Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“  

„Heliobiologijos” pradininkas Aleksandras Čiževskis^*) gimė 1897 m. vasario 7 d. Tarp jo vaikiškų užsiėmimų garbingą vietą užėmė astronomija. 20 a. pradžioje išpopuliarėjo mokslo populiarintojas K. Flamarionas^**). Vienos kelionės į užsienį metu šeima aplankė jo observatoriją netoli Paryžiaus. Berniuko prisiminimai apie tai buvo migloti ir mus tepasiekė pats faktas. O jo knygas jis tiesiog rijo, o 10 m. amžiaus pats parašė „Populiariąją kosmografiją pagal Kleiną, Flamarioną ir kitus“. Be abejo, Čižovskių namuose atsirado ir teleskopai.

1916 m. buvo Maskvos archeologijos instituto laisvu klausytoju ir išmoko daryti Saulės paviršiaus piešinius. Vėliau rašė: „Dabar sunku pasakyti, kodėl susidomėjau Saule, tačiau tikra tai, kad studentiški užsiėmimai dar nedavė maisto protui, o ypač istorinių ir archeologinių disciplinų graužimas“.

Nuo 1913 m. Čiževskių šeima gyveno Kalugoje, kur buvo dislokuotas artilerijos divizionas, kuriam vadovavo Aleksandro tėvas. Čia Aleksandras susipažino su K. Ciolkovskiu, su kuriuo vėliau palaikė ilgametę draugystę. Jo abiejų idėjų artumą parodo ir gyvenimo pabaigoje išleista knyga „Visas gyvenimas“.

Į studijas įėjo senovinių metraščių, analų, kronikų studijavimas ir Čiževskis paniro į jas vis dažniau aptikdamas, kad „sprogimai“ Žemėje ir Saulėje dažnai vyko vienu metu. Lygiagrečiai jaunuolis ėmė studijuoti Maskvos komercijos institute, kur buvo geras matematinės statistikos ir gamtos mokslų dėstymas. Ir jis atkreipė dėmesį, kad gyvus organizmus veikia oro jonizacija.

Apie Saulės poveikį gamtai Čiževskis išskaitė senovės monografijose. Jis ėmė kruopščiai registruoti savo fizinę būklę, pasiūlęs tą daryti ir savo pažįstamiems. Kai po kelių mėnesių stebėjimus sulygino su Saulės aktyvumu (Vulfo skaičiais), buvo sukrėstas kreivių pikų sutapimu. Rezultatus išdėstė ataskaitoje „Periodinis Saulės poveikis Žemės biosferai“, perskaitytoje Kalugoje 1915 m. spalį.

Tačiau trūko duomenų apibendrinimui ir Čiževskis ėmėsi įvairių masinių reiškinių statistikos analizės. 1917 m. jis jau buvo pakankamai sukaupęs duomenų, patvirtinančių jo spėjimą. Pvz., Saulės žybsniai ir epidemijų tėkmė tiesiogiai susiję.

1917 m. pavasarį jis apsigina kandidato disertaciją „18 a. rusų lyrika“ ir iškart susitaria dėl daktarinės disertacijos rengimo, tačiau jau kita tema: „Apie pasaulinio istorinio proceso periodiškumą“. Ją po metų sėkmingai apsigina. Ima skaityti paskaitas apie fizikinių metodų taikymą archeologijoje. Kartu ima mokytis MGU fizikos-matematikos ir medicinos fakultetuose. Mat jo drąsūs pareiškiami apie Saulės poveikį sukėlė prieštaringas reakcijas – ir Čiževskis nusprendė nuo statistinės analizės pereiti prie kryptingų biofizikinių tyrinėjimų.

Nesulaukdamas paramos Maskvoje, nusprendė savo jėgomis tirti namuose Kalugoje, pasidalino apie tai mintimis su Ciolkovskiu, kuris tam pritarė. Įsirengtoje laboratorijoje 1918-19 m. eksperimentai patvirtino jonizuoto oro poveikį. 1920 m. tyrimus vėl atgręžė į Saulę ir 1922 m. ataskaitoje „Periodinės Saulės veiklos poveikis epidemijų kilimui ir eigai“ apibūdino bendras poveikio charakteristikas. Glausta forma savo tyrimus išdėstė knygoje „Fizikiniai istorinio proceso veiksniai“, kurioje palietė ir socialinius procesus, tad ji iškart tapo kritikos taikiniu. Bet jį palaikė sveikatos apsaugos narkomas N. Semaško^***), kurio redaguojamame žurnale pasirodė eilė Čiževskio straipsnių.

3 dešimtm. pabaigoje J. Stalinui buvo pasiskųsta dėl Čiževskio, tačiau pokalbyje su N. Semažko konfliktas buvo užglaistytas. Tačiau tai, kad jo darbai aptariami tokiame aukštame lygyje sako daug ką – kad Staliną domino tasai klausimas. Aišku, ne Saulės ryšis su ligomis, o galimybė prognozuoti žmonių elgesį. Juk kosminio poveikio mechanizmu socialinėje psichologijoje Čiževskis laikė įtaigą: „Įtaigos – vienetinės ir masinės – reiškiniai gali būti paaiškinami vieno individo centrų sužadinimas elektromagnetiniu būdu perduodamas kito individo atitinkamiems centrams. [ ... ] Istorijoje gausu iškalbingų masinės įtaigos faktų. Iš esmės, nebuvo nė vieno istorinio įvykio dalyvaujant masėms, kur nebūtų pastebima įtaiga, perduodama vienetų. Ta įtaiga kai kada neapsiribodavo tik kokia nors žmonių grupe, o apimdavo miestus ir visas šalis, o jos pėdsakai ilgam laikui išsilaikė politinėse ar karinėse partijose, persidavė iš kartos į kartą ir atsispindėjo meno kūriniuose“.

Čižovskis laikė, kad įtaigos jėga stiprėja didėjant Saulės dėmių aktyvumui. Jis tai laikė vadovu veiklai: „Valdžia kiekvieną akimirką privalo žinoti apie Saulės būklę. Paskelbdama vieną ar kitą sprendimą, vyriausybė privalo pasitikrinti šviesulio būseną: ar šviesus, švarus jo veidas ar suteptas dėmėmis? Saulė – svarbus karinis-politinis rodiklis: jo parodymai neklystantys ir visuotiniai. Todėl valstybės valdžia turi lygiuotis į jo rodyklę: diplomatija – į mėnesinę, o strategija – į paros. Karo vadai prieš kiekvieną mūšį privalo žinoti, kas dedasi Saulėje“.

Bet Čižovskis linko ir prie kosmizmo. Anot jo, pasaulio sandara turi remtis vieningu gamtišku substratu, vieninga „stichija“, kurią jis įžvelgė 19 a. pabaigoje atrastame elektrone: „Visoje toje išorinėje įvairovėje randame vieningą visiems organizmams pagrindą – gyvąją ląstelę ir koloidinės būsenos visuotinumą. [ ... ] ... ji moko mus tikėti amžinu jos egzistavimu, tikslingumu ir harmonija. [ ... ]; nusileisdami į visos gyvybės gilumą ir toliau – į materijos gelmę, mes sužinome apie vieningą pradą, vienintelį visos esaties pagrindą – materijos vieningumą – elektroną“.

Tačiau pasaulio sandarą galima grįsti ir vieningu pasaulio principu: „gamtos mechanika privalo remtis vieningu, visa apimančiu principu“. Taip jis prikėlė pitagoriečių idėją apie vystymąsi ciklu iki visuotinio principo: „Akivaizdu, kad Visata arba atskiros jos dalys – žvaigždžių pasauliai – laikosi to paties kosminio principo, kurį stebime organinės ir neorganinės materijos pasaulyje. Žmogus, gyvūnas, augalas gimsta, gyvena ir miršta [ ... ] Tas pat vyksta su žvaigždžių sistemomis: jos susikuria, gyvuoja ir žūsta, kad vėl [ ... ] sukurtų naują sistemą ar pasaulį [ ... ] tai atves mus prie amžino ciklo –Kosmoso kaip Didžiojo Vienio nemirtingumo“.

Čižovskis pabrėždavo monizmo svarbą. Pagal monizmą visa aplink – makrokosme ir mikrokosme – vyksta pagal tą patį etaloną. Visata savo sandara panaši į atomą, atomas savyje glaudžia visą Visatą. Iš monizmo seka išvada, kad ir žmonių visuomenė formuojasi pagal kažkokį principą, kuris galioja ir aukštesniosioms civilizacijoms (jei jos egzistuoja), ir žemesniosioms (kaip žemiškajai). Tad „greitai turi iširti visos metafizinės mokyklos ir nemokslinis dualizmas užleisti vietą moksliniam monizmui“.

Būtent čia jo teorija ėmė kirstis su stalininiu materializmu, kuriame supaprastinta marksistinė-lenininė filosofija yra absoliučia tiesa, kuriam objektyvūs visuomenės vystymosi dėsniai negalėjo kisti veikiami kosminių veiksnių. Negi Saulės dėmės ar žvaigždžių išsidėstymas, o ne klasių kova gali veikti pasaulinį progresą?! Ir negi revoliucija priklausė vien nuo Saulės dėmių pasirodymo? Tad Čiževskio idėjos imtos vis labiau kritikuoti.

Pagrindiniu jo priešininku tapo Visasąjunginio gyvulininkystės instituto direktorius Borisas Zavadovskis, kuis pradžioje surengė išsamią „pogrominės“ Čižovslio veiklos jam pavaldžioje CNILI laboratorijoje patikrą, o vėliau paskelbęs kelis kritinius straipsnius „Pravdoje“. 1935 m. ten pasirodė jo straipsnis “Priešas su mokslininko kauke” su kaltinimu kontrrevoliucine veikla. Čižovskį išgelbėjo tik tai, kad jis buvo pagrindinis jonų aeracijos specialistas rengęs aerojonizatorius Tarybų rūmams Maskvoje.

1941 m. vasarą Čiževskių šeima evakavosi į Čeliabinską, tačiau vis tik 1942 m. sausio 21 d. jis buvo suimtas ir nuteistas 8 m. kalėti. Iš pradžių kalėjo Ivdel lageryje Sverdlovsko srityje, o po 1945 m. Karlage Kazachstano stepėse. Po to dar 8 m. buvo tremtyje Karagandoje. Nepaisant tų atšiaurių sąlygų, Čiževskis dirbo pagal specialybę, rašė straipsnius ir tapė paveikslus (tapybos mokėsi pas prancūzų impresionistą Nodjė). Būtent ten padarė svarbių atradimų hematologijos srityje (moksle apie kraują), tam taikydamas matematinius metodus.

Ir dar rašė eilėraščius, apie kuriuos palankiai atsiliepė žinomi literatoriai. 3-me dešimtm. Natkompros jam išdavė literatūrinio instruktoriaus pažymėjimą Kalugai.

Tremtyje užgrūdinami įsitikinimai - Sutelk viltį, jei esi vaikomas: Kraujas, kančios, kiti persekiojimai - Už viską bus tau atsaikoma. Tokia mūsų byla ir teismas - Bet yra išeitis iš tamsos: Kai Žemė visa taps laisva Ir laikysis vieningos tvarkos. 1917, Kaluga

Reabilituotas tik 1951 m. ir jo vardas grįžta į spaudą. Vėl dirba su jonizacijos klausimais. Vis tik persekiojimai tęsėsi – pvz., 3 d. iki mirties (1964 m. gruodžio 20 d.) „Partijos gyvenimas“ išspausdino straipsnį „Juodosios dėmės“ triuškinantį jo idėjas.
Paskaitykite ir jo pratarmę Ciolkovskio "Raketai kosminėje erdvėje".

Šiandien heliobiologija yra pripažintas mokslas – ir jau nieko nestebina, kai žiniasklaida praneša apie Saulės žybsnius ar Saulės dėmių suaktyvėjimą, perspėdama apie poreikį pasisaugoti.

---

^*) Aleksandras Čiževskis (1897-1964) – rusų tarybinis biofizikas, populiarinęs heliobiologiją (Saulės įtakos biologijai tyrimus) ir aerojonizaciją (jonizacijos poveikė biologinėms esybėms). Gimė Lenkijai priklausančiame Cechanoveco mieste. Jis tvirtino, kad Saulės dėmių sukelti Saulės žybsniai turi ne tik fizinį poveikį Žemei, bet įtakoja ir žmonių mentalinę veiklą. Taip pat pasižymėjo darbais kosminės biologijos, biologinių ritmų ir hematologijos (mokslas apie kraują ir susijusias ligas) srityse. Buvo vienu rusų kosmizmo pradininkų. Taip pat tapė akvarele (apie 2000 darbų) bei rašė eilėraščius (išleido 2 rinkinius; po mirties išleisti dar 4 rinkiniai). Jo garbei pavadintas asteroidas 3113.

^**) Kamilis Flamarionas (Nicolas Camille Flammarion, 1842- 1925) - prancūzų astronomas ir produktyvus rašytojas, parašęs per 50 kūrinių kartus su mokslo populiarinimo knygomis, keliais mokslinės fantastikos kūriniais ir veikalų apie parapsichologiją. Nuo 1882 m. leido žurnalą „L'Astronomie“. 1883 m. įkūrė privačią Žiuvisi prie Oržo (Juvisy-sur-Orge) observatoriją, 1887 m. – Prancūzijos astronomų draugiją. 1877 m. išleido dangaus atlasą, 1878 m. – Mėnulio ir Marso žemėlapius, dvinarių žvaigždžių katalogą. Iki 1902 m. susistemino Marso stebėjimų rezultatus, kuriuos paskelbė 2 tomų knygoje. Parašė astronomijos populiarinimo knygų, tarp jų ir garsiąją „Populiariąją astronomiją“ (1879, paskaitykite jos ištrauką) – pirmąjį astronomijos vadovėlį, pagal kurį J. Balvočius-Gerutis 1909 m. parašė “Sodiečių kalendorių”.
Taip pat apie rašytoją skaitykite >>>>>

^***) Nikolajus Semaško (1874-1949) – rusų tarybinis KP ir valstybės veikėjas, gydytojas, vienas TSRS sveikatos sistemos organizatorių. Iki revoliucijos buvo emigracijoje, 1917 m. grįžo į Maskvą. Dalyvavo Lenino kūno skrodime, buvo eugenikos draugijos nariu. 1918-1930 – sveikatos apsaugos liaudies komisaras. 1921-49 m. Maskvos un-to profesorius. 1945-49 m. Vaikų higienos inst-to direktorius.

Laivai iš ledo
Superlaidumas
Kvantinis chaosas
Nekritinė stygų teorija
Lyginamoji kosmologija
Rusų kosmizmo gimimas
Žygiuojam į Saulės amžių
Naglumas – sėkmės garantas
Žemės magnetinis laukas
Keista Ciolkovskio filosofija
Chaosas linksta į sinergetiką
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Elektros panaudojimas žemdirbystėje
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Kvantinė mechanika: Triumfas ar ribotumas?
Artileristas, atradęs sustingusio laiko sferą
Paslaptingas Tesla: gyvenimas ir palikimas
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Per meilės orgijas į žvaigždes
Nepaprasti Visatos skaičiai
Daktaro Filipovo atradimas
Kaip sukurti laiko mašiną?
Pasikėsinimas į multivisatas
Antigravitacijos paieškos
Zingeris ir jo siuvamoji
Vieningo lauko teorija
Aplenkęs savo laiką
Kosminiai spinduliai
Torsioniniai laukai
Ig nobel premija
Laiko fenomenas
Vartiklis
NSO.LT