Kunigaikščio Gvidono valdos

Pushkin about Saltan Anot pasakojimų, „Pasaką apie carą Saltaną“ A. Puškinas parašė poetinių varžybų su V. Žukovskiu rezultate. Dviguba sėkmė: ir varžybos laimėtos, ir pasaka puiki. Jos siužetas traukia tarsi magnetas.

Dvi seserys pavyduolės apšmeižė carienę ir gimusį caraitį, o caras kariavo tolimame krašte. Jo raštą su įsakymu laukti pakeičia kitu. Ir štai bajorai jauną carienę su naujagimiu sodina į statinę ir prasideda jų nuotykiai jūroje. Caraičiui paklusnios bangos statinę išmeta nežinomoje saloje. Čia jaunasis Gvidonas nuo burtininko gelbsti carienę Gulbę, būsimą savo žmoną. Ji jam dovanoja saloje esantį aukso kupolais pasidabinusį miestą su baltomis sienomis. Ir štai caraitis paskelbiamas kunigaikščiu Gvidonu. Toliau vėl pasipila stebuklai, į kuriuos jau senai vertėjo įsigilinti tyrinėtojams.

Pasaką Puškinas parašė Michailovsko kaime 1824-ais. Buvo ir kitų variantų, tačiau tasai pagrindinis. O siužeto šaltinis – Arinos Radionovnos pasakojimas. Tačiau vargu ar jinai pati jį sugalvojo – tad kokia reali teritorija tapo pasakos pagrindu?

Sprendžiant iš Saltano vardo, sala turėtų būti Juodojoje jūroje (poeto užrašuose nurodoma: Sultonas Sultonovičius – turkų valdovas). Tačiau Juodojoje jūroje šiuo metu tėra tik trys nedidelės salos: Gyvatės – netoli Dunojaus žiočių, Berezano – prie įėjimo į Dniepro limaną ir Kefkenas – netoli Bosforo.Kitos salikės – viso labo uolos, kyšančios iš vandens, arba mažyčiai sausumos lopinėliai. Tai kurgi buvo Gvidono kunigaikštystė ir jos sostinė? Stebuklingoji sala pradingo. Tačiau kadaise garsas apie ją turėjo sklisti po visą Rusią. Iš lūpų į lūpas. Kitaip apie ją būtų užmiršta.

Tačiau tada turėtų išlikti ir raštiški paminėjimai, kurių poetas gal ir nežinojo. Ir tikrai, arabų istorikai yra užrašė vieną nuostabiausių pasakojimų apie kadaise garsią salą, negalėjusią nepalikti ryškaus pėdsako žmonių atminty. Ir toji sala vadinosi Rusų sala! Tyrinėtojai vis dar ginčijasi, ar iš tikro toji sala egzistavo, ir kur ji galėjo būti? Dažniausia nurodo į Baltiją. Akademikas V. Rybakovas knygoje „Kijevo Rusia ir rusų kunigaikštystės“ jos vietą nurodo buvus Dunojaus žiotyse. Tačiau mes pabandysime keliauti į priešingą pusė – prie Kubanės (graikiškai - Hipaniso) žiočių, kurios rankovė senovėje įtekėdama į jūrą sudarė nemažą salą.

Arabų autorius al-Masudi (10 a.) Juodąją jūrą pavadino Rusų jūra: „Niekas, be rusų, neplaukioja ja, o jie gyvena viename jos krantų“. Viename! Kitos to paties meto istorikas nurodo, kad rusų šalis vadinama Arsanija, o jos sostinė yra Arsa. Tie rusai priskiriami vienai iš trijų rusų grupių. Vargu ar kas iš svetimšalių yra pasiekęs Arsą. O jo gyventojai nusileidžia vandeniu ir prekiauja, niekam neleisdami jų lydėti ir įžengti į jų šalį.

O dar vienas istorikų, Idrisi, Kubanę vadino Rusijija, kaip ir Kerčės sąsiaurį (antikos geografų Kimerijos Bosforą). Ibn-Ruste priduria, kad rusai gyvena saloje, kurios ilgis – trys dienos kelio. Ji apaugusi miškais ir pelkėta. Joje daug miestų. Jos gyventojai drąsūs ir niekada nesiskiria su savo kalavijais.

Pushkin about Saltan Senuosiuose rusų šaltiniuose ji vadinta Tmutarako sala. Šiandien tai Tamansko pusiasalis. Tad tiek pavadinimas, tiek geografija kiek pakito. Tačiau įdomu, kad Arsanija susikūrė anksčiau už Kijevo Rusią – tikriausiai todėl, kad buvo susijusi su jūra, kuri ne skyrė, o jungė žmones, miestus, valstybes.

Apžvelkime ir Puškino aprašytus stebuklus. Sparnuota carienė Rusų saloje atsidūrė neatsitiktinai. Dar antikos autoriai rašė apie šiaurės merginas, galinčias pasiversti paukštėmis. Ovidijus, būdamas tremtyje prie Dunojaus esančiame Tomo mieste, rašė, kad skitų merginos tai pasiekia apsišlakstydamas žolelių nuoviru. Taip pat priminsime, kad praėjus tūkstančiui metų po Ovidijaus, slaviškoje viatičių žemėje buvo užfiksuotas paprotys apsitaisyti paukščiu. Daili mergina apsivilkdavo suknią su ilgomis, iki pat kelių, rankovėmis ir šokdavo grojant muzikai. Tas merginas vadino „rusalkomis“ (undinėmis), o pačias šventes – rusalijomis. Kiek keista, nes mes nuo vaikystės įpratę, kad undinės gyvena vandenyje, kur prisivilioja žavius jaunuolius – ir tie išnyksta bangose, pakerėti grožio ir burtų. Kartais undines matydavo sėdinčias ant kranto – dažniausiai šukomis šukuojant savo vešlius plaukus.

Šokančios undinės, žemiškai žavios, savo šokiais tarytum siekė sujungti abu pasaulius: mūsų žemiškąjį ir subtilųjį dangiškąjį. Tačiau vardan kokios atminties arba dėl ko buvo atliekami tie šokiai? Prisiminkime eilutę iš kitos Puškino pasakos: „Undinė sėdi ant šakų“. Taigi senovėje žmonės žinojo apie undinių-paukščių pasaulį. Ir tas pasaulis surėdytas ne paprastai. Sparnuotų būtybių, primenančių vėlesniuosius krikščionių angelus, galima sutikti ilgai iki Rusų salos laikmečio. Juos įamžino dar etruskų meistrai pirmame tūkstantmetyje iki mūsų eros.

To pasaulio aukščiausiąja būtybe pas slavus buvo Motina Paukštė Sva. „Sva“ – kartu ir žodžio „gulbė“ šaknis anglų ir skandinavų kalbose. Visur, tiek Skandinavijoje, tiek Rusioje gulbių skrydžiai buvo savotiška kelrode gija. Žmonės pagal juos priimdavo sprendimus dėl žygių ir persikėlimo į kitas vietas. Motina Sva – pagrindinė slavų deivė senovėje. O šaltinis apie ją – „Velesovo knyga“, kurioje Sva lydi slavus į visus svarbiausius įvykius.

Pats to nežinodamas, Puškinas sukūrė carienės Gulbės vaizdinį, nepaprastai panašų į Sva. O jis atėjo iš liaudies atminties gelmių ir atsispindėjo padavimuose.

Pushkin about Queen Swan Pagrindinio veikėjo vardas Gvidonas atėjęs iš Viduramžių pasakojimo apie Vovą-karalaitį, atsekamo iki serbų knygų. Tik poetas pakeitė vardą, kad geriau atspindėtų stebuklų saloje priežastį.

Dieviškoji Gulbės prigimtis nekelia abejonių. Senovės graikai gerai žinojo, kad Afroditės pasirinktas paukštis buvo gulbė. Ant senovės indų matome Afroditę, skrendančio ant šio paukščio. O dar iki graikų Afroditę žinojo Mažojoje Azijoje, kur ji buvo dievų Motina.

Archeologai rado sparnuotės deivės atvaizdų skitų kurganuose ir stepėse prie Juodosios jūros. Jos vardas Argimpasa arba Artimpasa.

Priminsime ir kitus dievų Motinų vardus: Izidė, Anachita (Vidurinės Azijos arijų deivė), Junona (Romos deivė), Uni (etruskų deivė), Ištarė (akadų deivė), Mergelė Marija. Ir čia verta prisiminti Marijos apsireiškimą Portugalijoje, kur vaikai ją matė medyje. Taip 20 a. 9-me dešimtm. nutiko ir su Bondžiovani Italijoje.

Puškinui skirta šventė
Ugnies kultas Rusijoje
Lermontovas: paskutinė diena
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Lenino mauzoliejaus mistika
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Astronomų užsipuolimas TSRS
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Tikroji varlės-karalienės istorija
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
R-failai: NSO Rusijoje
Umai – lyginamoji charakteristika
Užsieniečiai apie Rusiją
Slaptasis kazokų ginklas
Rusija: taikinys tinkle
Elohimų alchemija
Istorikas Al-Masudi
Po gulbės sparnu
Šiaurės Atlantida
Eurazijos pagrindai
Marijos kultas
Vartiklio naujienos