Puškinui skirta šventė. Dostojevskis. Vartiklis

Pastaba: 2009 m. birželio 6 d. buvo Puškino gimtadienio 210 m. jubiliejus. Puškino paminklas priešais Kančių vienuolyną

Paminklas A. Puškinui buvo pastatytas 1880 m. birželio 6 d. Pradžioje jis stovėjo priešais Kančių moterų vienuolyną Kančių aikštėje Tverės bulvaro pradžioje. Jo autoriaus A. Opekušino sumanymu, tiedu turėjo sudaryti vientisą neišskiriamą ansamblį: poetas nulenkia galvą priešais šventovę. Tačiau 1937 m. (A.Puškino žūties šimtmetį!) vienuolyną nugriovė. O 1950 m. paminklą Puškinui perkėlė į kitą Gorkio gatvės (dabar Tverės bulvaro) pusę – į buvusios vienuolyno varpinės vietą. Į tai jautriai sureagavo Rusijos inteligentija. Dabar pasigirdo siūlymų vėl perkelti paminklą, o jo vietoje pastatyti koplyčią vienuolyno atminimui.

Kalbą F. Dostojevskis pasakė birželio 8 d. Rusų žodžio mylėtojų draugijos antrojo posėdžio metu Kilnių susirinkimų salėje, o ji paskelbta rugpjūčio 1 d. „Rašytojo dienoraštyje“. Prieš tai birželio 6 d. vakare jis perskaitė Pimeno sceną iš Puškino tragedijos „Borisas Godunovas“; birželio 7 d. įvyko pirmasis posėdis, per kurio pietus F. Dostojevskis pasakė trumpą kalbą. F. Dostojevskio kalba sukėlė didelį atgarsį.

Per tą paskutinį savo apsilankymą gimtajame mieste jis apsistojo Tverės bulvare „Loskutnaja“ (Skiaučių), viename prabangiausių viešbučių Maskvoje, kurį labai mėgo rusų inteligentija. Čia jis ruošėsi savo kalbai ir rašė džiugius laiškus žmonai. Tiesa, šio viešbučio irgi jau senai nėra – jis nugriautas 1938 m., o dabar jo vietoje yra įėjimas į požeminį prekybos centrą „Medžiotojų linija“.

O tada iš čia F. Dostojevskis rašė žmonai Anai: „Mačiau ... ir net kalbėjau ... su Puškino dukterimi (Nasauska)“. O dar prieš tai, tų metų pradžioje, jis neakivaizdžiai su ja susipažino su ja per Anos Filisofos laišką, kuriame ši pranešė Visbadene susitikusi su Natalija: „Jos pavardė grafienė Merenberg, nors ji užtekėjusi už princo Nasauskio. Taip keista matyti mūsų pusdievio dukterį ištekėjusią už vokiečio“.

Per atidarymą su grafiene fon Merenberg susitiko ir I. Turgenevas, kuris anksčiau jau buvo nuvykęs į Visbadeną, kad aptartų Puškino laiškų žmonai publikacijos klausimus. Būtent Natalijai jie ir buvo atitekę.

Beje, vieną paminklo sėdinčiam Puškinui variantą konkursui buvo pateikęs ir M. Antokolskis. Jame Puškinas sėdi soste, o žmones spiraliniais laiptais lipa pas jį...

1880 metų birželį Maskvoje buvo atidengtas paminklas Puškinui. Ši didžiulė nacionalinė šventė suvienijo visas politines partijas; ir slavofilai, ir zapadnikai dėjo gėles prie paminklo ir savo kalbose šlovino didįjį rusų poetą. Puškinas mokėjo įtikti visam pasauliui. Zapadnikus žavėjo jo europietiška kultūra ir tie jo poezijos kūriniai, kurių temos buvo perimtos iš anglų, vokiečių ir ispanų. Slavofilams kėlė pagarbą jo patriotizmas ir puikūs kūriniai slaviškomis temomis. Visi rusų rašytojai ir mokslininkai skubėjo į šią šventę. Iš Paryžiaus atvažiavo Turgenevas, ir jo gerbėjai jį gražiai sutiko. Literatūriniame vakare jis turėjo didžiulį pasisekimą ir užgožė Dostojevskį. Tėvui buvo atlyginta kitą dieną iškilmingame Literatūros draugijos posėdyje, kuris vyko Maskvos bajorų namų salėje. Jo pasisekimas buvo toks didžiulis, kad Puškinui skirta šventė tapo Dostojevskio triumfu; slavofilų vadovas Aksakovas¹⁾ iš tribūnos mano tėvo kalbą pavadino „įvykiu". Vėliau apie tai man papasakojo Puškino šventėje dalyvavęs senatorius Konis²⁾. Šis žymus teisininkas kartu yra talentingas rašytojas ir puikus oratorius. Savo pažiūromis jis buvo veikiau zapadnikas, o ne slavofilas. Tuo reikšmingesnis yra jo susižavėjimas Dostojevskio kalba. „Klausydamiesi jūsų tėvo mes buvom visiškai užhipnotizuoti, - pasakojo jis man/ - Man regis, jei tą akimirką būtų griuvusi Bajorų namų salės siena, jeigu toje vietoje būtų suliepsnojęs didžiulis laužas ir jūsų tėvas, rodydamas į tą laužą, būtų pasakęs mums: ‚Tad mirkime dabar šitoje ugnyje, kad išgelbėtume Rusiją', - mes būtume paklusę jam kaip laimingas, patenkintas žmogus, mirštantis už tėvynę". Nepaprastos scenos vyko po to, kai Dostojevskis baigė savo kalbą. Visi puolė prie estrados norėdami jį apkabinti, paspausti jam ranką. Jauni žmonės iš jaudulio alpo prie jo kojų. Du senukai, susikibę už rankų, priėjo prie tėvo ir pasakė: "Jau 20 metų mes esame priešai; mus dažnai stengdavosi sutaikyti, tačiau mes visada atsisakydavome. Šiandien po jūsų kalbos mes pažvelgėme vienas į kitą ir supratome, kad ateityje privalome gyventi kaip du broliai". Turgenevas, prieš tai tik šaltai pasisveikinęs su mano tėvu, buvo giliai sujaudintas ir, priėjęs prie Dostojevskio, šiltai paspaudė jam ranką. Šis Turgenevo rankos paspaudimas ir dviejų senų draugų susitaikymas padarė tėvui labai gilų įspūdį; grįžęs iš Maskvos, jis mielai pasakojo apie tai Staraja Rusoje. Puškino paminklas Maskvoje

Kokie magiški žodžiai buvo pasakyti toje garsioje kalboje, kurią vėliau visa išsilavinusi Rusija, net ir tie, kurie negalėjo dalyvauti Puškino šventėje ir apie viską sužinojo iš laikraščių, laikė dideliu įvykiu? Ta gana ilga kalba yra geniali Puškino poezijos analizė. Būtų pravartu perskaityti jos originalų variantą, o aš čia perteikiu tik tėvo mintis apie rusų liaudį ir jos ateitį. Ta nauja idėja padarė įspūdį mūsų inteligentijos protams ir pavertė Puškino šventę Dostojevskio triumfu. Toliau pateikiu ištrauką iš to, ką Dostojevskis pasakė savo šalies inteligentijai:

„Jūs nepatenkinti, jūs kenčiate ir dėl savo nelaimės kaltinate režimą, kurio sąlygomis gyvenate. Jūs manote, kad europietiškos tvarkos įvedimas Rusijoje padarytų jus laimingus ir patenkintus. Jūs klystate, jūsų kančios turi kitą priežastį. Jūsų kosmopolitinis auklėjimas atskyrė jus nuo jūsų liaudies; jūs jos nebesuprantate; savo didelėje valstybėje jūs sudarote labai nedidelį sluoksnį, giliai svetimą ir bjaurų visai šaliai. Jūs niekinate savo liaudį dėl jos tamsumo ir užmirštate, kad ta liaudis sumokėjo už jūsų europietišką išsilavinimą; tai ji savo prakaitu išlaiko jūsų universitetus ir aukštąsias mokyklas. Užuot niekinę ją, pasistenkite geriau suprasti šventas jūsų liaudies idėjas. Nusilenkite jai, dirbkite savo ruožtu dėl jos didžio reikalo, nes ta neišprususi liaudis, nuo kurios jūs su pasibjaurėjimu nusigręžiate, neša krikščionišką žodį, kurį paskelbs senajam pasauliui, kai šis paskęs kraujyje. Ne vergiškai mėgdžiodami Europos chimeras, kurios ją pačią pražudys, jūs galite tarnauti žmonijai, bet kartu su savo liaudimi kurdami naują stačiatikišką idėją³⁾".

Šie auksiniai žodžiai iki širdies gelmių sujaudino mano tėvynainius, pavargusius niekinti savo šalį. Jie buvo laimingi girdėdami, kad Rusija nėra tik Europos kopija, jos vergiška karikatūra, bet įstengs paskelbti pasauliui naują žodį. Deja! Jų džiaugsmas truko neilgai. Ateitį slepianti uždanga, kurią pakėlė genialaus žmogaus ranka, netrukus vėl nusileido, ir mūsų inteligentija grįžo prie savo klaidingų pažiūrų. Ji atkakliai siekė sukurti Rusijoje europietišką respubliką ir per daug niekino liaudį, kad paklaustų jos nuomonės, naiviai manydama, kad 11 mln. išsilavinusiųjų turi teisę primesti savo valią 180 mln. gyventojų. Pasinaudojusi begalinio karo sukeltu nuovargiu, mūsų inteligentija pagaliau įstengė įkurti Rusijoje respubliką, kurios taip troško Tačiau greitai ji suprato, kaip sunku valdyti Rusiją be caro. < ... >

Koks keistas dalykas! Visi tie prie Puškino paminklo susirinkę rašytojai proza ir eilėmis šlovino didžiojo poeto rusišką meną, jo rusišką širdį, jo rusiškas idėjas, jo rusiškus polinkius ir nė vienas iš jų nė žodžiu neužsiminė apie jo negrišką kilmę, kuri vis dėlto yra įdomi.

XVII amžiuje vieną nedidelę Afrikos negrų valstybę, įsikūrusią Viduržemio jūros pakrantėje, nugalėjo jos kaimynai. Karalius buvo nužudytas, jo haremas, jo sūnūs buvo parduoti jūrų plėšikams. Vienas iš tų mažųjų princų, kurį nupirko Rusijos pasiuntinys, buvo padovanotas Petrui Didžiajam. Imperatorius savo ruožtu padovanojo jį savo mažametėms dukterims, kurios žaidė su negriuku kaip su lėle. Pastebėjęs, kad mažasis juodasis princas labai protingas, Petras Didysis išsiuntė jį į Paryžių, kur jaunasis Hanibalas, kaip jį vadino imperatorius, gavo puikų išsilavinimą. Paskui jis grįžo į Peterburgą ir dar uoliau tarnavo Petrui Didžiajam. Kad dar labiau pririštų jį prie Rusijos, imperatorius apvesdino jį su vieno bojarino dukterimi ir suteikė Hanibalams bajoro titulą. Jie pasiliko mūsų šalyje, vedė ruses ir XIX amžiaus pradžioje atsidėkojo Rusijai už jos svetingumą padovanodami jai didį poetą.

Poeto motina buvo kilusi iš Hanibalų. Puškinas, nors ir buvo šviesesnis už savo protėvius iš motinos pusės, išsaugojo negrišką gymį: juodus garbanotus plaukus, storas lūpas, gyvumą, Afrikos gyventojų aistringą ir karštą būdą. Tai nekliudė jam širdimi ir siela būti rusu. Jis sukūrė mūsų literatūrinę kalbą, davė mums tobulus prozos, poezijos ir dramos meno pavyzdžius; jis yra tikrasis rusų literatūros tėvas. Ir vis dėlto daugelį dalykų Puškino gyvenime ir kūriniuose galima paaiškinti jo afrikietiška kilme. Kodėl tad nė vienas jo gerbėjų apie tai neužsiminė?

Faktas, kad rasinio paveldimumo idėja rusams tuo metu dar buvo nežinoma; aš net nežinau, ar tada ji jau egzistavo Europoje. Manau, kad ta idėja atsirado ten gerokai vėliau grafo Gobino⁴⁾, kuriam ji kilo Persijoje, dėka. Kai kurie prancūzų rašytojai ją perėmė ir padarė madingą, nors pernelyg sureikšmino. Mintis tokia teisinga, kad neįmanoma parašyti geros biografijos neatsižvelgiant į ją. Su nuostaba klausi savęs, kaip atsitiko, kad žmonės neatskleidė jos anksčiau. Deja, žmonija juda į priekį vėžlio žingsniu, kiekvieną šimtmetį padarydama tik du su puse atradimo. „Mums bus naudinga pakeisti šią planetą kaip galima vėliau, - rašo Renanas⁵⁾ savo vaikystės prisiminimuose. – Dekartas būtų nepaprastai apsidžiaugęs, jei tik būtų galėjęs perskaityti kad ir menką fizikos ar kosmografijos veikalą, parašytą mūsų dienomis. Kiekvienas mokinys dabar žino tiesas, kurioms Archimedas paaukojo savo gyvenimą. Mes daug ko nepagailėtume už tai, kad galėtume žvilgtelėti į kokią nors knygą, kuri bus naudojama liaudies mokyklose po šimto metų!"

Nežinodamas rasinio paveldimumo teorijos, Dostojevskis niekada neteikė reikšmės savo lietuviškai kilmei. Nors jis ir jo broliai dažnai kartodavo: „Mes, Dostojevskiai, esame lietuviai", - tačiau jis nuoširdžiai laikė save tikru rusu. Šitai lėmė ir tai, kad senoji Rusijos imperija buvo kur kas vieningesnė negu paprastai manoma. Visų tų emigrantų, kurie šiandien reikalauja savo šalies atsiskyrimo nuo Rusijos, iš esmės niekas nepalaiko. Dauguma lietuvių, įsikūrusiųjų didžiuosiuose Rusijos miestuose, nuoširdžiai prisirišę prie Rusijos. Jie buvo netgi didesni patriotai už pačius rusus, nes iš savo civilizuotų tėvų paveldėjo pareigos būti ištikimiems savo šaliai suvokimą, o rusų šis jausmas niekada nebuvo stipriai išlavintas. Mūsų mokykla stengėsi slopinti patriotizmą, užuot jį stiprinusi; jos idealas buvo blankus ir blėstantis kosmopolitizmas. Kita vertus, lietuviai dėl savo kuklumo taip mažai kalbėdavo apie save ir savo šalį, jog Rusijoje galiausiai patikėta, kad Lietuva seniai mirė. Tik prasidėjus karui jie pradėjo nedrąsiai kelti galvą; jei paskaitysime knygas, kurias jei dabar spausdina, pasidarys akivaizdu, kad jie patys gana prastai žino savo šalies istoriją. Kasmet prarasdami išsilavinusius žmones, persikeliančius į Rusiją, Lenkiją ir Ukrainą, šalyje pasilikę lietuviai galiausiai sukūrė kaimišką visuomenę iš valstiečių ir smulkiųjų buržua, kurie tik miglotai prisimena buvusią šlovę ir nesupranta jos tikrųjų priežasčių. Jie užmiršta savo normanišką kultūrą, teigia neturį nieko bendra su slavais ir laiko garbe priskirti save prie finų-tiurkų. Finai-tiurkai, žinoma, yra dori žmonės; būtų neteisinga juos niekinti, nes jie juk yra rusų, lenkų ir lietuvių protėviai. Tačiau jie yra žemesnė rasė, per visą savo gyvavimą nedavusi nė vieno žymaus žmogaus. Tik kryžmindamiesi su aukštesnėmis rasėmis finai-tiurkai atsikratė tamsumo ir pradėjo vaidinti vaidmenį istorijoje. Finų-tiurkų tautybei, gyvenusiai Nemuno pakrantėse, susivienijus su nuo Karpatų nusileidusiais slavais, susiformavo lietuvių tauta, vėliau savo dvasią perėmusi iš normanų. Kol joje degė ši normaniška ugnis, Lietuva buvo klestinti ir civilizuota valstybė; nuo pat tos dienos, kai ši ugnis pradėjo blėsti, Lietuva vis labiau ėmė grimzti užmarštin, nors ji išlaikė savo normanišką charakterį, skiriantį ją nuo kaimynų lenkų, ukrainiečių ir rusų. Suprantama, Dostojevskis negalėjo labai domėtis savo užgesusia ir užmiršta nacija ir daugiau dėmesio sutelkė į savo rusiškas šaknis. Ir vis dėlto, skaitydamas Dostojevskio laiškus, pastebi, kad visą gyvenimą jo neapleido troškimas nebūti panašiam į savo draugus rusus ir neturėti su jais beveik nieko bendra

„Mano keistas charakteris! Mano bjaurus charakteris!" – dažnai prisipažįsta jis laiškuose draugams ir nesupranta, kad jo charakteris nebuvo nei keistas, nei bjaurus, o tiesiog buvo lietuviškas. „Aš gyvybingas kaip katė, man visada atrodo, kad aš tik pradedu gyventi" – šiais žodžiais Dostoyevsky

Dostojevskis su nuostaba konstatuoja didžiulę savo charakterio jėgą, kuri būdinga visiems normanams ir kurios jis neaptiko rusų charakteryje. < ... >

Tas dvasinis ir moralinis izoliuotumas, kurį mano tėvas jautė visą gyvenimą, nėra pavienis atvejis Rusijoje. Beveik visi mūsų didieji rašytojai buvo nerusiškos kilmės ir nejaukiai jautėsi Rusijoje. Puškinas – negro palikuonis, poetas Lermontovas kilęs iš škotų bardo vardu Lermontas, persikėlusio į Rusiją dėl man nežinomos priežasties. Poetas Žukovskis – turkės sūnus, Nekrasovas⁷⁾ – lenkės sūnus, Dostojevskis – lietuvis, poetas Aleksejus Tolstojus – ukrainietis, Levas Tolstojus – vokiečių kilmės. Tiktai Turgenevas ir Gončiarovas – rusai. Matyt jauna Rusija dar neįstengia pati sukurti didelių talentų. Ji gali juose įžiebti genijaus kibirkštį, tačiau žabarų turi pririnkti kitos, civilizuotesnės arba senesnės tautos. Visi tie pusiau rusai nejaukiai jautėsi Rusijoje. Jų gyvenimas buvo tik aistringa kova su mongolų visuomene, kuri juos supo ir grasino uždusinti. „Nelabasis pakurstė mane gimti Rusijoje - sušunka Puškinas. „Nepraustanburnė vergų ir ponų šalis", - sako škotas Lermontovas. „Aš galvoju išvažiuoti, pabėgti nuo šios nepakenčiamų niekšybių jūros, nuo ištvirkusio tingumo, iš visų pusių grasinančio praryti tą mažą doro ir darbštaus gyvenimo salelę, kurią aš susikūriau, - rašo garbingas vokiečių kolonistas Levas Tolstojus. Ir iš tiesų patys apdairiausi rusų rašytojai pabėgo į užsienį < ... >. Tie kurie pasiliko, paskelbė karą rusų nemokšiškumui, storžieviškumui ir mirė jauni, jų nugalėti, kaip, pavyzdžiui, Puškinas ir Lermontovas, nužudyti dvikovose. Nekrasovas gyvena tarp rusų ir miršta labai nelaimingas – pats Dostojevskis kalba apie tai savo nekrologe mirus Nekrasovui. Tolstojus gyvena atsiskyręs, kiek įmanoma, savo Jasnaja Polianoje < ... >

Vargšai didieji žmonės, kuriuos Dievas paaukojo mūsų šalies civilizacijai!

¹⁾ Ivanas Aksakovas (1823-86) – rusų visuomenės veikėjas, publicistas, poetas. Vienas iš slavofilų ideologų.

²⁾ Anatolijus Konis (1844-1927) – rusų teisininkas, literatorius, ėjęs Rusijoje įvairias aukštas pareigas.

⁴⁾ Žozefas Artūras de Gobino (Joseph Arthur de Gobineau, 1816-1882) – prancūzų diplomatas, rašytojas, etnologas. Sukūrė rasinio determinizmo teoriją, kuria vėliau pasinaudojo vokiečių nacionalsocialistai (1894 m. Vokietijoje įsteigta „Gobino draugija“, o prie jo idėjų platinimo ypač prisidėjo C.L. Schemann‘as).
1843 m. susipažino su A. de Tokviliu, su kuriuo draugavo iki šio mirties 1859 m. Sukrėstas 1848 m. Prancūzijos revoliucijos, savo rasinius požiūris pirmąkart perteikė poemoje „Manfredine“ (1848), kurioje atskleidė revoliucijos, tapsiančios aristokratinės Europos pabaiga, baimę. Anot jo, prancūzų aristokratai buvo vokiečių frankų, 5 a. užkariavusių Galiją, palikuonys, o tuo tarpu paprasti prancūzai – kilę iš žemesniųjų keltų ir kitų Viduržemio jūros regiono tautų sluoksnių. Ši sena teorija kadaise buvo iškelta H. de Boulainvilliers‘io. Taigi, Revoliucija, suardžiusi Prancūzijos didybės rasinį pagrindą, tapo ilgo nuopuolio ir išsigimimo proceso, galinčio pasibaigti tik visišku Europos krachu, pradžia. Tačiau jo pagrindinis jo kūrinys – 4-omis „Esė apie žmonių rasių nelygybę“ (1853) – jam gyvam esant nebuvo populiarus. 1876 m. jis susipažino su R. Vagneriu, kuris palankiai atsiliepė apie jo idėjas, nes jos moksliškai pagrindžia ir paties Vagnerio požiūrį į rasinius dalykus. Vėliau jas priėmė ir F. Nyčė.
Jis buvo ir talentingu rašytoju, rašiusiu romanus, apysakas, dramas, poemas, veikalus apie Rytų istoriją, parašęs lingvistinį „Traktatą apie dantiraštį“ (1865).

⁵⁾ Žozefas Ernestas Renanas (Joseph Ernest Renan, 1823-1892) – prancūzų rašytojas, filosofas, orientalistas, religijų istorikas, semitų kalbų žinovas; Prancūzijos MA narys. Labiausiai žinomas įtakingais ankstyvaisiais istoriniais darbais apie krikščionybės kilmę (7 kn., 1864-1907) bei savo politinėmis teorijomis, ypač apie nacionalizmą ir tautinę tapatybę. Užbaigęs ciklą apie krikščionybės kilmę, ėmėsi Izraelio istorijos (5 t.; 1 t.- 1887; paskutiniai du išleisti po mirties) ir pradėjo „Corpus Inscriptionum Semiticarum“ (leistą nuo 1881 m. iki gyvenimo pabaigos). Buvo vienu pirmųjų, iškėlusią chazarų teoriją, pagal kurią aškenaziai yra chazarų palikuonys. Jo laikė, kad rasiniai požymiai yra įgimti ir deterministiniai. Anot jo, semitų rasė yra žemesnė už arijų: atseit, joje mąstymas yra ribojamas dogmų ir joje trūksta kosmopolitinio požiūrio; todėl semitai yra „neišbaigta rasė“.

⁶⁾ Nikolajus Nekrasovas (1821-1878) – rusų poetas, rašytojas, kritikas. Nuo 1841 m. pradėjo bendradarbiauti su žurnalu „Tėvynės užrašai“, o 1843 m. susitiko su V. Belinskiu, su kuriuo požiūriai į Rusijos tikrovę sutapo. 1847-66 m. leido ir redagavo „ Amžininko“ žurnalą ir jame paskelbė daug eilių ir poemų, kuriose atsispindėjo miesto vargetų, tėvynės, valstietijos išlaisvinimo iš baudžiavos ir kitos problemos. 1862 m., kai buvo suimti pažangesnieji rašytojai ir kritikai, poetas aplankė savo vaikystės vietas ir parašė lyrinę poemą „Valandos riteriai“. Netoli Jaroslavlio nusipirko Karabicho sodybą, kur vasarodavo, susitikinėdavo su kaimo žmonėmis. Nuo 1868 m. buvo„Tėvynės užrašų“ redaktoriumi. Paskutinį dešimtmetį parašė poemą „Kam Rusijoj gera gyventi“, taip pat poemas apie dekabristus ir jų žmonas, bei satyrines eiles. Žinomesni kūriniai: poemos „Šaltis Raudonnosis“ (1864), „Rusų moterys“ (1872-73), eilėraščiai „Senelis Mazajus ir kiškiai“, „Geležinkelis“ (1864)...