Komunistinio antžmogio gimimas. Vartiklis

[ Leninas – žmogus iš ateities, - taip pavadintas M. Kolcovo^**) straipsnis „Ogoniok” 1923 m. rugsėjo 9 d. ]

Mauzoliejaus Leninui pastatymas buvo pirmuoju jo sudievinimo žingsniu. Jo kultas susiformavo kažkaip savaime. Laidotuvių isterijos metu bendražygiai prisiminė neįprastas Lenino savybes, pvz., užkietėjęs materialistas Bucharinas atkreipė dėmesį į vos ne paranormalius požymius:
„Tarsi Leninas turėtų kažkokį nežinomą šeštą pojūtį, leidusį jam jautria ausimi įsiklausyti, kaip dirvoje dygsta žolė, kaip sruvena ir čiurlena požeminiai upeliai, kokios dūmos dūmojasi nesuskaičiuojamų žemės darbštuolių galvose. Iš atsitiktinio pokalbio su kaimo sene jis pagaudavo valstietės pulsą.“

Ir dar jis sakė, kad Leninas turėjo ne galvą, o „galingą galvos aparatą“. O jam antrino Politbiuro narys L. Kamenevas^***): „Šios nuostabios, nepaprastos smegenys, kurių galiai nėra lygių“. Net L. Trockis, kovojęs prieš bolševikinį fetišizmą, prisiminė, kaip „galinga kakta, pereinanti į gal galingesnį kaukolės kupolą, suteikė nepalyginamą svarbos jutimą“.

Iš tokių pasisakymų kilo klausimas: gal Leninas buvo naujas ir mokslui nežinomas antropologinis žmogaus tipas?

Bolševikų lyderiai buvo apsiskaitę žmonės ir „didelės galvos“ idėjas jie galėjo išskaityti fantastų kūriniuose. Imkim kad ir iliustruotus prancūzų futurologo Anbero Robidos romanus (leistus ir rusų kalba) - „Elektrinis gyvenimas“ (1883) jis taip rašė apie 20 a. vidurio gyventojus:

„- .... Negalima neigti, kad dabartinis pernelyg spartus ir greitas, iki kraštutinumo užimtas ir nervus dirginantis elektrinis gyvavimas išvargino žmonių rasę ir jai sukėlė tarsi jėgų nuopuolį.
- Tai paaiškinama smegenų per dideliu sužadinimu, - pastebėjo ministras.
- Šiuolaikinis žmogus neturi daugiau raumenų, - niekinamai atšovė Siulfatenas. – Dirba vien smegenys, kuris ir sunaudoja maitinamuosius syvus likusio organizmo sąskaita, neišvengiamais sukeldamas šio atrofiją ir išsigimimus. Jei laku nebus imtasi reikiamų priemonių, tai žmogus virs milžiniškais smegenimis po kupolo formos kaukole, kuri remsis į plonytes kojas“.

Tokias mintis vaizdžiai savo „Pasaulių kare“ (1897) įkūnijo H. Velsas – jo marsiečiai buvo milžiniškos smegenys ant plonų silpnų čiuptuvų (daugiau apie tai žr. >>>>>). Panašiai atrodo ir Velso selenitai iš „Pirmieji žmonės Mėnulyje“, 1901: (žr. >>>>>):

Jo galva [ ... yra ] įprasto mėnuliečių tipo, tačiau keistai pakitusi. Žiojinti burna nepaprastai maža ir yra nepaprastai žemai, veidas sudarytas vos ne iš vienos plokščios nosies. Kiekvienoje pusėje po mažą akį.
Galva iš esmės yra didelis rutulys, tačiau vietoje plaukuoto odos apdangalo, kaip pas Mėnulio bandų piemenų, plona membrana, pro kurią galima stebėti visus pulsuojančių smegenų judesius. Tai būtybė su išsigimėliškai hipertrofuotais smegenimis ant nykštuko kūno.

Tačiau Velsas taip įsivaizdavo ne tik kitų pasaulių gyventojus, bet ir ateities žmones (Velsas prognozavo ateitį ir 20-am amžiui, apie tai žr. >>>>>). Dar 1887 m. apybraižoje „Milijoninių metų žmogus“ rašė:

Nepaisant akivaizdaus antimoksliškumo (įrodyta, kad santykinai didesnė žmonių kaukolė yra labiau genetinių ar anomalinių pokyčių pasekmė, o ne dėl protinių sugebėjimų), tarybiniai ideologai pasičiupo išskirtinių Lenino smegenų idėją. Jie nuolat pabrėždavo jo „nežmonišką valią“ ir pan. Jie teigė, kad Lenio Marsiečiai. Herbert Wells. War of Worlds

Marsiečiai. Herbert Wells. War of Worlds

fenomeną reikia ištirti biologijos ir kitų mokslų požiūriu, kad būtų sukurta instrukcija, kaip selekcijos būdu sukurti panašius asmenis. 2-o Maskvos universiteto privat-docentas N. Melikas-Pašajevas straipsnyje „Ateities žmogus“ (1928) pranašavo masišką „ateities antžmogio, kuriam genialumas bus įprastas dalykas“, apsireiškimą.

Tuo tarpu atidus Lenino gyvenimo ir kūrybos panagrinėjimas rodo, kad jis niekuo neišsiskyrė iš to meto inteligentų. Pilnaverčio išsilavinimo neturėjo; kaip politikas buvo perdėm tiesmukiškas pirmumą teikdamas grubiems metodams. Sėkmė revoliucijos požiūriu paaiškintina 1917-ųjų bendra padėtimi, kai valdžia tiesiog mėtėsi po kojomis.

Dar skrodimo naktį Lenino smegenys, širdis ir keli kiti organai buvo išimti ir sudėti į atskirus indus ir tapo „šventenybėmis“. Buvo padaryti smegenų lipdiniai, kurie visavertiškai įėjo į tarybinių galių rinkinį.

Smegenis reikėjo tirti, tačiau būsimiems tyrėjams didžiausią sunkumą sudarė tai, kad pagal ligos pažeistas smegenis reikėjo atstatyti sveiką jų būklę. Ir čia prisiminė Klaros Cetkin rekomendaciją – vokietį Oskarą Fogtą.

Fogtas buvo žinomas kaip praktikuojantis hipnotizuotojas, savo laiku leidęs netgi žurnalą. Nuo 1919 m. vadovavo Vilhelmo vardo Mokslų paramos draugijos Smegenų tyrimų institutui. 1920 m. paskelbė stambų darbą apie centrinę nervų sistemą įrodinėdamas, kad didžiųjų pusrutulių žievė dalijasi į 2000 struktūriškai besiskiriančių sričių. Jo metodas buvo specialaus prietaiso pagalba padaryti tūkstančius ploniausių pjūvių ir šiuos ištirti mikroskopu. Dar užsiėmė genetika ir eugenika, - bandydamas sukurti kažką panašaus į elito formavimo teoriją.

Tad 1925 m. vasarį Fogtas atvyko į Maskvą ir dalyvavo medikų, žinančių Lenino ligos paslaptį, susirinkime, kurį pradėjo 2-os miesto ligoninės vyr. gydytojas B. Veisbrodas. Jis uždavė klausimą, ar citoarchitektūrinis tyrimas gali pagrįsti Lenino genialumą – ir iškart sekė atsakymas:
„Prof. Fogtas ir visi dalyvaujantys pasisako teigiamai. Jau nuo pirmųjų tyrimų žingsnių bus galima nustatyti ląstelių darinio ypatumus, tačiau būtina pažymėti, kad tyrimai privalo neapsiriboti vienkartine apžiūra, o, vystantis nudažymo technikai ir mokslui būtina pakartotinai tirti naujas nuopjovas. Šių nuopjovų tyrimus lyginti su kitų smegenų nuopjovomis, o taip pat atlikti psichologinius tyrimus“.

Fogtas pasiūlė Lenino smegenis supjaustyti 1,8 cm storio sluoksniais ir užlieti parafinu, kad vėliau būtų galima daryti jų nuopjovas. Jis siūlė smegenis išvežti į Vokietiją, kur, atseit, jo vadovaujamame Neurobiologijos inst-te dirba patyrę darbuotojai. Tarybų valdžia į tai reagavo neigiamai. Buvo nuspręsta, kad Fogtas su žmona ir laborante laikinai persikels į Maskvą, į kur bus perkelta ir reikiama aparatūra. Tokia buvo superslaptos „ateities žmogaus“ smegenų tyrimų laboratorijos pradžia.

V.I. Lenino medicinos institute Fogtui buvo skirti 6 kabinetai. Lenino smegenys mikrotomu supjaustyti į 30 963 nuopjovas, kurios nudažytos kontrastą išryškinančia medžiaga ir patalpintos tarp plonų stiklų. Tai leido aiškiai matyti smegenų struktūrą ir net demonstruoti nuopjovas kaip skaidres.

Jos kruopščiai lygintos su kitų žmonių smegenų nuopjovomis fiksuojant visus skirtumus. Ir iš tikro, buvo nustatytas geresnis 3 ir 5 ląstelių sluoksnių išsivystymas. Narkomzdravas džiugiai skelbė: „Dr. Lenino smegenų tyrimas... jau vyksta. Nupirkti ir perkami specialūs aparatai bei prietaisai. Atlikta dalis nuopjovų. Dirba prof. Fogto paskirta vokietė laborantė. Pas prof. Fogmą apmokymus praėjo du gydytojai-komunistai (dr. Sapiras ir Sarkizovas), įsijungę į darbus Maskvoje. Jau gauti kai kurie išankstiniai rezultatai“.

1927 m. Fogtas padarė pranešimą siauram vyriausybės narių ratui – ir nors įvykis buvo įslaptintas, „Izvestia“ 1927 m. lapkričio 15 d. paaiškino tyrimų esmę ir skelbė apie unikalius atradimus 3-me sluoksnyje, kur ypač paplitę vadinamosios piramidinės ląstelės, kuriose, pagal Fogtą, ir glūdi „psichinio genialumo materialioji bazė“.

Prie Kremliaus paslapčių prileistas futurologas Melikas-Pašajevas, susipažinęs su slapto susirinkimo stenograma, susižavėjęs rašė: „V.I. Lenino smegenys ... be abejonių yra būsimo antžmogio smegenų prototipu“. Mikronomas - prietaisas smegenims pjaustyti

Mikronomas - prietaisas smegenims pjaustyti

Tačiau vyko kazusas. 1929 m. Fogtas darė pranešimus Vokietijoje, kur demonstravo Lenino smegenų nuopjovą bei kitų nuopjovų nuotraukas. Kilo karšta diskusija ir prof. Špilreinas „Sielos ligų enciklopedijoje“ nurodė, kad tokios pat piramidinės ląstelės paplitusios ir pas silpnapročius. Tą straipsnelį pastebėjo vokiečių politinė spauda – ir iškart pasipylė iš Lenino smegenų besityčiojantys straipsniai.

Tai sukėlė skandalą Maskvoje. Kremlių erzino ir tai, kad Fogtas netgi nepradėjo polemikos su Špilreinu. 929 m. Fogto laboratoriją reorganizavo ir prijungė prie Aukštesniosios nervų veiklos instituto, o pačiam Fogtui uždrausta lankytis Maskvoje.

Viskas baigėsi tik 1936 m. gegužės 27 d., kai į VKP CK Politbiurą Stalino vardu buvo perduota išsami S. Sarkizovo parengta dviejų institutų veiklos ataskaita „Lenino smegenų tyrimas“, kurioje Lenino smegenų galia buvo prilyginama 10-ies „vidutinių žmonių“ smegenų galiai. Buvo parodytas ir Lenino pranašumas prieš kitas žinomas TSRS asmenybes (Lunačarskis, Bogdanovas, Mičurinas, Majakovskis, Pavlovas, Ciolkovskis).

Pataikaujančių valdžiai tyrinėtojų nuomone netgi ligos pažeisti Lenino smegenys veikė ne tik normaliai, bet net geriau nei sveikų žmonių smegenys! Antžmogis buvo kanonizuotas. Jis virto mesiju, dievažmogiu. Ne veltui įsigalėjo frazė „Iljičiaus priesaikai”. Dar 9-me dešimtm. propagandistai rašė:
„Vladimiro Iljičiaus mauzoliejus – brangi tarybinių žmonių, visos progresyviosios žmonijos šventovė. Kasdien nesibaigiančiu srautu į čia plūsta mūsų šalies darbuotojai, gausūs užsienio svečiai. Kasmet per Didžiojo Spalio metines bei Gegužės 1-sios demonstracijas pro Mauzoliejų pražygiuoja Maskvos darbininkai, kad tartų mūsų valstybės įkūrėjui: Miegok ramiai, brangus Vladimirai Iljičiau. Mes įvykdysime visus tavo priesakus!..“

^**) Michailas Kolcovas (1898-1940) – žydų kilmės ukrainiečių tarybinis žurnalistas, publicistas, feljetonistas, bolševikas, NKVD narys. Laikraščiuose spausdinosi nuo 1916 m. „Ogoniok“ atgaivinimo iniciatorius, redaktorius; žurnalų „Za rubežom“, „Za ruliom“, „Tarybinis foto“, satyrinio „Keistuolis“ įkūrėjas ir redaktorius; 1934-38 m. „Krokodilo“ vyr. redaktorius. Būdamas „OgonioK“ redaktoriumi sumąstė unikalų literatūrinį projektą (1927) - kolektyvinį romaną-burimė „Didieji gaisrai“, kurio 25 dalyviai parašo po atskirą skyrių, iškart spausdinamą žurnale. Atskira knyga „Didieji gaisrai“ išėjo tik 2009-ais. Ispanijos kare 1936-39 m. dalyvavo kaip korespondentas. 1938 m. suimtas, sušaudytas, reabilituotas 1954 m.

^***) Levas Kamenevas (gimęs kaip Rozenfeldas, 1883-1936) – žydų kilmės rusų bolševikas, tarybinis valstybės veikėjas. 1922–25 m. laikytas vienu pagrindinių RKP(b) vadovų. 1925 m. su kitais įkūrė „Naująją opziciją“, kurią sutriuškinus pašalintas iš visų pareigų. 1927 m. ištremtas į Rytų Sibirą. 1933 m. vėl grąžintas į partiją, vadovavo leidyklai „Academia“. Po S. Kirovo mirties 1934 m. vėl suimtas; nuteistas mirties bausme per „Didįjį valymą“; reabilituotas 1988 m.

Šmėkla klaidžioja po pasaulį...

„Uljanovų šeimos Simbirske nemėgo. Jų motušė, žydelka, tokia pasipūtusi poniutė, kankino savo vaikus. Visi vaikai buvo žemaūgiai, gerklingi, strazdanoti, išsišokėliai ir pagyrūnai, kalikai ir pirmūnai. Juos mušė, o jie skundė; už tai juos vėl mušė, jie vėl skundė. Draugauti stengėsi tik su nevietiniais. Pirma, kadangi patys užeiviais laikyti, o antra, kad mėgo keltis ir vadovauti... Simbirske niekas nenustebo, kad visa šeimynėlė į maištininkus ir mirtininkus nuėjo: nuo vaikystės kalėjimas jų laukė... Antikristo giminė!“

O jei rimtai, tai Leninas – lyg ir vienas Antikristo prototipų. Ir tarybinis jo „gyvenimo“ perteikimas buvo aiškiai religinio pobūdžio. Pvz., Majakovskio poema „Leninas“. Jei Mozės įsakymuose pirmoji frazė apie Dievą skelbia: „Aš Viešpats, tavo Dievas, išvedęs iį Egipto žemės, vergijos namų“ (Iš 20:2), tai proletariato įsakymas, KP manifestas prasideda: „Šmėkla klaidžioja po pasaulį, komunizmo šmėkla“. Ir Majakovskis, atseit Marso žodžiais, skelbia naujo mesijo atėjimo pranašystę: „Jis ateis, ateis didysis praktikas“.

O štai jo antgamtišką prigimtį skelbia poetas Michalkovas: „Septyniolika jam, tik septyniolika. Bet jis karys – ir todėl bijo jo caras“. Visai kaip kad Erodas bijojo kūdikėlio Jėzaus.

Ar tai genialumas?

V. Leninas (Uljanovas) straipsnyje „Apie aukso svarbą dabar ir po visiškos socializmo pergalės“ rašė, kad aukso maksimalaus naudingumo ir akivaizdumo požiūriu, reiktų iš jo stambiausiuose pasaulio miesto įrenginėti auksinius tualetus. Gerai, kad žmonijai pasirodė, kad stovėti eilėje, kad pasėdėtum ant auksinio tualeto, nėra didžiausia žmonijos svajonė, nes auksas turi ir kitokių savybių.
O štai Kaunas ne teoriškai, o praktiškai pastatė „auksinę“ tupyklą – bet Kaunas gi juk nepakaltinamas?!