Kuo taps Homo sapiens? Vartiklis

Žmogus tebesivysto – ir jo kūnas šiandien nėra toks, koks buvo protėvių, ar bus ateities kartose.
Taip pat skaitykite: Ateities žmogus
bei Pilkieji šešėliai

Gatvėje paklausus, kaip atrodys ateities žmogus, dažniausiai sulaukiama dviejų atsakymų. Vieni laikosi populiarios mokslinės fantastikos suformuoto vaizdinio apie žmones aukšta kakta ir didesniu protu. Kiti

Ir manojo kūno trūkumams,
Viliuosi išmintingas bus atlaidus.
Saadi¹⁾ (13 a.)

sako, kad žmogus daugiau nesivysto fiziškai, nes nėra natūraliosios atrankos veiksnio – tad mūsų evoliucija tebus grynai kultūrinė.

Didelių smegenų vaizdinys neturi jokio mokslinio pagrindo. Tačiau DNR metodai rodo, kad ne tik kad mūsų genomas žymiai pasislinko, bet ir tai, kad, matyt, žmogaus evoliucija spartėja. Bet jei smegenų didėjimas nėra evoliucijos kryptis, tai kas tada? Gal žmogaus evoliucija pasuks ne mūsų genų kitimo, o technologijos kryptimi, įgyjant silicio ir plieno kūnus?

Žmonių rūšių šeimos, vadinamos hominidais (Hominidae), ištakos siekia laikmetį prieš 7 mln. m., kai pasirodė Sahelanthropus tchadensis. Nuo tada joje pasirodė bent 9 žinomos rūšys (o kiek dar nežinomų?). Visos jos atsirado, kai nedidelė hominidų grupė ilgam atsiskirdavo nuo pagrindinės populiacijos ir atsidurdavo kitokiose aplinkos sąlygose, reikalaujančiose kitokio prisitaikymo. Fosilijos rodo, kad mūsų rūšis atsirado kažkur Etiopijoje prieš 195 tūkst. m. Nuo tada ji išplito po visą pasaulį – ir prieš 10 tūkst. m. jos atstovų buvo visuose žemynuose išskyrus Antarktidą.

H.C. Harpending'as²⁾ su kolegomis tirdami genomo pasiskirstymą nustatė, kad per paskutinius 5000 m. pakito apie 7% genų. Pvz., vos maža dalis kinų gali virškinti šviežią pieną, o dauguma danai ar švedai tai gali – tai susiję su pienininkystės išsivystymu. Pokyčius genome rodo ir kiti tyrimai, pvz., atsparumo padidėjimas Lassa karštligei Afrikoje, odos pigmentacijos keitimasis Azijoje, šviesesnės odos ir žydrų akių gausėjimas Skandinavijoje ir t.t.

Paskutiniais šimtmečiais žmonių aplinkos sąlygos vėl pasikeitė – dėl atstumų ir socialinių barjerų sumažėjimo genų maišymasis nepaprastai padidėjo. Atsirado žmonių rasės suvienodėjimo tendencija. Kartu natūralioji atranka prarado veiksmingumą išsivysčius medicinai bei technologijoms. Niekur pasaulyje vaikai nemiršta dideliais kiekiais. Plėšrūnai daugiau negraso žmonių gyvybei. Žmonėms tampa svarbesnis kultūrinis, o ne išgyvenimo veiksnys. Tad gal ir žmogaus vystymasis gali būti memetinis (vystantis idėjas), o ne genetinis.

Kitas požiūris, kad evoliucija vyksta, tačiau kita kryptimi. Šiuolaikinio gyvenimo aplinkybės neverčia mūsų prisitaikyti. Tarkim žmonės mažiau susirūpinę vaikų gimdymu – ir kuo labiau išsilavinę, tuo mažiau.O tyrimai rodo, kad žmonių intelekto lygis pamažu mažėja.

Valdoma evoliucija

Vienas svarbiausių veiksnių buvo geografinė izoliacija. Mūsų pasaulio ryšių globalizacija beveik panaikino šią galimybę, tačiau lieka kelios galimybės:

žmonių kolonijos tolimuose pasauliuose;
Netekus arba sąmoningai sunaikinus technologijas, leidžiančias globalų genų apsikeitimą;
Suskilimas į atskiras izoliuotas grupes po apokaliptinio kataklizmo
Piktnaudžiavimas genų inžinerija

Mes valdome daugelio gyvūnų ir augalų evoliuciją. Tai kodėl nevaldyti nuosavos? Genetikai nustatinėja ne tik genetinę informaciją, padėsiančią pašalinti sutrikimus, bet ir tokius veiksnius, kaip seksualumą ir konkurencingumą, kurių dauguma galėtų būti paveldėti. Su laiku genetinis makiažas gali „norma“ Kol kas genetiniai inžinerijai trukdo nepaprastas genomo sudėtingumas. Genai paprastai atlieka daugiau nei vieną funkciją, o funkcija neretai būna užkoduota keliuose genuose. Dėl šios savybės, vadinamosios pleotropijos, vieno gero korekcija gali sukelti netikėtas pasekmes.

Mažiau nuspėjamas yra technologinis evoliucijos aspektas. Ar mums neišvengiama simbiozė su mašinomis, Nemažai rašytojų rašė apie mūsų kūnų „robotizaciją“ arba mąstymo perkėlimą į kompiuterius. O iš tiesų, jau dabar priklausomi nuo mašinų. Sukūrę juos savo gyvenimo palengvinimui, mes savo gyvenimus adaptavome prie jų. Mašinoms tampant vis sudėtingesnėms ir susijusioms tarpusavyje, buvome priversti prisiderinti prie jų. Šį požiūrį 1998 m. knygoje „Darvinas tarp mašinų“ išdėstė George Dyson’as:
„Visa, ką žmonės daro, kad palengvintų valdyti kompiuterių tinklus, tuo pat metu, tačiau dėl kitų priežasčių, yra darytas to, kad kompiuterių tinklai lengviau valdytų žmones... Darvino evoliucija ... gali tapti savo sėkmės auka, nepajėgi susitvarkyti su nedarviniškais procesais, kuriuos ji paskleidė“.

Mūsų technologinis šaunumas graso seniesiems evoliucijos būdams. 2004 m. Nick Bostrom’o esė pateikė du skirtingus požiūrius į ateitį. Optimistinis – progreso. Panglosiniu požiūriu praeities sėkmė duoda stiprų tikėjimą, kad evoliucija (biologinė, memerinė ar technologija) vystysis ta pačia kryptimi. Bet dar S.J. Gould‘as⁴⁾ nurodė, kad fosilijos rodo, kad evoliuciniai pokyčiai nėra nuolatiniai. Jie įvyksta protrūkiais ir tikrai nėra „progresyvus“ ar kryptingi. Organizmai gali tiek sumažėti, tiek padidėti. Tačiau evoliucija rodo vieną kryptį – didėjančio sudėtingumo. Ir matyt tai būsimos žmonių evoliucijos likimas kombinuojant anatomiją, fiziologiją ar elgseną.

Tamsioji pusė irgi gerai žinoma. N. Bostromas pasiūlė vaizdinį, kaip mūsų smegenų perkėlimas į kompiuterius gali nulemti mūsų ateitį. Mūsų dalys gali padaryti mus atgyvenusiais: „Kai kurie asmenys įkels kelias savęs kopijas.... Su laiku pavyks izoliuoti atskirus mąstymo modulius ir juos sujungti su kitais įkeltais moduliais... Moduliai, labiau atitinkantys standartą, turės geresnes komunikacijos ir bendradarbiavimo galimybes ir todėl ekonomiškai bus produktyvesniais, darydami spaudimą link standartizacijos... Ten gali nelikti vietos žmogiško pobūdžio mentalinėms architektūroms“.

Tačiau to per maža – nemažai to, kas priklauso žmogui, gali būti prarasta: „jumoras, meilė, žaidimai, menas, seksas, šokiai, socialinis bendravimas, filosofija, literatūra, moksliniai atradimai, maistas ir gėrimai, draugystė, tėvai, sportas...“.

Paskutinius 10 tūkst. m. žmonės vystėsi 100 kartų sparčiau nei anksčiau.

Apibendrinant – žmonija gali nueiti vienu iš kelių, su sąlyga, kad neišnyksime:

Ateitis – genetiškai modifikuoti žmonės?

2016 m. britų mokslininkai gavo oficialų leidimą pradėti žmogaus embriono genetinio modifikavimo projektą. Tiesa jo tikslas: išsiaiškinti, kodėl vyksta persileidimai, iš kur atsiranda nevaisingumas – ir taip padėti žmonėms, kenčiantiems nuo genetinių ligų.

Čia yra keletas pavyzdžių, kaip genai nulemia įvairias žmogaus savybes.

2016 m. liepą kinų genetikai paskelbė radę vienišiaus geną 5-HT1A – jis 20% sumažina šansą surasti antrąją pusę. Pasirodo, nereikia būti nei gražiu, nei turtingu – tereikia neturėti šio geno. Jis yra 2 tipų: CC ir CG/GG. Turintys antrąjį jaučia polinkį į vienišuą, nes jis pažemina serotonino hormono, atsakingo už džiaugsmo pojūtį ir gerą nuotaiką, kiekį, tad žmogus artimuose santykiuose nesijaučia patogiai, nes jie nepakankamai džiugina.

O švedų mokslininkai išsiaiškino, kad ir noras turėti palikuonių užkoduotas DNR – tai genas AVPR1a, d4l kurio neišsiskiria oksitocino hormono, atsakingo už pasitikėjimą aplinkiniais. Tad santykiai su kita lytimi sukelia tik diskomfortą ir stresą. O ir su savo atžalomis tokie žmonės elgiasi gana šaltai.

Britų mokslininkai išsiaiškino laimės geną 5-HTTLPR, palaikantį gerą nuotaiką. Kad už kvailumą atsakingas RGS14 genas nustatė Teksaso genetikai. Štai jį užblokavus, pasaulyje daug kas pasikeistų, - na kad ir rinkimų rezultatai. O intelekto genu yra KL-VS – štai jo pagausinus jau gautume ir genijų…

Dar 1957 m. paskelbta, kad už šizofrenijos išsiaiškinimą bus skirta Nobelio premija. Pasaulyje yra apie 25 mln. šizofrenikų. Tik štai už ją atsakingo geno nepavyksta „užčiuopti“. O 2016 m. sausį paaiškėjo, kad susirgti šizofrenija didesnė rizika žmonėms su stipriu imunitetu. Mat už imunitetą atsakingas genas dar ir blokuoja nereikalingas neuronų jungtis, o suaktyvėjęs – ima nutraukinėti ir svarbias jungtis. Bet tai dar reikia papildomai tirti...

S. Hokingas sako, kad žmonių rasė yra visiškai kvaila ir nepasiruošusi tam, kaip galima būtų išgelbėti rūšį.

Jei dar labiau įsigilinsime į Koperniko principą³⁾, tai turėsime pagalvoti ir apie multivisatų teoriją. Kitose visatose gali būti kitokios fizikinių konstantų reikšmės ir anglies atomai (ar aplamai jokie atomai) susidaryti negali. Ar jose gali būti gyvybė?

Laikui bėgant entropija sistemoje (struktūroje) didėja. Tad gyvybę galime apibrėžti kaip sutvarkytą sistemą, kuri priešinasi aplinkos tendencijai į entropiją. Gyva būtybė paprastai turi du dalykus: a) instrukcijas, kaip palaikyti gyvybę ir reprodukuotis; b) mechanizmą įvykdyti instrukcijas.
Čia jau verta pagalvoti apie informacinio pobūdžio gyvybę. Juk, galbūt, fizikinė gyvybė anksčiau ar vėliau pereina į šią egzistavimo formą?!

Tarkim, Žemei gręsia globali katastrofa, kurios metu turėtų žūti visi žmonės, o, galbūt, nelikti ir pačios Žemės. Kaip gali išsigelbėti žmonių rasė? Visi juk neišskris iš jos? O galbūt ir skristi į niekur nebus, nes žvaigždės mums dar nepasiekiamos. O štai, perėjus į informacinę gyvybės formą, persikelti kitur galėtų visi Žemės gyventojai. Pavyzdžiui, primityviausiu atveju, juos, užkoduotus informacinėse laikmenose, išneštų automatiniai laivai. Atvykę į paskirties taškus, robotai galėtų parengti aplinką ir „atkurti“ žmones iš tų laikmenų. Kokia forma, čia jau kitas klausimas.

¹⁾ Saadi ( Abu-Muhammad Muslih al-Din bin Abdula Širazi, apie 1203- 1291) – iškilus persų-tadžikų poetas, etikas, praktiško gyvenimiško sufizmo propaguotojas. Pravardė „Saadi“ kilo nuo Parsų atabeko Saada ibn Zangi, kuriam tarnavo ir poeto tėvas.
Mongolų užpuolimas 1226 m. privertė Saadi bėgti ir jis tolimesnius 30 m. keliavo po įvairius musulmoniškus kraštus patirdamas įvairiausių nuotykių. Gyvenimo pabaigą praleido gimtajame Širaze.
Žinomiausi kūriniai yra 10-ies skyrių poetinis traktatas „Vaisių sodas“ (Bustan, 1257), kuriame išdėstoma sufizmo filosofija ir etika, ir „Žydintis sodas“ (Gulistan, 1258), parašytas mišriai, proza ir eilėmis, perteikiantis liaudiškumo žavesį, nes sklidinas liaudies patarlių ir posakių. Likusioji Saadi kūryba yra daugiausia lyrika, kurioje ypač įsidėmėtina tai, kad jis sugebėjo genialiai apjungti sufijų didaktiką su meilės vaizdiniais.

²⁾ Henris Harpendingas (Henry Cosad Harpending, 1944-2016) – amerikiečių antropologas, populiacijų genetikas. Daug tyrinėjimų atliko Pietų Afrikoje. Knygoje „10 tūkstančių metų proveržis “ (kartu su G. Cochran’u, 2009) teigia, kad žmonių genetinis vystymasis nesustojo prieš 40 tūkst. m., o žmonės vystėsi spartėjančiai prisitaikydami prie sparčiau kintančių sąlygų. Baigiamają skyrių paskyrė žydų aškenazių protingumo aptarimui. Jų aukštesnis protinis lygis (tarkim matematikoje; beje, kaip ir didesnis genetinių apsigimimų skaičius) nei kitose etninėse grupėse susijęs su istoriškai susiklosčiusia žydų populiacijos izoliacija Europoje.

³⁾ Koperniko principas - nuostata, kad nei Žemė, nei Saulė neturi išskirtinumo Visatoje. Jo ištakos – geocentrinės paradigmos pasikeitimas heliocentrine. Terminą 20 a. viduryje įvedė H. Bondis.

⁴⁾ Stivenas Guldas (Stephen Jay Gould, 1941-2002) – žydų kilmės amerikiečių paleontologas, biologas evoliucionistas, mokslo istorikas, mokslo populiarintojas. Didesnę gyvenimo dalį praleido dėstydamas Harvardo un-te ir dirbdamas Amerikos Gamtos istorijos muziejuje Niujorke. Dar 1972 m. kartu su N. Eldridžu išvystė trūkios pusiausvyros teoriją, pagal kurią dauguma evoliucinių pakitimų įvyksta per trumpus laiko tarpus – tačiau ją priėmė nevienodai. Kita jo veiklos sritimi buvo biologinių apribojimų ir kitų neselekcinių jėgų, nukreipiančių evoliucijos kryptis, išsiaiškinimas. Kartu su R. Levontinu į evoliucinę teoriją įvedė architektūrinį „skliauto burės“ terminą, skirtą organizmo funkcijų, esančių neišvengiamais šalutiniais efektais, kurios nebuvo paveiktos natūralios atrankos, apibūdinimui. Pagrindinius bandymus atlikdavo su sraigėmis (vėlesniu laikotarpiu su Cerion gentimi).
Knygoje „Amžių akmenys“ (1999) iškėlė idėją mokslo ir religijos konflikto sprendimui. Jis įvedė magisterium terminą, žymintį „gyvenimo sritį, kurioje tam tikras pažinimo būdas turi adekvačius instrumentus prasmingai diskusijai ir sprendimams“. Tada nepersidengiančių magisterijų principas yra: „mokslo magisterija randasi empirikos pasaulyje: kad yra visatoje (faktai) ir ir kodėl ji veikia taip, o ne kitaip (teorija). Religijos magisterija randasi dvasinių vertybių ir prasmės paieškų pasaulyje. Šios magisterijos nepersidengia ir palieka vietos papildomoms magisterijos (pvz., meno magisterija ir grožio apibrėžimas)“. Anot Guldo, „mokslas ir religija ne priešpastatytos viena prieš kitą, o sudėtingai persidengia visuose fraktaliniuose lygiuose“. Religiniu atžvilgiu laikėsi agnostinių pažiūrų, visą gyvenimą buvo nusistatęs prieš bet kokią diskriminaciją ir savo politines pažiūras apibūdino kaip centro kairiąsias. Pasisakė už marichuanos naudojimą gydymo tikslais.