Prieštaringi ankstyvieji žmonės

Pradžia,  skaitykite tęsinį  >>>>

Ryšium su žmogaus evoliucija, įdomu paminėti, kad kai kurie plačiai žinomi žmonės tvirtino, kad jinai toli gražu nėra aiški. Pvz., 1990 m. Richard Leakey pasakė, kad "Spaudžiant dėl žmogaus protėvių, neabejotinai turėčiau pasakyti, kad visa, ką beturime, tai didelis klaustukas. Iki šiol nuo 1470-ųjų nerasta nieko, kas galutinai liudytų esant pereinamąją rūšį į žmogų, įskaitant ir Lucy, seną ir tikriausiai dar senesnę. Toliau spaudžiant, turėčiau tvirtinti, kad yra daugiau įrodymų apie staigų žmogaus pasirodymą nei laipsnišką vystymosi procesą".

Mary Leakey panašiai pasisakė prieš pat savo mirtį, būdama 83 m. amžiaus. Nors ji buvo įsitikinusi, kad žmogus kilo iš žmogbeždžionių, tačiau taip pat buvo įsitikinusi, kad mokslininkai niekada negalės įrodyti konkretaus žmogaus evoliucijos scenarijaus. 3 mėn. prieš mirtį, ji per interviu pasakė: "Visi tie gyvybės medžiai su mūsų protėvių šakomis, tai visiška nesąmonė".

Piltdowno žmogus

Eanthropus dawsoni arba "priešaušrio žmogus, kurį 1912 m. atrado Charles Dawson, gydytojas ir mėgėjas paleontologas. Jis rado žandikaulį ir mažą kaukolės fragmentą žvyro karjere prie Piltdowm'o (Anglija). Žandikaulis buvo kaip žmogbeždžionės, tačiau dantys turėjo žmogaus požymius. Kaukolės dalis buvo labai panaši į žmogaus. Buvo laikoma, kad tai 500 tūkst. m. senumo "priešaušrio žmogaus" liekanos. Tačiau tai pasirodė esąs tobulas falsifikatas. Kaukolė tikrai buvo žmogaus (apie 500 m. senumo), tačiau žandikaulis buvo šiuolaikinės beždžionės, kurios dantys sudėti taip, kad atrodytų tarsi žmogaus. Tai, kad ši apgaulė nepaaiškėjo per 40 m., labai įdomu (galbūt todėl, kad originalūs kaulai nebuvo prieinami tyrimams). Tik 1953 m. K. Oakley, J. Weiner ir W. le Gros Clark atskleidė, kad tai mistifikacija.

Ši istorija atskleidžia žmogaus prigimtį. Neabejotinai, daug mokslininkų tikėjo jo tikrumu ir nuoširdžiai pasisakė apie šio "radinio" svarbą.

Nebraskos žmogus

Hesteropithecus haroldcookii dantį 1922 m. plioceno kloduose Nebraskoje surado H. Cook ir išgarsino H. Osborn iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus. Nebraskos žmogaus ir jo žmonos iliustracija išspausdinta "Illustrated London News" (1922 m. birželio 24 d.). Tą dantį bandyta panaudoti 1925 m. Scopes "beždžionės" teisme kaip įrodymą, kad žmogus kilo iš gyvūnų – tačiau teisėjas jo nepriėmė. Kai 1927 m. buvo rastos kitos skeleto dalys, paaiškėjo, kad tai buvo išnykusios laukinės kiaulės dantis.

Siekdami pateisinti mokslininkus, daugelis bandė atkreipti dėmesį, kad tas piešinys buvo ne moksliniame populiariame žurnale. Taip pat tvirtinama, kad keli mokslininkai Nebaska žmogų telaikė tik labiau išsivysčiusiu primato, o Osborn'as vengė daryti atvirus pareiškimus dėl jo buvimo žmogaus protėviu. Cituojami tokie Osborn'o žodžiai: "Netvirtinu, kad Hesteropithecus buvo beždžionžmogis ar žmogaus pirmtakų grandinėje". Vienok, Osborn'as tikėjo, kad Hesteropithecus dantis yra tikras žmogaus kilties iš beždžionių įrodymas.

Tačiau dar įdomiau, kad straipsnis su piešiniu "padoriame" žurnale nesulaukė jokio mokslininkų dėmesio. Tai nutiko, bandoma aiškinti, dėl pastabos po piešiniu:
"Mr. Foriester nupiešė puikų eskizą, kad aprodytų galimą šio atradimo variantą. Kadangi nieko nežinome apie būtybės formą, jo rekonstrukcija tėra menininkų vaizduotės vaisius. Tačiau jei, kaip leidžia spėti danties ypatumai, Hesteropithecus buvo primityvus Pithecanthropus pirmtakas, tai jis galėjo atrodyti kaip mr. Foriester jį pavaizdavo".

Tačiau ta pastaba nieko nepaneigia! Pats Oswborn'as komentavo tą piešinį: "Toks piešinys ar 'rekonstrukcija' neabejotinai tegali būti išgalvotas prasimanymas, neturintis jokios mokslinės vertės, bei, be abejo, netikslus". Ooo, kad jis būtų žinojęs kiek jis yra netikslus.

Prie viso to dar pridėkime, kad Osborn'as buvo tvirtai įsitikinęs, kad vieno žmonių rasės evoliuciniu požiūriu pažangesnės už kitas:
"Negroidai yra netgi senesni nei kaukaziečiai ir mongolai, kaip galima įrodyti ne tik iš smegenų, plaukų, kūno ypatybių, tokių kaip dantys, genitalijų, jutimų organų tyrimų, bet ir instinktų bei proto. Įprastas suaugusio negto protas yra maždaug toks, kaip 11 m. amžiaus Homo sapiens rūšies".

Ir toliau…

Ramapithecus lufengensis, manyta, gyveno prieš 12-14 mln. metų. Louis Leakey Kenijoje 1932 m. rasti keli jo dantys ir atskiri viršutinio žandikaulio fragmentai. Leakey tuos fragmentus sujungė taip, kad žandikaulis buvo paraboliškas (beždžionių jis labiau U-formos). Daugelyje spaudinių jis buvo vaizduotas kaip gana stačiai vaikštantis. Iki pat 8 dešimtm. pabaigos mokslininkai tebelaikė jį ankstyvuoju žmonių protėviu.

Tačiau ne visi buvo tuo tikri. Pvz., Robert Eckhardt atliko 24 skirtingus dantų matavimus – dviejų Dryopithecus (išnykusi žmogbeždžionių rūšis) ir Ramapithecus - ir nustatė, kad labiau skiriasi dabartinės šimpanzės nei dviejų Dryopithecus nuo Ramapithecus. Jis padarė išvadą, kad "nėra tikro įrodymo apie egzistavimą kokios nors išnykusios hominidų rūšies tame periode (pliocenas 14 myo)" ("Scientific American", 1972).

Ir tada 1977 m. buvo atrastas visas Ramapithecus žandikaulis – ir jus buvo U-formos (o ne paraboliškas). Ir tada David Pilbeam atsisakė savo ankstesnių tvirtinimų: "Tikrai, tai atrodo ne kas kita nei orangutango protėvis".

Australopithecus africanus ("pietų beždžionė") fosilijas Pietų Afrikoje ties Tuangu rado Raymond Dart'as 1924 m. Tai buvo kaukolės dalis su visu veidu, dantimis ir žandikauliais ir smegenų (žinoma kaip "Darto vaikas"). Smegenų dydis buvo 410 cm³. Jo amžius laikomas 2-3 mln. metų. Dart'as buvo įsitikinęs, kad dantys yra panašūs į žmonių, todėl šią rūšį laikė pereinamąja tarp beždžionių ir žmonių.Tačiau jo nuomonę išjuokė kiti mokslininkai, laikę, kad tai tiesiog jaunos šimpanzės fosilijos. S. Zucjkerman'as, ekspertas australopitekų klausimu, pakomentavo: "Tai beždžionė tokiu lygiu, kad tik kruopštus ir atidus ištyrimas gali nustatyti skirtumą tarp šių dienų beždžionės ir Australopiteko". Tokia nuomonė vyravo iki pat 5 dešimtm. vidurio, kai buvo rasta panašių kaukolių. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tuo metu labai populiarus Piltdown'o žmogus su žmogaus formos kaukole ir beždžionės žandikaulius (tad skyrėsi nuo australopiteko), o be to 4 dešimtm. išpopuliarėjo "Pekino žmogus".

Vėliau rasti kitos australopitekų fosilijos (Kromdraii ir Makapansgat) parodė dvi lygiagrečias vystymosi linijas, kurių viena buvo "grakšti", o kita "tvirta". Tai sukėlė nemažai ginčių, ir, pvz., R. Leakey manė, kad tai tiesiog tos pačios rūšies vyras ir moteris. Šiandien jie skiriami į Australopithecus africanus ir Australopithecus robustus. Antrasis buvo masyvesnis, stambesniais žandikauliais ir aiškiai smailą viršugalvį. Visi tai būdinga vyriškos lyties beždžionėms. Be to kaukolės sujungimas (foramen magnum) su stuburu buvo tarpinėje padėtyje tarp žmogaus ir beždžionės, kas leidžia spėti apie vaikščiojimą stačiomis. Taip pat australopitekai randami greta kitų gyvūnų, kaip babuinų, su aiškiais kaukolės sudaužymo požymiais. Taip pat greta randama primityvių įrankių bei ugnies naudojimo požymių. Būtų galima palaikyti juos medžiotojais, jei ne kai kurių jų suskaldytos kaukolės. Tai jie buvo medžiotojai ar medžiojami? Dart'as buvo įsitikinęs, kad jie medžiojo vieni kitus. R. Ardrey knygoje "Afrikietiška kilmė" išpopuliarino "beždžionės žudikės" įvaizdį, kuris netgi buvo panaudotas 2001 filme "2001: Kosminė odisėja".

Nors dalis tyrinėtojų nelaikė, kad australopitekas vaikščiojo stačias dviem kojomis (pvz., Ch. Oxnard, "Nature", 1975)., ir, galbūt, buvo "nudžiūvusios" evoliucijos šakos, kiti, atlikę išsamesnius tyrimus, buvo įsitikinę, kad jis arčiau žmogaus nei beždžionių. Tačiau rimtą problemą sukėlė Fred Spoor atlikta vidinės ausies kompiuterinė tomografija (po 1990-jų). Vidinės ausies kanalai naudojami orientacijai erdvėje nustatyti. Kitaip sakant, pagal jų orientacija galima nustatyti kūno laikyseną. Spoor'as palygino daugelio primatų, žmogaus ir hominidų fosilijų kanalus. Paaiškėjo, kad australopitekų kanalai labai artimi didžiosioms žmogbeždžionėms, o ne žmogui. Taigi, buvo argumentuota, kad jie nebuvo būtinai dvikojai taip kaip žmonės, nors galėjo kartais vaikščioti ir stati.

Tos problemos tokios rimtos, kad galėtume išbraukti australopiteką ir žmogaus protėvių, jei nebūtų rastas australopiteko, vadinamo "Lucy", fosilijos.

Australopithecus afarensis (Lucy) – 1974 m. D. Johanson'as Etiopijos Awash slėnyje rado pusę skeleto, kurį pavadino "Lucy" pagal "Beetle" dainą "Lucy in the Sky with Diamonds" (LSD). Būtybė buvo vos 1,1 m aukščio, svėrė apie 29 kg ir buvo panaši į šimpanzę. Po metų buvo rasta daugiau panašių skeletų. Knygoje "Lucy, žmonių guminės pradžia", D. Johanson'as rašė: "Neturėjau problemų su Lucy. Ji buvo tokia išskirtina, kad nebuvo klausimo apie jos nebuvimą žmogumi. Ji tiesiog nebuvo. Ji buvo per maža. Jos smegenys buvo per mažos ir jos žandikaulis buvo neteisingos formos. Jos dantys buvo nukreipti kitaip nei žmonių ir kaip beždžionių. Žandikauliai turėjo tą pačią primityvią struktūrą."

Tačiau atrodė, kad Lucy buvo linkusi vaikščioti stačiomis – o tai galėjo būti tarpinė grandis. Mat Lucy kelio sritis atitiko atskirą kelio sąnarį, D. Johanson'o rastą prieš metus (1973 m.). Mat dėl didesnio kulno, kelio sąnaryje šlaunikaulis su blauzdikauliu jungiasi maždaug 9^o kampu. Visą dieną keturiomis vaikščiojančių beždžionių sąnarys neturi tokio kampo. Tuo tarpu Lucy ir kiti australopitekų sąnaryje tas kampas yra apie 15^o.

Tačiau po medžius besikarstančios beždžionių sąnarys irgi jungiasi kampu. Gal Lucy tiesiog karstėsi medžiais? D. Philips sako, kad A. afarensis priekinės galūnės yra santykinai ilgos lyginant su užpakalinėmis. Taip pat ir pirštų kaulai sulinkę kaip žmogbeždžionių. O ir kitų kaulų tyrimai rodo didelį Lucy artumą žmogbeždžionėms (čia nepateiksime to ilgo charakteristikų sąrašo).

Tad, matyt, Lucy nebuvo poreikio daug laiko praleisti ant žemės ir vaikščioti stačiomis. Ji tiesiog laipiojo medžiais – taigi kur čia evoliucija?

Be to, dar labiau problematiška rasti Lucy vietą evoliucijos medyje. Manyta, kad ji yra ankstyva A. africanus forma dėl panašios į šimpanzę kaukolės. Tačiau viską griauna neseniai rasti A. africanus pėdos ir šlaunikaulio kaulai, kurie buvo artimesni beždžionei nei kaip manyta juos esant pas Lucy. Taipogi A. africanus neturėjo tokių kelio sąnario ypatybių, kokias turėjo Lucy. Taigi, priklausomai į kurią kūno dėmesį sutelksime dėmesį, galime gauti "patvirtinimus" vis kitai teorijai.

Įdomūs ir A. afarensis pusrutuliniai kanalai. Tai trys nedidelės kilpinės struktūros vidinėje ausyje, išsidėsčiusios stačiais kampais viena su kita. Jos atsako už pusiausvyrą atsižvelgiant į gravitaciją. 1990- aisiais Fred Spoor ėmėsi tirti šiuos kanalus. Jis palygino daugelio primatų (tame tarpe ir žmogaus) kanalus su kai kuriomis hominidų fosilijomis. Jis naudojo kompiuterinės tomografijos skenerį. Pasirodė, kad A. afarensis ir A. robustus kanalai panašūs į didžiųjų beždžionių. Spoor su kolegomis padarė išvadą, kad tos būtybės bent dalį laiko praleisdavo medžiuose ir dažniausiai stačios nevaikščiojo, tačiau vis tik kažkiek vaikščiojo ant dviejų kojų. Spoor savo tyrinėjimų rezultatus paskelbė 1994 m. „Nature“ žurnale. Be to tvirtinama, kad Homo habilis (bus aptariamas toliau) turėjo mažiau įpročių vaikščioti dviem kojomis, nei australopitekai – o tai tiesiogiai prieštarauja nuostatai, kad būtent H. Habilis yra trūkstama grandis tarp australopitekų ir H. erectus.

Čia prisiminkime, kad sukietėjusiuose vulkaniniuose pelenuose buvo rasti puikiai susiformavę žmonių pėdų atspaudai, kurių amžius yra apie 3,6 mln. m. Juose nepastebima Lucy būdingų lenktų kaulų, pritaikytų laipioti medžiais, bei A. africanus būdingų nykščių. Juose aiškiai matosi šiuolaikinės formos kulnas, pėdos arka ir rutulys nykščio pagrinde. Nykštys yra tiesiai, o ne į šoną, kaip pas beždžiones. Jie senesni nei Lucu (A. africanus), kuris nelabai ir galėjo palikti tokius pėdsakus (nors nieko nepaisant, tuo tiki Johanson).

Atrodo, kad kuo daugiau sužinome apie australopiteką, tuo „beždžioniškesnis“ jis atrodo. 2007 m. Rak ir kt. rado A. africanus žandikaulį, bendrą su gorilomis – t.y. besiskiriantį nuo žmonių, šimpanzių, orangutangų ir kt. primatų.

Tiesa, vos tik keli ima svarstyti tikimybę, kad tarp beždžionių ir žmogaus nėra jokios evoliucinės grandinės.

Pradžia,  skaitykite tęsinį  >>>>

Papildomai

1. J. S. Weiner and al. The Solution of Piltdown Problem// Bulletin of the British Museum, Geological Series, vol.2, no 3, Nov. 25, 1953
2. H. F. Osborn. Hesperopithecus, the anthropoid primate of western Nebraska// Nature, 110, 1922
3. Ch. Blinderman. The Curious Case of Nebraska Man// Science, Jun. 1985
4. J. Wolf. J.S. Mellett. The role of "Nebraska man" in the creation-evolution debate// Creation/ Evolution, issue 16, 1985
5. S. Zuckermann. Evolution as Process, 1954
6. F. Spoor, B. A. Wood, F. Zonneveld. Implications of early hominid labyrinthine morphology for evolution of human bipedal locomotion// Nature, 369, 1994
7. B. G. Richmond, D.S. Strait. Evidence that humans evolved from a knuckle-walking ancestor// Nature, 404, 2000
8. N. Collard, L.C. Aiello. From forelinbs to two legs// Nature, 404, 2000
9. Y. Rak, A. Ginzburg, E. Geffen. Gorilla-like anatomy on Australopithecus afarensis mandibles suggests Au.afarensis link to robust australopiths// Proc. natl Acad Sci USA, Apr 17, 2007

Mąstymo aušra
Milžinai Žemėje
Pirmieji dailininkai
Kadaise nebuvome vieni
Žemė - beždžionių planeta
Naujausias kreacionizmo veidas
Škotai – geologijos pradininkai
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Panspermia: kosmoso užkratas
Apžvalga: American Anthropologist, 1997
Primityvus ir svetimame krašte
Kuo taps Homo sapiens?
Drakonų ežeras Kinijoje
Nojaus arka surasta?
4-ojo etapo evoliucija
Kaip jie mus darė
Neandertalietis
Vartiklio naujienos