Abul Kalam Azad. Mano sielos liūdesiai. Vartiklis

Abu Kalam Azad (1888-1958, Azad tai slapyvardis, reiškiantis „laisvas“) - įžymus Indijos išsidavimo veikėjas, Kongreso pirmininkas (1939-1946), Dž. Neru bendražygis, aktyviai veikęs už Musulmonų lygos ir kongreso solidarumą.

Šeštąsyk mano gyvenimas praturtėja kalėjimo patirtimi. ...
Ir vėl panorau tuo keliu praeit...

... Viename iš Toros įstatymų yra įsakyta švęsti šeštadienį. Krikščionybė ir islamas irgi nustatė savo šventinę dieną. Ką gi, nelikau nuošalėj: mano daliai irgi teko poilsio diena, ir aš turėjau kassavaitinę šventę! Tik visos mano „šventės“ praeidavo taip, kaip sakė Širazo išminčius:

Mąstau apie laisvės ir kalėjimų sienų santykį buvusių įvykių kontekste ir stebiuosi. Ne tuo, kad septynerius metus ir aštuonis mano gyvenimo mėnesius prarijo kalėjimas, o tuo, kad tik septynerius ir aštuonis!

Laikas pasiūlė man, šios šalies gyventojui, du kelius, du egzistavimo būdus: likti viskam abejingu arba jautriai reaguoti į kiekvieną įvykį. Pasirodo, kad pirmuoju atveju galima gyventi daugiau ar mažiau ramiai, prisitaikant prie aplinkybių. Antrasis kelias neišvengiamai veda per kalėjimo sienas. Mums teko rinktis. Priimti pirmojo mes negalėjome, I mums neliko nieko kito, kaip eiti antruoju keliu.

Iškalbingas sąrašas nusikaltimų, už kuriuos buvo nubausti kaltieji. Tačiau kiekgi pasaulyje nuodėmių, kurias mums padaryti nebuvo galimybės?

... Ir netikėtai vieną gražią dieną teko nusimesti visą naštą, pakeisti įprastą sumaištį kalėjimo vienute, visišku atskyrimu nuo pasaulio. Atrodytų, toks staigus įvykių posūkis turėtų ryškiai atsispindėti mano būsenoje, bet iš pradžių to neatsitiko. Tik atsirado pojūtis, tartum mane būtų perkėlę iš apgyvento namo į negyvenamą vietą.

Tačiau po kurio laiko ėmiau suprasti, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodė anksčiau, ir kad tikrieji išbandymai dar priešakyje.

Kai žmogų netikėtai ištinka kažkas panašaus, jis išsyk neįsisąmonina savo padėties sudėtingumo. Iš pradžių jam gimsta nenugalimas atoveiksmio jausmas, kuris neleidžia susitaikyti su aplinkybėmis, kursto jį atkakliai priešintis. Tokią būseną galima palyginti su stipriu girtumu, kai nejunti skausmo net nuo pačių žiauriausių smūgių. Jis prabils, vos imsi blaivytis. Tik tuomet pajusi, kad visą tavo kūną laužo nepakeliamas skausmas.

Taip buvo ir man – pirmomis dienomis buvau kažkokiame išsižadėjime, apgirtęs nuo naujų pojūčių. Visi ryšiai ir pažintys nutrūko, pradėti reikalai atkrito, visi užsiėmimai baigėsi, ir nieko neliko protui ir širdžiai. Kalkutą palikau visiškai ramus ir lengva siela atvykau į šią negyvenamą vietovę Ranči pakraštyje. Bet slinko dienos, ir mano nerūpestingumas ėmė slūgti. Dabar kiekvienas rūsčios tikrovės spyglys skausmingai skverbėsi į širdį. Atėjo metas grumtis su sielos beglobyste, iškalti jai ypatingą šarvą. Praslinko jau 26 metai, o aš lig šiol juo naudojuosi. Šitas šarvas taip sukietėjo, kad jį gali tik sudaužyti, bet nesulenksi ir nesuteiksi jam kitos formos.

Nuo pat studentiškų laikų mano mėgstamiausias dalykas liko filosofija, ir einant metams domesys ja augo. Savo kailiu patyriau ir įsitikinau, kad karčiomis gyvenimo minutėmis veltui laukti jos praktinės pagalbos. Be abejonės, filosofija išugdo savotišką stoišką beaistriškumą, kurio dėka žmogus gali pakilti virš vartotojiško mąstymo lygio ir šiek tiek iš aukšto stebėti gyvenimo peripetijas. Tačiau šitai nepadeda asmeniškų išgyvenimų metu. Filosofija mus šiek tiek paguodžia, bet ši paguoda įvilkta į neigimo formą, joje nėra nė kruopelės teigiančio prado, Filosofija pradeda mažiau gailėtis „prarasto“, tačiau ji nesuteikia vilties „įgyti“. Jei atimtume iš žmogaus viltį, jam tektų pasitenkinti filosofine sentencija, kaip mokytos paukštės iš „Kalilos ir Dimnos“ [arabiško „Pančatantros“ vertimo] pamokymu: „Nesigailėk pametęs“. Tačiau ar pametus reikia ką nors mainais įsigyti? Apie tai filosofija man nieko nesako, nes pasakyti nieko negali. Todėl įveikiant gyvenimo negandas vien „filosofinio“ palaikymo neužtenka.

Mokslas mus supažindina su įrodytomis tiesomis, praneša apie nepermaldaujamą determinizmą, viešpataujantį materijos pasaulyje. Tad kur mums ieškoti atramos sielos sunkmečiui užėjus?

Mums tenka savo žvilgsnius nukreipti į religiją. Tai siena, į kurią liūdesio minutę gali atsiremti žmogus. Paprastai religiją žmogus paveldi kaip šeimos nuosavybę. Aš irgi ją gavau kaip palikimą. Bet negalėjau apsiriboti paveldėtomis nuostatomis: jos neįstengė numalšinti mano pažinimo troškulio. Teko išsukti iš įprastinio kelio ir ieškoti sau naujų kelių.

Neturėjau nė 16, kai gyvenimas privertė pradėti šias paieškas: tėvų ir senolių įsitikinimai manęs nepatenkino. Visų pirma atkreipiau dėmesį į įvairių religinių krypčių šalininkų prieštaravimus paties islamo viduje. Jų svarstymų antagonizmas mane stulbino. Kai pabandžiau susigaudyti, man prieš akis iškilo vaizdas ginčo, netgi pasaulinio, apie pačią religijos esmę. Sumišimas užleido vietą abejonei, o abejonę keitė neigimas. Paskui atėjo eilė religijos ir mokslo grumtynėms; ir šiame mūšio lauke krito aklas tikėjimas religinėmis dogmomis. Vienas paskui kitą mano sąmonėje kilo pagrindiniai būties klausimai, kuriuos kasdieniame gyvenime mes paprastai užmirštame.

Kas yra Tiesa? Kur jos ieškoti? Išvis, ar ji egzistuoja? Jeigu ji yra, ir tiktai viena, nes juk negali egzistuoti daugiau nei viena realybė, tai kodėl išsiskyrė keliai į ją? Ir kodėl šitie keliai ne tik skirtingi, bet ir vedantys į priešingas puses? O kaip suprasti, kad virš šitų priešingų, vienas nuo kito bėgančių kelių, iškėlęs savo bekompromisinių ir nenumaldomų įrodymų fskrlą, iškyla mokslas, ir negailestingoje jo šviesoje viena po kitos išsisklaido, ištirpsta tamsiosios jėgos, kurias žmonija įprato laikyti didingomis ir šventomis?

Abejonė visada gimdo neigimą, bet čia stabtelėjus nieko neliks, vien visiškas nusivylimas.

Man irgi teko įveikti sunkias, ilgas perėjas, bet nė vienas mano kelio sustojimas netapo jo pabaiga, nes nusivylimas negalėjo numalšinti mano troškulio gyventi ir aistros pažinti. Perėjęs visus abejonės ir nusivylimo etapus, pagaliau pasiekiau posūkį, nuo kurio man staiga atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Pamačiau, kad tarp šitų priešpriešinių ginčų ir prieštaravimo kelių, pačiame prielaidų ir fantazijų tamsiųjų gelmių centre tiesiasi šviesus ir platus kelias, vedantis į galutines Tiesos Paieškas.

Ir jei kur nors galima rasti ramybės ir pasitenkinimo pėdsaką, tai tik šiame kelyje. Visa, ką buvau išbarstęs, vėl įgijau šiose paieškose. Mano negandos priežastis galų gale tapo vaistu nuo jos.

Dar daugiau, įsitikinimai, kuriuos aš praradau, pasirodė esą svetimi, epigoniški, o įgytieji – savi, patikrinti nuosava patirtimi.

Tol, kol akis dengia paveldėtų vaizdinių ir svetimų įsitikinimų rutina, įžvelgti šį naują kelią neįmanoma. Tačiau tada, kai danga nukrinta nuo akių, šitas kelias matyti vis aiškiau ir aiškiau. Mes pradedame suvokti, kad jis visada buvo čia pat ir kad jis niekada nebuvo paslėptas nuo mūsų. Taip mums tik atrodė anksčiau dėl mūsų pačių aklystės, todėl net ir dienos šviesoje mes klaidžiojame ieškodami kelio.

Ir štai tada suvokiau: tai, ką visada laikiau religija, buvo visiškai ne religija, o kažkoks mano klydimų ir klaidingų samprotavimų pavidalas.

Visa, apie ką šneku, - ne filosofija, greičiau gyvenimiškoji išmintis. Nešnekėsiu apie meilęm nes meilė tenka ne kiekvieno žmogaus daliai, nors pasaulyje nemažai linksmųjų kvartalų lankytojų. Tegu jie patys paklausia savo širdies: ar kada nors jiems suteikė saldų skausmą iškentėto kartėlis?

Neįmanoma nugyventi šiaip sau, be jokio tikslo, be troškimų. Ar vienas, ar kitas potraukis, ar koks kabliukas, vis vien kokie nors pančiai turi sieti žmogų su gyvenimu. Kitaip sakant, turi būti kažkas, dėl ko verta gyventi. Gyvenimo prasmę ir tikslą įvairūs žmonės įvairiai supranta.

Kai kas pasitenkina tuo, kad galutiniu gyvenimo tikslu laiko jo užbaigimą. Tačiau yra ir tokių, kuriems per maža vien nugyventi gyvenimą. Dauguma žmonių užpildo gyvenimą tik kokiu nors užsiėmimu, o šitai prigimčiai užsiėmimas – jokiu būdu ne viskas, ko jiems reikia. Jie trokšta dar ir nerimo.

Kitaip sakant, vieni gyvena tykiai ramiai, užsiimdami savo reikalais, o kiti blaškosi nuolatiniame jauduly, amžinai kažko ieško.

Jų gyvenimo troškulio nenumalšins šaltas, jaudulio nepažįstantis tikslas. Jiems būtinas tikslas, nutviekstas ieškojimo aistros ugnimi, kuris suvirpina, sukrečia sielą. Šis tikslas – sakytum nepasiekiama gražuolė. Geisdamas paliesti bent jos rūbo kraštelį, persiplėšia sau apykaklę.

Tokiems apsėstiems gyvenimo tikslas mielesnis už patį gyvenimą, tikslą jie genasi be atvangos, be nuovargio. Kartais šitas tikslas atrodo visai šalia, tik ištiesk ranką! Bet artinies prie jo – jis tolsta, o paskui staiga ir visai išnyksta, nepalikdamas pėdsako.

Jei pažvelgtume į mano apmąstymų objektą psichologo akimis, atsiskleistų nauja jo pusė, regima tik skvarbaus žvilgsnio. Galime, pvz., šnekėti apie panašumą tokių sąvokų, kaip ramybė ir malonumas. Bet tada turėtume visiškai atsisakyti vienodumo. Jis užlieja mūsų gyvenimą nuobodžiu be prošvaistės. Reiškinių įvairovė – tegu ramybę keičiant į jaudulį, džiaugsmą į liūdesį – vis dėlto yra įvairovė! Arabai sako: „Nepriprask prie vienos, vis tos pačios kompanijos“. Gyvenimo skonį gali pajusti tik tas, kas ragaudamas būties saldėsiius, užgeria juos kartėlio gurkšneliu, tik šitaip gyvenimas neįsiėda. Kitaip koks gi džiaugsmas, jei vieni kitus vienodai keičia ramūs rytai ir vakarai. Gerai apie tai pasakė Dardas^*):

Atrasto vertybė pažįstama tik tam, kas moka prarasti. Iš kur gali žinoti žmogus, kuris niekada nieko nėra pametęs, ką reiškia vėl įgyti? Naziris apie tai yra štai kaip sueiliavęs:

Jei užbaigtume šią mintį, tai išvada, ko gero, būtų tokia: pats mūsų gyvenimas yra ne kas kita, tik nesibaigianti nerimasties grandinė, joje visa – judėjimas, nerimas. Būseną, kurią vadiname ramybe, galime vertinti kaip mirtį. Kol banga ritasi – ji egzistuoja, vos nurimo – jo nebėra. Vienas persų poetas visą šią gyvenimo filosofiją išreiškė štai kokiu dvieiliu:

Ir dar. Gyvenime išsyk tegali būti viena meilė, viena aistra, vienas prisirišimas. Kelio dulkės kelyje, vedančiame į tikslą, labai pavydžios. Jos nori, kad joms priklausytų visos pamaldžios keliauninko liaupsės, ir jis nedrįsta atsiklaupti prieš kokią nors nuošalią šventovę. Šią mintį aš pasiskolinau iš Habibo^**):

Leidausi į šiuos plačius svarstymus, kad šiandien Jums atversčiau vieną savo pakrikų minčių puslapį:

Būties meikada [tokia užeiga] žaidžia visomis vaivorykštės spalvomis. Kiekvienas jos lankytojas – vaizduotės tinklų belaisvis – stengdamasis užsimiršti, pasistato prieš save taurę svaigaus gėrimo ir geria, kol nusigeria.

Kažkas nori gyvenimo sode prisiskinti puokštę gėlių, o kitas nori prisirinkti spyglių. Nei tam, nei kitam nepatiks, jei liks tuščiomis rankomis. Kai kiti skynė švenčių ir linksmybių gėles, aš nebuvau su jais. Žmonės nuskynė visas gėles, ir mano daliai liko tik dygėti svajonių ir neišsipildžiusių troškimų stiebai. Juos ir susirinkau.

^*) Chodža Miras Dardas (1720-1785) – sufijų šventasis ir poetas, mistinių eilių urdu kalba autorius, Delio mokyklos atstovas. Priklausė sufijų Nakšbandi ordinui ir 1749 m. iš tėvo paveldėjo vadovavimą jam Delyje. Jis pratęsė poetų, kurių kūryboje atsispindėjo ir musulmoniška, ir indiška tradicijos. Didžiają jo kūrybos dalį sudaro gazelės, kuriose privalo skambėti skausmas, kančios ir ašaros. Iš čia ir jo pseudonimas „Dardas“, t.y. skausmas. Jam priklauso ir filosofinis veikalas „Ilm Ul Kitab“, parašytas persų kalba.

^**) Habibas Džalibas (1928-1993, tikr. vardas Habib Ahmad) – pakistaniečių revoliucinis poetas, kairiojo sparno politinis aktyvistas, kelis kartus įkalintas. Rašė urdu kalba, paprastu stiliumi skirtu eiliniams žmonėms.