Akiniai nuo saulės: Vartiklis

Tutanchamono kape surasti, ko gero, seniausi akiniai – dvi smaragdo plokštelės sujungtos bronzine viela. Per tokius smaragdo „stiklus“ trumparegis Neronas stebėdavo gladiatorių kovas (tai pirmas rašytinis jų paminėjimas). Egiptiečiai akis saugodavo kitaip – iš papiruso pagamintais ir nudažytais lapais – kepurių snapeliais. Panašiais, tik iš palmių lapų, akis saugojo senovės Kinijos moterys. Tačiau Eskimai dar priešistoriniais laikais naudojo akinius iš jūrų vėplių ilčių – jie buvo be lęšių, o kaule buvo išrėžti siauri plyšiai, pro kuriuos žmogus galėjo matyti.
Viduramžiais tamsūs akiniai tapo populiarūs tarp Kinijos turtingųjų. Juos nešioti patardavę net gydytojai kaip priemonę nuo „siaurų akių“. Buvo manoma, kad jei žmogus neprisimerkia, nesirauko nuo saulės, jo akys tampa apvalesnės – gražesnės. Indijoje gražuolės akis prisidengdavo nedidelėmis šilko skiautelėmis, kurias tiesiog prisiklijuodavo prie antakių. Gal jos manė, kad tai saugo ir nuo piktos akies? Nes akys yra sielos veidrodis – ir būtent todėl 13 a. Kinijoje įstatymas reikalavo, jog teisėjai teismo metu užsidėtų iš skaidraus, arbatos arba juodo kvarco pagamintus akinius, kad teisiamieji negalėtų matyti jų akių ir nuspėti nuosprendį.

Klausimą, kaip nešioti akinius, žmonės sprendė 300 m. pirmieji nešiotojai juos pritvirtindavo prie skrybėlės. Mėginta stiklus įstatyti į geležinius žiedus; akiniai tapdavo panašūs į pensnė. Juos prilaikydavo ranka, nes krisdavo nuo nosies. Vėliau stiklus įtaisydavo į diržą, kurį surišdavo ant pakaušio. Tik 15 a. sugalvota, kaip akinius užkabinti už ausų. O vokiečių astronomas J. Kepleris (1571-1630) sakė, kad reikia nešioti skirtingus akinius priklausomai nuo regėjimo.

Kaip tik tuo metu žingeidus keliautojas Markas Polas parsivežė į Europą akinius ir naudojosi jais kaip regėjimą gerinančia priemone. O kai kas tvirtina, kad akinius išrado anglas Rodžeris Bekonas, ilgus metus praleidęs kalėjime už ereziją. Eksperimentuodami su įvairiomis linzėmis, optikai sukūrė daug akinių modelių, tačiau akinių nuo saulės tarp jų nebuvo. Gal dėl to, kad Europoje saulė nėra tokia ryški.

Tačiau padėtis keitėsi, kai jie išvyko užkariauti naujų pasaulių. Ten apsaugą nuo saulės sprendė labai paprastai. Pvz., Indijoje portugalai nešiojo akinius, kurių stiklai buvo padengti smulkiai sumaltų brangakmenių milteliais. Gražu, brangu ir ... visiškai neefektyvu. O užkariaudamas Egiptą Napoleonas naudojosi akiniais, kurių stiklai pradžioje buvo padengti suodžiais, o šie – bespalviu laku. Bet su tokiais akiniais kariai nematė ne tik saulės, bet ir savo priešų, - tad jų greitai atsisakyta.

Akiniai su tamsiais stiklais Europoje ilgą laiką buvo aklųjų „privilegija“ – taip jie bandė nuslėpti fizinį trūkumą. Greičiausiai aklas buvo ir 1352 m. italo Tomazo de Modeno^*) freskose pavaizduotas žmogus tamsiais akiniais. Bet 16 a. miestų gatvėse jau buvo galima pamatyti žmonių, nešiojančių akinius su žalios spalvos stiklais – tokius gydytojai rekomendavo nešioti sifilitikams, nes jiems nuo ryškios šviesos skaudėdavo akys. Juos skirdavo ir sergantiems glaukoma – žalia spalva mažina akių spaudimą.

Viduramžių medikai bandė spalvotus stiklus akių gydymui, tačiau įtikinti juos nešioti žmones nesisekė. Išliko brito optiko Džeimso Eskju, išmokusio gaminti mėlynos spalvos akinių stiklus, užrašai. Bet jis sugebėjo parduoti tik pora tokių akinių. Vyravo nuomonė, kad tamsūs stiklai yra juodųjų burtininkų, raganų ir velnių atributas...

Tai tęsėsi iki 20 a. pradžios, kai tamsių akinių prireikė lakūnams. Jų akis nuo vėjo gerai saugojo prie veido odos prigludę „konservai“, tačiau jie nesaugojo nuo saulės spindulių. Pradžioje jie savo „konservų“ stiklus dažė akvarele ir tik 1918 m. amerikiečiai susiprato savo lakūnams gaminti spalvoto stiklo akinius.

Gana greitai tamsūs akiniai persimetė į mados sritį. Tai lengva ranka padarė žinoma dizainerė Koko Šanel, kuri tuo pat metu madinga padarė ir įdegusią, „bronzinę“ odą. Tiedu reiškiniai tapo neatskiriami abiejose Atlanto pusėse. Kūrėsi nauji pajūrio kurortai ir besiilsintiems labai reikėjo tamsių akinių.

Pliažai stimuliavo žmonių fantaziją. Tai pirmasis suprato amerikiečių biznierius Semas Fosteris, 1929 m. organizavęs prekybą tokiais akiniais Atlantik-Sityje. Prekyba virė ir verslininkas netrukus įkūrė „Foster Grant“ ir ėmėsi kurti naujus akinius. Gaminti du pagrindiniai akinių tipai: vyrai nešiojo siaurus, stačiakampius akinius, o moterys – plačius „aviacinius“, uždengiančius vos ne pusę veido, taip apsaugodami ir odą (mat reklamuota, kad apsaugo nuo ultravioletinių spindulių). Atsirado daug variantų - mados keitėsi vos ne kas metai. Pirmosios mados „aukos“ buvo Holivudo žvaigždės. Tradiciją pradėjo Rudolfas Valentino, tamsių akinių nenusiimdavęs net lietingomis dienomis. Vėliau tamsius akinius pamėgo Naujojo Orleano, bliuzo ir džiazo sostinės, gyventojai.

1936 m. amerikietis Edvinas Lendas išrado kariškiams skirtus poliarizuotus akinių stiklus, apsaugančius nuo ultravioletinių spindulių. Tai susikūrė „Polaroid“ firma, vėliau užsiėmusi fotografavimo technikos gamyba. Netrukus „Bauch & Lomb” pateikė neblikuojančias linzes “Ray-Ban”, netrukus užgrobusias vos ne pusę pasaulinės rinkos. Tokias pat linzes išrado ir karinių Oro pajėgų mokslininkai, nes jų ypač reikėjo aviacijai. Garsioji lakūnė Amelija Erchart, kuri vos neapako viena skrisdama per Atlantą, tapo pirmąja naujovės savininke. 1938 m. naujieji akiniai, iki tol gaminti tik armijos reikmėms, pasirodė prekyboje.

Antrasis pasaulinis karas vėl gražino poreikį apsauginiams akiniams. Branduolinio projekto vadovas užpirko didelę jų partiją ir jie padėjo išsaugoti regėjimą daugeliui pavaldinių stebėjusių branduolinius bandymus.

6-me dešimtm. apsauginiai akiniai tapo nerūpestingų „Playboy“ mėgėjų ir „pliažo berniukų“ atributika. Atsiradus plastikiniams rėmeliams ir jų spalvų derinimo prie aprangos galimybei, jie išpopuliarėjo tarp moterų; juos ėmė nešioti net vaikai (Kalifornijoje net buvo išleistas specialus įstatymas, draudžiantis pamokų metu tamsius akinius).

Pamėgo juos ir mafija, diktatoriai (pamenate senąsias Pinočeto karikatūras?) bei „slaptieji agentai“. Ypač madingais tarp jų tapo „veidrodiniai“ akiniai, slepiantys akių išraišką. Graikijos „juodieji pulkininkai“ įgavo savo pravardę būtent dėl tamsių akinių.

Vėliau, 7-e dešimtm., tamsūs akiniai tapo maištaujančios laisvės simboliu (nuo Elvio Preslio iki Džimio Hendrikso). 8-me dešimtm. išplito aktyvaus poilsio kultas ir akiniai sekė iš paskos – skirti dviratininkams, alpinistams, slidinėtojams ir t.t. Tam skirti ir 1974 m. sukurti „Ambermatic“ („chameleonai“), kurių fotochrominės linzės gali keisti spalvą ir šviesos praleidimo intensyvumą, priklausomai nuo apšvietimo. Kad aktyvaus sporto metu jie nesudužtų, gaminti iš ypatingai tvirto stiklo, o vėliau plastiko-akrilo, polikarbonato ar poliuretano.

Šiuo metu daugiausia akinių nuo Saulės pagamina Siamene, Kinijoje – iš jo uosto jų išplukdoma 120 mln. per metus.

^*) Tomaso Barisini, labiau žinomas kaip Tommaso da Modena (1326-1379) – italų tapytojas Ankstyvojo Atgimimo laikotarpiu, daugiausia darbavęsis šiaurinėje Italijoje. Jo freskos ir paveikslai rodo Sienos mokyklos įtaką. 1352 m. gavo užsakymą nutapyti 40 dominikonų, dirbančių prie savo stalų – jie dabar Trevizo seminarijoje. Hugh‘o iš Saint-Cher‘o portretas yra pirmasis žinomas akinių naudojimo atvaizdavimas. Imperatoriaus Karlo IV užsakymu dekoravo Karšteino pilį Čekijoje (apie 1355).