Senas, bet mielas dviratis. Vartiklis

Dabartinis dviratis atsirado ne iš karto, - ir jo istorija senesnė nei automobilio. Pirmieji – mediniai, sunkūs, gremėzdiški. Tai buvo lenta, kurios galuose pritvirtinti ratai. Per jos vidurį atsisėsdavo žmogus ir atsispirdamas į žemę riedėjo į priekį. Toks dviratis neturėjo vairo. Norint pasukti, reikėjo pakrypti į šoną arba sustojus perkelti priekinį ratą. Jis nebuvo patogus, tad nebuvo ir populiarus. 17 a. pabaigoje – 18 a. Europoje buvo sukonstruotas ne vienas toks medinis dviratis. Vis tik žinios apie to meto dviračius abejotinos. Pvz., kartais minimas 1791 m. prancūzų grafo de Sivrac‘o „paspirtukas“ iš tikro tėra žurnalisto L. Baudry 1891 m. klastote (beje ant šito „anties“ kabliuko užkibo ir L.rytas ta kaip faktą paskelbdamas 2021 m. rugpjūčio 14 d. „daiktų istorijose“).

Svarbus vaidmuo dviračio istorijoje priklauso rusų baudžiauninkui Artamonovui¹⁾, kuris pirmasis pasigamino metalinį dviratį (1800). Tačiau caras tinkamai neįvertino jo nuopelnų, tad vakarams jis liko nežinomas – ten tokį pagamino tik po 70 m.

19 a. Europoje dviratis išpopuliarėjo. 1813 m. vokiečių girininkas K. Draisas²⁾ pagamino dviratį, kurio priekinį ratą jau buvo galima sukioti. Dviratis su vairu tapo populiaresnis, tačiau tebebuvo nepatogus, nes reikėjo važiuoti atsispiriant kojomis.

Vėliau G. Dalzelis dviračiui pritaisė dvi rankenas, kurias reikėjo sukti rankomis – tad dviratininkas greit pavargdavo. Todėl išradėjas dviratį pertvarkė – įtaisė kojomis minamus pedalus (nors kas pirmasis tai padarė, dar tebesiginčijama – vienu kandidatų į tai P. Lalmanas, po Paryžių mindamas pedalus važinėjęs 1863 m.).

1865 m. baigėsi medinių dviračių laikai – jį iš metalo pagamino prancūzai P. Mišo³⁾ ir P. Lalmanas⁴⁾. Kadangi tais laikais nebuvo lygių kelių, dviračiu važiuoti buvo menkas malonumas – smarkiai kratydavo. Tad dviratį praminė „kaulakračiu“. Kad sumažintų kratymą, pritaisė spyruokliuojančią sėdynę, ant ratų uždėjo pilnavidures gumas, o rėmams panaudojus tuščiavidurius vamzdžius dviračiai palengvėjo.

Anglas Kouperis pritaikė rutulinius guolius – dviračiai pagreitėjo, tačiau dviratininkui teko dažniau minti pedalus. Didinant greitį, imta didinti priekinį ratą – kartais jis siekė žmogaus ūgį. Bet ir čia buvo apribojimų, nes pedalų rato viduryje nepasiekdavo ir ilgakojai vyrai. Bet 1876 m. Anglijoje buvo sukonstruotas metalinis dviratis, kurio priekinis ratas buvo sukamas per grandininę pavarą, o 1877 m. su grandinine pavara užpakaliniam ratui.

Nuo 1884 m. atsirado dviračiai su mažesniais vienodo dydžio ratais. Pedalus perkėlė į rėmo vidurį ir juos su užpakaliniu ratu sujungė grandine, o parinkus gerą dantračių santykį padidėjo ir greitis. 1885 m. škotas Dž. Danlopas⁵⁾ pritaikė pripučiamas padangas – jo išrastas ventilis ir iki šiol tebenaudojamas. Dviračiu tapo važiuoti maloniau, tačiau pedalai sukosi net ir riedant į pakalnę. Tą trūkumą 1897 m. pašalino prancūzų inžinierius Moro⁵⁾. Važiuojant į pakalnę pedalus buvo galima sustabdyti, užpakalinis ratas laisvai sukosi. Dviratis pagaliau tapo patogia, o tuo pat metu ir greita susisiekimo priemone.

19 a. į dviratininkus buvo žiūrima nepalankiai. Buvo sakoma, kad jie pardavė velniui dūšią, tad tas ir nešioja juos. Dviratininkus pjudydavo šunimis, apmėtydavo akmenimis. Tuo tarpu 19 a. pabaigoje (1883 m. liepos 24 d.) Maskvoje įvyko raitelių ir dviratininkų lenktynės. Niekas neabejojo dviratininkų pralaimėjimu. Dviratininkai, tuo metu garsūs sportininkai Safonovas ir Tidemanas vis tankiau mindami priekinių ratų pedalus vis artėjo prie raitelių. Raiteliai kas du varstai keitė nuvargusius žirgus, tik dviratininkai be poilsio mynė pedalus. Visų nuostabai lenktynes laimėjo Safonovas su savo „voru“. O jei jau žmogus aplenkė arklį, tai čia neapsieita be nelabojo. Tik čia viskas paprasta: bėgantis žmogus 3/4 energijos panaudoja pašokimui nuo žemės ir tik 1/4 judesiui į priekį. O su dviračiu judėjimui į priekį panaudojama visa energija.

O ties 20 a. riba sukurtas dviratis karinėms reikmėms, skaitykite Šaudantis dviratis ir H. Velso prognozes >>>>>
Vėliau dviračių konstrukcija mažai kito.

Lietuvoje seniausias medinis 11,5 kg svorio dviratis (datuojamas maždaug apie 20 a. ribą) rastas drožėjo P. Puišio sodyboje, esančioje netoli Jurbarko. O gamykliniai dviračiai Vilniuje pasirodė apie 1890 m., tačiau miesto dūma 1898 m. uždraudė jais važinėto 22-iem gatvėmis. Dviratininkai privalėjo išlaikyti egzaminą ir laikytis tam tikrų taisyklių, pvz., naktį važinėti su žibintu, tačiau jį skubiai pridengti (ar pačiam slėptis už kampo) baidantis sutiktam arkliui. Galiausiai 1951 m. Šiaulių „Vaire“ imti gaminti pirmieji lietuviški dviračiai, skirti paaugliams – „Ereliukas“ ir „Kregždutė“.

Dar 2004 m. JAV Nacionalinės darbo apsaugos paskelbė straipsnį, kaip dviračio sėdynės forma veikia spaudimą tai kūno daliai, kuri vadinama perineum (tarpvietė). Jie padarė išvadą, kad, kaip ir tikėtasi, sportinio dviračio sėdynė su siauresne priekine dalimi tarpvietę spaudžia dukart stipriau nei įprastinis. Tačiau įvairių firmų siūlomi patobulinimai 3 West Design dviračio sėdynė beveik nesumažina spaudimo. Ir vis po 10 m. „3 West Design“ projektuotojai nusprendė sugrįžti prie to klausimo. Jų sėdynės užpakalinė dalis tradiciškai palaiko dubens kaulus, o štai vidurinė dalis nuleista 19 mm tam, kad sumažintų spaudimą „minkštiesiems audiniams“, kurie, beje, papildomai palaikomi pripučiama poliuretanine pūsle priekinėje sėdynės dalyje.

Kitas išradėjas, amerikiečių chiropraktikas, dalyvaujantis triatlono varžybose, 2014 m. pademonstravo sėdynę, kuriame visas vidurys tiesiog išpjautas, kad sumažintų slėgimą tiek tarpvietei, tiek kaulams. Bandymai tarsi ir rodė pagerėjimą, tačiau reikalai masinės gamybos nepasiekė. O prieš tai britų „United Sport“ parodė sėdynę, kurioje plastikinės juostelės, pritvirtintos prie centrinės ašies, juda aukštyn ir žemyn kartu su kojų judesiais. Tačiau firma negavo reikiamo kiekio užsakymų ir pasitraukė iš verslo. Tai tik įrodė tiesą, kad geram dviratininkui tarpvietė – ne kliūtis.

Tiesioginiu to įrodymu tapo autobuso vairuotojas iš Prancūzijos Fransua Žisi (Francois Gissy), 2014 m. pasiekęs pasaulio greičio rekordą dviračiu – 285 km/val. Iki tol greičio rekordas, pasiektas olando lenktynininko Fredo Rompelbergo⁷⁾ 1995 m. druskos ežero Bobevulio (JAV) dugnu buvo per 268 km/val. Olando rekordas pateko į Gineso knygą, nors jis važiavo už specialaus aerodinaminio skydo, pritaisyto prie dragsterio galo pasinaudodamas slipstrymo efektu, kai oro pasipriešinimas sumažėja sūkuriuojančioje zonoje už automobilio.

Dviratis-raketa O štai prancūzo dviratis tik iš tolo priminė dviratį, nes turėjo raketinį variklį, veikiantį skystu beveik 90% koncentracijos vandenilio peroksidu (H₂O₂), patenkančiu į kamerą su sidabro katalizatoriumi. Susidaręs garas efektyviai stūmė transporto priemonę su praktiškai gulinčiu „važiuotoju“.

„Praktiškai gulėti“ buvo labai svarbu, mat spaudimas į tarpvietę buvo praktiškai buvo išspręstas pašalinant sėdynę. Tad vėliau Žisi gražino šlovę „Polio Rikaro“ autodromui Prancūzijos pietuose prie Marselio. Jį buvo pastatęs alkoholio magnatas (jam davęs pavadinimą). Jame „Formula 1“ lenktynės nutrauktos dar 1990 m., tačiau Žisi jame pasiektas rekordas privertė prisiminti ir lenktyninius automobilius. Trijų raketinių variklių dėka, F. Žisi išvystė 560 arklio jėgų galią 333 km/val. greitį pasiekdamas vos per 4,8 sek. – t.y. 10 sek. viršijo serijinių automobilių rekordą. Tai ir buvo įrodyta važiavimo metu – kartu dalyvavęs „Ferrari Scuderia“ liko už Žisi.

O F. Žisi interviu sakė, kad jis mato save naujajame „Spine Crusher“ (Nugarkaulio triuškintoje) „dviratyje“, įsibėgėsiantį iki 400 km/sek. greičiau nei 2 sek. Tik viena bėda – trūksta pinigų, nes ankstesnio važiavimo rėmėja šveicarų laikrodžių gamintoja „Hublot“ kažkodėl atsisakė finansuoti „žmogų-raketą“. Deja, 2018 m. jis žuvo bandydamas raketinį vandens katerį.

¹⁾ Jefimas Artamonovas (1776-1841) – baudžiauninkas, pirmojo dviračio-pasispirtuko išradėjas 1800 m. Jį sudarė du geležiniai ratai ir medinė sėdynė. Artamonovą 1801 m. pasiuntė į Aleksandro I karūnavimą, dviratis imperatoriui patiko, Drais poststamp

jis davė Jefimui 25 auksinius rublius ir atleido nuo baudžiavos. 1802 m. vasara Žemutiniame Tagile eilė meistrų gamino „samokatus“, lengvesnius nei Artamonovo, tačiau juos apkaltino „šeimininkų geležies“ vagimu, o pats Jefimas buvo išsiųstas į tremtį, iš kurios grįžo 1815-ais; 1830-ais dalyvavo savieigio vežimo su garo katilu gamyboje, o 1840-ais – geležinio garvežio kūrime.

²⁾ Karlas Draisas (Karl Freiherr von Drais, 1785-1851) – vokiečių girininkas, išradėjas. Jis išrado vairą dviračiui, rašomąją mašinėlę (1821), mėsmalę, dreziną (1842). 1813-14 m. jis sukūrė du keturračius kojomis varomus vežimėlius, o 1817 m. sukūrė saviriedį, pavadinęs „mašina bėgimui“ (Laufmaschine). Pirmas 7 km važiavimas truko kiek ilgiau nei valandą. Ėmus jį pardavinėti, pasirodė, kad keliai buvo taip užkimšti karietų, kad velicopedams teliko pakelės, tačiau jie važiavo gana greitai ir kėlė pavojų pėstiesiems. Tad Vokietijoje ir dar keliose šalyse jie buvo draudžiami. K. Draisas buvo karštas revoliucijos Badene palaikytojas, dėl to turėjo problemų, jo pensija buvo konfiskuota – ir galiausiai mirė skurde.

³⁾ Pjeras Mišo (Pierre Michaux, 1813-1883) – kalvis, kalęs geležines dalis karietoms. Jis (arba jo sūnus Erbnestas) 19 a. 7-me dešimtm. ant dviračio priekinio rato pritaisė pedalus. 1868 m. su Olivjė broliais įsteigė „Michaux et Cie”, pirmąja pradėjusiu pardavinėti dviračius su pedalais, kurių išskirtinumas buvo serpantininis rėmas iš dviejų varžtais suveržtų geležies juostų.

⁴⁾ Pjeras Lalmanas (Pierre Lallement, 1843-1891) – kai kurių laikomas pirmuoju, pritaikiusius pedalus dviračiui. 1862 m. Nansi mieste jis gamino vaikiškus vežimėlius, kai pamatė kažką važiuojant dviračiu. Tai, ką jis pamatė, patobulino ant priekinio rato pritaisęs pedalus. 1865 m. jis persikėlė į JAV, kur patobulino ir užpatentavo savo dviratį su serpantininiu rėmu. Gamintojui praradus susidomėjimą jo dviračiu, 1868 m. grįžo į Prancūziją, kur jau buvo sukurti Mišo dviračiai, sulaukę populiarumo tiek Europoje, tiek JAV. Tad jis vėl grįžo į JAV ir A. Pope pardavė patentą. 1998 m. Niu Heivene jam pastatytas paminklas.

⁵⁾ Džonas Danlopas (John Boyd Dunlop, 1840-1921) – škotų veterinaras, išradėjas, didenę gyvenimo dalį praleidęs Airijoje. Turėdamas patirties su gumos gaminiais, 1887 m. savo vaiko triratukui sukūrė pneumatines padangas. Savo teises joms už nedidelę sumą ir akcijų dalį 1895 m. pardavė Harvey Du Cros. Gyvenimo pabaigoje užsiėmė audinių pardavimu.

⁶⁾ Laisva eiga – 1869 m. amerikietis W. van Anden’as dviračiams sukūrė laisvą eigą (t.y. nesisukančius pedalus). Tik pradžioje ji buvo nepopuliari tarp dviračių gamintojų ir nebuvo tobulinama. 1898 m. W.M. Farrow sukūrė stabdį pedalais, kai pedalas minamas atgal.

⁷⁾ Fredas Rompelbergas (Fred Rompelberg, g. 1945 m.) – olandų dviratininkas, geriausiai žinomas bandymais pasiekti greičio rekordą. 1995 m. spalio 3 d. pridengiamas dagsterio pasiekė 268.831 km/sek., kurį 2018 m. „sumušė“ D. Mueller-Korenek’as (296 km/sek.). Tarp „įprastinių“ pasiekimų – 1977 m. laimėtas Olandijos čempionatas.