Krikščionybės ištakos

Šventasis Raštas labai aiškiai kalba apie visatos atsiradimą. Ją savo žodžiu sukūrė Dievas. Žmogų taip pat sukūrė Dievas. Žmogus - šlovingiausias Dievo kūrinys žemėje. Pirmieji žmonės - Adomas ir Ieva - buvo apgaubti savo Kūrėjo šlovės ir pilnavertiškai su Juo bendravo. Nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios iki šių dienų Dievas turi ryšį su žmogumi. Dievas yra gyvas, Jis kalba ir veikia. Per visą žmonijos istoriją visada buvo žmonių, kurie girdėjo Dievo balsą, matė Jo stebuklingus darbus ir bendradarbiavo su Juo.

Geografinis krikščionybės veidas

Pirmuosius 4 a. (30-430 m.) reiškinys, kuris dabar vadinamas krikščionybe, buvo glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros regionu, kurio didžioji dalis priklausė Romos imperijai. Už jo įtakos ribų (Armėnija, netgi Indija) tebuvo nežymi mažuma, bet net ir ją veikė per misionierius nuo Viduržemio jūros.

Tad reikia išsiaiškinti bent 3 klausimus: a) ar buvo šis regionas kuo nuo išskirtinis ir kuo, jei buvo? b) kokią įtaką jis darė naujam religiniam judėjimui? c) ir kokį poveikį (savo ruožtu) krikščionybė padarė regionui? Čia kol kas dėmesį skirsim tik pirmajam...

Viduržemio jūra tęsiasi 3730 km nuo Gibraltaro sąsiaurio iki Libano. Šiaurinis jos krantas smarkiai rantytas iškyšuliais ir įlankomis. Jei pakrantėse daugiausiai lygumos, jos dažnai pereima į gilius slėnius naujai susiformavusių kalnų grandinėje – nuo Ispanijos iki Kaukazo. Regione išauginama nemažai grūdinių kultūrų, vaisių ir daržovių, ganosi nemažai smulkiųjų kanopinių (avių ir ožkų), tačiau negausu stambiųjų raguočių. Šiam regionui būdingi alyvmedžiai, kurių gilios šaknys leidžia jiems išgyventi vasaros sausras – iš jų gaminamas aliejus, naudotas maistui, deginimui ir odos priežiūrai. Stabilūs šiaurės rytų vėjai prasidėdavo gegužės gale ir imdavo silpti rugsėjo viduryje. Būtent šiuo laikotarpiu buvo saugu plaukioti Viduržemio jūra, nesibaiminant žiemos audrų. Hekatėjo žemėlapis

Jau senovėje vietiniai suvokė regiono išskirtinumą. Semitų (izraelitų ir finikiečių) išrastą fonetinę abėcėlę netrukus prisitaikė graikai. Po regioną sparčiai pasklido technologinį ir meninė pažanga, religiniai kultai, filosofinės idėjos ir literatūriniai žanrai. Graikų, o vėliau lotynų kalba imta naudoti kaip lingua franca. Platono dialoge Sokratas tarsteli, kad tautos aplink jūrą yra „tarsi skruzdės ir varlės aplink prūdą“. Romėnai regioną vadino orbis terrarum, žemių ratu.

Regioninio identiteto suvokimas išsireiškė bandymais nubrėžti pasaulio žemėlapius. Senaisiais laikais žemė buvo suvokiama kaip plokščia, kurią supa vandenynas (ta koncepcija aiškiai išreikšta Senajame Testamente). Pasaulis buvo trisluoksnis, paskirstytas į dangų, žemę ir požemį. Senuosiuose žemėlapiuose „mūsų jūra“ be jokių abejonių turėjo būti pasaulio centre. 1 a., vienok, išsilavinusiuose sluoksniuose suvokta, kad žemė yra rutulys. Gyvenama sritis (gr. oikoumene) tęsėsi nuo Gibraltaro iki Indijos ir Kinijos. Oikoumene) imta įsivaizduoti kaip gaublys. Neužilgo prieš savo mirtį 12 m. pr.m.e. Markas Agripa1) pradėjo Romoje statyti pasaulio gaublį, kurį užbaigė Oktavianas2). Tačiau su Romos žlugimu vėl grįžo primityvesnių kosmologijų įsigalėjimas – ir keliautojai būdavo įspėjami, kad būtų atsargūs ir nenukristų nuo pasaulio krašto.

Tuo metu regiono visuomenės buvo pažangaus agrarinio tipo, išsiskyrusios plūgo naudojimu. Mieste susitelkęs elitas (apie 2-5%) valdė didžiąją valstiečių dalį. Paimtas perteklinis produktas leido jiems susikurti prabangų gyvenimą. Kartu elitas praktiškai turėjo monopoliją raštijai. Atskirtis tarp tų dviejų sluoksnių buvo milžiniška. 4 a. šis suskirstymas ėmė keistis, nes atsirado naujas religinis krikščionių vyskupų elitas. O prisimenant, kad Roma tuo metu buvo ir „vergų valstybė“, tai nurodo, kad valstiečiai nebuvo vienintele priešprieša elitui.

Šioje visuomenėje tai kas laikoma religija negalėjo būti atskirta nuo politikos ar šeimos sričių. Religiniai kultai privalėjo būti įteisinti valstybėje. Šiaurės Europos mąstymas pasižymėjo dideliu 'indiv'idualizmu, tuo tarpu Viduržemio jūros regione ryškiai išsiskiria orientacija į grupę. Čia didele vertybe buvo garbė, kuriai priešingas jausmas buvo gėda. Pvz., tai pasižymėjo Romos pergalių triumfais (ir Triumfo arkomis). Tačiau esant ribotam gerbūvio užtikrinimo priemonių kiekiui, gauti jų (tarkim, ir garbės) galima tik atimant jas iš kitų. Taip pat būdingas Viduržemio jūros regiono bruožas buvo šeimininko-tarno santykiai. Jie rėmėsi didele nelygybe. Elitas galėjo pasidalinti dalimi savo gerbūvio su žemesnėmis klasėmis, už ką mainais tos rodė jam lojalumą. Iš šių santykių išimtimi tebuvo Atėnai. Ir krikščionybei tapus įteisinta religija vMilano ediktu (313 m.), turtingi vyskupai (kaip kad Ambrozijus) išlaikė senąjį patronažo ir gerų darbų mechanizmą (pvz., finansuodami bažnyčių statybas).

Mokslininkai įvairiai skaičiuoja laiką, kada žemėje pasirodė pirmieji žmonės. Pagal Bibliją, žmonija egzistuoja maždaug 6000 metų: 4000 metų nuo pirmojo žmogaus Adomo iki Kristaus ir štai jau beveik 2000 metų po Kristaus gimimo. Mes gyvename šeštojo tūkstantmečio pabaigoje. Žemės planeta buvo sukurta anksčiau negu žmogus, ir neaišku, kada tai įvyko - galbūt prieš milijoną metų ar dar anksčiau. Tačiau Adomo sukūrimo data aiški ir gana tiksli - maždaug 4000 metų iki Kristaus gimimo. Aš tvirtai tikiu Biblija, nesvarbu, kokių hipotezių šiuo klausimu bebūtų.
Skaitykite apie kreacionizmą...

Visos rasės ir tautos kilo iš vieno žmogaus. Dievas nesukūrė daug tautų tuo pačiu metu. Iš pradžių Jis sutvėrė vieną žmogų - pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Šiandien, beje, ir lingvistai teigia, kad pradžioje žmonės kalbėjo viena kalba. Skirtingos kalbos atsirado tada, kai Dievas antgamtiškai sugriovė prieš Jį nukreiptą vieningą žmonių sąjungą (Pr 11, 1-9).

Žmonijos istoriją nuo pirmojo žmogaus Adomo iki būsimos paskutinės kartos galima suskirstyti į septynis laikotarpius. Pasibaigus septintajam laikotarpiui, žemė bei dangus bus sunaikinti, ir Dievas sukurs naują visatą, kurioje gyvens Jo šventieji. Planeta, kurioje gyvename, nėra amžina. Ji turėjo pradžią, bet artėja ir jos pabaiga. Dievo žodyje žemė prilyginama drabužiui - susidėvinčiam, nebetinkamam nešioti. „Iš pradžių Tu, Viešpatie, sutvėrei žemę, ir dangūs - Tavo rankų darbas. Jie išnyks, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis, ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, tartum drabužį, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs“ (Žyd 1, 10 - 12). Pats Viešpats Jėzus kalbėjo apie žemės ir dangaus pabaigą: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 26, 35). Taigi, vadovaudamiesi Biblija, sužinome ne tik iš kur viskas kilo, bet ir kurlink viskas eina ir kaip baigiasi. Matydamas tokią panoramą, geriau suvoki dabartinio laiko svarbą ir gali gyvenimą nukreipti teisinga vaga. Apaštalas Petras apie šios visatos pabaigą sako: „Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė“ (2 Pt 3, 8 - 13).

Juokas – reikalas šventas…
„… kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė”, Patarlių 15:15

Antroji Adomo pusė

Sukūręs Adomą Dievas tarė: „Na, Adomai, rinkis sau antrą pusę iš visų sode esančių gyvių“. Adomas permetė akimis visus gyvūnus, tačiau tarp jų nerado sau verto ir tinkamo. „Žinai, Dieve, šie gyvuliai man netinka“, - pasakė Adomas po kelių minučių. Tada Dievas ėmė ir sutvėrė Adomui moterį.

Pažvelgęs į moterį, Adomas pasakė Dievui: „Viešpatie, kodėl tu ją padarei tokią gražią?“
Dievas atsakė: „Kad ji tau patiktų.“
Tada Adomas ir vėl paklausė: „Bet kodėl tu ją padarei TOKIĄ gražią?“
„Kad ji tau patiktų“, - pakartojo Dievas.
Tada Adomas paklausė: „O kodėl tu ją sukūrei kvaila?“
„Kad tu patiktum jai“, - ramiai atsakė dievas.

Biblijoje teigiama, jog buvo šešios kūrimo dienos. Šeštą dieną Dievas sukūrė žmogų, o septintą ilsėjosi. Kai kurie teologai pagal minėtą Petro laiško eilutę ("viena dienas pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena") spėja, kad žmonijos istorija žemėje tęsis 7000 metų. Septintasis tūkstantmetis bus Kristaus viešpatavimo žemėje periodas. Tai - septintoji poilsio “diena” po šešių “dienų”, arba 6000 metų, žmonijos “darbo”. Kiek truks žmonijos istorija žemėje, sunku įrodyti, galima tik prognozuoti. Tačiau pagal Šventąjį Raštą žmonijos istoriją galima suskirstyti į septynias epochas.

Pirmoji epocha

Pirmąją epochą galime pavadinti Nekaltybės periodu (Pradžios 1-3 sk.). Jis prasideda Adomo ir Ievos sukūrimu ir baigiasi nuodėmingu jų kritimu bei išvarymu iš Edeno sodo. Šis laikotarpis, kaip ir vėlesnieji, prasideda sandora (sutartimi) tarp Dievo ir žmogaus. Žmogus gauna iš Dievo apreiškimą, pažadus ir įsipareigoja laikytis tos sutarties reikalavimų. Jeigu žmogus vykdo sutarties sąlygas, su juo pasilieka Dievo malonė ir šlovė. Jei sandoros reikalavimai sulaužomi, ateina Dievo teismas. Visi šeši žmonijos istorijos periodai prasideda Dievo pažadu ir baigiasi teismu. Prasideda sutarties sudarymu ir baigiasi atpildu už tai, kaip sutartis buvo vykdoma. Nekaltybės epocha baigėsi Adomo ir Ievos išvarymu iš Edeno.

Antroji epocha

Antrasis laikotarpis apima Pradžios knygos 4 - 8 skyrius. Tai buvo Sąžinės periodas. Visi žmonės stengėsi gyventi pagal savo sąžinę. Tačiau jų elgesys buvo bjaurus Dievui, visiškai įsiviešpatavo nuodėmė. Dievas nusprendė išnaikinti žmoniją, nes atpildas už nuodėmę - mirtis (Rom 6, 23). Žemės gyventojų laukė teismas, tačiau su vienu žmogum - Nojum Dievas vėl sudarė sutartį. Šis laikotarpis baigėsi Tvanu: visa žmonija žuvo ir tik Nojus bei jo šeima išsigelbėjo kartu su kiekvienos rūšies gyvūnų poromis.

Trečioji epocha

Aštuntame Biblijos skyriuje prasideda trečiasis - Žmogiškosios valdžios laikotarpis. Šioje epochoje žmonės pirmą kartą bandė įgyvendinti imperijos idėją. Jos autorius - Nimrodas pasiūlė visiems žmonėms susivienyti ir statyti Babelės bokštą, kad jie taptų nepriklausomi nuo Dievo ir patys būtų kaip dievai. Vienybė gali būti ir pozityvi, ir negatyvi. Komunistai siekė vienybės (“Visų šalių proletarai - vienykitės!”), tačiau šiandien akivaizdžios pražūtingos tos vienybės pasekmės. Kiekvienos imperijos esmė - vienybė. Stengiamasi suvienyti žmones ir net ištisas tautas, tačiau kokiu pagrindu, po kokiais skliautais ir vardan ko? Krikščionybė per savo istoriją neišvengė imperijos dvasios įtakos. Ir šiandien ši klaidinga dvasia ne vienoje krikščioniškoje konfesijoje painiojama su vienybe, esančia Dieve ir išeinančia iš Jo.

Dievui nepriimtina imperijos idėja, nors, kita vertus, vienybės Jis neneigia. Dieviška vienybė remiasi laisvės principais, laisvu pasirinkimu, savanorišku paklusnumu ir laisvu bendravimu su Dievu bei su Jį mylinčiais. Imperinė vienybė pagrįsta prievarta ir visada neša vergovę.

Trečioji epocha baigėsi Babelės bokšto sugriovimu. Dievas sumaišė kalbas, ir žmonės išsisklaidė po įvairius kraštus atskiromis grupėmis - taip radosi skirtingos tautos.

Ketvirtoji epocha

Tai Pažado periodas. Šiuo laikotarpiu prasidėjo judaizmas. Dievas rado paklusnų žmogų - Abraomą ir pažadėjo, kad iš jo kils didelė tauta. Tai žydų tauta, per kurią bus palaimintos visos pasaulio tautos. Nors Abraomas jau buvo senas, o jo šeima nevaisinga, Dievo duotas pažadas išsipildė - Abraomui gimė Izaokas, giminė plėtėsi, augo iš kartos į kartą. Šiuo laikotarpiu žydų tauta pateko į Egipto vergiją. Tačiau Dievas neapleido savo išrinktųjų - pašaukė Mozę, Izraelio gelbėtoją, ir antgamtiniais darbais bei stebuklais išvedė žydus iš vergijos, pažemindamas Egipto didybę.

Penktoji epocha

Penktąją epochą galime pavadinti Įstatymo periodu. Ji prasidėjo Mozės pašaukimu. Per Mozę Dievas užtvirtino sandorą, sudarytą su Abraomu, ir suteikė Izraeliui Įstatymą, kuriame išdėstomos dvasinio, dorovinio, valstybinio ir socialinio gyvenimo nuostatos. Nuo šio laikotarpio Biblija kalba tik apie Izraelį. Kitos tautos minimos tiek, kiek jos buvo susijusios su žydais. Tautos, neturėjusios ryšių su Izraeliu, neminimos visai, nes Dievas šiuo laikotarpiu bendravo tik su žydų tauta.

Šeštoji epocha

Įstatymo laikotarpis tęsėsi iki Jėzaus pasirodymo Izraelyje. Jėzus Kristus laikėsi Įstatymo ir buvo jam pavaldus, tačiau, pradėjęs savo tarnavimą, Jis jau skelbė: “Iki Jono (Krikštytojo) buvo Įstatymas ir pranašai; nuo jo skelbiama Geroji Naujiena apie Dievo Karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi” (Lk 16, 16). Jėzus paskelbė laikų pasikeitimą: nuo Jono Krikštytojo prasidėjo šeštoji - malonės epocha. Visoms tautoms pradedama pamokslauti Geroji Dievo Karalystės Naujiena. Tai Bažnyčios, arba krikščionybės, era, kuri tęsiasi jau beveik 2000 metų.

Kiekvienas iš minėtų periodų pranoksta ankstesnįjį Dievo šlovės ir malonės gausa. Kadangi mes gyvename šeštojo pabaigoje, aš drąsiai sakau, kad nė viena karta neregėjo tokių didelių ir stebuklingų Dievo darbų, kaip mes. Vis dėlto, net ir ši, Malonės epocha, dar ne iki galo atveria Dievo didybę, šlovę ir išmintį. Tai įvyks septintojoje - Tūkstantmetės Jėzaus Karalystės šioje žemėje epochoje. Tačiau prieš jai prasidedant, pasaulį ištiks didžiulės stichinės nelaimės, karai, kurių metu bus naudojami moderniausi branduoliniai, bakteriologiniai ir kitokie ginklai. Mat krikščionybės era, kaip ir kitos, baigsis teismu. Teismas dėl žmonių netikėjimo ir nedorybių bus ypač griežtas, nes baigsis vienas iš šlovingiausių laikotarpių: “Taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę”(2 Tes 2, 12).

Ačiū Dievui, kad Bažnyčia tuo metu antgamtiniu būdu bus paimta iš žemės. Kaip Sąžinės periodu Dievas išgelbėjo teisųjį Nojų, kaip Pažado periodo pabaigoje nelaimės ištiko egiptiečius, o izraelitai buvo apsaugoti ir išvesti iš Egipto, lygiai taip pat bus ir Malonės meto pabaigoje - tikintieji Jėzumi Kristumi bus apsaugoti ir paimti į dangų teismams prasidėjus. “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (1 Tes 5, 9); “Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei” (2 Pt 2, 9).

Septintoji epocha

Septintoji epocha - paskutinis žmonijos istorijos etapas. Tai ateities istorija. Biblijos pranašystės neleidžia abejoti jo tikrumu. Apie jį kalba pranašas Danielius: "Anų gi karalių dienomis Dievas įkurs Karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, - ši Karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai"; "Karalystė, valdžia ir didybė karalysčių po visu dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų Karalystė bus amžina Karalystė, visos valdžios jiems tarnaus ir paklus" (Dan 2, 44; 7, 27).

Karalystės dievišką tvarką ir ramybę nusako pranašas Izaijas: "Taiką pastatysiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą - tavo valdytoju. Nebebus girdėti apie smurtą šalyje, niokojimo ar griovimo tavo valdose. Savuosius mūrus vadinsi tu "išganymu", o savuosius vartus - "šlove". Šviesa dienos metu nebebus tau saulė, nei nakties metu nebešvies tau mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa, tavo Dievas - tavasis spindulys. Tavoji saulė niekad nebenusileis, nei tavasis mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa, tavo gedulo dienos pasibaigs"; "Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta" (Iz 60, 17-20; 11, 9).

Kas bus šios dangiškos Karalystės valdovas? Atsakymą į šį klausimą pirmoji sužinojo Marija, kai angelas pranešė jai linksmą žinią: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi... Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą... ir Jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 31-33).

Toliau apie šią Karalystę daug kartų liudija pats Jėzus (Mt 8, 11; 25, 31; Mk 14, 25; Lk 22, 30; Apd 1, 6-7). Pagal jau minėtas Biblijos ištraukas, Kristaus Karalystė bus amžina. Tačiau mūsų žemėje ji truks 1000 metų. Tuo laikotarpiu drauge su Jėzumi viešpataus visi jo šventieji - tiek Senosios, tiek Naujosios Sandoros dalininkai: „...jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų“ (Apr 20, 6).

Apibendrinimas

Biblija atskleidžia septynias žmonijos istorijos epochas. Septynios kūrimo dienos yra šios istorijos įvaizdis. Šeštą dieną Dievas sukūrė žmogų. Šeštoje epochoje Jis pagimdė savo Bažnyčią. Septintą dieną Dievas ilsėjosi. Septintas tūkstantmetis bus dieviškos valdžios, ramybės ir klestėjimo laikas. Tikintys Jėzumi Kristumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju ir Viešpačiu ne tik gyvens tuo šlovingiausiu metu, bet ir valdys Dievo Karalystę kartu su Kristumi (Apr 20, 1-6). Šeštame periode Dievo Karalystė yra neregima, ji plečiasi dvasiniame pasaulyje. Septintojo periodo metu Dievo Karalystė bus regima ir apims visą žemę. Bibliją galima vertinti ir kaip istorinę knygą, tačiau nuo kitų istorinių šaltinių ji skiriasi tuo, kad atveria ateities istoriją.

Taigi, žmogaus ir Dievo bendravimo istorijoje yra septynios epochos:

  1. Nekaltybės;
  2. Sąžinės;
  3. Žmogiškos valdžios;
  4. Pažado;
  5. Įstatymo;
  6. Malonės (arba krikščionybės);
  7. Dieviškos valdžios.

Parengė Rūta Vekerotaitė


1) Markas Agripa (Marcus Vipsanius Agrippa, 63 m. pr.m.e.-12) - Romos karvedys ir politikas, artimas Augusto draugas ir bendražygis, laimėjęs Akcijaus mūšį prieš Antonijų ir Kleopatrą. Įkūrė Romos Principato sistemą – imperatorių (princepsų) valdžią, pabaigusią Romos Respublikos ir pradėjusią Romos Imperijos epochą. Agripos anūkas Gajus tapo Romos imperatoriumi Kaligula, o proanūkis Liucijus Domicijus – Romos imperatoriumi Neronu.
Agripa pasižymėjo ne tik karo reikaluose. Būdamas edilu, 33 m. pr.m e. Romoje statė ir rekonstravo akvedukus, išplėtė Romos kanalizaciją, statė pirtis, įrengė sodus. Akcijaus mūšiui atminti Agripa Romoje pastatė Panteoną. Visoje provincijoje įrengė romėnų kelius, vadintus Via Agrippa. Jis taip pat buvo geografu – manoma, kad prie jo buvo nubrėžtas visos Romos imperijos žemėlapis.

2) Augustas arba Oktavianas (63 m.pr.m.e-14) - pirmasis Romos imperatorius (27 m. pr.m.e.-14). 31 m. pr.m.e. Senatas paskelbė karą Antonijui ir Kleopatrai ir jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Augusto karvedys Agripa juos nugalėjo. Oktavianui grįžus į Romą, Senatas 29 m. pr.m.e. paskelbė jį amžinuoju imperatoriumi (Augustu) ir vyriausiuoju kariuomenės vadu. Daugiausia Augustas rūpinosi suiručių metu nukentėjusios imperijos atgaivinimu ir tvarkymu. Išvaikius piratus atgijo prekyba Viduržemio jūroje, sustiprėjo gamyba ir ėmė augti miestai. Jis steigė kolonijas ir tiesė kelius; stengėsi atgaivinti Romos religiją ir globojo literatūrą, kuri tuo metu suklestėjo (Horacijus,  Ovidijus,  Vergilijus).

Smyrno bažnyčios enciklika
Astrologija ir visuomenė
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Naujausias kreacionizmo veidas
Neteisėti kaltinimai neištikimybe
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Kodėl kovo 8-oji?
Biblijos pagrindinis puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis