, darbai sustabdyti.

2008 m. objektas užleistas, įranga demontuota, imtas griauti pastatas. Šiuo metu gręžinys užkonservuotas ir pamažu yra.

Netikėtai pasitvirtino A. Tolstojaus prognozės, išdėstytos „Inžinieriaus Garino hiperboloide“. Virš 9,5 km gylyje buvo aptiktas tikra visokiausių naudingų iškasenų, tame tarpo ir aukso, sankaupa. Tikras rašytojo nuspėtas alavo sluoksnis, kuriame tonoje uolienos aukso yra 78 g (pramoninė aukso gavyba apsimoka esant 34 g).

Nors tikėtasi, kad bus aptikta riba tarp granito ir bazalto, kerne tebuvo sutinkami tik granitai. Tačiau dėl didelio slėgio jų fizikinės ir akustinės savybės buvo smarkiai pakitę. Kaip taisyklė, iškeltas kernas subyrėdavo dėl aktyvaus dujų išsiskyrimo, nes neatlaikydavo staigaus slėgio pokyčio Iškelti tvirtą kerną galima buvo tik keliant pamažu, kad jame esančios dujos spėtų pamažu išsiskirti. Kartu, priešingai spėlionėms, giliai daugėjo plyšių, o juos buvo užpildęs vanduo. Ir šiaip gręžinys parodė, kad nėra teisingos visos teorijos apie Žemės gelmes. Pvz., buvo laikyta, kad temperatūra bus visą laiką pakankamai maža, tačiau jau nuo 7 km ji siekė jau 120^o, o vėliau dar labiau kilo. Klausimas kilo dėl sluoksniuotos Žemės plutos teorijos.
Be to, gylyje, kuriame manyta, kad nėra organikos, buvo rasta 14 rūšių suakmenėjusių mikroorganizmų – 2,8 mlrd. m. senumo sluoksniuose. O dar giliau gausiai rasta metano. Tai griovė ir biologinės angliavandenių (naftos ir dujų) kilmės teoriją.

Gręžimas neapsiėjo be mistikos elementų. Oficialiai gręžimas nutrauktas dėl finansinių lėšų stygiaus. Tačiau 1995 m. buvo užfiksuotas labai keistas garsas (“pragaro garsai”), o tada įvyko sprogimas, kurio priežastis nenustatyta. O jei pridursime ilgą gręžinį persekiojusių avarijų sąrašą, kai buvo pasiektas 10 km gylis. Dukart kernas buvo iškeltas apsilydęs, nors tam reiktų vos ne Saulės paviršiuje esančios temperatūros. O kartą lyną tarsi kažkas trūktelėjo į apačią – ir nutraukė. Vėliau gręžiant toje pat vietoje lyno liekanų nebuvo rasta. Kas sukėlė tas avarijas, iki šiol neišsiaiškinta.
Kolos gręžinys pasitarnavo išgalvotai „kelio į pragarą“ legendai, Internete sklindančiai nuo 1997 m. Anot jos, mikrofonai 12 km gylyje užfiksavo riksmus ir dejones. Bulvarinė žiniasklaida pakrikštijo „balsais iš pragaro“. Atseit, kiekvienas naujas kilometras atnešė po nelaimę. Gręžiant 13-ą km, subyrėjo TSRS. Pasiekus 14,5 km, netikėtai atrastos tuštumos. Susidomėję gręžėjai ten nuleido mikrofoną, gebantį veikti esant aukštai Kolos gręžinys, 2013 m.

temperatūrai ir kitus daviklius. Tuštumose temperatūra siekė 1100^o, o jose, atseit, girdėjosi žmonių balsai.
Iš tikro, gręžimas nutrauktas 12 262 m gylyje, kuriame buvo 220^o temperatūra. Tačiau toji legenda pasitarnavo šaltiniu D. Gluchovskio apsakymui „Iš pragaro“ (2010).
Iš kitos pusės, kas vyksta gelmėse, patikimai nežinoma. Temperatūros duomenys, triukšmai ir kiti parametrai paviršių pasiekia minutę vėluodami. Vis tik gręžėjai pasakoja, kad net toks kontaktas su požemiu gali ne juokais išgąsdinti. Iš apačios atsklindantys garsai iš tikro buvo panašūs į klyksmus ir staugimus.

^***) Montseratas – sala Karibų jūroje, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, pravardžiuojama „Smaragdine Karibų sala“. Salą valdo JK skiriamas gubernatorius. Sostinės dvi: Plimutas ir Breidsas. Ji yra maždaug 480 km į pietryčius nuo Puerto Riko ir 48 km į pietvakarius nuo Antigvos. Plotas 102 km², ilgis 16 km, plotis 11 km. Piniginis vienetas – rytų Karibų doleris.
Po 1995 m. liepos 18 d. Sufriero kalvų ugnikalnio išsiveržimo didžioji salos dalis nuniokota, 2/3 gyventojų išvyko iš salos - 1997 m. saloje buvo likę mažiau nei 1200 žmonių (dabar jau apie 5000). Plimutas buvo apleistas; šiuo metu statoma nauja salos sostinė – Litl Bėjus. Saloje auginamos daržovės ir medvilnė, plėtojama apdirbamoji pramonė, gaminanti automobilių detales ir procesorius.