Prieštaringi ankstyvieji žmonės. Vartiklis

Ryšium su žmogaus evoliucija, įdomu paminėti, kad kai kurie plačiai žinomi žmonės tvirtino, kad jinai toli gražu nėra aiški. Pvz., 1990 m. Richard Leakey^*) pasakė, kad „Spaudžiant dėl žmogaus protėvių, neabejotinai turėčiau pasakyti, kad visa, ką beturime, tai didelis klaustukas. Iki šiol nuo 1470-ųjų nerasta nieko, kas galutinai liudytų esant pereinamąją rūšį į žmogų, įskaitant ir Lucy, seną ir tikriausiai dar senesnę. Toliau spaudžiant, turėčiau tvirtinti, kad yra daugiau įrodymų apie staigų žmogaus pasirodymą nei laipsnišką vystymosi procesą“. Piltdown Man

Mary Leakey panašiai pasisakė prieš pat savo mirtį, būdama 83 m. amžiaus. Nors ji buvo įsitikinusi, kad žmogus kilo iš žmogbeždžionių, tačiau taip pat buvo įsitikinusi, kad mokslininkai niekada negalės įrodyti konkretaus žmogaus evoliucijos scenarijaus. 3 mėn. prieš mirtį, ji per interviu pasakė: „Visi tie gyvybės medžiai su mūsų protėvių šakomis, tai visiška nesąmonė“.

Eanthropus dawsoni arba „priešaušrio žmogus“, kurį 1912 m. atrado Charles Dawson'as, gydytojas ir mėgėjas paleontologas. Jis rado žandikaulį ir mažą kaukolės fragmentą žvyro karjere prie Piltdown'o (Anglija). Žandikaulis buvo kaip žmogbeždžionės, tačiau dantys turėjo žmogaus požymius. Kaukolės dalis buvo labai panaši į žmogaus. Buvo laikoma, kad tai 500 tūkst. m. senumo „priešaušrio žmogaus“ liekanos. Tačiau tai pasirodė esąs tobulas falsifikatas. Kaukolė tikrai buvo žmogaus (apie 500 m. senumo), tačiau žandikaulis buvo šiuolaikinės beždžionės, kurios dantys sudėti taip, kad atrodytų tarsi žmogaus. Tai, kad ši apgaulė nepaaiškėjo per 40 m., labai įdomu (galbūt todėl, kad originalūs kaulai nebuvo prieinami tyrimams). Tik 1953 m. K. Oakley, J. Weiner ir W. le Gros Clark atskleidė, kad tai mistifikacija.

Ši istorija atskleidžia žmogaus prigimtį. Neabejotinai, daug mokslininkų tikėjo jo tikrumu ir nuoširdžiai pasisakė apie šio "radinio" svarbą.

Hesteropithecus haroldcookii dantį 1922 m. plioceno kloduose Nebraskoje surado H. Cook ir išgarsino H. Osborn'as iš Amerikos Gamtos istorijos muziejaus. Nebraskos žmogaus ir jo žmonos iliustracija išspausdinta "Illustrated London News" (1922 m. birželio 24 d.). Tą dantį bandyta panaudoti 1925 m. Scopes "beždžionės" teisme kaip įrodymą, kad žmogus kilo iš Nebraska Man

gyvūnų – tačiau teisėjas jo nepriėmė. Kai 1927 m. buvo rastos kitos skeleto dalys, paaiškėjo, kad tai buvo išnykusios laukinės kiaulės dantis.

Siekdami pateisinti mokslininkus, daugelis bandė atkreipti dėmesį, kad tas piešinys buvo ne moksliniame populiariame žurnale. Taip pat tvirtinama, kad keli mokslininkai Nebaska žmogų telaikė tik labiau išsivysčiusiu primato, o Osborn'as vengė daryti atvirus pareiškimus dėl jo buvimo žmogaus protėviu. Cituojami tokie Osborn'o žodžiai: "Netvirtinu, kad Hesteropithecus buvo beždžionžmogis ar žmogaus pirmtakų grandinėje". Vienok, Osborn'as tikėjo, kad Hesteropithecus dantis yra tikras žmogaus kilties iš beždžionių įrodymas.

Tačiau dar įdomiau, kad straipsnis su piešiniu "padoriame" žurnale nesulaukė jokio mokslininkų dėmesio. Tai nutiko, bandoma aiškinti, dėl pastabos po piešiniu:
"Mr. Foriester nupiešė puikų eskizą, kad aprodytų galimą šio atradimo variantą. Kadangi nieko nežinome apie būtybės formą, jo rekonstrukcija tėra menininkų vaizduotės vaisius. Tačiau jei, kaip leidžia spėti danties ypatumai, Hesteropithecus buvo primityvus Pithecanthropus pirmtakas, tai jis galėjo atrodyti kaip Mr. Foriester jį pavaizdavo".

Tačiau ta pastaba nieko nepaneigia! Pats Osborn'as komentavo tą piešinį: "Toks piešinys ar 'rekonstrukcija' neabejotinai tegali būti išgalvotas prasimanymas, neturintis jokios mokslinės vertės, bei, be abejo, netikslus". Ooo, kad jis būtų žinojęs kiek jis yra netikslus.

Prie viso to dar pridėkime, kad Osborn'as buvo tvirtai įsitikinęs, kad vieno žmonių rasės evoliuciniu požiūriu pažangesnės už kitas:
"Negroidai yra netgi senesni nei kaukaziečiai ir mongolai, kaip galima įrodyti ne tik iš smegenų, plaukų, kūno ypatybių, tokių kaip dantys, genitalijų, jutimų organų tyrimų, bet ir instinktų bei proto. Įprastas suaugusio negto protas yra maždaug toks, kaip 11 m. amžiaus Homo sapiens rūšies".

Ramapithecus lufengensis, manyta, gyveno prieš 12-14 mln. metų. Louis Leakey Kenijoje 1932 m. rasti keli jo dantys ir atskiri viršutinio žandikaulio fragmentai. Leakey tuos fragmentus sujungė taip, kad žandikaulis buvo paraboliškas (beždžionių jis labiau U-formos). Daugelyje spaudinių jis buvo vaizduotas kaip gana stačiai vaikštantis. Iki pat 8 dešimtm. pabaigos mokslininkai tebelaikė jį ankstyvuoju žmonių protėviu.

Tačiau ne visi buvo tuo tikri. Pvz., Robert Eckhardt'AS atliko 24 skirtingus dantų matavimus – dviejų Dryopithecus (išnykusi žmogbeždžionių rūšis) ir Ramapithecus - ir nustatė, kad labiau skiriasi dabartinės šimpanzės nei dviejų Dryopithecus nuo Ramapithecus. Jis padarė išvadą, kad "nėra tikro įrodymo apie egzistavimą kokios nors išnykusios hominidų rūšies tame periode (pliocenas 14 myo)" ("Scientific American", 1972). Teeth of Ramapithecus lufengensis

Ir tada 1977 m. buvo atrastas visas Ramapithecus žandikaulis – ir jus buvo U-formos (o ne paraboliškas). Ir tada David Pilbeam atsisakė savo ankstesnių tvirtinimų: "Tikrai, tai atrodo ne kas kita nei orangutango protėvis".

Australopithecus africanus ("pietų beždžionė") fosilijas Pietų Afrikoje ties Tuangu rado Raymond Dart'as 1924 m. Tai buvo kaukolės dalis su visu veidu, dantimis ir žandikauliais ir smegenų (žinoma kaip "Darto vaikas"). Smegenų dydis buvo 410 cm³. Jo amžius laikomas 2-3 mln. metų. Dart'as buvo įsitikinęs, kad dantys yra panašūs į žmonių, todėl šią rūšį laikė pereinamąja tarp beždžionių ir žmonių.Tačiau jo nuomonę išjuokė kiti mokslininkai, laikę, kad tai tiesiog jaunos šimpanzės fosilijos. S. Zucjkerman'as, ekspertas australopitekų klausimu, pakomentavo: „Tai beždžionė tokiu lygiu, kad tik kruopštus ir atidus ištyrimas gali nustatyti skirtumą tarp šių dienų beždžionės ir Australopiteko“. Tokia nuomonė vyravo iki pat 5 dešimtm. vidurio, kai buvo rasta panašių kaukolių. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tuo metu labai populiarus Piltdown'o žmogus su žmogaus formos kaukole ir beždžionės žandikaulius (tad skyrėsi nuo australopiteko), o be to 4 dešimtm. išpopuliarėjo „Pekino žmogus“.

Vėliau rasti kitos australopitekų fosilijos (Kromdraii ir Makapansgat) parodė dvi lygiagrečias vystymosi linijas, kurių viena buvo „grakšti“, o kita „tvirta“. Tai sukėlė nemažai ginčių, ir, pvz., R. Leakey manė, kad tai tiesiog tos pačios rūšies vyras ir moteris. Šiandien jie skiriami į Australopithecus africanus ir Australopithecus robustus. Antrasis buvo masyvesnis, stambesniais žandikauliais ir aiškiai smailą viršugalvį. Visi tai būdinga vyriškos lyties beždžionėms. Be to kaukolės sujungimas (foramen magnum) su stuburu buvo tarpinėje padėtyje tarp žmogaus ir beždžionės, kas leidžia spėti apie vaikščiojimą stačiomis. Taip pat australopitekai randami greta kitų gyvūnų, kaip babuinų, su aiškiais kaukolės sudaužymo požymiais. Taip pat greta randama primityvių įrankių bei ugnies naudojimo požymių. Būtų galima palaikyti juos medžiotojais, jei ne kai kurių jų suskaldytos kaukolės. Tai jie buvo medžiotojai ar medžiojami? Dart'as buvo įsitikinęs, kad jie medžiojo vieni kitus. R. Ardrey knygoje „Afrikietiška kilmė“ išpopuliarino „beždžionės žudikės“ įvaizdį, kuris netgi buvo panaudotas 2001 filme „2001: Kosminė odisėja“.

Nors dalis tyrinėtojų nelaikė, kad australopitekas vaikščiojo stačias dviem kojomis (pvz., Ch. Oxnard, „Nature“, 1975), ir, galbūt, buvo „nudžiūvusios“ evoliucijos šakos, kiti, atlikę išsamesnius tyrimus, buvo įsitikinę, kad jis arčiau žmogaus nei beždžionių. Tačiau rimtą problemą sukėlė Fred Spoor'O atlikta vidinės ausies kompiuterinė tomografija (po 1990-jų). Vidinės ausies kanalai naudojami orientacijai erdvėje nustatyti. Kitaip sakant, pagal jų orientacija galima nustatyti kūno laikyseną. Spoor'as palygino daugelio primatų, žmogaus ir hominidų fosilijų kanalus. Paaiškėjo, kad australopitekų kanalai labai artimi didžiosioms žmogbeždžionėms, o ne žmogui. Taigi, buvo argumentuota, kad jie nebuvo būtinai dvikojai taip kaip žmonės, nors galėjo kartais vaikščioti ir stati (plačiau žr. >>>>>).

Tos problemos tokios rimtos, kad galėtume išbraukti australopiteką ir žmogaus protėvių, Australopithecus Afarensis

jei nebūtų rastas australopiteko, vadinamo Lucy, fosilijos.

Australopithecus afarensis (Lucy) – 1974 m. D. Johanson'as Etiopijos Awash slėnyje rado pusę skeleto, kurį pavadino "Lucy" pagal "Beetle" dainą "Lucy in the Sky with Diamonds" (LSD). Būtybė buvo vos 1,1 m aukščio, svėrė apie 29 kg ir buvo panaši į šimpanzę. Po metų buvo rasta daugiau panašių skeletų. Knygoje "Lucy, žmonių guminės pradžia", D. Johanson'as rašė: "Neturėjau problemų su Lucy. Ji buvo tokia išskirtina, kad nebuvo klausimo apie jos nebuvimą žmogumi. Ji tiesiog nebuvo. Ji buvo per maža. Jos smegenys buvo per mažos ir jos žandikaulis buvo neteisingos formos. Jos dantys buvo nukreipti kitaip nei žmonių ir kaip beždžionių. Žandikauliai turėjo tą pačią primityvią struktūrą."

Tačiau atrodė, kad Lucy buvo linkusi vaikščioti stačiomis – o tai galėjo būti tarpinė grandis. Mat Lucy kelio sritis atitiko atskirą kelio sąnarį, D. Johanson'o rastą prieš metus (1973 m.). Mat dėl didesnio kulno, kelio sąnaryje šlaunikaulis su blauzdikauliu jungiasi maždaug 9^o kampu. Visą dieną keturiomis vaikščiojančių beždžionių sąnarys neturi tokio kampo. Tuo tarpu Lucy ir kiti australopitekų sąnaryje tas kampas yra apie 15^o.

Tačiau po medžius besikarstančios beždžionių sąnarys irgi jungiasi kampu. Gal Lucy tiesiog karstėsi medžiais? D. Philips sako, kad A. afarensis priekinės galūnės yra santykinai ilgos lyginant su užpakalinėmis. Taip pat ir pirštų kaulai sulinkę kaip žmogbeždžionių. O ir kitų kaulų tyrimai rodo didelį Lucy artumą žmogbeždžionėms (čia nepateiksime to ilgo charakteristikų sąrašo).

Tad, matyt, Lucy nebuvo poreikio daug laiko praleisti ant žemės ir vaikščioti stačiomis. Ji tiesiog laipiojo medžiais – taigi kur čia evoliucija?

Be to, dar labiau problematiška rasti Lucy vietą evoliucijos medyje. Manyta, kad ji yra ankstyva A. africanus forma dėl panašios į šimpanzę kaukolės. Tačiau viską griauna neseniai rasti A. africanus pėdos ir šlaunikaulio kaulai, kurie buvo artimesni beždžionei nei kaip manyta juos esant pas Lucy. Taipogi A. africanus neturėjo tokių kelio sąnario ypatybių, kokias turėjo Lucy. Taigi, priklausomai į kurią kūno dėmesį sutelksime dėmesį, galime gauti „patvirtinimus“ vis kitai teorijai.

Įdomūs ir A. afarensis pusrutuliniai kanalai. Tai trys nedidelės kilpinės struktūros vidinėje ausyje, išsidėsčiusios stačiais kampais viena su kita. Jos atsako už pusiausvyrą atsižvelgiant į gravitaciją. 1990- aisiais Fred Spoor ėmėsi tirti šiuos kanalus. Jis palygino daugelio primatų (tame tarpe ir žmogaus) kanalus su kai kuriomis hominidų fosilijomis. Jis naudojo kompiuterinės tomografijos skenerį. Pasirodė, kad A. afarensis ir A. robustus kanalai panašūs į didžiųjų beždžionių. Spoor su kolegomis padarė išvadą, kad tos būtybės bent dalį laiko praleisdavo medžiuose ir dažniausiai stačios nevaikščiojo, tačiau vis tik kažkiek vaikščiojo ant dviejų kojų (taip pat žr. >>>>>). Spoor savo tyrinėjimų rezultatus paskelbė 1994 m. „Nature“ žurnale. Be to tvirtinama, kad Homo habilis (bus aptariamas toliau) turėjo mažiau įpročių vaikščioti dviem kojomis, nei australopitekai – o tai tiesiogiai prieštarauja nuostatai, kad būtent H. Habilis yra trūkstama grandis tarp australopitekų ir H. erectus.

Čia prisiminkime, kad sukietėjusiuose vulkaniniuose pelenuose buvo rasti puikiai susiformavę žmonių pėdų atspaudai, kurių amžius yra apie 3,6 mln. m. Juose nepastebima Lucy būdingų lenktų kaulų, pritaikytų laipioti medžiais, bei A. africanus būdingų nykščių. Juose aiškiai matosi šiuolaikinės formos kulnas, pėdos arka ir rutulys nykščio pagrinde. Nykštys yra tiesiai, o ne į šoną, kaip pas beždžiones. Jie senesni nei Lucu (A. africanus), kuris nelabai ir galėjo palikti tokius pėdsakus (nors nieko nepaisant, tuo tiki Johanson).

Atrodo, kad kuo daugiau sužinome apie australopiteką, tuo „beždžioniškesnis“ jis atrodo. 2007 m. Rak ir kt. rado A. africanus žandikaulį, bendrą su gorilomis – t.y. besiskiriantį nuo žmonių, šimpanzių, orangutangų ir kt. primatų.

Tiesa, vos tik keli ima svarstyti tikimybę, kad tarp beždžionių ir žmogaus nėra jokios evoliucinės grandinės.

Kodėl žmonės atsikratė plaukuotumo?

Yra trys populiarūs aiškinimai, kodėl žmonės neturi kailio – ir visi remiasi idėja, kad per 6 mln. m., kai atsiskyrėme nuo šimpanzių, mums tai buvo naudinga.

Pagal „vandens beždžionės“ hipotezę, spėjama, kad prieš 6-8 mln. m. mūsų protėviai buvo kone pusiau vandens gyvūnai, maisto ieškoję seklumose. Kailis nėra gera apsauga nuo vandens, tai žmogus vystėsi panašiai kaip kiti vandens žinduoliai – kailį keitė didesnis riebalų sluoksnis. Tai vaizdinga priežastis, kuri pateisina dažnai ne visad tobulas mūsų kūno formas. Tačiau jis neįtikina: surinkti duomenys verčia abejoti vandens laikotarpio žmogaus evoliucijoje buvimu.

Kita teorija sako, kad mūsų protėviams iš miškų persikėlus į atvirus plotus ir prisitaikius gyventi karštoje savanoje, be kailio buvo lengviau kontroliuoti kūno temperatūrą. Su kailiu hominidai būtų smarkiai perkaitę. Be to, plikumas leidžia ilgiau dirbti fizinį darbą ir neperkaisti. Padeda ir gausesnis prakaitavimas, kuris vargintų esant vešliam kailiui. Tačiau juk naktį dėl plikos odos organizmas greičiau peršaltų.

Ir pagaliau trečia teorija laiko, kad sumažėjus plaukuotumui sumažėjo ir parazitų kiekis. Kailyje veisiasi erkės, utėlės, kiti vabzdžiai, kurie ne tik erzina, bet ir perneša daugybę ligų, kurių nemažai ir mirtinų. Apsisaugoti nuo šalčio žmonės sugebėdavo užsikurdami ugnį, įrengdami būstą ir gamindamiesi drabužius tai kompensuodavo kailio neturėjimą. Ir kartu mažiau vargino nemalonūs parazitai.

O štai Č. Darvinas žmogaus plikumą aptarė dar „Žmogaus kilmėje“ – anot jo, daugumą savo plaukų mes praradome dėl savo seksualinių pasirinkimų: buvome linkę rinktis beplaukius partnerius, taigi pamažu plikumas tapo mūsų skiriamuoju bruožu.

^*) Ričardas Likis (Richard Erskine Frere Leakey, g. 1944 m.) - Kenijos paleoantropologas, aplinkosaugininkas, politikas; vidurinysis L. Likio ir M. Liki sūnus. Jo žmona Meavy Leakey irgi antropologė. Dirbo įvairiose pareigose: Kenijos nacionalinio muziejaus direktoriumi (iki 1989 m.), Kenijos gamtos apsaugos vadovu… 1993 m. jo pilotuojamas lėktuvėlis sudužo, jam teko amputuoti kojas ir jis išmoko vaikščioti su protezais. Dėl to įvykio įtarė brakonierius, tačiau neįrodė. Tuo pat metu Gamtos apsaugos tarnyba įtarta korupcija ir neūkiškumu – ir Ričardas atsistatydino. 1995 m. įkūrė naują kairuoliškos pakraipos žaliųjų partiją.
Jo žymiausi radiniai: Homo habilis (1972), Homo erectus kaukolė (1975), Homo erectus berniuko griaučiai (1984); jis pirmasis surado Australopithecus aethiopicus kaukolę (1985). Rašė knygas apie žmogaus kilmę: „Žmogaus tapsmas“ (1981), „Žmogaus ištakos“ (1982), „Žmogaus ištakų revizija“ (1991), „Ežero žmonės: Žmonija ir jos ištakos“ (1978, kartu su R. Levinu)...