„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“. Vartiklis

Taip vadinosi Marko Greko traktatas, parašytas 12-13 a. sandūroje (greičiausiai išverstas iš arabų kalbos). Aprašinėdamas įvairius degius mišinius „Viduramžių ugniasvaidžiui“ (graikiškai ugniai), jis mini ir nuostabias mišinio iš 1 svaro sieros, 2 svarų anglies ir 6 svarų salietros savybes. Jei juo prikimštą ilgą ploną vamzdį įdėsime į ugnį, kai po kurio laiko ji išlėks tarsi strėlė.
Apie patį autorių žinoma labai nedaug, tačiau jį mini arabų gydytojas Mesue, o ir arabų alchemikai žinojo apie tekstus, priskiriamus kažkokiam Markuh, kurį titulavo Egipto karaliumi.
O M. Greko amžininkas Almarko iš Egipto mums pateikė parako taikymo kariniuose reikaluose pavyzdžių. Jis ne kartą mini virvute apraišiotus fakelus, kurie kėlė triukšmą, panašų į griaustinio trenksmą, skleidė ugnį, viską griovė, padegdavo ir sudegindavo.

Vis tik pasirodo, kad ankstyvuosiuose tekstuose daugiausia kalbėta tik apie psichologinį sprogimo poveikį, o ne kaip priemonę šaunamajam ginklui. Nors jis ir nenutuokė, kaip arti buvo šaunamojo ginklo išradimo. Tereikėjo į atvirą galą įstumti akmenį ar švino rutuliuką ir įtvirtinti virš ugnies. Būtent tai padaryti ir susiprato arabai – yra žinių, kad pirmąsias modfas, suvirintus geležinius vamzdžius, pritvirtintus prie medinės kaladės, jie panaudojo mūšiuose prieš ispanus prie Rondos (1305) ir Basos (1312). Seniausią modfą vaizduojanti miniatiūra buvo rasta stebuklingai išlikusiame Šem Edino Muchamedo rankraštyje (1320). Jos šaudė graikiško riešuto dydžio švininiais rutuliukais.
[Nors pirmąkart apie „graikišką ugnį“ pranešta 7 a. – ir tai greičiausia buvo sieros, organinių degalų ir kalio salietros (KNO₃) mišinys, kuris uždegtas liepsnoja ir smarkiai dūmija. O dar anksčiau, Kinijoje tokio tipo mišiniai jau buvo apie 100 m. pr.m.e. ir jų sprogstamasis efektas buvo siejamas su in ir jan pradų netikėtu susijungimu – kai jan nešėju laikyta siera, o in - salietra.]

Nors pirmųjų arabų modfų griaudėjimas kėlė siaubą Europos riteriams, naujojo ginklo paslaptis išsilaikė neilgai. Jau 1308 m. ispanai iš patrankų apšaudė Gibraltaro sienas. 1314 m. pirmieji šaunamieji ginklai pasirodė Belgijoje ir beveik tuo pat metu panaudojami Anglijoje (anot arkidiakono Dž. Barbotos jie naudoti Berviko tvirtovės apsiausčiai). Nuo 1324 m. šaunamieji ginklai imti gaminti imperatoriškame Maco mieste: vokiečių riterių ginkluotėje jie buvo jau 1331 m. Brešijos ir Čividelio apgulčių metu. 1344-48 m. patrankos lydėjo Henriko iš Mainco kariuomenę.

Italijoje šaunamieji ginklai tapo žinomi po 1320-ųjų ir 1330-ais jie naudoti Venecijos ir Genujos kare. Prancūzijoje bombardos pirmąkart minimos 1338 m. – anot Fruasaro jos 1339-ais bombino Piuji-Gipomo sienas, 1340-ais – Kenoa, o 1342 m. – Rigualto pilį.

Pirmosios bombardas gaminančios dirbtuvės Italijoje atsirado 1345 m., Olandijoje – 1356 m., Dubrovniko respublikoje – 1363 m. Toliau šaunamieji ginklai plito taip: Lenkijoje – 1370 m., Čekijoje – 1373 m., Rusijoje ir Lietuvoje – 1382 m., Švedijoje – 1395 m. Riteriai antpuolių metu naudojo bombardas – pvz., 1377 m. prie Dvinos ir 1364 m. daužė Kauno sienas. Tad jos galėjo patekti pas lietuvius ir iki 1382 m. – arba kaip prekybinių sandėrių dalis, arba kaip trofėjai.

„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“ (lot. Liber Ignium ad Comburendos Hostes - Markui Grekui priskiriamas traktatas, kurį sudarė 35 „receptai“, iš kurių 14 susiję su karo reikalais, 11 su lempomis, 6 su prevencija ar padegimo grėsme ir 4 su medžiagų, daugiausia salietros paruošimu. Kai kurie jų beverčiai. 14-asis yra apie salietros gavybą ir panaudojimą. Apie ją aiškinama: „tai žemės mineralas, randamas susikristalizavęs ant akmenų. Ši žemė ištirpinama verdančiame vandenyje, tada išvaloma ir išfiltruojama per filtrą. Ji verdama dieną ir naktį ir sukietėja; skaidrios plokštelės susidaro ant indo dugno“. Taip pat 4-i „receptai“ primena parako pagaminimą.
„Liber Ignium“ padarė įtaką R. Bekonui ir Albertui Didžiajam, o vienu iš garsesniųjų tyrinėtojų buvo M. Bertolė.