Naglumas – sėkmės garantas  

T.A. Edisonas laikomas kūrybingiausiu išradėju. Tačiau patyrinėjus šaltinius, aiškėja, kad jis tebuvo labiau verslininkas nei išradėjas. Fonografą metais anksčiau išrado Francas Š. Kro. Vašką jo voleliams parinko rusų chemikas Rozanovas. O fonometro Edisonas net nesiėmė patentuoti, nes laikė jį neperspektyviu.

Edisonas pats sakė, kad visus išradimus padarė be teorinio pasirengimo. Jo sukarta dinamo mašina pasirodė mažai efektyvi ir konstrukciškai nesėkminga. Kaitinimo lempą
Joseph Wilson Swan
Kartą Edisonas inžinieriui-laborantui pavedė nustatyti elektros lemputės kolbos tūrį. Inžinierius, nusibraižęs kolbą, ėmėsi skaičiavimų. Nusibodus laukti atsakymo, Edisonas priėjo prie laboranto, skeptiškai į jį pažvelgė ir paėmė lemputės kolbą. Tada pripylė ją vandens ir patarė inžinieriui: „Išpilk vandenį iš kolbos į menzūrą ir sužinosi vandens kiekį“.
vadina „Edisono lempa“, tačiau tai Lodygino išradimas. Po ilgų teismų Edisonas neteko pirmumo išradimui, o kai jis ėmė pretenduoti į anglies siūlo kaitinimo lempoje išradimą, pasirodė, kad tai H. Gebelio suradimas. 1878 m. gruodžio 18 d. Anglijoje D. Svanas pademonstravo savo lemputės pavyzdį su anglies strypeliu, tačiau net nesiėmė jo patentuoti, nes laikė, kad pagrindiniai elementai yra pasiūlyti Lodygino. Tačiau Edisonas Svano kūrinį JAV užregistravo kaip savo, o vėliau patentą gavo ir Anglijoje.

Tačiau bet kuris dalgis randa savo akmenį. Kaip kontr-priemonę Svanas užpatentavo visus likusius išradimus kaitinimo lempose. Tad Edisonui kilo sunkumų naudoti savo „išradimą“ Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tai privertė Edisoną kviesti Svaną bendrasavininkiu.

Svanas išrado pirolizės procesą, išspręsdamas anglies siūlų ir strypelių lempoms gavimo problemą. Svanui priklauso fotolizės, brominio fotopopieriaus, skaidrios plėvelės iš mikroskaidulų, chromuotos odos, acetatinių siūlų atradimai ir esminis šarminių akumuliatorių patobulinimas.

Edisonas nuo vaikystės bijojo tamsos, net ir suaugęs ilgai neišbūdavo tamsiame kambaryje. Ar tik ne tamsos baimė stūmė Edisoną tobulinti elektros lemputę? Bet elektrotechnikos istorikai laiko, kad vienintelis tikras rimtas Edisono išradimas buvo termoelektroninė emisija. Tačiau jo Edisonas nesugebėjo paaiškinti.

Edisonas, siekdamas prailginti anglinio siūlelio gyvavimą, į vakuuminę lemputės kolbą įvedė elektrodą iš platinos. Jo nuostabai, tarp anglies siūlo ir platinos elektrodu tekėjo elektros srovė. Kaip gali vakuume tekėti elektros srovė jis suprasti negalėjo, tačiau išradimą užpatentavo. „Edisono reiškinio“ pagrindu D. Flemingas sukūrė diodą (lygintuvą, 1904), Li de Forestas – triodą (stiprintuvą, 1906), o tada pasipylė kenotronas, generatorinės lempos, tetrodas, pentodas, heptodas, heksodas ir pentagridas. Jų pagrindu atsirado radijo imtuvai ir t.t.


„Genijus – 1% įkvėpimo ir 99% prakaito“

Taip atseit pasakė T. Edisonas. Tačiau ankstesnė posakio versija priklauso Keitei Sanborn1), kuri išvažinėjo visą Ameriką su paskaitomis įvairiausiomis, dažniausiai literatūrinėmis temomis. 1892 m. gruodžio 4 d. „Springfield Republican“ parašė: „Laikoma, kad būtent Keitė Sanborn pasakė, kad ‚talentas – tai prakaitas‘. Ši mintis išsakyta labai dažnai ir beveik visada tais pačiais žodžiais. Paprastai sako, kad ‚genijus daugiau prakaitas, nei įkvėpimas‘“.

1893 m. balandžio 21 d. Kalifornijos „Riverside Daily Press“ citavo Keitės Sanborn žodžius: „Genijus – tai įkvėpimas, talentas ir prakaitas“.

Frazė su procentais pasirodė žurnalo „The Ladies‘ Home Journal“ 1898 m. balandžio mėn. numeryje: „Kartą, kai jį paprašė apibūdinti genijų, misteris Edisonas atsakė: ‚2% genijaus ir 98% sunkaus triūso‘. Kitąkart, atsakydamas į pasakymą, kad genijus – tai įkvėpimas, jis tarė: ‚Ba! genijus -‘ne įkvėpimas. Genijus - prakaitas“.

Šio pranešimo patikimumas abejotinas – juk išspausdintas žurnale, skirtame namų šeimininkėms. Pačioje 20 a. pradžioje formulė buvo „ištaisyta“: santykis tapo 1:99.

1910 m., dar tebesant gyvam Edisonui, išėjo F.L. Dajerio ir T.K. Martino dvitomė Edisono biografija. Joje rašoma: „Savo didžių sėkmių aiškinimą Edisonas visad neigė, kas matosi iš jo istorinio pasakymo, kad ‚genijus – 1% įkvėpimo ir 99% prakaito‘. Be to, prieš daug metų, kai Edisonas savo laboratorijoje šnekėjosi su [Č.V.] Batčeloru ir E. Ch. Džonsonu, šiam užsiminus apie Edisono genialumą‚ pastebimą kai kuriuose jo pasiekimuose, Edisonas paprieštaravo: ‚Niekai! Sakau jums, kad genijus – tai sunkus darbas, atkaklumas ir sveikas protas‘“.

Tad greičiausiai „istorinis“ posakis tik žurnalistų priskirtas Edisonui, o vėliau įteisintas biografų.


Kaip Edisonas pabandė kurti fantastiką?

Vieną kartą T. Edisonui kilo mintis parašyti fantastinį romaną – „Progresą“ jis pradėjo 1890-ais, tačiau laiko ir patirties stoka neleido jo pabaigti (Edisonas nors turėjo didelę biblioteką ir buvo didelis skaitytojas, neturėjo formalaus išsilavinimo). Tačiau apie jo juodraštį sužinojo tada jau garsus žurnalistas, poetas ir leidėjas Džordžas Latropas2), 1888 m. pasisiūlęs išradėjui literatūriškai apdoroti jo apmatus, kurie sudarė 33 puslapius ant firminio popieriaus su antrašte „Tomo A. Edisono laboratorija Niu Džersyje“.

Pradžioje Edisonas noriai atsiliepė į pasiūlymą ir su Latropu surengė 5 ar 6 susitikimus, nors kartais žurnalistui tekdavo laukti priimamajame kelias valandas, kad galėtų po to padirbėti kartu kelias minutes. Edisono entuziazmas sparčiai blėso ir galiausiai jis pareiškė, kad „mieliau leistų laiką tuzinui naudingų išradimų, tame tarpe mechaninio rašytojo, kuris įjungtas pateiktų dešimtis apsakymų, sukūrimui“ (anot F.A. Jones Edisono biografijos, 1908).

Vis tik Lapropas sugebėjo iš gautų fragmentų sumontuoti gana ilgą apsakymą, 1896 m. su tęsiniais spausdintą keliuose JAV laikraščiuose pavadinimu „Laiko gelmėse“. Jo autorystė nurotyta taip: Dž. Latropas bendradarbiaujant su T. Edisonu. Tik vėliau Latropą labai erzino, kad kai kuriomis idėjomis, išsakytomis bendrai dirbant, vėliau Edisonas dalinosi su kitais laikraštininkais. Kūrinys neturėjo didelio skaitytojų susidomėjimo ir atskira knyga niekad nebuvo išleistas.

Apsakymo arba nedidelės apysakos užsimezga, kai pagrindinis jo veikėjas sutinka eksperimentui - 300 m. anabiozės. Pabudęs (t.y. apie 2200 m.) jis patenka į pasaulį, kuriame kosminiai laivai jau pasiekia Marsą, kad prekiautų su tenykšte civilizacija – kelias į vieną pusę tetrunka tik 8 val. Planetas jungia ir „tarpplanetinis telegrafas“, kurio esmė neatskleidžiama. Virš Žemės purpsi ornitopteriai, skraidantys plasnodami sparnais; paštą ir smulkius siuntinius išnešioja, kaip dabar sakytume, dronai. Gatvėmis rieda elektromobiliai ir elektriniai triračiai. Kita populiari transporto priemonė – oro balionai su ilgomis aliuminio kojomis. Nuo paviršiaus jie napakyla, o keliamoji galia jiems palengvina bet kokios vietovės įveikimą.

Taip pat jau panaudojama Saulės energija, egzistuoja infraraudonoji fotografija, „augaliniai bifšteksai“ (Edisonas buvo vegetaras) – kas jau yra net šiandien. Tik kažin kaip ten su genų inžinerijos išvestomis kalbančiomis beždžionėmis.

Argi mokslininkai negali tapti superherojais? Garrett P. Serviss‘o romane „Edisonas užkariauja Marsą“ (1898) Tomas Edisonas (išgalvotasis) išranda antigravitacinį įrenginį ir dezintegruojantį spindulį, kad padėtų žemiečiams užpulti Marsą.

Lordas žino viską!
Nuo 1882 m. sausio mėn. Londono tiltai, gatvės, Holborno viaduko vitrinos naktį apšviečiamos Edisono elektros stoties dėka. O tam iki tol buvo sukurta parlamentinė komisija dujinio apšvietimo pakeitimo elektriniu aptarimui. Ji įsteigė pakomisijį, kad surinktų ekspertų, tarp jų ir Edisono, nuomonę. Komisija pasistengė ir Edisono nuomonė buvo perskaityta. Išklausęs ataskaitą, komisijos pirmininkas pareiškė: „Aš nustebintas! Argi galima rimtai vertinti Edisono nuomonę? Juk jis neturi nei profesoriaus vardo, nei inžinieriaus diplomo“. Vienas pakomisijos narių jam paprieštaravo: „Sere! Jūs imatės vertinti specifinius klausimus, bet ir Jūs neturite inžinieriaus diplomo“. Tačiau aplink sėdintys komisijos nariai jam paaiškino: „Neužsimiršk! Mūsų gerbiamas komisijos pirmininkas – lordas! O lordams diplomai visai nereikalingi!“.


„Iki žvakės“

P. Jabločkovo lankinė lempa neišsivertė be ... degtukų. Joje izoliatoriaus vaidmenį turėjo kaolinas. Norint įžiebti lempą, reikėjo įjungti elektrą ir degtuku kaitinti elektrodus. Žvakes dideliuose sietynuose uždegdavo salietroje įmirkyto siūlo pagalba. Tuo siūlu sujungdavo žvakių dagtis, uždegdavo, ir ugnis nulėkdavo siūlu uždegdama dagtis. Užsieniečius stebino, kad Peterhofo parke švenčių metu per 35 min. 1800 žmonių suspėdavo uždegti 250 tūkst. žvakių.

Tačiau žvakė ne tik šviečia. 1856 m. vyko bandymai povandeniniame laive „Jūros velnias“. Taukinių, vaškinių ir stearino žvakių liepsnos dydis priklausė nuo ore esančio deguonies kiekio. Kuo mažiau deguonies, tuo mažesnė liepsna. Kai žvakė gęsta – oras netinkamas kvėpavimui.

Prieš 200 . deganti žvakė reikalavo dėmesio. J. Gėtė su nuoskauda netgi parašė: „Jau ir nežinau, ką geriau galėtų išrasti išradėjai. Kad taip žvakės degtų ir nereikėtų pašalinti nuodegų“. Išradėjai atsiliepė, pasiraitė rankas ir galiausiai Ž. Gei-Liusakas išmoko iš taukų pagaminti steariną. Iš jo pagamintų žvakių dagtys nulinkdavo, patekdavo į karštos temperatūros zoną ir sudegdavo.

Sunkus išradėjų kelias

Kai Žozefas Mari Žakardas (1752-1834) išrado mechanizuotas audimo stakles, Liono gyventojai iškilmingai sudegino jo mašiną. Patį Žakardą norėjo įmesti į Ronos srauniąsias bangas, apkaltinę, kad jis pasiryžo pusę Liono gyventojų paversti bedarbiais ir elgetomis...

Kai darbininkas Viljamas Ly išleido paskutinius pinigus konstruodamas kojinėms megzti mašiną ir pasiryžo viešai ją parodyti, buvo apkaltintas, kad nori paversti darbininkus elgetomis. Mašina buvo atimta, o jis emigravo į Prancūziją, kur mirė iš bado. Vėliau broliai Morlei, pagal jo pavyzdį pasidarę mašiną, per pirmuosius 3 m. uždirbo milijoną svarų.


1) Katerina Sanborn (Katherine Abbott Sanborn, 1839-1917) – amerikiečių rašytoja, paskaitininkė. Pradžioje dėstė anglų literatūrą keliose vietose, kelis metus profesoriavo Smito koledže Northamptone. 1886 m. atsidėjo literatūriniam darbui Niujorke. Ji skaitė viešas paskaitas ir rašė apie edukaciją. Dar redagavo kalendorius ir „švenčių knygas“.

2) Džordžas Latropas (George Parsons Lathrop, 1851-1898) – amerikiečių poetas, rašytojas ir redaktorius. Buvo vienas Amerikos katalikiškos vasaros mokyklos steigėjų. Jo kūriniai: romanas „Žara“ (1876), kelionių knyga „Ispaniškos vistas“ (1883), eilėraščiai „Sapnai ir dienos“ (1892) ir kt.

Stikliniai laidai
Garo tramdytojas
Robotų iškilimas
Galileo Galilėjus
Akiniai nuo saulės
Greičiau už šviesą!
Mechaninis žvėrynas
Žygiuojam į Saulės amžių
Antigravitacijos paieškos
Tokios tad buvo lenktynės
Genijaus keliai ir klystkeliai
Pasikėsinimas į multivisatas
Galvaninės teorijos pradžia
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Paslaptingas Tesla: gyvenimas ir palikimas
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Raudonoji planeta fantastikoje
Šaltoji branduolių sintezė
Zingeris ir jo siuvamoji
Hadronų koliderio kūrėjas
Kur viešpatauja chaosas?
Langų stiklas Lietuvoje
Metalinis vandenilis
Laivai iš ledo
Ateities žmogus
Vartiklis