Mohendžo-daro  

Mohanjo-daro ruins Mohendžo-daro (Mirusiųjų kalnas) - senovinio miesto liekanos Sindo provincijoje Pakistane, Indo dešiniajame krante. Tai buvo vienas pagrindinių Indo slėnio miestų (kartu su Harapa). Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas 1980 m.

1922 m. atrado Rakhaldas Bandyopadhyay1), kur jį atvedė budistų vienuolis, tikėjęs, kad čia stupa, o netrukus po to jį kasinėti pradėjo John Hubert Marshall'as2) ir kt. 1945 m. čia kasinėjo Ahmad Hasan Dani3) ir M. Wheeler'is4). Svarbiausius kasinėjimus 1964-65 m. atliko George F. Dales. Vėliau kasinėjimai buvo uždrausti dėl orų poveikio atkastoms dalims. Tačiau 9-me dešimtm. vokiečių ir italų grupės tyrinėjo vietą nedidelį poveikį darančiais būdais.

Mohendžo-daro buvo įkurtas 26 a. pr.m.e., o maždaug po 900 m. apleistas. Jo žlugimas siejamas su arijų įsiveržimu. Per tą laiką jis buvo kelis kartus sugriautas ir vėl atstatytas (bent 7 kartus).

Mohendžo-daro buvo stačiakampio formos, pastatai iš degtų plytų bei plaušplyčių. Klestėjimo metu jame galėjo gyventi 35 tūkst. žmonių. Miesto centre buvo aikštė su giliu šuliniu. Atskiri pastatai turėjo savus šulinius. Nuotėkos ištekėdavo dengtais latakais (kanalizacija). Turtingesniuose namuose buvo pirtys, o viename name – šildomos grindys (galbūt, pirties). Dauguma namų turėjo vidinius kiemelius, dalis namų buvo dviaukščiai Rastas viešasis pastatas storomis senomis – manoma, kad tai grūdų saugykla. Tačiau J.M. Kenoyer'is tuo suabejojo, nes nerasta įrodymų, kad ten būta grūdų ir struktūrą pavadino „Didžiąja sale“. Šalia – didysis baseinas (12x7 m 2,4 gylio), išklotas vandeniui nepralaidžiu bitumu. Spėjama, kad jis naudotas religinėms apeigoms. Greta yra 78 patalpų kompleksas („kolegija“), greičiausiai šventikų buveinė. Miesto nesupo sienos, tačiau jis buvo įtvirtintas ir turėjo gynybinius bokštus. Atkasta aukštutinė miesto dalis su tvirtove. Žemutinę dalį, kurioje gyveno prastuomenė, buvo užliejęs Indas ir toji dalis menkai ištyrinėta.

Dancing girl of Mohanjo-daro Rasta keletas radinių: bronzinė šokanti mergaitė, barzdotas vyras ir kt. „Šokanti mergaitė“, rasta 1926 m., yra 10,8 cm aukščio ir jai apie 4500 m. Ji apibūdinama esanti 15 m. amžiaus ir galėtų būti karalienė ar kita svarbi moteris. Barzdotas „žynys-karalius“ rastas 1927 m.

David W. Davenport’o knygoje „Atominis sugriovimas 2000 m. pr.m.e.” (1979) teigia, kad Mohandžo-daro buvo sunaikintas branduolinio sprogimo – mat nėra požymių, kad miestas butų sunykęs palaipsniu (apie tai žr. ir >>>>>). Pradžioje miestas buvo dviejose Indo salose. Davenportas nurodo, kad 1,5 km spinduliu yra trijų skirtingų sugriovimų ruožai. Nežmoniškas karštis visiškai sunaikino centrą. Tūkstančiai gabalų, archeologų pakrikštytų „juodaisiais akmenimis“, pasirodė esą susilydžiusiais keramikiniais indais. Davenportas spėja, kad karštis turėjo siekti 2000o. Ugnikalnio išsiveržimo versija atmetama, nes Mohandžo-daro ir jo apylinkėse nėra sustingusios lavos ir vulkaninių pelenų.

Toliau nurodoma, kad Mohandžo-daro pakraščiuose rasti ant žemės gulinčių žmonių kūnai, kartais net susikibusių rankomis, tasi katastrofa juos būtų užklupusi netikėtai.
Tad yra ir tokia hipotezė, kad virš Mohandžo-Daro sprogo meteoritas, analogiškas Tunguskos meteoritui.

Biblioteka ant palmių lapų

Turistai paprastai skuba prie UNESCO paveldo Thandžai Didžiosios šventyklos (Indijos pietryčių Tamil Nadu valstijoje), dažnai net žvilgsnio nemetę į Sarasvati Mahal aptrupėjusias sienas. Tačiau už jų saugomi neapsakomi turtai – tai seniausia biblioteka Azijoje. Jos neįkainojamas senovės žinias saugo rankraščiai ant palmių lapų. Apie 6000 tomų skirta įvairioms temoms – mokslui, medicinai, muzikai, kalbai, literatūrai, filosofijai, menui, architektūrai...

Palmės lapai būdavo suspaudžiami, kad būtų plokšti, ir jame rašomi tekstai – iš kairės į dešinę. Per skylutes suverti lapai sudarydavo „knygas“. Karaliai ir šventikai rūpinosi, kas senos knygos būtų išmetamos tik po to, kaip jos buvo perrašytos ant naujų lapų. Toks informacijos perdavimo būdas reikalavo nemažai pastangų ir buvo rizikingas.

Vienuoliai vykdavo į ilgas keliones, rizikuodami susirgti, būti apiplėšti, kad rinktų ir kopijuotų rankraščius, juos saugodami savo vienuolynų bei šventyklų bibliotekose.

Sarasvati Mahal biblioteka pradėta kaip privati Thandžavurų karalių, valdžiusių 1535-1675 m. biblioteka. Seniausi rankraščiai joje yra iš 11 a. Ši biblioteka suskirstyta į 5 dalis – publikacijų, rankraščių, nuorodų, saugyklos ir reprografijos (kurioje rankraščiai perkeliami į mikrofilmus). O rankraščiai yra verčiami, redaguojami brahmanų ir išleidžiami kaip knygos. Biblioteka jų išleido per 535-ias (5 kalbomis). Tarp jų ir unikalus tekstas „Sabdartha Čintamani“ – tai Ramajanos istorija, jei skaitysime iš kairės į dešinę. O jei skaitysime iš dešinės į kairę – perskaitysime Krišnos istoriją.

1) Rakhaldas Bandyopadhyay (taip pat R.D. Banerji - Banerdži, 1885-1930) – indų istorikas ir archeologijos, epigrafijos ir paleografijos pradininkas Indijoje. Labiausiai išgarsėjo Mohandžo-daro, priklausančio Harapos kultūrai, atradimu 1922 m. Taip pat tyrinėjo bengalų rašto istoriją, Indijos viduramžių skulptūrą, senovės Indijos monetas, rašė vadovėlius Kalkutos un-tui. Parašė knygų ir straipsnių apie istorijos paminklus, o taip pat keletą istorinių romanų.
Pirma ataskaita apie Mohandžo-daro paskelbta 1928 m. Savo interpretaciją apie jį Banerdži skelbė daugelyje straipsnių ir knygų: „Indų miestas prieš 5000 metų“, „Mohandžo-daro“ (1931), „Priešistorija, senovės ir hindu laikų Indija“ (po mirties, 1934), „Mohandžo-daro – užmiršta ataskaita“...

2) Džonas Maršalas (John Hubert Marshall, 1876-1958) – Indijos Archeologinės valdybos direktorius (1902-1928), prižiūrėjęs Harapos ir Mohendžo-daro kasinėjimus Indo slėnyje. Taip pat kasinėjo ir priešistorinę Sohr Damb kalvą.

3) Achadas Danis (Ahmad Hassan Dani, 1920-2009) – Pakistano archeologas, istorikas, kalbininkas, Centrinės Azijos archeologijos ir istorijos žinovas, įtraukęs archeologiją į Pakistano ir Bangradešo aukštąjį mokslą. Geriausiai žinomas Indo slėnio civilizacijos ir Gandharos Šiaurės Pakistane archeologiniais tyrinėjimais. 1945 m. dalyvavo Mohendžo-Daro kasinėjimuose, kuriuos vykdė M. Vileris. Jis paneigė pietinės Indijos įtaką Indo slėnio civilizacijai: kad Indo-Gango lyguma nevaidino svarvbaus vaidmens Indo slėnio kultūrai, kad nebuvo jokių invazijos nuo jūros pakrantės ženklų Bronzos amžiaus laikotarpiu. Anot jo, pagrindinė įtaka buvo iš Centrinės Azijos vakaruose. Nuo 1985 m. paniro į neolito laikų urvų Šiaurės Pakistane. piešinių dokumentavimą. Tad jo nuomone Pakistano kultūrinė istorija yra glaudesnė Centrinei Azijai. Parašė pora dešimčių knygų.

4) Robertas Vileris (Robert Eric Mortimer Wheeler, 1890-1976) – britų archeologas, kariškis. Vadovavo kasinėjimams Anglijoje, Prancūzijoje, Indijoje, Pakistane. Pradžioje daugiausia užsiėmė Romos provincijomis, o į Rytų archeologiją ėmė gilintis 1944 m. tapęs Indijos archeologinės tarnybos direktoriumi. 1947 m., įsikūrus Pakistanui, liko ten. Daugelio knygų autorius: „Roma už imperijos ribų“ (1954), „Archeologija iš Žemės“ (1954),... Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais išleido tris autobiografines knygas: „Tebekasu“ (1955), „Užmaršties pavojaus signalai“ (1966), „Mano archeologinė misija Indijoje ir Pakistane“ (1976).

Nan Madolis
Indijos kolonos
Harapos civilizacija
Kinijos piramidės
Ką nutyli būgnai?
Indo slėnio raštas
Buvęs uždaras Tibetas
Senoji Indijos istorija
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Iki dangų remiančių kalnų
Velnių muziejus Kaune
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Adivasi kultūra ir civilizacija
Senosios Pietų Azijos technologijos
Arijai ir kt. tautos Vedose ir Avestoje
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Budistinis pragaras Tailande
Umai – lyginamoji charakteristika
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Senieji sankskrito raštai
Languedoko akmenys
Kadžuraho paminklai
Slontaho šventykla
Šambalos paieškos
Vartiklis