Hipatija – pirmoji matematikė

Hipatija (apie 355-370 – 415/416 m., Hypatia) – iškili matematikė, astronomė ir filosofė, neoplatonizmo atstovė, maždaug nuo 400 m. Aleksandrijos platonizmo mokyklos vadovė. Priklausė Atėnų Akademijos tradicijai, atstovaujamai Eudokso iš Knido, bei Plotino (3 a.) mokyklai, pabrėžusiai logikos ir matematikos studijas, empirizmą bei gamtos dėsningumus. Jos laikais ją vadino „Atėne protu, Hera stotu, Afrodite grožiu“. Žinių apie ją išliko nedaug; o labiausiai išgarsėjo jos tragiška žūtis. Apie ją (trumpai) rašoma >>>>

Hypathia by Raphael Sanzio
Fragmentas iš "Atėnų mokyklos"
(Rafaelis Sanzio)
Neoplatonizmo idėjas skleidė pagonims ir krikščionims (pas ją mokėsi netgi Kirilas, vėliau tapęs vyskupu ir galimai prisidėjęs prie jos mirties). Neoplatonizme buvo laikoma, kad visa emanavo iš Viena. Gali būti, kad jos mokiniu buvo Sinesijus iš Kirenės, tapo krikščionių vyskupu ir padėjo išgryninti Trejybės doktriną. Laiške savo bendramoksliui Sinesijus rašė apie Hipatiją: „Tu ir aš, mes abu matėme ir girdėjome tiesą ir tikrąją filosofijos paslapčių mokytoją“. Sinesijus ir išvykęs iš Aleksandrijos palaikė ryšį su Hipatija ir prašė jos nuomonės apie jo parašytas eiles.

Viename laiške jai Sinesijus skundžiasi, kad žmonės imasi filosofijos tik tada, kai susikerta kitose srityse: „Jų filosofiją sudaro iš labai paprastos formulės, prašymo paliudyti Dievą, kaip darė Platonas, nesvarbu ar ką neigia ar teigia“.

Jos viešos paskaitos buvo labai populiarios ir sutraukdavo minias klausytojų. Ttokštantys ją išgirsti plaukė iš visur. Damaskas rašė po jos mirties: „Užsimetusi [mokslininko drabužius], ponia pasirodydavo miesto centre viešai aiškindama norintiems Platono ir Aristotelio mokymus“. E. Hubardas savo knygoje teigia, kad ji, atseit, taip nusakė savo pažiūras: „Neoplatonizmas yra progresyvi filosofija, bet nereikia tikėtis, kad pateikia galutines sąlygas žmonėms, kurių mąstymas baigtinis. Gyvenimas yra atskleidimas – ir kuo toliau keliaujame, tuo daugiau tiesos sužinome. Supratimas to, kas yra šiapus durų, yra pasiruošimas supratimui to, kas yra už jų“.

Hipatijos šlovė užgožė jos tėvo Teono (kaip ir tariamo jos vyro, filosofo Izidoro, nors vienintelis žinomas filosofas Izidoras yra gimęs jau po Hipatijos mirties) šlovę. Teonas rašė apie užtemimus, parašė komentarus Euklido „Elementams“ bei Ptolemėjaus darbams. Jis mokė savo dukrą ir, galbūt, tolimesnėms studijoms siuntė ją į Italiją ir Atėnus.

Iš vieno jo mokinių Sinesijaus laiškų matosi, kad savo paskaitose ji aiškino ir apie tai, kaip sukonstruoti astroliabiją (tarsi kokį astronominį kalkuliatorių, naudotą iki pat 19 a.). Jai priskiriamas hidrometro išradimas, tačiau, iš tikro, jis buvo išrastas jau anksčiau. Yra Sinesijaus laiškas, kuriame jis Hipatijai aprašo hidrometrą ir prašo ją jį jam pagaminti.

Hipatija parašė komentarus Apolonijaus iš Perga „Kūgiams“, kuriame kūgiai buvo dalijami plokštumomis. Taip pat parašė 13-is tomų komentarus Diofanto aritmetikai, „Astronomijos kanoną“, komentarus Klaudijaus Ptolemėjaus "Almagestui" (patekusius į trečią tėmo kūrinių tomą). Deja, jokie jos kūriniai neišliko...

Ji buvo tokia žavi ir puikios figūros, kad vienas jos mokinių ją įsimylėjo ir negalėjo susivaldyti. Atseit, Hipatija jo aistrą išgydė muzika. Tačiau iš tikro ji surinko savo nešiotų drabužių skudurus ir, juos jam parodžiusi, tarė: „Štai ką tu pamilai, jaunuoli, ir tai nėra gražu“.

Hipatija niekada nebuvo vedusi ir, panašu, gyveno skaistų gyvenimą, palaikydama Platono idėjas apie šeimyninio gyvenimo panaikinimą. Tarp jos gerbėjų buvo Aleksandrijos gubernatorius Orestas, kas galėjo būti papildoma prielaida jos mirčiai. Orestas su vyskupu Kirilu varžėsi, kas turi valdyti miestą. Orestas buvo krikščioniu, tačiau nenorėjo perleisti valdžios bažnyčiai. Varžytinės dėl valdžios pasiekė savo viršūnę, kai žydų ekstremistai nužudė krikščionis. Kirilo vedamos minios išvijo žydus iš Aleksandrijos ir plėšė jų namus. Tuštėjo sinagogos, užsidarinėjo parduotuvėlės, sandėliai, privatūs namai. Orestas pasiskundė valdžiai Konstantinopolyje. Tačiau dosniai papirkęs, Kirilas savaip aiškino įvykius, versdamas kaltę patiems judėjams. O kai Orestas atsisakė susitaikyti, Kirilo vienuoliai pabandė nesėkmingai jį nužudyti - tik sužeidė. Sučiuptas vienas užpuolikų vardu Amonijus buvo nubaustas, tačiau iškart Kirilo priskintas kankinių ratui suteikiant Taumasijaus ("Stebuklingojo") vardą.

Deja, Hipatijos karjera nutrūko, kai jai buvo 40 ar 60 m. Iki Kirilo išrinkimo Aleksandrijos vyskupu 412 m. (tiksliau, jėga užgrobus), ji buvo palaikoma krikščionių bendruomenės vadovų. Teofilo įpėdinis Kirilas (beje, vėliau priskirtas šventųjų ratui) tęsė pirmtako veiklą, nukreiptą prieš kitus tikėjimus. Viena pirmųjų akcijų buvo krikščionių sektos, 3 a. įkurtos Novaciano ir 250 m. nuo Bažnyčios atskilusios Decijaus valdymo laikais, pasekėjų bažnyčių uždarymas. Laikydamiesi griežtų gyvenimo taisyklių, jie savo bažnyčiose sukaupė nemažus turtus. Su jam būdingu iškalbingumu, Kirilas pasakė karštą pamokslą ir minios krikščionių užpuolė novacianiečius. Bažnyčios buvo nusiaubtos, o jų turtai perėjo į Kirilo rankas.

Pagal paplitusį pasakojimą, pavydus vyskupas (net Bažnyčios biografai vėliau atkreipė dėmesį, kad "buvo labiau garbėtroška ir gobšuolis nei pasišventėlis"), matydamas būrius, norinčius ją pamatyti, pasmerkė ją myriop. Kaip ten bebūtų, tačiau, atrodo, krikščionių vienuoliai yra atsakingi už jos užpuolimą. Keli jų, uoliu užsidegimu, ir kuriems vadovavo kažkoks Petras, patykojo ją grįžtančią į namus, išvertė iš vežimo ir nutempė į bažnyčią, vadinamą Caeserium, kur nuplėšė visus drabužius ir tada auskių geldelėmis gyvai nudrėskė odą. Sudraskę kūną į dalis, jos sudarkytas galūnes nunešė į vietą, kuri vadinama Cinaron, kur jas sudegino.
Vis tik Kirilo vaidmuo Hipatijos mirties istorijoje nėra iki galo aiškus.

Orestas buvo taip sukrėstas to įvykio, kad net nedrįso apie jį pranešti į Konstantinopolį, tačiau, anot metraštininko, tai pašalino įtampą tarp vyskupo ir pralaimėjimą pripažinusio prefekto. Vis tik tai nesustabdė vandalizmo – po 60 m., 475 m. pačiame Konstantinopolyje buvo sudeginta nepaprastai gausi universiteto biblioteka.

Gyva Hipatija daugeliui trukdė, o mirusi – daugeliui tapo reikalinga. Ir, visų pirma, patiems krikščionims. Štai 10 a. į šventųjų ratą priimta niekada negyvenusi Jekaterina iš Aleksandrijos, kurios gyvenimo kelias atkartoja Hipatijos gyvenimą. Tik ji jau ne Teono, o Likijos karaliuko Ksanto dukra, o ją išniekina ne krikščionys, o piktieji pagonys. Ir toji istorijos vagystė netgi bjauresnė už pačią kančią, nes stumia į užmarštį tikrąją istoriją, ją pakeičiant mitu.

Galiausiai Hipatija tapo 20 a. feminisčių simboliu, kankine pagonims bei ateistams ir personaže literatūroje (pvz., intelektualioji Bizantijos imperatoriaus X žmona Eudokija Makrembolitissa (1021-1096) vadinta „antrąja Hipatija“). Volteras ją naudojo kaltinimams prieš bažnyčią ir religiją, kaip ir 18 a. pradžios teistas Dž. Tolandas. Nuo Dž. Tolando kritikos krikščionis savo 1721 m. veikalu gynė Th. Lewis.

19-me a. pradėjo didėti dėmesys legendai apie Hipatiją. Diodata Saluzzo Roero „Ipazia ovvero delle Filosofie“ (1827) spėjama, kad, iš tikro, Kirilas atvertė Hipatiją į krikščionybę, o ją nužudė „klastingas šventikas“. Vokiečių Soldan ir Heppe „Raganų teismų istorijoje“ Hipatija pristatoma kaip pirmoji krikščionių nubausta „ragana“. Prancūzų poetas Ch. M.-R. Leconte de Lisle jai skyrė eilėraščius „Hipatija“ bei „Hipatija ir Kirilas“. Anglų dvasininkas Charles Kingsley ją padarė Viktorijos epochos romano („Hipatija – nauji priešai senu veidu“, 1853) heroje. Fotografė J.M. Cameron sukūrė mokslininko portretą jį pavaizduodama kaip jauną moterį.

20 a. Hipatijos vardas (arba užuominos į ją) sutinkamas daugelyje kūrinių (U. Eco, M. Prusto, K. Saganas ir kt.). Jos išgalvotos istorijos pateikiamos A. Petta „Ipazia, scienziata alessandrina“ (2004) ir R. Gali „Hypatia y la Hypathia structures at Moon eternidad“ (2009). Egiptiečio Y. Zaydan'o „Azazil“ perteikia to laikmečio istoriją vienuolio akimis (knygą labai kritikavo Egipto krikščionys). Malajų kalba jos gyvenimą aprašo T.D. Ramakrishnan „Francis Itty Cora“ (2009). Ją ispanų filme „Agora“ (2009) suvaidino Rachel Weisz. Filme pasakojama išgalvota istorija apie jos pastangas apginti Biblioteką nuo krikščionių pykčio. Jame ji gina ir heliocentrinės Saulės sistemos modelį ir net teigia apie elipsines planetų orbitas (kurias, vienok, atrado tik J. Kepleris tik po 1200 m.).

Įamžinimas

Asteroidų žiedo 1884 m. atrastas asteroidas pavadintas 238 Hypatia. Mėnulyje yra Hipatijos krateris - prie Rūstybės įlankos (Sinus Asperitatis), esančios Ramybės jūroje (Mare Tranquillitatis), link Nektaro jūros (Mare Nectaris). Krateris yra vidutinis, netaisyklingos formos, 41x28 km. Į šiaurę nuo kraterio yra 180 km ilgio Hipatijos kanalų sistema (Rimae Hypathia).

Jos vardu pavadinta viena kandžių rūšis, „Adobe“ jos vardą suteikė vienam savo šriftų.


Aleksandrijos aspektas

Kokia buvo to meto aplinka?

Aleksandro Didžiojo 331 m. pr.m.e. įkurta Aleksandrija greitai tapo kultūros ir mokslo centru, kurio pagrindas buvo muziejus, savotiškas universitetas, kurio bibliotekoje buvo sukaupta per pusę milijono ritinių.
Aleksandrijos nuosmukis prasidėjo 48 m. pr.m.e., kai, ją užėmęs, J. Cezaris prijungė prie Romos imperijos ir netyčia sudegino jos biblioteką (kuri, vienok, vėliau buvo atstatyta). O 4 a. Romos imperija jau braškėjo daužoma barbarų galingų smūgių... - ir galiausiai 364 m., ji buvo padalinta. Krėtė ją ir vidinės nesantaikos... O ir Aleksandrijos Muzajono (Mūzų šventyklos) aukso amžius jau praėjo... Pirmą kartą jsi (kartu su Biblioteka) degė dar Cezario ir Kleopatros laikais. Ir nors su laiku papirusų ritinių tik pagausėjo, daug kas buvo prarasta visiems laikams. O ir 3 a. valdant Aurelianui Biblioteka vėl nukentėjo – tarpusavio kruvinus vaidus lydėjo gaisrai, sunaikinę beveik visą kvartalą, kuriame ji buvo. Atsistačius ramybei iš per 2 mln. knygų buvo likę tik apie 700 tūkst., kurias perkėlė į miesto pietvakarius – Serapioną, garsiausią ir gražiausią šventyklą. Tačiau tai nebuvo tvirtovė, galėjusi jas apginti. Paskutiniu žinomu muziejaus nariu buvo matematikas Teonas, Hipatijos tėvas (pagal „Suda“). [ Išliko kai kurie Teono darbai. Jo komentarai Euklido „Elementams“ tebuvo vieninteliais žinomais iki 19 a. Tačiau mažai žinoma apie jo ir Hipatijos gyvenimą. Spėjama, kad Hipatija galėjo turėti brolį, tačiau tai galėjo būti ir kuris nors Teono mylimas mokinys. ]

Tuo metu Hipatijai (o jos vardas graikų kalba reiškia – „aukštoji“) sukako 21-i. Ji domėjosi geometrija ir vašku padengtose lentelėse įrodinėjo teoremas, o naktį nuo stogo su tėvu stebėjo žvaigždes. Skyrė laiko ir filosofijai. Teonas dukrą išmokė matematikos ir astronomijos ir ji padėjo parengti kai kuriuos jo komentarus. Manoma, kad Ptolemėjaus „Almagesto“ Teono varianto III knyga – apie Žemės centristinį Visatos modelį – iš tikro yra parašyta Hipatijos. Anot legendos, Teonas norėjo iš dukros padaryti „tobulą žmogišką būtybę“.

Tačiau padėtis nebuvo palanki. Kai 313 m. Konstantinas krikščionybė paskelbė valstybine religija, visi tikėjosi kažkokio stebuklingo pasikeitimo, tačiau stebuklas neįvyko. Tik daugėjo antagonizmų – besilaikantys senųjų tikėjimų visas bėdas priskirdavo naujajai religijai. O krikščionių tarpe stiprėjo balsai, raginantys visiškai išnaikinti pagonybę.

Ir garsiausiai tame chore skambėjo Aleksandrijos vyskupo Teofilo, liaudyje vadinto „krikščionišku faraonu“, balsas. Jis siekė nugriauti visas pagoniškas šventyklas. Ir galiausiai pasiekė imperatoriaus Teodosijaus leidimą sunaikinti Serapioną (ir vėliau jos vietoje pastatė bažnyčią). Rytą minia patraukė link šventyklos. Ir nors miestiečiai ją gynė, jos likimas buvo nulemtas. Ji buvo niokojama, o jos turtai su apsauga pervežti į Teofilo rūmus. Minioje pasigirdo balsas sunaikinti prakeiktas stabmeldžių knygas. Ir nors saujelė mokslininkų bandė ją ginti, tačiau jėgos buvo nelygios. Vakarop beveik visa Biblioteka buvo sunaikinta.

Tądien Hipatija buvo buvo užrakinta savo kambaryje, saugoma ištikimų vergų. Tačiau žuvo jos brolis ir jaunikis, poetas ir filosofas Eladijus. Tėvas išsigelbėjo beveik per stebuklą – kažkokie geradariai paėmė jį, sužeistą ir netekusio sąmonės, ir nakties priedangoje parnešė jį namo, atidavę dukters globai.

Po šių įvykių dauguma mokslininkų paliko Aleksandriją, tačiau išsigydęs Teonas savo namuose atidarė privačią mokyklą, kur mokė mechanikos ir astronomijos. Jis laikė, kad gelbėti reikia ne tik rankraščius ir meno kūrinius, bet ir kultūros bei pažinimo perimamumą. Kartu su tėvu dėstė ir Hipatija. Ji vėliau daugiau dėmesio ėmė skirti filosofijai, tačiau užsidegusi pasakojo ir apie Homerą bei graikų tragikus. Neveltui ją savo eilėsi pamini Paladijus Aleksandrietis, vienas paskutinių iškilių helenų pasaulio poetų:

Kai klausausi Hipatijos kalbų,
Pagarbiai į tyras žvaigždes  žvelgiu,
Nes tavyje viskas dangiška -
Ir kūno grožis, ir kalbų raiška,
Ir skaisti, kaip žvaigždžių, išminties šviesa...

Tačiau aplinka nebuvo palanki mokslams. Net matematika kėlė įtarimus - bažnyčioje neretai buvo meldžiama Viešpaties, kad savo pyktį nukreiptų į "matematikus, burtininkus ir kitus niekadėjus". Beje, tada astronomija laikyta matematikos dalimi - žvaigždikius matematikais vadino net oficialiuose dokumentuose. 409 m. imperatoriai Honorijus ir Teodosijus II išleido įsaką, pagal kurį visi matematikai privalėjo atvykti pas vyskupą, atsisakyti nedievobaimiškų minčių, pateikti savo suklydimų sąrašus ir prisiekti toliau laikytis krikščioniškojo tikėjimo. Tai atsisakiusius padaryti vyti iš Romos ir kitų miestų, o prisiekusius melagingai - žiauriai bausti.

Aleksandrija buvo stambiu uostu: jos įlankose - vakarinėje Eunaste ("Laimingo plaukiojimo"), Kibote ("Dėžė", dėl stačiakampės formos) ir rytinėje, padalintoje į Didžiąjq ir Mažąją - susirinkdavo daugybė laivų. Miestas nemaža dalimi gyveno iš jūros. Po garsiojo Sostrado iš Knido pastato karnizu auso raidėmis spindėjo užrašas: "Dievams jūrininkų išgelbėjimui". Hipatija irgi nusprendė jiems duoti savąją dovaną - jos sukurtas prietaisas umtas vadinti astroliabija. Tai buvo apie 15 cm skersmens bronzinis diskas su padalomis palei kraštą ir nedideliu žiedu - pakabinti ant piršto. Ant disko buvo pritvirtinta besisukanti liniuotė-alidada su dviem išpjovomis. Tokio prietaiso pagalba laivo padėtį jūreiviai paskaičiuodavo iki pat 18 a. - nustatydami dangaus šviesulių pakilimą virš horizonto.

Astronomas ji sukūrė planisferą - šviesulių patekėjimo ir nusileidimo laikui paskaičiuoti. Dar 15-16 a. planisfera naudojosi tokie garsūs astronomai kaip N. Kopernikas bei Ticho Bragė. O prietaisas gaminamas iki šių dienų. Kaip iš kitas jos kūrinys - gulsčiukas, leidžiantis burbuliuko pagalba nustatyti, ar paviršius yra horizontalus. Ji sukūrė ir areometrą - "plūdę", kurios pagalba nustatomas skysčių tankis.

Instruments by Hypathia
Hipatijos sukurti prietaisai: astroliabija, planizfera, areometras
 

Priedai

Edvardas Gibonas (18 a.). Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas. Iš XLVII skyriaus

Pačiame grožio ir išminties brandume padori mergina [Hipatija] pavarė šalin meilužius ir mokė mokinius; iškilūs padėtimi ar nuopelnais žmonės nekantravo susitikti su filosofe; tad Kirilas matė savo pavydžia akimi nepaliaujamą žirgų ir vergų virtinę, besibūriuojančią prie akademijos durų. Gandai pasklido tarp krikščionių, kad Teono dukra tėra vienintele kliūtimi susitarimui tarp prefekto ir arkivyskupijos; ir ta kliūtis buvo netrukus pašalinta. Lemiamą dieną, per šventąją gavėnią, Hipatija buvo išvilkta iš savo vežimo, nuplėšti drabužiai, nuvilkta į bažnyčią ir nežmoniškai sudraskyta Petro bei sulaukėjusių ir negailestingų fanatikų; aštriomis austrių kriauklėmis mėsa buvo nuplėšta nuo kaulų, o tebetirtančios galūnės atiduotos liepsnoms. Tyrimas ir bausmė buvo sustabdyti savalaikėmis dovanomis, tačiau Hipatijos nužudymas tapo neišdildoma dėmė Kirilui iš Aleksandrijos bei religijai.


Sokratas Scholastikas iš Konstantinopolio. Iš Ekleziastinės istorijos

Aleksandrijoje buvo moteris vardu Hipatija, filosofo Teono dukra, kuri tiek pasiekė literatūroje ir moksluose, kad gerokai aplenkė visus savo laikmečio filosofus. Išsiaiškinusi Platono ir Plotino mokymus, ji aiškino jų principus klausytojams, kuri daugelis jos paklausyti atvykdavo iš toli. Dėl savo iškalbos ir laisvų manierų. Kurias įgavo lavindama savo mąstymą, ji neretai pasirodydavo viešai dalyvaujant magistratams. Niekada ji nesijautė nejaukiai su žmonėmis. Visi žmonės dėl jos neįprasto kilnumo ir doros ją dar labiau gerbė. Tačiau ji tapo tuo metu viešpatavusio politinio pavydo auka.

Kadangi ji dažnai kalbėjosi su Orentu, tarp krikščionių buvo klaidingai paskleista, kad tai ji neleidžia Orestui susitaikyti su vyskupu.Taigi kai kurie jų [krikščionys], uoliai su užsidegimu, kuriems vadovavo kažkoks Petras, patykojo ją grįžtančią į namus, išvertė iš vežimo ir nutempė į bažnyčią, vadinamą Caeserium, kur nuplėšė visus drabužius ir tada užmušė čerpėmis*). Sudraskę kūną į dalis, jos sudarkytas galūnes nunešė į vietą, kuri vadinama Cinaron, kur jas sudegino. Šis veiksmas užtraukė gėdą ne tik Kirilai, bet ir visai Aleksandrijos bažnyčiai. Ir tikrai niekas negali būti toliau nuo krikščionybės dvasios nei leidimas žudymui, karui ir panašiems dalykams. Tai nutiko kovo mėnesį per gavėnią, ketvirtas Kirilo vyskupystės, 10- ais Honorijaus konsulato ir 6-ais Teodosijaus metais.

*) čia panaudotas graikų kalbos žodis „ostrakois“, reiškiantis austrių kriaukles, tačiau jis naudotas ir stogų čerpėms įvardinti.


Damaskijus. Izidoro gyvenimas. Atkurtas „Sudoje“

Hipatija, Aleksandrijos geometro ir filosofo dukra, taip pat buvo žinoma filosofė. Ji buvo filosofo Izidoro žmona ir garsėjo imperatoriaus Arkadijaus laikais. Komentarų Diofantui autorė, ji taip pat parašė veikalą „Astronomijos kanonas“ bei komentarus Apolonijaus „Kūgiams“. Ji buvo sudraskyta aleksandriečių ir iš jos kūno buvo tyčiojamasi išmėtant po visą miestą. Tai nutiko dėl pavydo jos išskirtiniai išminčiai, ypač astronomijoje. Kai kurie sako, kad Kirilas buvo atsakingas už tą smurtą, kiti kaltina aleksandriečių įgimtą žiaurumą ir potraukį smurtui, nes taip pasielgė su keliais vyskupais, pvz., Jurgiu ir Proteriju.

Dėl Hipatijos ir aleksandriečių sukurstymo

Hipatija gimė, užaugo ir gavo išsimokslinimą Aleksandrijoje. Kadangi turėjo neturėjo didesnio mokytijo už savo tėvą, ji nepasitenkino jo mokymu matematikos srityje ir taip pat pasišventė filosofijai.

Moteris užsidėdavo filosofo apsiaustą ir vaikščiojo po miesto centrą viešai aiškindama Platono, Aristotelio ar kitų filosofų darbų idėjas visiems, kurie norėjo jos klausyti. Be savo mokymo veiklos ji pasiekė pilietinės doros aukštumas. Ji buvo tiek teisi, tiek skaisti, ir išliko nekalta. Taip pat ji buvo tiek žavi ir puikiai sudėta, kad vienas jos mokinių ją įsimylėjo ir negalėjo savęs valdyti ir viešai rodė savo susižavėjimo ja ženklus. Nežinantys [esmės] kalba, kad Hipatija nuo to potraukio išgydė muzika. Tačiau tiesa ta, kad pasakojimas apie muziką klaidingas. Iš tikro, tai ji surinko skudurus, susitepusius per savo gyvenimą, ir parodė juos kaip nešvarios kilmės ženklą sakydama: „Štai ką myli, jaunuoli, ir tai nėra gražu!“ Jis buvo taip paveiktas to sugėdinimo ir bjauraus vaizdo, kad pasikeitė širdyje ir nuėjo tapęs geresniu žmogumi.

Tokia buvo Hipatija, tiek aiškia iškalba, tiek protinga ir pilietine veikla. Visas miestas nuoširdžiai ją mylėjo ir garbino, tačiau miesto valdytojai pavydėjo jai, kaip dažnai buvo ir Atėnuose. Net jei pati filosofija nunyksta, jos vardas yra didingas ir gerbtinas valdžioje esančių žmonių. Taip vieną dieną nutiko, kad Kirilas, priešingos [t.y., krikščionių] sektos vyskupas, ėjo pro Hipatijos namus ir pamatė prieš jos duris didelę žmonių ir žirgų būrį. Kai kurie atvykdavo, kiti išvykdavo, o treti stoviniavo. Kai jis paklausė, kodėl čia susirinkusi minia ir dėl ko visas tas sujudimas, jos pasekėjai jam pasakė, kad tai filosofės Hipatijos namai ir jie atėjo su ja susitikti. Kai Kirilas tai sužinojo, jį apėmė toks pavydas, kad nedelsiant ėmė mąstyti apie jos nužudymą pačiu šlykščiausiu būdu. Tad kai Hipatija kaip įprastai, išėjo iš namų, tuntas negailestingų ir nuožmių vyrų, kurie nebijojo nei dangaus bausmės, nei žmonių keršto, užpuolė ją ir nutraukė ją žemyn, kaip padarydami siaubingą ir gėdingą dalyką savo tėvynei. Imperatorius buvo supykęs ir būtų keršijęs, nei Aedisijus nebūtų davęs kyšio. Tad Imperatorius nuobaudą nukreipė į jį ir jo šeimą. Tų įvykių prisiminimai vis dar gyvi Aleksandrijoje.


Jonas, Nikiu vyskupas. Kronikos, 84:87-103

Tomis dienomis Aleksandrijoje atsirado pagonė filosofė, vardu Hipatija, visa galva pasišventusi magijai, astroliabijoms ir muzikos instrumentams ir daug žmonių sugundė [savo] šėtoniškomis pinklėmis. Ir miesto valdytojas ją nepaprastai gerbė, nes ji jį paveikė savo magija. Ir jis liovėsi, kaip buvo įpratęs, lankytis bažnyčioje. Tačiau kartą nuėjo vejamas pavojaus. Ir ne tik tai padarė, bet daug tikinčiųjų nuviliojo pas ją, ir
Cameron photo of Scientist
Cameron mokslininkės nuotrauka
pats priimdavo netikinčiuosius savo namuose. Ir vieną dieną, kai jie linksminosi teatro vaidinimu su šokėjais, miesto valdytojas išleido [įsaką] apie viešus pasirodymus Aleksandrijoje: ir visi miesto gyventojai susirinko ten [teatre].

Tada Kirilas, paskirtas patriarchu po Teofilo, norėjo tiksliai išsiaiškinti apie tą įsaką. Ten buvo Hieraksas, '> Tada Kirilas, paskirtas patriarchu po Teofilo, norėjo tiksliai išsiaiškinti apie tą įsaką. Ten buvo Hieraksas, nuovokus krikščionis, kuris apsimesdavo pagonimi, tačiau buvo atsidavęs Tėvui patriarchui ir laikėsi jo nurodymų. Jis taip pat buvo įsigilinęs į krikščionių tikėjimą. [Tad jis nuėjo į teatrą, kad sužinotų to įsako esmę.] Tačiau kai žydai jį pamatė teatre, jie suriko ant jo: „Šis žmogus neatėjo su jokiais gerais ketinimais, o tik [siekia] išprovokuoti skandalą“. Tad prefektas Orestas buvo nepatenkintas bažnyčios vaikais ir Hieraksas buvo suimtas ir viešai nubaustas teatre, nors buvo visai nekaltas. Kirilas buvo įtūžęs ant miesto valdytojo už tai, kaip ir už mirties nuosprendį žinomam Pernodžo1) vienuolyno vienuoliui vardu Amonijus, [o taip pat] ir kitiems vienuoliams. Ir kai vyriausiasis miesto magistratas2) tai išgirdo, jis žydams nusiuntė tokius žodžius: „Nutraukite priešiškumą prieš krikščionis“. Tačiau tie atsisakė to klausyti, nes vylėsi prefektu, kuris juos palaikė, tad toliau smurtavo ir sumąstė žudynes panaudojant klastą. Naktį į visas miesto gatves pasiuntė vyrus, o kiti tuo metu šaukė: „Apaštalo Anastazijaus bažnyčia dega; visi krikščionys – į pagalbą“. Ir kai krikščionys išėjo, žydai juos klastingai nužudė ir praliejo daugelio jų, visai nekaltų kraują.

Tad ryte, kai išlikę krikščionys išgirdo apie žydų darbus, jie atvyko pas patriarchą. Taip krikščionys susitelkė ir nuėjo kerštauti į žydų sinagogas ir jų turtus pasiėmė, apvalė jas ir pavertė bažnyčiomis. O vieną jų pavadino šv. Jurgio vardu. O žydus žudikus jie ištrėmė iš miesto ir pasigrobė visus jų turtus ir paliko juos visai be nieko, o prefektas Orestas niekuo negalėjo jiems padėti. Ir tada daugybė tikinčiųjų Dievu susitelkė prie magistrato Petro – o tasai Petras buvo karštas tikintysis į Jėzų Kristų – ir nuėjo ieškoti pagonės moters, kuri savo užkeikimais suviliojo miesto gyventojus ir prefektą. Ir kai sužinojo, kur jinai yra, jie patraukė pas ją ir rado ją sėdinčią [iškiliame] krėsle; tad ją nutempė nuo jos ir nulinko ją į didelę bažnyčią, vadinamą Caesarion. Ten nudraskė jos drabužius ir tampė ją gatvėmis tol, kol ji mirė. Tada jie nutempė ją į vietą, kuri vadinama Cinaron, ir [ten] sudegino jos kūną. Tada visi žmonės susirinko aplink Kirilą ir jį pavadino „Naujuoju Teofilu“, nes jis sunaikino stabmeldystės likučius mieste.

Pastabos:

1) koptų žodis Nitrijos dykumos įvardijimui.

2) Čia akivaizdžiai suklysta – turėtų būti Kirilas.

x1) Jonas iš Nikiu - koptų Nikiu (Pašati, Nilo deltoje) vyskupas, 696 m. paskirtas Aukštutinio Egipto vynuolynų prižiūrėtoju.

x2) Sokratas Scholastikas (apie 380 - 439) iš Konstantinopolio - graikas, krikščionių bažnyčios istorikas.

x3) Damaskijus (apie 458 - po 538) - neoplatonikas, paskutinis Platono akademijos ir Atėnų neoplatonizmo mokyklos vadovas.

x4) Suda – plati 10 a. Bizantijos enciklopedija, apimanti 30 tūkst. straipsnių.

Literatūra:

  1. E. Hubbard. Hypathia// Little Journeys to the Homes of Great Teachers, v.23, #4, 1908
  2. Maria Dzielska. Hypatia of Alexandria, 1995
  3. M. Deakin. Hypatia and Her Mathematics// The American Mathematical Monthly, 101, No. 3 (March 1994)
  4. M. Deakin. Hypatia of Alexandria, Mathematician and Martyr, 2007
  5. W. Knorr. On Hypatia of Alexandria// Textual Studies in Ancient and Medieval Geometry, 1989
  6. T. Perl. Biographies of Women Mathematicians and Related Activities, 1978
  7. L.C. Koch, Laura Coffin. Hypatia// Notable Women in Mathematics, 1998
  8. B.J. Whitfield, Bryan J. The Beauty of Reasoning: A Reexamination of Hypatia and Alexandria// The Mathematics Educator (University of Georgia), 6 (1), 1995
  9. Ki Longfellow. Flow Down Like Silver: Hypatia of Alexandria, 2009 (romanas)
  10. Hypatia: A Journal of Feminist Philosophy (nuo 1986 m. leistas žurnalas)
 

Neoplatonizmas
Matematika Egipte
Hiparchas iš Rodo
Eudoksas iš Knido
Dioklas ir jo cizoidė
Apolonijus iš Pergo
Graikų matematikai: Euklidas
Graikų matematikai - filosofai
Matematikai: Anri Puankarė
Iniciatyva: Matematikos keliu
Parabolės lenktas likimas
VU Matematikos fakultetas pokariu
Matematika Egipte ir Finikijoje
Matematikos pradžia Lietuvoje
Omaras Chajamas: ne vien Rubijatai
Gausas – iškirstas langas į 19 a.
Matematikai: Davidas Hilbertas
Pjeras Simonas Laplasas
Matematikai: Pjeras Ferma
Peteris Karvašas. Archimedas
Atsidaro matematikos muziejus
Platonas ir Aristotelis
Pitagoro teorema
Algebros istorija
Poetinė geometrija
Pirminiai skaičiai
Nulio istorija
Pirminiai dvyniai
Precesija
Vartiklio naujienos