Naglumas sėkmės garantas
T.A. Edisonas laikomas kūrybingiausiu išradėju. Tačiau patyrinėjus šaltinius, aiškėja, kad jis tebuvo labiau verslininkas nei išradėjas. Fonografą metais anksčiau išrado Šarlis Kro (Edisonas fonografą pristatė 1877 m. lapkričio 21 d., o Š. Kro užantspauduotą voką su analogiško prietaiso aprašymu Prancūzijos MA įteikė dar balandžio 30 d., o apie jo išradimą paskelbta spalio 10 d. tik jis nesukūrė veikiančio modelio). Vašką jo voleliams parinko rusų chemikas Rozanovas. O fonometro Edisonas net nesiėmė patentuoti, nes laikė jį neperspektyviu.
Edisonas pats sakė, kad visus išradimus padarė be teorinio pasirengimo. Jo sukarta dinamo mašina pasirodė mažai efektyvi ir konstrukciškai nesėkminga. Kaitinimo lempą vadina Edisono lempa, tačiau tai Lodygino išradimas.
 Kartą Edisonas inžinieriui-laborantui pavedė nustatyti elektros lemputės kolbos tūrį. Inžinierius, nusibraižęs kolbą, ėmėsi skaičiavimų. Nusibodus laukti atsakymo, Edisonas priėjo prie laboranto, skeptiškai į jį pažvelgė ir paėmė lemputės kolbą. Tada pripylė ją vandens ir patarė inžinieriui: Išpilk vandenį iš kolbos į menzūrą ir sužinosi vandens kiekį. |
Tačiau bet kuris dalgis randa savo akmenį. Kaip kontr-priemonę Svanas užpatentavo visus likusius išradimus kaitinimo lempose. Tad Edisonui kilo sunkumų naudoti savo išradimą Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tai privertė Edisoną kviesti Svaną bendrasavininkiu.
T. Edisonas, ieškodamas medžiagų, kuriomis tekėdama elektros lemputėje šviestų, išbandė 1600 įvairių medžiagų, be kitų ir iš draugo barzdos ištrauktą plauką. Tačiau 1879 m. geriausiai ir ilgiausiai (48 val.) švietė vakuume ištemptas apdegintos medvilnės siūlas. Jis ir buvo šiuolaikinės elektros lemputės kaitinimo elemento pirmtakas.
Svanas išrado pirolizės procesą, išspręsdamas anglies siūlų ir strypelių lempoms gavimo problemą. Svanui priklauso fotolizės, brominio fotopopieriaus, skaidrios plėvelės iš mikroskaidulų, chromuotos odos, acetatinių siūlų atradimai ir esminis šarminių akumuliatorių patobulinimas.
Edisonas nuo vaikystės bijojo tamsos, net ir suaugęs ilgai neišbūdavo tamsiame kambaryje. Ar tik ne tamsos baimė stūmė Edisoną tobulinti elektros lemputę? Bet elektrotechnikos istorikai laiko, kad vienintelis tikras rimtas Edisono išradimas buvo termoelektroninė emisija. Tačiau jo Edisonas nesugebėjo paaiškinti.
Edisonas, siekdamas prailginti anglinio siūlelio gyvavimą, į vakuuminę lemputės kolbą įvedė elektrodą iš platinos. Jo nuostabai, tarp anglies siūlo ir platinos elektrodu tekėjo elektros srovė. Kaip gali vakuume tekėti elektros srovė jis suprasti negalėjo, tačiau išradimą užpatentavo. Edisono reiškinio pagrindu D. Flemingas sukūrė diodą (lygintuvą, 1904), Li de Forestas triodą (stiprintuvą, 1906), o tada pasipylė kenotronas, generatorinės lempos, tetrodas, pentodas, heptodas, heksodas ir pentagridas. Jų pagrindu atsirado radijo imtuvai ir t.t.
Genijus 1% įkvėpimo ir 99% prakaito
Taip atseit pasakė T. Edisonas. Tačiau ankstesnė posakio versija priklauso Keitei Sanborn1), kuri išvažinėjo visą Ameriką su paskaitomis įvairiausiomis, dažniausiai literatūrinėmis temomis. 1892 m. gruodžio 4 d. Springfield Republican parašė: Laikoma, kad būtent Keitė Sanborn pasakė, kad talentas tai prakaitas. Ši mintis išsakyta labai dažnai ir beveik visada tais pačiais žodžiais. Paprastai sako, kad genijus daugiau prakaitas, nei įkvėpimas.
1893 m. balandžio 21 d. Kalifornijos Riverside Daily Press citavo Keitės Sanborn žodžius: Genijus tai įkvėpimas, talentas ir prakaitas.
Frazė su procentais pasirodė žurnalo The Ladies Home Journal 1898 m. balandžio mėn. numeryje: Kartą, kai jį paprašė apibūdinti genijų, misteris Edisonas atsakė: 2% genijaus ir 98% sunkaus triūso. Kitąkart, atsakydamas į pasakymą, kad genijus tai įkvėpimas, jis tarė: Ba! genijus -ne įkvėpimas. Genijus - prakaitas.
Šio pranešimo patikimumas abejotinas juk išspausdintas žurnale, skirtame namų šeimininkėms. Pačioje 20 a. pradžioje formulė buvo ištaisyta: santykis tapo 1:99.
1910 m., dar tebesant gyvam Edisonui, išėjo F.L. Dajerio ir T.K. Martino dvitomė Edisono biografija. Joje rašoma: Savo didžių sėkmių aiškinimą Edisonas visad neigė, kas matosi iš jo istorinio pasakymo, kad genijus 1% įkvėpimo ir 99% prakaito. Be to, prieš daug metų, kai Edisonas savo laboratorijoje šnekėjosi su [Č.V.] Batčeloru ir E. Ch. Džonsonu, šiam užsiminus apie Edisono genialumą pastebimą kai kuriuose jo pasiekimuose, Edisonas paprieštaravo: Niekai! Sakau jums, kad genijus tai sunkus darbas, atkaklumas ir sveikas protas.
Tad greičiausiai istorinis posakis tik žurnalistų priskirtas Edisonui, o vėliau įteisintas biografų.
Kaip Edisonas pabandė kurti fantastiką?
Vieną kartą T. Edisonui kilo mintis parašyti fantastinį romaną Progresą jis pradėjo 1890-ais, tačiau laiko ir patirties stoka neleido jo pabaigti
(Edisonas nors turėjo didelę biblioteką ir buvo didelis skaitytojas, neturėjo formalaus išsilavinimo).
Tačiau apie jo juodraštį sužinojo tada jau garsus žurnalistas, poetas ir leidėjas Džordžas Latropas2), 1888 m. pasisiūlęs išradėjui
literatūriškai apdoroti jo apmatus, kurie sudarė 33 puslapius ant firminio popieriaus su antrašte Tomo A. Edisono laboratorija Niu Džersyje.
Pradžioje Edisonas noriai atsiliepė į pasiūlymą ir su Latropu surengė 5 ar 6 susitikimus, nors kartais žurnalistui tekdavo laukti priimamajame kelias valandas, kad galėtų po to padirbėti kartu kelias minutes. Edisono entuziazmas sparčiai blėso ir galiausiai jis pareiškė, kad mieliau leistų laiką tuzinui naudingų išradimų, tame tarpe mechaninio rašytojo, kuris įjungtas pateiktų dešimtis apsakymų, sukūrimui (anot F.A. Jones Edisono biografijos, 1908).
Vis tik Lapropas sugebėjo iš gautų fragmentų sumontuoti gana ilgą apsakymą, 1896 m. su tęsiniais spausdintą keliuose JAV laikraščiuose pavadinimu Laiko gelmėse. Jo autorystė nurotyta taip: Dž. Latropas bendradarbiaujant su T. Edisonu. Tik vėliau Latropą labai erzino, kad kai kuriomis idėjomis, išsakytomis bendrai dirbant, vėliau Edisonas dalinosi su kitais laikraštininkais. Kūrinys neturėjo didelio skaitytojų susidomėjimo ir atskira knyga niekad nebuvo išleistas.
Apsakymo arba nedidelės apysakos užsimezga, kai pagrindinis jo veikėjas sutinka eksperimentui - 300 m. anabiozės. Pabudęs (t.y. apie 2200 m.) jis patenka į pasaulį, kuriame kosminiai laivai jau pasiekia Marsą, kad prekiautų su tenykšte civilizacija kelias į vieną pusę tetrunka tik 8 val. Planetas jungia ir tarpplanetinis telegrafas, kurio esmė neatskleidžiama. Virš Žemės purpsi ornitopteriai, skraidantys plasnodami sparnais; paštą ir smulkius siuntinius išnešioja, kaip dabar sakytume, dronai. Gatvėmis rieda elektromobiliai ir elektriniai triračiai. Kita populiari transporto priemonė oro balionai su ilgomis aliuminio kojomis. Nuo paviršiaus jie napakyla, o keliamoji galia jiems palengvina bet kokios vietovės įveikimą.
Taip pat jau panaudojama Saulės energija, egzistuoja infraraudonoji fotografija, augaliniai bifšteksai (Edisonas buvo vegetaras) kas jau yra net šiandien. Tik kažin kaip ten su genų inžinerijos išvestomis kalbančiomis beždžionėmis.
Argi mokslininkai negali tapti superherojais? Garrett P. Servisso romane Edisonas užkariauja Marsą (1898) Tomas Edisonas (išgalvotasis) išranda antigravitacinį įrenginį ir dezintegruojantį spindulį, kad padėtų žemiečiams užpulti Marsą.
Lordas žino viską!
Nuo 1882 m. sausio mėn. Londono tiltai, gatvės, Holborno viaduko vitrinos naktį apšviečiamos Edisono
elektros stoties dėka. O tam iki tol buvo sukurta parlamentinė komisija dujinio apšvietimo pakeitimo
elektriniu aptarimui. Ji įsteigė pakomisijį, kad surinktų ekspertų, tarp jų ir Edisono, nuomonę. Komisija
pasistengė ir Edisono nuomonė buvo perskaityta. Išklausęs ataskaitą, komisijos pirmininkas pareiškė: Aš
nustebintas! Argi galima rimtai vertinti Edisono nuomonę? Juk jis neturi nei profesoriaus vardo, nei
inžinieriaus diplomo. Vienas pakomisijos narių jam paprieštaravo: Sere! Jūs imatės vertinti specifinius
klausimus, bet ir Jūs neturite inžinieriaus diplomo. Tačiau aplink sėdintys komisijos nariai jam paaiškino:
Neužsimiršk! Mūsų gerbiamas komisijos pirmininkas lordas! O lordams diplomai visai nereikalingi!.
Iki žvakės
P. Jabločkovo lankinė lempa neišsivertė be ... degtukų. Joje izoliatoriaus vaidmenį turėjo kaolinas. Norint įžiebti lempą, reikėjo įjungti elektrą ir degtuku kaitinti elektrodus. Žvakes dideliuose sietynuose uždegdavo salietroje įmirkyto siūlo pagalba. Tuo siūlu sujungdavo žvakių dagtis, uždegdavo, ir ugnis nulėkdavo siūlu uždegdama dagtis. Užsieniečius stebino, kad Peterhofo parke švenčių metu per 35 min. 1800 žmonių suspėdavo uždegti 250 tūkst. žvakių.
Tačiau žvakė ne tik šviečia. 1856 m. vyko bandymai povandeniniame laive Jūros velnias. Taukinių, vaškinių ir stearino žvakių liepsnos dydis priklausė nuo ore esančio deguonies kiekio. Kuo mažiau deguonies, tuo mažesnė liepsna. Kai žvakė gęsta oras netinkamas kvėpavimui.
Prieš 200 . deganti žvakė reikalavo dėmesio. J. Gėtė su nuoskauda netgi parašė: Jau ir nežinau, ką geriau galėtų išrasti išradėjai. Kad taip žvakės degtų ir nereikėtų pašalinti nuodegų. Išradėjai atsiliepė, pasiraitė rankas ir galiausiai Ž. Gei-Liusakas išmoko iš taukų pagaminti steariną. Iš jo pagamintų žvakių dagtys nulinkdavo, patekdavo į karštos temperatūros zoną ir sudegdavo.
Sunkus išradėjų kelias
Kai Žozefas Mari Žakardas (1752-1834) išrado mechanizuotas audimo stakles, Liono gyventojai iškilmingai sudegino jo mašiną. Patį Žakardą norėjo įmesti į Ronos srauniąsias bangas, apkaltinę, kad jis pasiryžo pusę Liono gyventojų paversti bedarbiais ir elgetomis...
Kai darbininkas Viljamas Ly išleido paskutinius pinigus konstruodamas kojinėms megzti mašiną ir pasiryžo viešai ją parodyti, buvo apkaltintas, kad nori paversti darbininkus elgetomis. Mašina buvo atimta, o jis emigravo į Prancūziją, kur mirė iš bado. Vėliau broliai Morlei, pagal jo pavyzdį pasidarę mašiną, per pirmuosius 3 m. uždirbo milijoną svarų.
1) Katerina Sanborn (Katherine Abbott Sanborn, 1839-1917) amerikiečių rašytoja, paskaitininkė. Pradžioje dėstė anglų literatūrą keliose vietose, kelis metus profesoriavo Smito koledže Northamptone. 1886 m. atsidėjo literatūriniam darbui Niujorke. Ji skaitė viešas paskaitas ir rašė apie edukaciją. Dar redagavo kalendorius ir švenčių knygas.
2) Džordžas Latropas (George Parsons Lathrop, 1851-1898) amerikiečių poetas, rašytojas ir redaktorius. Buvo vienas Amerikos katalikiškos vasaros mokyklos steigėjų. Jo kūriniai: romanas Žara (1876), kelionių knyga Ispaniškos vistas (1883), eilėraščiai Sapnai ir dienos (1892) ir kt.
*) Čarlis Batčeloras (Charles W. Batchelor, 1845-1910) anglų kilmės amerikiečių išradėjas, T. Edisono asistentas, prisidėjęs prie daugelio jo išradimų (telegrafijos, telefonijos, elektros, fonografo srityse). Į JAV atvyko 1870-ais. 1892-96 m. vadovavo General Electric Co.
Stikliniai laidai
Garo tramdytojas
Robotų iškilimas
Galileo Galilėjus
Akiniai nuo saulės
Greičiau už šviesą!
Mechaninis žvėrynas
Žygiuojam į Saulės amžių
Antigravitacijos paieškos
Tokios tad buvo lenktynės
Genijaus keliai ir klystkeliai
Pasikėsinimas į multivisatas
Galvaninės teorijos pradžia
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Celuloidas plastmasių prosenelis
Degtukai trumpas, bet svarbus gyvenimas
Paslaptingas Tesla: gyvenimas ir palikimas
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Raudonoji planeta fantastikoje
Šaltoji branduolių sintezė
Senas, bet mielas dviratis
Zingeris ir jo siuvamoji
Hadronų koliderio kūrėjas
Kur viešpatauja chaosas?
Langų stiklas Lietuvoje
Metalinis vandenilis
Laivai iš ledo
Ateities žmogus
Vartiklis