Paslaptingas ugnies nusileidimas. Vartiklis

Jau 16 šimtmečių prieš kiekvienas Velykas Jeruzalės Kristaus prisikėlimo bažnyčioje įvyksta stebuklas; į tą vietą, kurioje po mirties buvo palaidotas Jėzus, nusileidžia dangiškoji ugnis.

Pirmosios apraiškos užfiksuotos 4 a. – pagal apaštalų ir šventųjų Tėvų liudijimus, Viešpaties karstą šviesa nušvietė sekmadienį po Kristaus prisikėlimo. Tai matė vienas apaštalų. Bažnyčios istorikas Grigalius Nisietis rašė: „Petras tikėjo, matė ne tik savo žvitriomis akimis, bet jautė ir aukštu apaštališkuoju protu – šviesa užlieja šviesa taip, kad nors buvo naktis, tačiau vaizdus matė dvigubai – jausmais ir siela“.

Kitas istorikas Eusebijus Pamfilietis „Bažnyčios istorijoje“ rašo, kad kartą pritrūko lempelėse pritrūko aliejaus. Tada patriarchas Narcizas¹⁾ (2 a., Jeruzalės vyskupas apie 197-212) leido į jas pripilti vandens iš Siloamo^*) šaltinio, o jį uždegė iš dangaus nusileidusi ugnis, - ir ji degė per visas Velykas.

Likus maždaug parai iki stačiatikių Velykų prasideda šv. Ugnies litanija. Kristaus prisikėlimo bažnyčioje ima rinktis lankytojai (tarp jų yra ir kitų religijų, netgi ateistų), norintys savo akimis išvysti ugnies nusileidimo stebuklą, o viską atidžiai stebi Izraelio policija. Bažnyčioje telpa apie 10 tūkst. žmonių, o taip pat žmonės tankiai susitelkia ir aikštėje prieš bažnyčią bei aplinkinių pastatų anfiladose.

Išvakarėse užgesinamos visos žvakės, lempelės, kad neliktų nė vienos ugnelės. Dar nesenai tą procesą griežtai kontroliavo Turkijos valdininkai – kruopščiai apžiūrėdavo bažnyčios vidų, buvo tikrinamos net metropolito kišenės, ar jis ten neslepia degtukų ar kito daikto, galinčio įžiebti ugnį.

Karsto centre uždeda lempelę, pripildytą alyvos, tačiau neuždegtą. Aplink išdėstomi vatos gabaliukai, o jų kraštai sujungiami juostele. Taip turkų, o dabar žydų policijos paruošta ir apžiūrėta Kuvuklija (koplyčia, kurioje laikomas Viešpaties karstas) uždaroma, užrakinama ir ją užantspauduoja vietos raktininkas-musulmonas.

O tada Didžiojo šeštadienio rytą, 9 val., pradeda reikšti pirmieji dieviškos galios ženklai: pasigirsta griaustinis, nors lauke šviečia saulė ir danguje nėra nė debesėlio. Griaudžia apie 3 val. (iki pusiaudienio), o tada bažnyčioje ima blykčioti. Tai vienur, tai kitur pasirodo šviesos, liudijančios, kad netrukus nusileis dangiškoji ugnis.

Pusę antros ima skambinti varpai ir pajuda procesija. Patriarchas apsirengęs tradiciniais apeiginiais rūbais. Dvasininkai pagarbiai praeina pro „patepimo akmenį“ ir traukia link tilto, jungiančio Kuvukliją su soboru, paskui praeina pro dvi ginkluotų turkų rikiuotės eiles ir įeina į soborą.

Po 20 min. po Kuvuklijos antspaudo nuėmimo, į bažnyčia subėga stačiatikių arabų jaunimas, kurių dalyvavimas yra būtina apeigų dalis. Jaunuoliai sėdi vieni kitiems ant pečių ir prašo Dievo motiną ir Dievą, kad padovanotų palaimintąją ugnį. Vakariečiams, įpratusiems prie santūresnio garbinimo, tai atrodo keista. Pasakojama, kad kai Jeruzalė buvo valdoma britų, bandė uždrausti tokius „laukinius“ šokius, patriarchas Kuvuklijoje meldėsi pora valandų, tačiau ugnis taip ir nepasirodė. Tada patriarchas liepė įleisti arabus – ir ugnis nusileido.

Tada bažnyčioje virš Kuvuklijos pasirodo nedidelis debesėlis, iš kurio ima krapnoti lengvas lietutis. Visi šaukia „Rasa, rasa...“ Rasa sudrėkino išdėliotą vatą, tai antrasis dieviškos galios ženklas.

Į šventyklą įeina procesija, ją veda patriarchas (Jeruzalės arba Konstantinopolio), lydimas Armėnijos patriarcho ir šventikų. Jie praeina pro visas atmintinas vietas: Šventąją giraitę, kurioje buvo išduotas Jėzus, vietą, kur jį mušė romėnų legionieriai, Golgotą, kur jis buvo prikaltas prie kryžiaus, Patepimo akmenį, ant kurio jį rengė laidotuvėms. Galiausiai ji triskart apeina Kuvukliją, o patriarchas sustoja prie įėjimo. Nuo jo nuima religines relikvijas, aprangą, kol jis lieka tik su paprasta drobine sutana, kad visi matytų, kad jis nieko neturi, kuo galėtų uždegti lempelę.

Prieš įeinant patriarchui, padėjėjai į olą įneša didelę lempą, kurioje turi įsižiebti pagrindinė šv. Ugnis, ir 33 žvakes (pagal Kristaus amžių). Tada patriarchai sueina į vidų, duris užantspauduoja dideliu vaško gabalu du raudona juostele; stačiatikių šventikai uždeda ir savus antspaudus. Tada bažnyčioje išjungiama šviesa ir įsivyrauja įtempta tyla ir ... laukimas. Dalyviai meldžiasi, prašydami Dievo padovanoti palaimintąją Ugnį.

Visi su baime širdyje laukia pasirodysiančio patriarcho su Ugnimi rankose – juk pagal padavimą manoma, kad ta diena, kai Ugnis nenusileis, bus paskutine žmonėms, o šventykla sugriauta. Todėl krikščionys įeidami ir priima Komuniją. Maldos trunka tol, kol įvyksta stebuklas. Laukimas trunka nuo 5 min. iki kelių valandų.

Prieš nusileidimą pradeda blykčioti, tarsi žaibuotų nedideli žaibai. Sulėtintai peržiūrint nufilmuotą procesą aiškiai matosi, kad blyksniai leidžiasi iš įvairių bažnyčios vietų – kol viskas užsipildo ryškia šviesa. Tie „žaibai“ visai nekenkia žmonėms. Dar akimirka – ir bažnyčią užpildo iš viršaus sklindantys žaibai ir tarp sienų ir kolonų besiblaškantys blyksniai, kurie išsiskirsto po aikštę tarp lankytojų. Tuo metu užsidega lankytojų rankose laikomos žvakės ir lempelės ant Kuvuklijos sienų. Lieka neužsidegusios tik 13 katalikiškųjų ir kai kurios kitos lempelės. Staiga krenta lašas ir ugnis įsižiebia altoriuje – ir po akimirkos liepsna išsiskleidžia tarsi gėlė. O Kuvuklija dar tamsi. Lėtai iš altoriaus ugnis slenka per lankytojų žvakes – ir staiga Kuvuklija švyti, Ugnies nusileidimas Jeruzalėje

visa siena sidabro spalva, o žemyn aj leidžiasi žaibai. Iš bažnyčios kupolo angos nusileidžia vertikalus, platus šviesos stulpas. Visą bažnyčią užlieja nepaprastu švytėjimu, kaip pasakojama, tokiu, kaip pirmo Kristaus pasirodymo metu.

Tuo metu atsidaro Karsto durys ir išeina patriarchas, kuris laimina lankytojus ir dalija palaimingą Ugnį. Padėjėjai ją nešioja po visą bažnyčią, ugnies ratas pamažu plečiasi. Kai kurių lankytojų žvakės užsidega savaime.

Pirmąsias 3-10 min. ugnis nieko nedegina – lankytojai tiesiog „prausiasi“ ja nejausdami jokio karščio: semia rieškučiomis, deda ant veido, nesvyla netgi palukai. Nuo vaško lašančius lašus maldininkai vadina palaimintąja Rasa. Jie ant rūbų išlieka visam gyvenimui, jų nenuplauna jokie skalbimo milteliai, joks muilas.

Kartais nutinka ir išgijimo atvejų. Viename filmuotame siužete matosi kaip žmogui su sudarkyta ir pūliuojančia ausimi žaizda bemat savaime užsitraukė, kai jis ją „apiplovė“ ugnimi. Užfiksuotas ir aklojo praregėjimo atvejis.

Iš kitų reiškinių, lydinčių Ugnies nusileidimą, verta paminėti prieš dieną prasidedantį ikonos, kurioje pavaizduotas Nukryžiuotasis, rasojimą. Pirmą kartą tai 1572 m. per Didįjį penktadienį pastebėjo du prancūzai. Vienas jų apie tai parašė laiške, dabar saugomame Paryžiaus Centrinėje bibliotekoje. Po 5 mėn. Karolis IX^**), pasidavęs motinos Katerinos Mediči spaudimui, Paryžiuje surengė Bartolomėjaus pjautynes (naktį), kai katalikai vien Paryžiuje nužudė 3-10 tūkst. hugenotų, o paskui žudynės tęsėsi provincijose.

Ikona vėl „apsiašarojo“ 1939 m., ką stebėjo keli Jeruzalės vienuolyno vienuoliai. Ir vėl po 5 mėn. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ji „verkė“ ir 2001 m. – ir šie metai (po 5 mėn.) žinomi rugsėjo 11 d. tragedija. Taigi, atrodo, kad tokiu būdu ikona perspėja apie gresiančias nelaimes.

Liudijimai

Vyskupas Porfirijus Uspenskis (1804-1885) „Mano gyvenimo knygos“ 3-e tome mini, kad Teodosijus I Didysis (4 a.) slapta aplankė Jeruzalė ir Karsto šventyklą, kurioje vienu metu užsidegė visos lempelės: „Tas stebuklas nustebino patriarchą, tačiau angelas jam atskleidė, kad maldininkas buvo ne paprastas žmogus, o šventasis valdovas Teodosijus“.

Vienuolis Bernardas³⁾ (9 a.) savo „Kelionėse“ rašo
„Per Didįjį šeštadienį, Velykų išvakarėse, rytinėse Viešpaties Karsto šventyklos pamaldose, sugiedojus „Kyrie eleison“ (Viešpatie, pasigailėk...), nusileidžia angelas ir uždega lempeles, kabančias virš Viešpaties karsto. Patriarchas tą ugnį perduoda vyskupui, o galiausiai ir visiems žmonėms, kad kiekvienas galėtų pasišviesti ja savo namuose. Dabartinis patriarchas yra Teodosijus (863-879); jis užėmė šią vietą už savo pamaldumą“.

12 a. katalikų metraštininkas rašė:
„Nesėkmingai pradėjo pirmasis lotynų patriarchas Arnoldas iš Šokė: jis įsakė išvyti eretikus iš jiems priklausančių Viešpaties karsto šventyklos ribų; tada jis ėmė kankinti stačiatikių vienuoliais, kvosdamas, kur jie saugo kryžių ir kitas relikvijas... Po kelių mėnesių Arnoldą pakeitė Daimbertas iš Pizos⁴⁾, kuris nuėjo dar toliau. Jis pabandė iš Viešpaties karsto šventyklos išvyti visus vietinius krikščionis, net ir stačiatikius, ir į ten įleisti tik lotynus, ir bendrai atimdamas iš jų likusias Jeruzalės ir apylinkių bažnyčias... Netrukus trenkė Viešpaties kerštas: jau 1101 m. per Didįjį šeštadienį tol nevyko Šv, Ugnies nusileidimo stebuklas Kukluvijoje, kol nebuvo pakviesti dalyvauti šiose apeigose Rytų krikščionys. Tada karalius Baldvinas I pasirūpino sugražinti vietos krikščionims jų teises...“.

Anglų metraštininkas Gotjė Vinisoufas (Gautier Vinisauf) savo veikale (1192) mini istoriją, kad 1187 m. saracėnai, vadovaujant sultonui Salachui ad-Dinui, užėmė Jeruzalę. Tais metais sultonas panoro dalyvauti šventėje, nors ir nebuvo krikščioniu. „Kai jis atvyko, netikėtai užsidegė dangaus ugnis ir jo padėjėjai buvo labai sukrėsti. Krikščionys džiaugėsi šlovindami Viešpaties didybę, o saracėnai, priešingai, kalbėjo, kad ugnis, kurią ką tik matė nusileidžiant, buvo uždegta apgaule. Salachas ad-Dinas, norėdamas visų akivaizdoje atskleisti apgaulę, įsakė, kad lempa, kuriose užsidegė iš dangaus nusileidusi ugnis, būtų užgesinta, tačiau [po to], lempa iškart vėl užsidegė. Jis įsakė antrą ir trečią kartą, tačiau kaskart ji užsidegdavo tarsi savaime. Tada sukrėstas sultonas visiems girdint pranašingai sušuko: „Greičiau jau aš mirsiu, nei neteksiu Jeruzalės“. Jo pranašystė išsipildė. Salachas ad-Dinas mirė per kitą Didįjį pasninką“.

Apie ugnies nusileidimą rašė ne tik krikščionių, bet ir islamo rašytojai. Štai arabų musulmonas al-Džachizas²⁾ (776-868) savo „Gyvūnų knygoje“ kritiškai vertina palaimintąją Ugnį:
„Šventyklų sargai nesiliovė liaudžiai rengti įvairius triukus, tokius kaip vienuolių triukai su šviestuvais prisikėlimo bažnyčioje Jeruzalėje, sakančių, kad alyva lempose užsidega vienų švenčių naktį nenaudojant ugnies“.

Tai gali užvesti į mintį, kad apie tai kalbama ir Korane (24:35): „Alachas – dangaus ir žemės šviesa. Jo šviesa – tarsi niša: joje žibintas; žibintas stikliniame gaubte; stiklinis gaubtas – tarsi perlo žvaigždė [ ... ]. Šviesa pasaulyje“. Ir tasai žibintas „užsidega [ ... ] nuo palaimintojo medžio – alyvmedžio, nei rytų, nei vakarų. Jo alyva pasirengus įsižiebti, nors jos ir nepalietė šviesa. Šviesa pasaulyje“. Matyt šis ajatas ir pastūmėjo Viduramžių musulmonus domėtis apie palaimintosios ugnies nusileidimą Artimųjų rytų krikščionių tradicijoje.

Išsamus aprašymas yra pas garsųjį al-Beruni (973-1048):
„Apie [Didįjį] šeštadienį yra pasakojimas, kuris verčia sumišti susipažinusį su gamtos mokslais ir vargu ar gali būti pripažintas teisingu]. Jei priešai taip vieningai jo nepasakotų, sakydami, kad patys buvo to liudininkais, ir jei gerbiami mokslininkai ir kiti asmenys nebūtų to įamžinę knygose, tada mano širdis negalėtų to ramiai priimti. Pats aš susipažinau su tomis knygomis ir tai girdėjau iš Faradžo, Salicho Bagdadiečio sūnaus. Jeruzalės prisikėlimo bažnyčios viduryje [randasi] Kristaus karstas, iškirstas iš vienos [vientisos] uolos su skliautais; virš karsto kupolas, virš kurio kyla kitas, didesnis [kupolas]. Aplink uolos-chorai, ant kurių įsikuria musulmonai, krikščionys ir visi, kas tądien ateina prie karsto, jam nusilenkti ir melstis nuo pusiaudienio iki vakaro. Ateina soboro muedzinas [vyriausias šventikas], imamas [vyskupas] ir miesto emyras. Jie sėda prie karsto, atsinešę lempeles, kurias pastato ant karsto, kuris liepa užvertas. Krikščionys tuo metu gesina savo žibintus ir lempeles ir taip lieka, kol nepamatys, kad tyra balta ugnis uždegė lempelę. Nuo jos užsidega lempelės sobore ir bažnyčiose, o tada parašo į sostinę apie ugnies nusileidimo laiką. Pagal laiką ir artumą vidurdieniui sprendžia apie tų metų derlių; pagal nutolimą [nuo pusiaudienio] į vakarą – apie prastą derlių. Man dar perdavė tas pasakotojas, kad vienas ir valdytojų vietoje dagties įdėjo vario [vielą], kad ji negalėtų užsidegti ir viskas sutriktų. Tad štai, kai nusileido ugnis, užsidegė ir varis. Tos ugnies nusileidimas išvakarėse dar nestebina, tačiau jos pasirodymas be regimos materijos jau keisčiau. Tuo abejoti negalima, nes egzistuoja [tenkinantis[ visas tikrumo sąlygas pasakojimas apie šventyklą viename Egipto kaimų: ją matė žmonės, kurių žodžiai verti pasitikėjimo, į kurių nuomonę atsižvelgia, iš kurių pusės negali būti jokios apgaulės, kaip ir jie patys negali būti apgauti. Ir štai [tokie žmonės] pasakoja, kad toje šventykloje yra rūsys, prie kurio veda 20 laiptelių; kame yra sostas, po kuriuo [guli] į kilimą susukti vyras ir berniukas. Virš sosto – marmurinė vaza, kurios viduryje stiklinis indas, o jame varinė dagtis, kurio viduje lininė [dagtis]. Ją uždega, ir alyva liejasi į stiklinį indą o kai tasai prisipildo alyva, ši teka į marmurinę vazą. Ją naudoja bažnyčioje ir jos lempelėms. Al-Džeichani pasakoja, kad į čia atėjo vienas pasitikėjimą keliantis asmuo; jis išėmė indą iš vazos, iš jo ir vazos išpylė visą alyvą, o tada viską gražino į pradinę vietą, išskyrus alyvą, vietoje kurios pripylė savą. Taip pat jis pakeitė ir dagtį ir jį uždegė. Iškart stikliniame inde ėmė rinktis alyva, o tada ėmė ir tekėti į marmurinę vazą be jokios regimos materijos ar elemento. Anot jo, kai iš po sosto pašalina mirusįjį, tada ugnis gęsta ir alyva neteka. To kaimo gyventojai pasakoja, kad moteris, įtardama esanti nėščia, ima tą negyvą kūdikį ir kiša į įsčias. Jos kūdikis įsčiose ima krutėti, jei nėštumas tikras. Jei kūdikis nesukruta, ji nusimena“.

^*) Siloamas - senasis miestas rytų Jeruzalėje greta Siluano rajono, piečiau senamiesčio. Anot hebrajų Biblijos, jis pastatuta aplink „gyvatės akmenį“ (Zoheletą), kur Adonijus rengė šventes Saliamono laikais. Čia randasi Siloamo tvenkinys (įrengtas Siloamo tunelio gale) ir Siloamo bokštas (kai griūdamas užmušė 18 žmonių) – abu minimi Naujajame testamente.

^**) Karolis IX Maksimilijonas (Charles IX Maximilien, 1550-1574) – Prancūzijos karalius (nuo 1550 m.). Žmona Elžbieta Austrietė (1554-1592). Pradėjęs savarankiškai valdyti, dėl silpnos sveikatos ir toliau buvo veikiamas motinos Kotrynos Mediči. Jo valdymo metu Prancūzijoje vyko vidaus religiniai karai tarp katalikų ir hugenotų. Po pirmojo religinio karo, pasibaigusio 1563 m., su motina keliavo po Prancūziją, kur Provanse susitiko su Nostradamu. 1572 m. Kotryna Mediči įtikino Karolį surengti tūkstančių hugenotų žudynes, kurios įvyko Šv. Baltramiejaus naktį. Po žudynių Karolio psichikos ir sveikatos būklė dar labiau pablogėjo. Mirė nuo tuberkuliozės. Po jo mirties žmona grįžo į Austriją, kur pasitraukė į savo įsteigtą neturtėlių klarisių vienuolyną.

¹⁾ Narcizas iš Jeruzalės (apie 99-216) – Jeruzalės vyskupas, šventasis ir Vakarų, ir Rytų bažnyčiose. 195 m. jis su Kesarėjos vyskupu Teofitu vadovavo susirinkimui, kuris nutarė, kad Velykos turi būti švenčiamos sekmadienį, tačiau ne kartu su žydų Velykomis. Anot Eusebijaus, jsi atliko daug stebuklų, vienas kurių buvo pasibaigusio aliejaus lempose pakeitimas vandeniu.

²⁾ Al-Džachizas (Abu 'Uthman 'Amr ibn Bahr al-Kinanī al-Basri, 776-868) – arabų rašytojas, kritikas, teologas ir religinis polemikas. Žinomiausia jo kūriniai: „Knyga apie vargšus“ (anekdotų rinkinys), „laiškas apie kvadratumą ir apvalumą“ (apie mokslininko dogmatiškumą). „Gyvūnų knyga“ – 350 satyrinių pasakojimų ir patarlių apie gyvūnus.

³⁾ Vienuolis Bernardas, matyt iš saloje esančio St. Mišelio kalno Prancūzijos Bretanėje vienuolyno, apie aprašė apie savo maždaug 870 m. vykusia piligrimo kelionę (tai paskutinis aprašymas prieš Kryžiaus žygius. Be aplankytų vietų nemažai detalių apie kelionės per Viduržemio jūrą ypatumus. Tuo metu buvo padidėjęs saracėnų priešiškumas ir Bernardas turėjo užsitikrinti saugumą. Jis plaukė į Egiptą, o iš ten sausuma į Palestiną.

⁴⁾ Daimbertas, Pizos vyskupas, buvo popiežiaus Paschalijaus II legatas.