Užsieniečiai apie Rusiją  

Tai šios temos pradžia, skaitykite jos tęsinį >>>>>

Albertas Kampenzė (italų istorikas, 16 a.):
Moskovija, nepaisant savo platumo, gana gausiai apgyvendinta ir taip kruopščiai saugoma pasienyje, kad ne tik niekas ir tarnų ir vergų, bet netgi gyventojai ir laisvieji žmonės negali išeiti už valstybės ribų arba patekti į ją be ypatingos didžiojo kunigaikščio gramotos.

Moskovija labai turtinga medu, kurį bitės neša į medžius nesirinkdamos. Pamačius tą medaus ir miškų gausą, nenuostabu, kad visas tas Europoje naudojamas vaško, kietos ir skystos smalos kiekis atvežamas iš Maskvos valdų.

Jurijus Križaničius (apie 1618-1683; kroatų rašytojas, Rusijoje gyvenęs 1661-76 m.):
Kitas geras paprotys – sienų uždarymas, kad svetimšaliams neleidžiama laisvai ir paprastai atvykti į mūsų šalį ir mūsų žmonėms neleidžiama be svarbių priežasčių bastytis už karalystės ribų.
< ... > Lenkų kilmingi jaunuoliai bastosi po pasaulį ir savo turtą veltui švaisto svetimose šalyse, iš kur namo neparveža nieko gero, išskyrus skurdą, pašaipas, svetimų šalių blogybes ir gėdingas ligas.
O Rusioje teisingai ir naudingai uždrausti tokios klajonės, nes jos be galo kenksmingos.
< ... > Politinės išminties pradžia ir pagrindu yra du dvasiniai priesakai: „Pažink save“ ir „netikėk svetimšaliu“.

Maistu ar karinėmis atsargomis šioje karalystėje rūpinasi labiau nei kur kitur pasaulyje, kiek žinau. Nes vietiniai naudoja džiuvėsius, džiovintus grybus, miltus, įvairias kruopas – iš avižų, grikių, sorų, rugių, miežių, labai gerą kiaulieną, lydytą karvių sviestą, linų ir kanapių aliejų, ikrus, sūdytą žuvį, ir mėsą bei girą.
Žmonės kitose šalyse tokio maisto nežino arba ruošia ne taip gerai.

O Rusioje, Dievo valia, visi žmonės, kaip vargingiausi, taip ir turtingiausi, valgo ruginę duoną, žuvį ir mėsą. Tad valstiečiai ir vargani amatininkai Rusioje gyvena gerokai geriau, nei daugelyje Graikų, Ispanų ir kituose kraštuose, kuriuose kai kur mėsa, o kai kur žuvis pernelyg brangūs, o malkos parduodamos sveriant, ir žmonės, gyvenantys tose šiltose šalyse, žiemo smetu nuo šalčio kenčia labiau nei Rusios gyventojai. Nes ten jie miega atvėsusiose trobose be krosnių ir be ugnies, o čia gyvena apšildamose pirkiose.

Antonio Possevino (1534-1611; italų diplomatas, popiežiaus Grigaliaus XII pasiuntinys):
Vietiniai žmonės vadinami moskais arba moskovitais. Šios šalies gyventojams, gręsiant mirties bausme, neleidžiama palikti Moskovijos ribų be kunigaikščio leidimo, o atvykėliai, jei į ten praniko be kunigaikščio leidimo, atsiduria tarytum amžinoje vergystėje. Tačiau nei pasiuntiniams, nei pirkliams, atvykusiems į Moskoviją jo leidimu, neleidžiama laisvai važinėti po visą šalį. Ir mūsų (jėzuitų) buvimo ten metu buvo įprasta tai, kad jie neturėjo teisės nė žingsnio kelti iš namų netgi tam, kad pagirdytų žirgą, tačiau patys moskovitai atnešdavo vandenį žirgams, patys atvesdavo amatininkus, kai prireikdavo jų paslaugų.
< ... > Apie save moskovitai turi pačią geriausią nuomonę, likę gi tautos, jų nuomone, vertos paniekos. Jie laiko, kad jų šalis ir gyvenimo būdas laimingiausi iš visų.

Jakovas Reitenfelsas (Kurliandijos dvarininkas, 17 a.):
Jie visai savitai priima užsienio pasiuntinius ir rūpestingai juos kuo galima greičiau išsiunčia namo. Nes jie nepakenčia nuolat gyvenančių Maskvoje pasiuntinių arba rezidentų, kaip juos vadina, o taip pat ir saviems ilgai neleidžia likti kitų valstybių rūmuose, kad tie, dėl ilgo, nuolatinio bendravimo nepasikeistų ir į tėvynę neatneštų naujų tvarkų.
Maža to, jie ir atvykusius pasiuntinius laiko tarsi negarbingais, aiškiais šnipais ir teisėtais savo tikėjimo išdavikais.
< ... > Valstybių, su kuriomis neturi draugiškų santykių, pasiuntinių rusai paprastai net neįsileisdavo į vidų, o per tarpininkus pasienyje, pabaigus dalyką, dėl kurio jie atvažiavo, kuo greičiau išleisdavo namo.
< ... > Mąstymo būdas bei visuomeniniai įstatymai iki šiol trukdo tam, kad moskovitų papročiai būtų vienodi su svetimšalių papročiais. Todėl jų Valdovai neleidžia net sau patiems kitose šalyse įprastų pasilinksminimų. Iš namų prasiblaškymų jie daugiausia užsiima medžiokle, pripratę linksmai gaudyti laukinius žvėris miškuose su varovais arba mokytais šunimis.
< ... > Rusai, kaip tai ir priklauso, rūmuose užima svarbiausius postus ir gali lengviau prieiti prie Caro.
< ... > Iš įvairių kitų ypatybių, kuriomis Maskvos carai skiriasi nuo kitų Europos valdovų, ypač reiktų paminėti tai, kad jie niekaip nesutinka ieškoti sau žmonų tarp svetimšalių. Ir laikosi jie šio senolių papročio ir dabar labai griežtai, labiausiai todėl, kad neskatintų noro, be reikalo susigiminiavę su svetimšaliais, pavaldiniams elgtis taip pat.

Palei Skorodumą randasi plati aikštė, kurioje parduodama neįtikėtini kiekiai įvairios medienos: sijų, lentų, net tiltų ir bokštų, suleistų ir jau surinktų namų, kuriuos nusipirkus ir išrinkus perveža kur nori.

Karlas Pommereningas (švedų rezidentas Maskvoje 1647-50 m.):
Rusai nenoriai – kaip darau išvadą iš jų veiksmų – priima švedus ir kitus užsieniečius ir todėl pretenduoja, kad jokio rezidento ar agento iš Švedijos čia neturėtų būti, kai apie jį neminima susitarimuose.

Pavelas Alepskis (sirų dvasininkas, 17 a.):
Štai tikslus Maskvos ir jos sienų aprašymas, kaip matėme savo akimis, mesdami į jas žvilgsnius paslapčia, nes šauliai, stovintys prie kiekvienų vartų, kai tik pastebės, kad kas nors atidžiai žiūri į sieną ar patranką, atima jam gyvybę, net jei tasai būtų iš jo tautos. Praeitą savaitę pagavo vieną tokį, pastebėję, kad jis vaikšto ir apžiūrinėja miesto sienas.
< ... > Baltoje sienoje [yra] per 15-a vartų, kurie vadinami įvairių juose esančių ikonų vardais. Visos tos vartų ikonos turi platų stogelį iš vario ir skardos, kad būtų apsaugotos nuo lietaus ir sniego. Visi vartai ne stačiakampiai, kaip Alepe, o su išlinkimais ir pasisukimais, tame ilgame praėjime užveriami keturiomis durimis ir būtinai turi grotuotas geležines duris, kurias nuleidžia ir pakelia iš bokšto viršaus. Net jei pavyktų atidaryti visas tas duris, šios negalima sulaužyti, o pakelti galima tik į viršų.
< ... > Koks palyginimas tarp presto graikų valdymo bei jų akių ir širdžių aklumo ir čionykščio sugebėjimo valdyti taip, kad svetimšalis negali pasislėpti tarp jų, anei šnipas pranikti į jų šalį!
Svetimšaliui, nors tai būtų ir Patriarchas, jie neatskleis savo slapčiausių paslapčių, ir taip daro ne tik diduomenė, bet ir paprasti žmonės bei maži vaikai. Visa tai vyksta todėl, kad jie žino apie tai, kas nutiko graikai, ie apie jų prarastą karalystę.
< ... > Nuėjome į valgomąjį, papuoštą armėnų ir lenkų papuošimais iš puikiausio aksomo ir brokato. Caras atsiuntė Patriarchui per šimtą papuošimų ir mantijų, priklausančių armėnams ir jėzuitams, sakydamas jam: „Daryk su jais, ką nori“, nes laikė juos nešvariais – toks moskovitų įsitikinimas. Nuostabu, kad jie nuo jų nenuėmė netgi sidabrinių sagų ir kabliukų! Tačiau tokios tvarkos laikosi moskovitai. Argi mes savo šalyje nepaimtume brokato drabužių, net jei juos būtų nešioję žydai, ir nepertvarkę į šventikų drabužius? Aišku, paimtume, dėl jų retumo ir brangumo.

Tada jie pradėjo nešti rusų valgius, gausiai pagardintus cariškais prieskoniais bei nuostabią žuvį, išvirtą saldžiuose padažuose, o būtent: su medumi, cukrumi ir migdolų pienu. Tai pat buvo valgių iš įdarytų kiaušinių, keptų ir virtų, su prieskoniais ir saldžiomis sultimis – stebuklingi valgiai, kukių ir kunigaikščiai negali padėti ant savo stalo.

Yra eilė geležiniams daiktams, įrangos durims, langams ir kitkam, didelių katilų, samčių, keptuvių – visa iš puikios kokybės grynos geležies. Yra eilė nuostabių iškilių ir glotnių palangių iš akmeninio krištolo (žėručio), kuris nelūžinėja, o yra lankstus tarsi popierius.

Izaokas Massa (1587-1635; olandų pirklys ir diplomatas):
Visų tų pasakojimų negalėjau išspausdinti be didelio pavojaus tol, kol gyvenau Maskvoje, mes maskvėnai ne taip lengvai priima tai, kad būtų galima publikuoti jų šalies paslaptis.
< ... > [Žmonės kalba, kad] Caras, tikrai, išprotėjo, kad išleidžia savo dukterį už lotyno ir suteikia tokią garbę tam, kad nevertas būti šventoje žemėje – taip jie vadina savo kraštą.

Adamas Klemensas (anglų rašytojas, 16 a.) Prie laivo suplūdo daugybė žmonių, veltui siūlį valgomus produktus ir buvo pasiruošę prekiauti, tačiau be savo Kunigaikščio žinios nedrįso pirkti užsienietiškų prekių.

Konradas Busovas (m. 1617; vokiečių kariškis, tarnavęs B. Godunovo, Apsišaukėlių Dmitrijų I ir II, lenkų karaliaus Sigizmundo kariuomenėse):
Moskovitai, ypač kilmingi žmonės, greičiau leistų savo vaikams mirti bet kokia mirtimi, nei savo noru išleistų juos iš savo krašto į svečias žemes, nebent juos priverstų Caras. Jie tik savo šalį laiko krikščioniška, o likusias šalis po saule laiko pagoniškomis, kuriose, jų nuomone, žmonės nekrikštyti, Dievo neturi, nemoka tinkamai nei melstis, nei tarnauti Dievui, ir todėl jie laiko, kad jų vaikai amžiams pražus, jei mirs svečioje šalyje. Jei jie mirs savo žemėje, tai būtinai pateks į dangų.

Jakovas iš Lyrijos (ispanų pasiuntinys Rusijoje 1727-30 m.):
Čia [rūmuose] dvi partijos. Pirmoji Caro, kuriai priklauso visi tie rusai, kurių vyriausieji sieko to, kad iš čia išvytų svetimšalius.

Jovijus (1483-1552; italų istorikas) [Didysis kunigaikštis] laikė nepadoriu atskleisti nežinomam žmogui, tuo labiau svetimšaliui, sritis, kurios yra keliu prie Kaspijos jūros ir į Persiją.
< ... > labiausiai jie nekenčia judėjų, kad net sudreba vien nuo jų vardo ir neįsileidžia jų į savo ribas kaip paniekos vertų, pavojingų žmonių.

Joanas Korbas (apie 1670-1741; austrų diplomatas, pasiuntinio Gvariento sekretorius):
[Jų rūpestis yra] ... nuolatinė stipri pasienio vietovių ir tvirtovių apsauga. Tai daroma tuo tikslu, kad tiek taikos, tiek karo metu būtų užtikrintas tikras valdymas ir kad Valdovas būtų tikras savo saugumu nuo likimo posūkių, kaimyninių tautų ketinimų ir vidaus žmonių piktų užmačių.
< ... > Bajorai ir pirmieji karalystės asmenys tvirtina kad, atseit, dėl vedybų su užsieniete atsiranda labai pražūtinga permaina ir jų Tėvynėje bus įvesti svetimi ir nematyti papročiai, senieji bus sulaužyti ir senolių religijai kils pavojus; galiausiai, visai Moskovijai grės visiškas žlugimas.
< ... > Judėjų nepakenčia Moskovijoje, nebent krikštytų.

Moskovitai kiškius laiko nešvariais ir todėl negali jų valgyti, o tiekia juos vokiečiams už 3 ar 4 kapeikas, nebrangiau kainuoja ir jautiena.

Kurapkos, antys ir kiti laukiniai paukščiai, sudarantys malonumą daugelyje tautų ir kurie ten labai brangūs, čia parduodami už nedidelę kainą, pvz., galima nusipirkti kurapką už 2 ar 3 kapeikas, o ir kitos paukščių rūšys gaunamas ne už didesnę kainą.

Ikrai, kurių didelius kiekius ruošia Volgos krantuose iš įvairių žuvų kiaušinėlių: belugos (didžiojo eršketo), eršketo, sevriugos (žvaigždėtojo eršketo) ir kitų – ir išveža į kitas šalis, ypač Italiją, sudaro gana pelningą prekybos dalį.

Vaško taip gausu, kad kai kuriais metais jo išveždavo po 20 tūkst. pūdų. Paprastai didelis jo kiekis pristatomas iš Pskovo.
Medaus taip pat gausu, nors didesnė jo dalis suvartojama gėrimui, tačiau labai nemažai išvežama ir į kaimyninius kraštus.

Lenkijos ir danijos atstovams buvo pateiktos cariškos vaišės. Lenkų pasiuntinys gavo 25 valgius, o danų – tik 22, beje, kiekvienam jų pateikda, tarp kitko, po 6 kibirus įvairių gėrimų.

Princas Daniilas (1546-1608; austrų diplomatas):
Jie taip nusisuka nuo judėjų ir jų religijos, kad nė vienam jų neleista gyventi jų valdose; todėl jei Maskvos kunigaikštis [Ivanas IV] paima juos į nelaisvę užėmus miestą ar kokią nors tvirtovę, tai įsako visus tokius skandinti vandenyje.

Adolfas Lizekas (austrų diplomatas, pasiuntinybės sekretorius, 17 a.):
Paprasti žmonės reikaluose gudrūs, apsukrūs, niekina viską, kas užsienietiška, o visa, kas sava, laiko geriausia.

Ten Pomona nenusileidžia Cererai savo dovanomis. Ten auga daugybė serbentų, vyšnių, obuolių ir slyvų, agurkų, arbūzų ir melionių, puikios kokybės ir neįtikėtino dydžio. Mums pateikdavo melionus per 20 svarų svorio; ir žmonės verti visiško pasitikėjimo teigė, kad būna 30 ir net 40 svarų svorio melionų.

Paukščių tiek daug, kad vieversių, varnėnų ir strazdų nevalgo.

Adamas Olearijus (1599-1671; vokiečių mokslininkas ir keliautojas):
Virš [cerkvės] durų pavaizduotas Paskutinis teismas. Čia vienuolis, tarp kitko, parodė mums žmogų vokiškais drabužiais ir pasakė: „Ir vokiečiai, ir kitos tautos gali išsigelbėti tik jei jų sielos rusiškos ir jie, nebijodami žmonių, elgiasi dorai vardan Dievo“.
< ... > Jei rusų paklausi apie tai, jie atsako, kad būtent jie ir yra tikrieji pakrikštytieji, ir geriausi krikščionių pasaulyje.

Stefanas Kakašas (austrų diplomatas, 17 a.):
Jie save laiko tikriausiais krikščionimis ir nepakenčia, kad pirmenybė būtų atiduota kokiai kitai tautai.

Justas Julius (danų pasiuntinys Rusijoje 1709-12 m.):
Reikia pastebėti, kad tiek jis [Petras I], tiek ir visi rusai neatsisako nė vieno iš senųjų rusų papročių, kurie gali pasitarnauti jų iškilimui, o dabar tik ir daro, kad studijuoja svetimus papročius, tinkamus tokiam palaikymui ir jų vertės ir garbės padidinimui.

Rugiai šiame mieste labai pigūs; rudenį ketvirtis kainuoja vos 3 grivenas, danų pinigais būtų 30 skilingų. Tuo tarpu rusų ketvirtis sudaro maždaug pusantro danų ketvirčio.

Amablis Prosperas de Barantas (1782-1866; prancūzų diplomatas, pasiuntinys Rusijoje 1835-40 m.):
Imperatorienė kažkaip man pasakė, kad Imperatorius [Nikolajus I] ir ji tvirtai nusprendė neleisti savo dukrų nepasižiūrėję į jaunikius ir neįsitikinę, kad savo charakteriu jie sugeba suteikti joms šeimyninę laimę.Apie kuklumą, švarumą, mandagumą, garbingumą -->

Jakovas Reitenfelsas (Kurliandijos dvarininkas, 17 a.):
Priėmę krikščionybę, Maskvos kunigaikščiai panoro, dėl savo nuolankumo, būti atiduoti žemei kukliai, be jokio puošnumo. Todėl dabar, kai miršta kas nors ir caro kraujo, tai jis laidojamas vos ne mirties dieną šv. Archangelo Michailo sobore, be ilgo antkapinio užrašo, be brangių rūkymų, paprastame, nepapuoštame karste.
< ... > kai [gydytojams] tenka gydyti Carienę ar kurią iš caro dukterų, tai jiems neleidžiama apžiūrėti ligonės. Jie privalo pagal kokios nors senutės ar artimos tarnaitės parodymus spręsti apie ligą ir skirti vaistus.

Antonio Possevino (1534-1611; italų diplomatas, popiežiaus Grigaliaus XII pasiuntinys):
Pasiuntinys gali būti tikras, kad gaus gausius pasiuntinybės vaisius, jei visame kelyje laikysis šių būtiniausių savybių: kuklumo, bendravimo, saiko, garbingumo ir tinkamo krikščioniui gyvenimo būdo.
< ... > Šventųjų veidus jie piešia išimtinai kukliai ir griežtai, šalindamiesi tų ikonų, kurios neturi slaviškų užrašų, ir tų, kuriose yra nuogų nepadorių kūno vietų. O juk tai gali būti priekaištu mūsų dailininkams, kurie, siekdami parodyti savo meną, paveiksluose iki ribos apnuogina krūtinę, kojas ir kitas kūno vietas ir labiau piešia lengvabūdiškus nei šventus paveikslus. .
< ... > Moskovitai labai bara trumpus italų, prancūzų, ispanų ir vokiečių drabužius, nes jie palieka neuždengtas tas kūno vietas, kurias reiktų slėpti kuo labiau. Patys jie rengiasi dviem-trim sukniomis iki pat pėdų. Rankoves jie nešioja gana ilgas, tad rankų ir nesimato, kai jie ką nors daro. .
< ... > Jie laiko neleistinu dalyku trypčioti vienoje vietoje, vaikščioti atvira krūtine, žingsniuoti neįprasta eisena.

Adamas Olearijus (1599-1671; vokiečių mokslininkas ir keliautojas):
Vedybose jie atsižvelgia į kraujo giminystės artumą ir nekuria šeimų su artimais giminaičiais, vengia vedybų ir su įvairiais saviškiais ir net nenori leisti, kad du broliai vestų dvi seseris.
< ... > Pas juos neįrengiami viešnamiai su ištvirkėlėmis, iš kurių, pavyzdžiui, kaip yra Persijoje ir kai kuriose kitose šalyse, valdžia gauna tam tikras pajamas.
Jų vedybos teisingos ir kiekvienam leidžiama turėti tik vieną žmoną.
< ... > Jei vedusi moteris nusidės ir bus apkaltinta bei patvirtinta, tai ją reikia bausti bizūnu.
< ... > Vedęs jis [Apsišaukėlis Dmitrijus] nė karto nebuvo pirtyje, nors ji ir buvo kuriama jam kasdien. Nesiprausęs jis vaikščiojo į cerkvę, lydimas daugybės šunų, kuo niekino jų šventovę. Nepakankamai žemai jis lenkėsi šventosiom ikonoms ir šiaip darė dar daug kitų dalykų, sukeldamas rusams širdies kančias, nes jie suprato, kad yra apgauti. .
< ... > Nors jie myli ir vertina gydytojus bei jų meną, tačiau nenori leisti tokių visuotinai naudojamų priemonių geresniam gydymo įsisavinimui kaip žmogaus lavonų skrodimas ar skeletai; visa tai rusai priima su didžiausiu pasibjaurėjimu. .
< ... > Gaila, bet pykčio protrūkių metu bei keikdamiesi jie pernelyg nesinaudoja pas mus paplitusiais prakeiksmais ir palinkėjimais minint šventus dalykus, siuntimą velniop, keiksnojimo netikša ir pan. Vietoje to jie vartoja daug nepadorių žodžių ir pašaipų, kurių niekada neatskleisčiau padorioms ausims. Paskutiniuoju metu šie nepadorūs ir bjaurūs prakeiksmai ir keiksmai buvo griežtai uždrausti viešai paskeltu potvarkiu, netgi grasinant bizūnu.

Albertas Kampenzė (italų istorikas, 16 a.):
Jie, atrodo, geriau už mus laikosi Evangelijos mokymo. Apgauti vienas kitą laikoma baisiu, bjauriu nusikaltimu; svetimoteriavimas, prievarta ir viešas ištvirkimas labai reti, nenatūralios ydos visai nežinomos, o apie priesaikos sulaužymą ir piktžodžiavimą prieš dievą visai nesigirdėjo.

Princas Daniilas (1546-1608; austrų diplomatas):
[Rusai] kalba, kad antros ir trečiso vedybos neleistinos ir iš jų kilę vaikai neteisėti.

Amablis Prosperas de Barantas (1782-1866; prancūzų diplomatas, pasiuntinys Rusijoje 1835-40 m.):
Diena iš dinos aš vis labiau įsitikinu, kaip reikia čia [rusų] rūmuose būti susilaikiusiu ir nemėgdžioti kurtizaniškų įpročių, kuriuos pernelyg įsisavino diplomatinis korpusas.

Adolfas Lizekas (austrų diplomatas, pasiuntinybės sekretorius, 17 a.):
Jei moteris iki vedybų prarado nekaltybę, tai ją uždaro į vienuolyną kad apvalytų nuo nuodėmių susilaikymu.
< ... > Kartą smalsumas mus nuvėdė pažvelgti į sodą, kuriame buvo pirtys, ir pamatėme per 300 Dianų. Mes apsirikome, vienok, tardami, kad šiose šalyse nežino gėdos.

Sigizmungas Herberšteinas (1486-1566; austrų diplomatas, imperatoriaus pasiuntinys Rusijoje 1516-17 ir 1525-26 m.):
Prisiekdami ir keikdamiesi jie retai mini Viešpaties vardą.

Gyventojai (Pinegos, Cholmogoro) pragyvenimui gaudo žuvį, žvėris ir prekiauja įvairių žvėrių, kurių čia pilna, kailiais.

Man pristatė raštininką, kuris kasdien rūpinasi maisto ir gėrimo pristatymu, būtent: didelio jautienos gabalo, lašinių bryzo, gyvos avies, vieno gyvo ir vieno negyvo kiškio, 6 gyvų vištų, žalumynų, avižų, sūrio. Žuvies dienomis man atveždavo pagautą žuvį ir dar daug rūkytų ore be druskos eršketų, dar grafinėlį su degtine, kurią jie geria prie stalo prieš pietus.

Astofas de Kiustinas (1790-1857; markizas, prancūzų rašytojas):
Niekada nemačiau, kad visų klasių žmonės vienas su kitu būtų tokie mandagūs. Vežėjas būtinai pasveikins savo draugą, kuris savo ruožtu atsakys tuo pačiu, šveicorius nusilenks dažytojams ir t.t.

Joanas Korbas (apie 1670-1741; austrų diplomatas, pasiuntinio Gvariento sekretorius):
Rusų įstatymo nustatyta, kad bet koks radinys būtų nedelsiant atnešta į Raštinę, kur užrašoma atnešusio vardas, radybų diena ir atnešti daiktai, o taip pat pats radinys. Negyvi radiniai saugomi Raštinėje, o gyvūnai – caro arklidėse. Todėl bet kuris, ką nors pametęs, apie ją paklausia Raštinėje, o jei tai gyvūnas, ieško caro arklidėse.

Makenzis Volesas (anglų mokslininkas, 20 a.):
Pasaulyje nėra nuoširdesnės ir taikesnės žmonių klasės už rusų valstiečius.

Plano Karpini (1182-1252; italų diplomatas, popiežiaus Inocento IV pasiuntinys Mongolijoje 1246 m.):
Jei Viešpats nebūtų mums pateikęs tokio ruso vardu Kosma, buvusio Imperatoriaus aukso darbų meistru ir labai tojo mėgiamu, kuris mums suteikė šiokią tokią pagalbą, mes, kaip manome, būtume mirę, jei Viešpats nebūtų mums padėjęs dar per ką nors kitą.

Karlas Pommereningas (švedų rezidentas Maskvoje 1647-50 m.):
Rusams labiau prie širdies taika nei karas; ir kalba: tai, aišku, turi būti beprotybė – mesti savo žemę, vykti į kitus kraštus, kęsti ten nepriteklius, prievartą ir, galiausiai, leisti save nužudyti.

Ričardas Čensleris (m. 1556; anglų jūrininkas ir diplomatas):
Jei rusai žinotų savo jėgą, niekas negalėtų su jais varžytis, o iš jų kaimynų liktų tik kokie nors likučiai.
Visą Didįjį penktadienį jie rauda ir meldžiasi, per jį turi įprotį išleisti vieną kalinį, kaip Varavą.

Iržis Dovydas (1647-1713; čekas, jėzuitų misionierius Maskvoje 1684-89 m.):
Triskart į metus Carai iš gailestingumo kai kuriuos nuteistuosius išleidžia į laisvę. Pirmą kartą Velykoms išleidžia tuziną, tada Kristaus gimimui dar 12-a ir tiek pat paties Caro gimtadieniui. Tie prieš išleidimą prisiekia kryžiumi, kad daugiau nedarys nusikaltimų. Naktį prieš Velykas Didysis kunigaikštis pats aplanko kalėjimus ir bučiuoja ten kalinčius. Tą patį daro caro princesės visuose rūmuose; irgi naktį.

Konradas Busovas (m. 1617; vokiečių kariškis, tarnavęs B. Godunovo, Apsišaukėlių Dmitrijų I ir II, lenkų karaliaus Sigizmundo kariuomenėse):
[Bėgliai nuo lenkų] vieningai nutarė kreiptis į valdytoją ir sakyti, kad jie pasirengę vykti į Maskvą pas visos Rusios Carą, jei tik jų ten nelaikys kaip belaisvių ir jie ten neprapuls kartu su žmonomis ir vaikais. Valdytojui labai patiko tos kalbos ir jis ėmė visaip skatinti, kad jie ramiai vyktų, nieko nesibaimindami ir nebijodami, prisiekė savo Dievu, priglaudęs prie kryžiaus, kad jie nepatirs jokio blogio, o, atvirkščiai, jų laukia didelė malonė ir kitos gerovės.

Antonio Possevino (1534-1611; italų diplomatas, popiežiaus Grigaliaus XII pasiuntinys):
Tada perėjo prie belaisvių klausimo. Moskovitai prašė, kad abu valdovai juos paleistų. Karališkieji pasiuntiniai protestavo ir sakė, kad tai gali išsispręsti tik šitaip: t.y. kareivis turi būti keičiamas į kareivį, būrys į būrį, karvedys į karvedį. Jei liks kas nors daugiau, tuos išpirkti arba keisti į tuos livoniečius, kurie yra Maskvoje. Tada moskovitai pasakė: krikščionišką kraują neperka už pinigus.

Justas Julius (danų pasiuntinys Rusijoje 1709-12 m.):
„Drauge, - tarė jis [Petras I], - iš visos širdies atleidžiu visa, kuo, galbūt, buvote man nusikaltę, bet ir jūs turite man atleisti, jei kuo nors jums nusikaltau; ir daugiau tai neprisiminti“.

Valteris Šubartas (vokiečių filosofas, 20 a.):
Rusas pasaulį išgyvena ne iš „aš“, o iš „mes“.
Kokiu brolišku yra paprotys vadinti vienas kitą ne titulais, o vardu ir tėvavardžiu!

Liuteronų pastorius, 1877-78 m. karo liudininkas:
Ungeni pastebėjau sargybinį, saugantį du turkų belaisvius. Turėjau pyragų su jautiena; ir pasiūliau [jų] sargybiniui. Manydamas, kad turiu tik vieną pyragą, jis atsisakė ir pasiūlė jį duoti turkui, kuris, jo nuomone, buvo alkanesnis už jį. Kai turkas, gavęs pyragą, ėmė melstis, sargybinis, kreipdamasis į kitus savo draugus, sušnibždėjo: „Tyliau, patylėkite, turkas meldžiasi“.

Kaizerlingas (grafas, vokiečių keliautojas, 20 a.):
[Rusų tauta] vienintelė Europoje turi tiesioginį sąlytį su artimo siela. Tad rusai lengvai užmezga pažintis: po valandos atrodo, kad jie pažįstami vos ne visą gyvenimą.

Adamas Klimentas – 16 a. anglų rašytojas:
Tarp Jaroslavlio ir Maskvos yra daug turtingų kaimų, iš kurių į Maskvą veža gausybę maisto produktų, kad kartais rytais matai 700 ar 800 rogių.

Joanas Kobencelis – 16 a. austrų diplomatas, Maksimiliano II pasiuntinys:
Į Švediją, Daniją ir aplinkines valstybes, o taip pat kraštus apie Kaspijos ir Juodąją jūras, jie siunčia didelius kiekius duoninių ir kitų javų. Ten veža ir geležį, vašką, lašinius, sodą, kanapių pluoštą, įvairios kokybės minkštus kailius, viso to turėdami gausiai.

Rodesas:
Kas dėl „kaviaro“ arba eršketų ikrų, tai jie priklauso Didenybei Carui ir vienais metais gauna mažiau, o kitais daugiau nei 300-400 statinių po 40-60 pūdų. Jį iš Didenybės Caro paprastai perka anglai ir veža į Italiją. Kaviarai taip pat pristatomi į Žemutinį. Čia, nesuslėgti ir švieži, iškraunami ir iš čia patiekiami visoje šalyje.

Vaško gaunama dideliais kiekiais ir Nižnegorodo, Kazanės bei Mordovijoje bei kitose vietovėse. Jo, kaip kalba, būtų galima išvežti gerokai daugiau, jei jo ne tiek daug būtų sudeginama ir vartota visoje šalyje prieš jų ikonas cerkvėse ir procesijose.

Nikolajus Varkočius – austrų diplomatas, 16 a. triskart vyko į Maskvą:
Kiek Maskvoje kasdien buvo pateikiama į virtuvę maistui N. Varkočui ir jo pavaldiniams, viso 33 asmenims. Maskvos žemėje jis buvo 16 savaičių, kiekvienai savaitei skyrė po 3 jaučius, kasdien po 3 avinus, 15 vištų, žąsį, 2 antis, 100 kiaušinių, 5 svarus sviesto ir medaus, 10 lašišų. Viso suvalgyta: 48 jaučiai, 336 avinai, 1680 vištų, 112 žąsų, 224 antys, 11200 kiaušinių, kiaušinių, 336 sviesto...

Skaitykite tęsinį >>>>    

Totoriai Karpatuose
Kryžiaus žygis į tyrus
Lenino mauzoliejaus mistika
Dostojevskių šeimos kilmė
Slaptasis kazokų ginklas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
M. Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Irkutskas - miestas prie Baikalo
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Raudonosios žvaigždės šviesa
Paranoja skverbiasi giliai
Ugnies kultas Rusijoje
Eurazijos pagrindai
Senovės istorikai
Maksimas Grekas