Severas iš Antiochijos  

"Buvau ir esu kaip tarpininkas taip šventosios Aleksandro miesto ir Antiochijos miesto bažnyčių; laikydamas dešiniąsias rankas abiejų, aš neatskiriamai laikysiu bendruose išpažinimuose, net peržengęs Hado ar gyvenamų žemių ribas.", Gades

Tai, kad visi pagrindiniai Severo darbai išliko vien sirų kalba, trukdo tyrinėjimams. Žinoma jį buvus charizmatine asmenybe; jam priskiriamas sugebėjimas išvaryti demonus, pranašauti ir daryti stebuklus.

Kontekstas

451 m. 4-me visuotiniame Chalkedono susirinkime buvo pateiktas tikėjimo apibrėžimas, kuris atmetė kraštutines Antiochijos ir Aleksandrijos nuostatas, būtent nestorianizmą bei eutychianizmą1), ir pabandė rasti balansą tarp jų. Kristus paskelbtas esąs „dviejų prigimčių“ skirtingai nuo aleksandrietiškos formuluotės „iš dviejų prigimčių“. Taip pat suvažiavimas pripažino popiežiaus Leono I Tome (laišką susirinkimui), kaip derantį su Bažnyčios Tėvais ir Kirilo iš Aleksandrijos pažiūromis.

Apibrėžimas buvo probleminis iš pat pradžių, nes Rytuose jis buvo suprantamas vien tik kaip Nikėjoje priimto tikėjimo simbolio aiškinimas, nes Leonui I jis tasai buvo absoliučia tiesa, neleidžiančia nieko nei pridėti, nei atimti. Taip pat kritiniu buvo susirinkimo priimtas „28 kanonas“, Konstantinopoliui (naujajai Romai) atimantis lygias teises su (senąja) Roma – ir taip sumažinant Aleksandrijos įtaką.

Visa tai kėlė šimtmečio nesutarimus tarp Rytų ir Vakarų krikščionių ir Bažnyčios skilimą. Krikščionys susiskirstė į „diofizitus“3x) ir „monofizitus“2). Pvz. Jeruzalės vyskupas Juvenalijus prarado vienuolių palaikymą ir buvo priverstas trauktis dėl kilusios opozicijos. 50 m. Rytuose bandyta atstatyti politinę ir bažnytinę vienybę. Žinomiausias yra imperatoriaus Zenono „Henotikon“ (482), kuris akcentavo Nikėjos susirinkimo nuostatas. Žiūrint ilgalaike perspektyva, tai nebuvo sėkmė. Severus of Antioch

Šaltiniai apie prieš Chalkedono susirinkimą nusistačiusį Antiochijos vyskupą Severą (512-518) yra gausūs ir įvairūs. Pirmiausia tai beveik 300 jo paties parašytų laiškų. Taip pat biografinės informacijos yra jo 125-iouse pamoksluose (ypač XXVII ir XXX). Jo mokinys ir draugas Zacharia Scholastikas (tapęs Mitelene vyskupu) parengė Severo biografiją, parašytą kaip atsaką į prieš patriarchą nukreiptą pamfletą. Tiesa, ją skaityti reikia atsargiai, nes kai kurios detalės prieštarauja paties Severo pateiktoms žinioms. Kitas Severo biografijas parengė Jonas, Beith Afthonia vienuolyno prie Eufrato abates, bei (kaip priskiriama) vienas iš Servero įpėdinių Atanazijus Gamala (Kupranugario jojikas). Vėliau pasirodė dar pora biografijų.

Biografija

Severas gimė apie 456 m. Sozopolyje (Pisidia) turtingoje šeimoje, kuri, remiantis Severo žodžiais, buvo pagoniška. Po tėvo mirties 485 m. motina jį su dviem vyresniais broliais išsiuntė į Aleksandriją mokytis gramatikos ir retorikos, rengiantis teisės studijoms. Čia sutiko Zacharia, su kuriuo jų gyvenimas buvo persipynęs kokius 12 m. Nemažą dalį Zacharia knygoje užima Aleksandrijos ir Beiruto pagoniškos ir magijos apeigos.

Patriarchatas ir rūpinimasis apeigomis

6 metus (512-518) buvęs Antiochijos patriarchu (512-518), Severas labai rūpinosi apeigomis eucharistinės liturgijos kontekste. Jo veikla neapsiribojo Antiochija – lankėsi ir aplinkiniuose vienuolynuose bei vyko į kitus miestus, kur sakė pamokslus ta tema. Apeigomis laikytina krikštas, įšventinimas (į kunigus ir vyskupus), patepimas ir atgaila, t.y. veiksmai, padedantys atsivertimui iš erezijos (Chalkedonializmas).

Palikimas

Severo likę raštai gali būti suskirstyti į 4 grupes: veikalai ar poleminiai traktatai, pamokslai, laiškai ir liturginiai darbai. Įdomu, kad pirmos grupės darbų nėra iki jo pašalinimo iš pareigų (518), išskyrus Chalkedono vienuolio Nephalius pažiūrų (Adversus Nephalium) ir Kirilo iš Aleksandrijos veikalų (Philalethes) kritiką. Būnant tremtyje poleminius veikalus rašyti buvo nesaugu ir net pats Severas prasitaria, kad "Contra impium grammaticum" įvadinė dalis parašyta taip, kad sudarytų įspūdį, kad rašyta buvo dar jam buvus patriarchu. Tie veikalai buvo skirti siaurai auditorijai.

Tuo tarpu pamokslai buvo skirti gerokai platesnei auditorijai. Jis juos sakė įvairiose bažnyčiose, koplyčiose, vienuolynuose, kankinysčių vietose. Puikus pavyzdys, kaip Severas panaudojo pamokslą kaip priemonę plėsti mokymą tarp ne chalkedoniečių, yra Pamokslas CXIX, pasakytas 518 m. sausio 6 d. Jis skirtas vestuvių šventei Cana mieste. Kartu demaskuojama Romanus, Rhoso vyskupo (Kilikija), doktrina. Romanus buvo aistringas Juliano iš Halicarnassus pasekėjas ir buvo parašęs traktatą "Laiptai", dažnai cituotą Severo jo pamoksle. Anot Severo, Romanus sakė, kad paleistuvystė yra erezija savo prigimtimi ir kad vaikai, prieš kylant kitoms aistros, siekia griauti ir būti sugadinti. Dalis tvirtinimų buvo ir apie tai, kad vedybos, lytiniai santykiai ir giminės pratęsimas yra nešvarūs ir gėdingi - iš to išvedant, kad vestuvių puota Kana mieste buvo proga nevaržomam ištvirkavimui, gašlumo demonstravimui, kas buvo atliekama su vandens pakeitimo vynu pagalba. "'Laiptų' dailidė" (dar Severas sakęs, kad tai laiptai į pragarą) naudojosi alegorija, pagal kurią, pavyzdžiui, Marija norėjusi gašlių pojūčių, nes skatino sūnų padaryti vandens pakeitimo vynu stebuklą.

Severo dvasiniai nurodymai asmenims bei mažoms grupelėms perteikti jo laiškuose. Jie buvo skirti įvairiems asmenims: vyskupai, archimandritai, vienuoliai ir vienuolės, klerikalai, ne Chalkedono bendruomenės, pasauliečiai, valdininkai, aristokratės bei imperatoriai. Juose kalbama apie Šv.Rašto aiškinimus, seksualinį ir socialinį moralumą, ortodoksininę doktriną.

Adresatai - valdžios atstovai daugiausia buvo ne iš Chalkedono. Tarkim, Kononas iš Silentiary, klausęs kokį savo dukters gerbėją rinktis, taipogi domėjosi apie pirmąją nuodėmę (Konono teologinis domėjimasis žinomas ir iš kito laiško, kuriame sakoma, kad jis aptarinėjo teologinius klausimus su Konstantinopolio patriarchu Jonu II, 518-520). Trys laiškai skirti Oecumenicus ir juose smulkiai aptariama Kristaus darbai ir savybės - dažnai nurodant Kirilą iš Aleksandrijos bei Šv. Grigalių Nazianzietį. Jis pasisakė prieš atskyrimą nuo bažnyčios tų, kurie pripažįsta Kristaus darbus ir savybes. Taip pat atrodo, kad Izidorius buvo susirūpinęs Trejybės klausimais, nes trijų laiškų fragmentuose Severas jam aiškina apie Trejybės asmenų bendrą prigimtį. Taip pat Izidoriui rūpėjo kai kurių Šv. Rašto dalių supratimas.

Įspūdingas Severo atsakymas į devynis Eupraxius klausimus apimantis virš 60 puslapių ir labiau primenantis traktatą nei laišką. Trys svarbūs klausimai susiję su Šv. Rašto aiškinimu: kaip ir kokiu būdu Dievo žodis tapo žmogumi? Kaip Aukščiausiasis dievas gali tilpti Kristuje? Kaip galima paaiškinti, kad tuo pačiu ir kentėjo, ir liko nekentėjęs.


Paaiškinimai

1) Eutychianizmas – Eutycho iš Konstantinopolio (apie 380-456) mokymas apie žmogiško ir dieviško pradų santykį Jėzuje. Skirtingu laiku, jis mokė, kad a) dieviškoji prigimtis nurungė žmogiškąją; arba kad b) Kristaus prigimtis buvo žmogiškoji, tačiau besiskirianti nuo kitų žmonių.

Anot jo, Kristus buvo iš dviejų prigimčių, bet ne dviejose prigimtyse (dviejų prigimčių). Jame atskiros dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys susiliejo tokiu būdu, kad Jėzus buvo vienos prigimties su Dievu Tėvu, tačiau ne vienos prigimties su žmogumi. Ši nuostata yra dar vadinama monofitizizmu2) (arba miafizizmu; mia - „vienas“). Ši koncepcija buvo pasmerkta Chalkedono susirinkime priimant diofitizizmo3) doktriną. Diskusijos šiais klausimais tebesitęsia iki šiol.

2) Monofizitizmas yra mokymas, kad Kristus turi tik vieną (dieviškąją) prigimtį, arba kad dvi prigimtys jame susiliejo į vieną. Jo esmę galima taip perteikti: Jėzus Kristus, tapatinamas su Sūnumi, yra vienas asmuo ir viena vienos (dieviškos) prigimties hipostazė.

Mokymas 5 a. užgimė teologinėje Aleksandrijos mokykloje (Kirilas), kuri ėmėsi nagrinėti, kaip Dievo žodis įsikūnijo Kristuje (skirtingai nuo Antiochijos mokymo, kur atsirado nestorianizmas, paėmusio žmogiškąją Jėzaus prigimtį ir bandžiusio paaiškinti, kaip jame įsikūnijo dieviškasis Žodis). Iš principo, abu mokymai pripažino Jėzų turėjus dvi prigimtis, tik akcentavo skirtingas.

3) Diofizitizmas - tai mokymas, Jėzuje pripažįstantis dvi prigimtis, priimtas Chalkedono susirinkime. Jo laikosi katalikybė ir Bizantijos tradicijos stačiatikybė (bet jam priskiriami ir nestoriečiai).

Milano ediktas
Religijos skyrius
Filioque nesutarimas
Origenas apie Trejybę
Eusebijus iš Cezarėjos
Pirmieji krikščionių raštai
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Šv. Grigalius Nazianzietis
Šv. meilės palaimintoji aistra
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv. Jono rašiniuose
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Skaisčiosios Mergelės Marijos globa JAV
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Šv. Jono iš Jeruzalės hospitalieriai
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Procopius. Nuslėptoji istorija
Filosofija iš antropologinio taško
Forumas religijos temomis
Mano sielos liūdesiai
Nikėjos susirinkimas
Bonaventūras
Susanos istorija
Filosofijos puslapis
Vartiklis