Vaiduokliškos vietos

Bažnyčia už laiko gniaužtų  

Meksikoje yra prieš šimtmetį statyta katalikų bažnyčia, kurioje mišios nelaikomos jau 30 metų.

Esantis Meksikos pietrytinėje aukštikalnių Čiapas srityje San Cristobal de Kas Casas yra judrus kolonijinis miestelis, traukęs antropologus, bohemos mėgėjus ir paprastus turistus nuo pat 7-ojo dešimtm., kai patraukė Kalifornijos universiteto liaudies dėmesį. Vienok turistų dėmesys yra daugiausia nukreiptas į vietos indėniškąją kultūrą. Mat apie trečdalis iš 3,6 mln. Čiapas gyventojų yra tiesioginiai majų palikuonys, kalbantys bent 9-is kalbomis, kurių dažniausios yra tzeltalis ir tzotzilis. Jie labai didžiuojasi savo palikimu, tačiau patyrė kelis šimtus metų ispanų kolonijinės priespaudos, o šiuo metu kenčia nuo korumpuotos valdžios.

Jų religija sėkmingai „eksportuota“ į JAV, kur atsirado daugybė „baltųjų šamanų“, o didžiosios farmacijos kompanijos siekia žiniuonių žinių apie augalus, kad galėtų paskelbti apie naują didįjį patentą. Ši jų grobikiška veikla nuolat sukelia karštus protestus ir debatus.

10 km į šiaurės rytus yra nedidelis San Juan Chasmula (Išdžiūvusio ežero Šv. Jono) miestelis, aršiai kovęsis prieš ispanus ir 1524-ais nugalėtas vienas paskutinių. 1869 m. jis vėl sukilo, tačiau šįkart mūšiui už žmonių sielas. Iš tikro miestelis tėra vos kiek didesnis nei turgaus aikštė, kurią supa keli vienaukščiai pastatai iš molio, medžio ar putoplasto, o dauguma iš 2000 gyventojų gyvena aplinkinėse kalvose esančiuose nedideliuose ūkiuose (edijos). Turistus čia traukia turgus ir bažnyčia. Spalvingas 18 a. didelio pastato fasadas yra tipinis daugeliui kitų bažnyčių visoje Meksikoje.

Kiekvienais metais gruodžio 31 d. atrenkami kaimo vyrai, kad neštų „kargo“. Tai atsakomybė visus metus rūpintis kuriuo nors vietiniu šventuoju. Tie, kuriems „kargo“ atsakomybė teko kelis kartus, tampa mayordomos ir įgyja teisę rūpintis labiau gerbiamais šventaisiais. Kai kurie šventieji turi po kelis mayordomos, pvz., miestelio globėjas Šv. Jonas – 8-is. Pabuvę keletą „kargo“, mayordomos tampa miestelio vyresniaisiais, sprendžiančiais ginčus ir duodančiais patarimus. Miestelyje yra keletas „šventųjų namų“, pavyzdžiui, vienas jų skirtas Marijai iš Gvadelupės – tai žemas betoninis namas, tačiau įžengęs į vidų patenki į kitą, dvasių pasaulį. Viduje tvyro prieblanda, palaikoma tik blankios saulės šviesos ir kelių žvakių, ore tvyro deginamų kopalo sakų kvapas, - tai įprasta pietų Meksikoje ir labai patinka dievams. Vidaus sienos papuoštos kiparisų šakomis, stovi stalas aukoms, kurios gali būti įvairios: kvepalai ar net koka-kola skardinės, saldainiai, moliniai indai su skysčiu.

Majams, ypač šamanams ir žiniuonims (curanderos) energija yra viskas ir viskas yra energija. Tai animalistinė sistema, kurioje bet kuri gyvybė yra dvasia ir visa gamta yra šventa. Sienas dengianti žaluma ir perteikia gamtą. Olos naudotos kaip šventyklos ir gamta laikyta šventove. Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, būdraujant ar miegant, skleidžiama ir sugeriama energija. Tinkamas energijos balansas reiškia sveiką, laimingą gyvenimą, balanso sutrikimas yra ligų ir depresijų šaltinis. Curanderos yra tų dvasių ir energijų kanalai, kuriais išteka bloga energija ir atiteka gera.

Tradiciškai curanderos specializuojasi atskirose srityse - pulso nustatymas, kaulų atstatymas, gimdyvių pribuvėjai ir gydymas augalais laikomi ypač svarbiomis. Vizitas pas curanderos yra atpalaiduojantis dalykas. Kelias minutes pakalbėjęs bendrais reikalais, paskutinius sapnus, santykius su šeima ir draugais, šamanas patikrina pulsą, iš kurio gali spręsti apie daugelį fizinių ir psichinių negalavimų. Tada šamanas duoda skirtingo dydžio ir spalvų žvakių sąrašą, kurias reikia nupirkti ir paskiria valandą, kada kitą dieną susitiks bažnyčioje.

O dabar įženkime į pačią San Juan bažnyčią. Jos vaizdingas baltas fasadas, apibrėžtas akvamarino ir geltomis juostomis, panašus į kitas bažnyčias, išskyrus duris su arka, kurias supa ryškiaspalviai gyvūnijos ir augmenijos vaizdai. Pirmiausia pastebima, kad čia nėra suolų. Grindys nuklotos šviežiais pušų spygliais. Jų kvapas susimaišo su deginamo kopalo ir sukelia kitoniškybės pojūtį. Žmonės sėdi ant grindų, stovi grupelėmis ir pavieniui, šnibždasi, dejuoja, gieda. Erdvę užpildo šamanų, jų pacientų ir padėjėjų balsai. Priešais kiekvieną grupelę skaisčiai degančios žvakės – skirtingų dydžių ir spalvų – sukeliančios pamėklišką šviesos jūrą. Dauguma jų baltos spalvos, žyminčios sveikatą ir sėkmę, bet yra ir juodų, aukso spalvos, geltonų ir raudonų. Kiekviena jų skirta savai problemai. Taip pat visi prašo Jėzaus, „pasaulių šviesos“, tapatinamos su saule, pagalbos. Būna, kad šamanas sunkiai sergančio ligonio kūną trina krepšiu su kiaušiniais, kalba šventus žodžius ir atlieka kitus veiksmus, kad iš kūno ištrauktų ligą sukeliančias dvasias ir kad jos pereitų į kiaušinius. O kartais tai atliekama su gyvais viščiukais, o po to jiems staiga perlaužiamas kaklas, kad blogos dvasios negalėtų grįžti. O kartais liepiama viščiukus parsinešti namo, kur jie mirs nurodytą dieną. Ir jie iš tikro tada miršta. Kartais šamanai skatina dovanoti viščiukus – gyvus ar mėsą – tam, ko pacientas nemyli.

Gėrimų aukojimas yra kita svarbi ceremonijų dalis. San Juan‘e jų yra du tipai. Vienas jų yra vietinės gamybos ugninis vanduo vadinamas pox (tariama „poš“), pagamintas iš cukranendrių ir ananasų. Nevalytas, bet efektyvus – neabejotinai išvalo sinusitą, jei ne sielą. Kitas žinomesnis – Coca-Cola. Šnypščiantys gėrimai, atskiru atveju „koka“, yra populiarūs, nes sukelia atsiraugėjimą, kuris padeda išprašyti nenorimas dvasias.

Virš viso šio veiksmo, beveik nematomi, nuo kiparisais papuoštų sienų yra šventieji, žinomi ir nežinomi; jų kūnus puošia veidrodžiai, nuotraukos, žaislai ir kiti objektai. Veidrodžiai, kaip sakoma, saugo nuo blogos akies. Kiti yra „milagros“, paaukojimai skirti šventajam po stebuklingo suveikimo. Nuotraukos dažniausiai išgijusių žmonių, kartais tik kūno dalių. Čia kabo lėlių akys, rankos, kojos, galvos - bet kokie ryšio kanalai su šventąja galia. Bet tokie reginiai nėra neįprasti ir Europos piligrimysčių vietose...

Kas 20 dienų – kartą per majų mėnesį – katalikų kunigas čia krikštija. Tačiau bažnyčia neturi kunigo nuo pat 1968-ųjų, kai čia paskutinį kartą buvo laikytos mišios. Nenuostabu, kad krikščionių misionieriai, ypač protestantų, veržiasi į čia. Tūkstančiai atsivertė, tačiau iš majų katalikiškos daugumos kenčia išmetimą ir persekiojimus, tebesitęsiančius iki šiandien. San Juan Chamula rodo nedidelį triumfą prieš kolonijinį dvasinį spaudimą. 1994 m. miestelis tapo žinomas pasaulyje kaip vienas iš tų, kuriuos užėmė Zapatistos sukilėliai.

Chimera tebegyva
Kadžuraho paminklai
Paslaptingosios zonos
Po majų piramidėmis
Nauja dėl Stounhendžo
Janas Ščepanskis. Majai
Bado kalnai Afrikoje
Velnių muziejus Kaune
Bokoro rūmai, Kambodža
Žaliojo žemyno smėlynuose
Vartai į majų mirties karalystę
Mankurtas: asmuo be ateities
Budistinis pragaras Tailande
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Brandbergo Baltoji ledi
Naska linijos, Peru
Šnabždanti uola
Paskutiniai megalitai
Languedoko akmenys
Kijevo paslaptys
Mohendžo-daro
Kinijos piramidės
Slontaho šventykla
Lietuvos gotika
Indijos kolonos
Vartiklis