Gilgamešo-Muromeco sugretinimai  

Tačiau tada privalėtų būti ir bendras pagrindinis Gilgamešo-Muromeco priešas. Ir tikrai – tai Chuvava (naująja asirų kalba – Chumbaba), kedrų miško saugotojas. Gilgamešo palydovai kerta medžių šakas – tai kartu ir Chuvavos rankos. Tačiau Rusijoje kedrai neaugo. Čia reikia ieškoti kitokių medžių, tačiau tokių pat galingų ir svarbių, kaip Libano kedrai. Ir tai būtų ąžuolas. O kas ten toks sėdėjo ant trijų-devynerių (dvylikos) ąžuolų? Muromec and Solowey Ogi Lakštingala-Galvažudys! Ilja įveikia jį, sužeidęs dešinę akį. Tada pasakojimuose jis dažnai sukapojamas į dalis ir sudeginamas. O kapojimas (šakų) – ir šumerų mito motyvas.

Žinoma tokia priebalsių kaita: h-š-s. Yra paralelių su islandais ir germanais. Tad rusiškai tas vardas galėjo skambėti taip Suvava, kuris galėjo virsti ir į rusams suprantamesnį Solovey (Lakštingala).

Pagrindinis Lakštingalos ginklas – galiūno švilpimas, baimę įvarantis visai gyvasčiai. O šumerų-akadų Chuvava, kad gąsdintų žmones ir saugotų girią, turėjo gerklę kaip dievo ir kvėpavimą bei balsą, tarsi audra. Ir vėl sutapimas.

Gilioje senovėje švilpimas naudotas informacijos perdavimui dideliais atstumais. Dar gana neseniai tokie reliktai užfiksuoti Kanarų salose, Ispanijoje, rytų Turkijoje, Užkaukazėje. Čia, Kuškejo gyvenvietėje, dar ir dabar kai kas gali pademonstruoti tą nepaprastą paukščių kalbą (o gyvenvietės pavadinimas ir reiškia – Paukščių kaimas). Švilpimas girdisi už kelių kilometrų. O paminėjimus apie švilpimo kalbą galima rasti senovės raštuose, kur jinai siejama su tuo rajonu.

Graikas Ksenofontas (apie 430-355 m. pr.m.e.) rašė apie mosinikus, įvaldžiusius tą meną. Jų tėvynė – netoli nuo Šumero šiaurinių sričių. Jiems giminingi moschai, kuriuos rytų autoriai vadino muškais. Ir dabar prisiminkime svarbų elementą: Lakštingala buvo užtvėręs kelią į Kijevą. O kokį kelią užtvėrę laikė muškai (moschai)? Ogi iš rytų, iš Asirijos ir buvusio Šumero, į vakarus, Mažosios Azijos Kue (Kaue) šalį. Ir gali būti, kad Kue galima būtų tapatinti su gerokai vėlesniu Kijevu, įsikūrusiu prie Dniepro. Juk ir prasmė panaši – karališkas miestas.

O  štai keista, kaip galėtų atrodyti, citata iš senovinio „Rusų istorijos branduolio“ leidimo:
„Rusų tautos pradžioje nesivadino kaip dabar – rusais, o nuo savo protėvio Mosocho Jafetovičiaus**) [vardo vadinosi] moschais, mosochais, mosechais, ... mosenais“.

Beje, senovės slavų gentys buvo pasistačiusios daugybę medinių tvirtovių, kurių liekanas randa archeologai. Štai kodėl Lakštingala sėdėjo ant dvylikos ąžuolų – tai apibendrinantis vaizdinys. Tai visai tikėtina, kad legenda apie galiūną Ilją Muromecą*) yra paremta šumerų mitu apie Gilgamešą.


*) Ilja Muromecas (Ilja Morovlinas) - rusų epinis didvyris, galiūnas, rusų žemių gynėjas. Iki 33 m. buvo paralyžuotas, tačiau volchvai (raganiai) jam davė neįtikėtiną jėgą ir jis kovėsi su Lakštingala Galvažudžiu, Židovinu, totoriais, kol galiausiai suakmenėjo. Rašytiniuose šaltiniuose pasirodo 16 a. Austrų diplomatas Erichas Liasota (1550-1616) jį mini kaip milžiną Kijevo Sofijos sobore. Beje, jis kaip Ilias minimas ir 13 a. norvegų sagoje apie Tidreką bei vokiečių poemoje „Ortnitas“. Manoma, kad šis personažas turėjo istorinį prototipą. Jis populiarus rusų literatūroje, mene, kine.

**) Mosochas (arba Mešechas) - pagal Biblijos Pradžios knygą (10:2) 6-sis Jafeto sūnus, Nojaus anūkas. Ezekielio 27:13 jį mini kartu su Favalu ir Javanu, iš ko bandoma aiškinti, kad jis kilme iš Anatolijos Turkijoje. Psalmėje 119:5 teigiama: „Vargas man, kad esu pas Mosochą, prie Kidaro palapinių“ [Kidaritai - klajoklių tauta Sirijos Arabijos dykumose].
Mosocho skambesio panašumas į Maskvą sukėlė daug spekuliacijų. Apie jų ryšį teigia „Kijevo sinopsis“ (1674). Moskovitų, kaip Mosocho palikuonių versiją, nagrinėjo ir M. Lomonosovas.

Po gulbės sparnu
Tvanas Gilgamešo epe
Ugnies kultas Rusijoje
Lenino mauzoliejaus mistika
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Tikroji varlės-karalienės istorija
Patristinės elgsenos paplitimas
Komunistinio antžmogio gimimas
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837
Umai – lyginamoji charakteristika
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Kunigaikščio Gvidono valdos
Slaptasis kazokų ginklas
Užsieniečiai apie Rusiją
Slidi sąmokslo teorija
Rusija: taikinys tinkle
Puškinui skirta šventė
Gilgamešo epas
Stalinas ir NSO
Eurazijos pagrindai
Vartiklis