Šv. Ignotas (dar vadintas Teoforu, Theophoros) gimė Sirijoje maždaug 50 m., o mirė Romoje kažkur 98-117 m. Apie jį težinome iš jo laiškų ir Polikarpo laiško. Patristiniai tėvai, matyt, žinojo ne ką daugiau, nes, tarkim, Irenėjus cituoja Ignacijaus laišką romiečiams, tačiau, atrodo, pamiršo jo autorių, todėl jį apibūdina kaip vieną, kuris mums priklauso (28.4). Vėliau, aišku, susidarė ištisas debesis įvairių pasakojimų apie jį, tačiau tarp jų nėra patikimų. Iš esmės, yra du pasakojimų tipai, romėnų ir sirų. Bent keli ankstyvieji rašytojai tikino, tačiau be jokio pagrindo, kad Ignotas buvo vaikas, kurį Išganytojas paėmė ant savo rankų (Marko 9:35). Taip pat tikėta, su nemaža tikimybe, kad jis su savo draugu Polikarpu klausėsi apaštalo Jono. Jei įskaičiuosime Šv. Petrą, tai jis, matyt, buvo trečiasis Antiochijos vyskupas po Evodijaus*) (Theodoretas rašė, kad Ignacijų Antiochijos vyskupu skyrė Šv. Petras, o ir Jonas Chrizostomas pabrėžia jį gavus vyskupo pašventinimą iš apaštališkųjų rankų).
[ Tikroji jo kaltinimo priežastis nėra aiški, nes, atrodo, Antiochijos krašte nebuvo didelių persekiojimų, - apie juos neužsimenama ir Ignacijaus laiškuose. Matyt, įtūžis buvo nukreiptas prieš patį Ignacijaus asmenį. Iš vienos pusės, jis galėjo būti iškviestas į Romą, jei buvo jos pilietis (kaip buvo Paulius). Iš kitos pusės, tai nelabai dera su jo žodžiais, kad jis pasmerktas ir bus atiduotas žvėrims sudraskyti toks likimas nebūdingas Romos piliečiui. Kitas aiškinimas buvo, kad jis buvo pasiųstas į Romą kaip pramoga Romos imperatoriui. ] Kad jo išbandymai keliaujant į Romą nebuvo lengvi, matosi iš jo laiško romiečiams: Iš Sirijos iki pat Romos koviausi su laukiniais žvėrimis, sausumoje ir jūroje, dieną ir naktį, būdamas surakintas tarp dešimties leopardų, o taip pat kareivių kompanijoje, kas buvo dar blogiau, kai jie maloniai elgėsi. Ir vis tik jo kelionė buvo triumfo žygis. Žinia apie jo likimą, jo lemtį sklido pirma jo ir visur pakeliui jį sutikdavo tikintieji. Jis keliavo sausumo per Mažąją Aziją. Ties Laodikėja prie Likoso upės keliai šakojosi ir jo apsauga pasirinko labiau į šiaurę vedantį kelią, kuriuo pagaliau pasiekė Smyrną, kur vyskupavo Polikarpas. Čia buvo galimybė daugeliui tikinčiųjų pamatyti garsų kalinį. Atvyko delegacijos iš Efeso, Magnezijos ir Tralų (dabartinio Aidiko). Visoms šioms bendruomenėms, būdamas Smyrne, jis parašė laiškus. Iš Smyrno jį nugabeno į Trodą, iš kur jis išsiuntė laiškus Filadelfijos ir Smyrno krikščionims, o taip pat Polikarpui. Taip pat jis ketino parašyti ir kitus laiškus, skirtus Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms, tačiau pasikeitė jo apsaugininkų planai ir reikėjo skubiai išvykti iš Trodo, tad jis tą pareigą perdavė Polikarpui. Iš Trodo jie sėdo į laivą, plaukiantį į Neapolį. Iš čia toliau keliavo sausuma Ir, galbūt, plaukė kai kurias atkarpas. Netrukus po atvykimo į Romą jis pasitiko savo lemtį. Šventojo kankinio relikvijas į Antiochiją parvežė Kilikijos diakonas Filonas ir siras Rheus Agathopus. 637 m. jos nusiųstos šv. Klemensui į Romą, kur randasi iki šiol. Surasti 4-i laiškai lotynų kalba buvo atspausdinti Paryžiuje tik 1495-ais. Bendrą lotynišką 11-os laiškų versiją kartu su Polikarpo laišku bei kai kuriais paneigtais Dioniso Areopagiečio darbais 1498 m. Paryžiuje išleido Lefevre dEtaples. Vėliau laiškai leisti 1516, 1557, 1559, 1644, 1646, 1647 m. ir kt. Argumentai už ankstyvą Ignacijaus laiškų kilmę:
Didelę problemą tyrinėjant Ignacijaus klausimą sudaro tai, kad egzistuoja trys jo laiškų redakcijos: Eucharistijos svarba ir klausimas Eucharistijai Ignacijus skyrė pagrindinę svarbą tai tam tikra panacėja nuo visų Mažosios Azijos bažnyčias užpuolusių ligų. Eucharistija jam yra taškas, ties kuriuo išsiskiria tikrasis tikėjimas ir atskalūnai. Dėl jos reikia rinktis pagarbinimui, nes kitaip liekama be Dievo duonos. Ji tikra tik tada, kai valgyme dalyvauja vyskupas arba jo atstovas. Ji toji, kuris suvienija vieno vyskupo prižiūrimą vieną konfesiją. Ją Ignacijus paminėjo visuose 7-iuose savo laiškuose. Magiškai skamba Ignacijaus frazė, kai jis eucharistiją apibūdina nemirtingumo vaistais, kad gali rodyti ryšį su pagoniškąja terminija. W. Schoedelis pateikia kelias pastraipas apimančias nuo vaistų, kuriais Izidė iš numirusiųjų prikėlė Horą iki maudos, kurią Sokratas išgėrė kaip medicamentum immortalitatis. Tokie išsireiškimai Ignacijų priartina prie gnosticizmo ir Rytų misterijų. H. Lietzmannas (1875-1942) iškėlė mintį, kad yra dvi skirtingos eucharistijos liturgijos. Vienos jų centre Petro ir žydų pamaldumas, o kitame Pauliaus praktika pabrėžiant troškimo prisiminimą. Vėliau G. Dixas (1901-1952) aprašė eucharistinę tradiciją, nuo septyneriopos Paskutinės vakarienės formos pasikeitusios dabartine keturiopa. Dixas aiškino 7 veiksmų schemą: 1) Jėzus ima duoną; 2) dėkoja virš jos; 3) laužo ją; 4) padalija ją sakydamas tam tikrus žodžius; 5) ima taurę; 6) dėkoja virš jos; 7) perduoda mokiniams tardamas tam tikrus žodžius. Pagal jį 4 veiksmų schema tokia: 1) aukojimas paimama duona ir vynas ir padedami ant stalo; 2) malda dėkojama Dievui virš duonos ir vyno; 3) padalijimas (duonos); 4) komunija išdalijamas vynas ir duona. *) Šv. Evodijus (m. apie 69 m.) 3-asis (po šv. Petro) Antiochijos vyskupas, minimas NT (Laiške filipiniečiams, 4:2). Apie jo gyvenimą žinoma labai nedaug. Vyskupu išbuvo 27 m. ir mirė kankiniu (anot stačiatikių bažnyčios; katalikų bažnyčia laiko jį mirus natūralia mirtimi) Nerono laikais. Parašė kelis kūrinius, kurių viename, kaip teigiama, mini, kad Marija pagimdė Jėzų būdama 15-os. Tačiau iki mūsų laikų neišliko jokių jo rašinių. **) Trajanas (Marcus Ulpius Nerva Traianus, 53-117) Romos
imperatorius (nuo 98 m.), antrasis iš penkių gerųjų, žinomas plačiais užkariavimais. Naują imperatorių romėnai
sveikino entuziastingai, kurį jis pateisino valdydamas be kraujo praliejimo, paženklinusio Domiciano valdymą. Jis
išlaisvino daugybę Domiciano neteisingai įkalintų žmonių ir grąžino didžiąją dalį Domiciano konfiskuoto turto. Literatūra:
Severas iš Antiochijos | |
Gana senas yra Martyrium Ignatii, pagal kurį Trajanas**), savo 9-ais valdymo metais, po pergalės
prieš skitus ir dakus, nusprendė įtvirtinti iškovojimus religijos sferoje. Tad jis įsakė, kad krikščionys turi
vienytis su kaimynais pagonimis šlovindami dievus. Ignacijus darė viską, kad sukliudytų tos imperatoriaus
valios pildymą ir jo pastangos neliko nepastebėtos. Jis buvo suimtas ir pristatytas Trajanui, tuo metu
viešėjusiam Antiochijoje. Šis įsakė Ignacijų atgabenti į Romą, kad būtų viešai sudraskytas žvėrių.