Prieštaringi ankstyvieji žmonės. Vartiklis

Pagal mokslą dominuojančią teoriją, žmogus kilo iš beždžionių ir per atsitiktines genetines mutacijas bei aplinkos veiksnius kažkaip įgijo savimonę. Vis tik, ryšium su žmogaus evoliucija, įdomu paminėti, kad kai kurie plačiai žinomi žmonės tvirtino, kad jinai toli gražu nėra aiški. Iš tikro, duomenų apie tai nėra gausu. Richard Leaky¹⁾ tai apibūdino taip: „Jei kažkas pasistengtų viename kambaryje surinkti visas atrastas mūsų protėvių (ir jų biologinių giminaičių), gyvenusių, tarkim, laikotarpiu tarp 5 ir 1 mln. m., fosilijas, pakaktų dviejų didelių stalų, ant kurių juos išdėstytumėm“. Dauguma tų fosilijų yra žandikaulių fragmentai ar kaukolės likučiai, tačiau, kaip sakė S.J. Gould‘as, „jie yra pagrindu nesibaigiančioms spekuliacijoms ir įmantriems išvedžiojimams“.

Tikėjimas, viltys ir išankstinės nuostatos neabejotinai veikė radinių interpretacijas – kaip varžymasis su kolegomis bei šlovės troškimas. Ne vienas paleoantropologas išgarsėjo per vieną naktį paskelbdamas „sensacingą“ ir ekstravagantišką žinią po kokio nors fragmentiško radinio, kurį palaikė susijusiu su žmogaus kiltimi. Pvz., 1990 m. Ričardas Likis pasakė, kad „Spaudžiant dėl žmogaus protėvių, neabejotinai turėčiau pasakyti, kad visa, ką beturime, tai didelis klaustukas. Iki šiol nuo 1470-ojo [t.y. Homo rudolfensis] nerasta nieko, kas galutinai liudytų esant pereinamąją rūšį į žmogų, įskaitant ir Lucy, seną ir tikriausiai dar senesnę. Toliau spaudžiant, turėčiau tvirtinti, kad yra daugiau įrodymų apie staigų žmogaus pasirodymą nei laipsnišką vystymosi procesą“.

Mary Leakey panašiai pasisakė prieš pat savo mirtį, būdama 83 m. amžiaus. Nors ji buvo įsitikinusi, kad žmogus kilo iš žmogbeždžionių, tačiau taip pat buvo įsitikinusi, kad mokslininkai niekada negalės įrodyti konkretaus žmogaus evoliucijos scenarijaus. 3 mėn. prieš mirtį, ji per interviu pasakė: „Visi tie gyvybės medžiai su mūsų protėvių šakomis, tai visiška nesąmonė“. Per visus tuos metus buvo paskelbta daugybė klaidingų aiškinimų...

Eanthropus dawsoni arba „priešaušrio žmogus“, kurį 1912 m. atrado Charles Dawson'as, gydytojas ir mėgėjas paleontologas. Jis rado žandikaulį ir mažą kaukolės fragmentą žvyro karjere prie Piltdown'o (Anglija). Žandikaulis buvo kaip žmogbeždžionės, tačiau dantys turėjo žmogaus požymius. Kaukolės dalis buvo labai panaši į žmogaus. Buvo laikoma, kad tai 500 tūkst. m. senumo „priešaušrio žmogaus“ liekanos. Tačiau tai pasirodė esąs tobulas falsifikatas. 1950 m. tyrimas parodė, kad žandikaulis praktiškai neturi fluorido, kas leidžia spėti jį nesant labai senu. Ir nors kaukolėje buvo nemažas fluorido kiekis, tebuvo manoma ją esant vos kelių tūkstančių metų senumo. Vėliau nustatyta, kad kaulai paveikti geležies druskomis, kad atrodytų senesni. Kaukolė tikrai buvo žmogaus (apie 500 m. senumo), tačiau žandikaulis buvo šiuolaikinės beždžionės, kurios dantys sudėti taip, kad atrodytų tarsi žmogaus. Tai, kad ši apgaulė nepaaiškėjo per 40 m., labai įdomu (galbūt todėl, kad originalūs kaulai nebuvo prieinami tyrimams). Tik 1953 m. K. Oakley, J. Weiner'is ir W. le Gros Clark'as atskleidė, kad tai mistifikacija.

Kas „pakišo“ šį padirbinį tebesiginčijama iki šiol. Bet ši istorija atskleidžia žmogaus prigimtį. Neabejotinai, daug mokslininkų tikėjo jo tikrumu ir nuoširdžiai pasisakė apie šio „radinio“ svarbą.

Hesteropithecus haroldcookii („vakarų pasaulio beždžionė“, o haroldcookii pridėta atradėjui pažymėti) dantį 1917 m. plioceno kloduose vakarų Nebraskoje surado geologas Harold Cook'as ir 1922 m. išgarsino H. Osborn'as²⁾ iš Amerikos Gamtos istorijos muziejaus. Keli mokslininkai teigė, kad jis turi šimpanzės, pitekantropo (atseit, beždžionžmogio) ir žmogaus požymius. Nebraskos žmogaus ir jo žmonos iliustracija išspausdinta „Illustrated London News“ (1922 m. birželio 24 d.). Tą dantį bandyta panaudoti 1925 m. J. Scopes „beždžionių“ procese⁴⁾ kaip įrodymą, kad žmogus kilo iš gyvūnų – Nebraska Man

tačiau teisėjas jo nepriėmė. Kai 1927 m. buvo rastos kitos skeleto dalys, paaiškėjo, kad tai buvo išnykusios laukinės kiaulės dantis. Kreacionistas Duane Gish‘as³⁾ ta proga pasišaipė: „Tai atvejis, kai mokslininkas žmogų padarė iš kiaulės, o kiaulė iš žmogaus padarė beždžionę!“.

Siekdami pateisinti mokslininkus, daugelis bandė atkreipti dėmesį, kad tas piešinys buvo ne moksliniame populiariame žurnale. Taip pat tvirtinama, kad keli mokslininkai Nebaska žmogų telaikė tik labiau išsivysčiusiu primatu, o Osbornas vengė daryti atvirus pareiškimus dėl jo buvimo žmogaus protėviu. Cituojami tokie Osborn'o žodžiai: „Netvirtinu, kad Hesteropithecus buvo beždžionžmogis ar žmogaus pirmtakų grandinėje“. Vienok, Osbornas tikėjo, kad Hesteropithecus dantis yra tikras žmogaus kilties iš beždžionių įrodymas.

Tačiau dar įdomiau, kad straipsnis su piešiniu „padoriame“ žurnale nesulaukė jokio mokslininkų dėmesio. Tai nutiko, bandoma aiškinti, dėl pastabos po piešiniu:
„Mr. Foriester'is nupiešė puikų eskizą, kad aprodytų galimą šio atradimo variantą. Kadangi nieko nežinome apie būtybės formą, jo rekonstrukcija tėra menininkų vaizduotės vaisius. Tačiau jei, kaip leidžia spėti danties ypatumai, Hesteropithecus buvo primityvus Pithecanthropus pirmtakas, tai jis galėjo atrodyti kaip Mr. Foriester jį pavaizdavo“.

Tačiau ta pastaba nieko nepaneigia! Pats Osbornas komentavo tą piešinį: „Toks piešinys ar 'rekonstrukcija' neabejotinai tegali būti išgalvotas prasimanymas, neturintis jokios mokslinės vertės, bei, be abejo, netikslus“. Ooo, kad jis būtų žinojęs kiek jis yra netikslus.

Prie viso to dar pridėkime, kad Osbornas buvo tvirtai įsitikinęs, kad vieno žmonių rasės evoliuciniu požiūriu pažangesnės už kitas:
„Negroidai yra netgi senesni nei kaukaziečiai ir mongolai, kaip galima įrodyti ne tik iš smegenų, plaukų, kūno ypatybių, tokių kaip dantys, genitalijų, jutimų organų tyrimų, bet ir instinktų bei proto. Įprastas suaugusio negto protas yra maždaug toks, kaip 11 m. amžiaus Homo sapiens rūšies“.

Ramapithecus lufengensis, manyta, gyveno prieš 12-14 mln. metų. Louis Leakey Kenijoje 1932 m. rasti keli jo dantys ir atskiri viršutinio žandikaulio fragmentai. L. Leakey tuos fragmentus sujungė taip, kad žandikaulis buvo paraboliškas (beždžionių jis labiau U-formos). Daugelyje spaudinių jis buvo vaizduotas kaip gana stačiai vaikštantis. Iki pat 8 dešimtm. pabaigos mokslininkai tebelaikė jį ankstyvuoju žmonių protėviu.

Tačiau ne visi buvo tuo tikri. Pvz., Robert Eckhardt'as atliko 24 skirtingus dantų matavimus – dviejų Dryopithecus (išnykusi žmogbeždžionių rūšis) ir Ramapithecus - ir nustatė, kad labiau skiriasi dabartinės šimpanzės nei dviejų Dryopithecus nuo Ramapithecus. Jis padarė išvadą, kad „nėra tikro įrodymo apie egzistavimą kokios nors išnykusios hominidų rūšies tame periode (pliocenas 14 myo)“ („Scientific American“, 1972). Teeth of Ramapithecus lufengensis

Ir tada 1977 m. buvo atrastas visas Ramapithecus žandikaulis – ir jus buvo U-formos (o ne paraboliškas). Ir tada David Pilbeam atsisakė savo ankstesnių tvirtinimų: „Tikrai, tai atrodo ne kas kita nei orangutango protėvis".

Australopithecus africanus („pietų beždžionė“) fosilijas Pietų Afrikoje ties Tuangu rado Raymond Dart'as 1924 m. Tai buvo kaukolės dalis su visu veidu, dantimis ir žandikauliais ir smegenų (žinoma kaip „Darto vaikas“). Smegenų dydis buvo 410 cm³. Jo amžius laikomas 2-3 mln. metų. Dart'as buvo įsitikinęs, kad dantys yra panašūs į žmonių, todėl šią rūšį laikė pereinamąja tarp beždžionių ir žmonių.Tačiau jo nuomonę išjuokė kiti mokslininkai, laikę, kad tai tiesiog jaunos šimpanzės fosilijos. S. Zucjkerman'as, ekspertas australopitekų klausimu, pakomentavo: „Tai beždžionė tokiu lygiu, kad tik kruopštus ir atidus ištyrimas gali nustatyti skirtumą tarp šių dienų beždžionės ir Australopiteko“. Tokia nuomonė vyravo iki pat 5 dešimtm. vidurio, kai buvo rasta panašių kaukolių. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tuo metu labai populiarus Piltdown'o žmogus su žmogaus formos kaukole ir beždžionės žandikaulius (tad skyrėsi nuo australopiteko), o be to 4 dešimtm. išpopuliarėjo „Pekino žmogus“.

Vėliau rastos kitos australopitekų fosilijos (Kromdraii ir Makapansgat) parodė dvi lygiagrečias vystymosi linijas, kurių viena buvo „grakšti“, o kita „tvirta“. Tai sukėlė nemažai ginčių, ir, pvz., R. Leakey manė, kad tai tiesiog tos pačios rūšies vyras ir moteris. Šiandien jie skiriami į Australopithecus africanus ir Australopithecus robustus. Antrasis buvo masyvesnis, stambesniais žandikauliais ir aiškiai smailą viršugalvį. Visi tai būdinga vyriškos lyties beždžionėms. Be to kaukolės sujungimas (foramen magnum) su stuburu buvo tarpinėje padėtyje tarp žmogaus ir beždžionės, kas leidžia spėti apie vaikščiojimą stačiomis. Taip pat australopitekai randami greta kitų gyvūnų, tokių kaip babuinų, su aiškiais kaukolės sudaužymo požymiais. Taip pat greta randama primityvių įrankių bei ugnies naudojimo požymių. Būtų galima palaikyti juos medžiotojais, jei ne kai kurių jų suskaldytos kaukolės. Tai jie buvo medžiotojai ar medžiojami? Dart'as buvo įsitikinęs, kad jie medžiojo vieni kitus. R. Ardrey knygoje „Afrikietiška kilmė“ išpopuliarino „beždžionės žudikės“ įvaizdį, kuris netgi buvo panaudotas 2001 filme „2001: Kosminė odisėja“.

Nors dalis tyrinėtojų nelaikė, kad australopitekas vaikščiojo stačias dviem kojomis (pvz., Ch. Oxnard, „Nature“, 1975), ir, galbūt, buvo „nudžiūvusios“ evoliucijos šakos, kiti, atlikę išsamesnius tyrimus, buvo įsitikinę, kad jis arčiau žmogaus nei beždžionių. Tačiau rimtą problemą sukėlė Fred Spoor'O atlikta vidinės ausies kompiuterinė tomografija (po 1990-jų). Vidinės ausies kanalai naudojami orientacijai erdvėje nustatyti. Kitaip sakant, pagal jų orientacija galima nustatyti kūno laikyseną. Spoor'as palygino daugelio primatų, žmogaus ir hominidų fosilijų kanalus. Paaiškėjo, kad australopitekų kanalai labai artimi didžiosioms žmogbeždžionėms, o ne žmogui. Taigi, buvo argumentuota, kad jie nebuvo būtinai dvikojai taip kaip žmonės, nors galėjo kartais vaikščioti ir stati (plačiau žr. >>>>>).

Tos problemos tokios rimtos, kad galėtume išbraukti australopiteką ir žmogaus protėvių, jei nebūtų rastas australopiteko, vadinamo Lucy, fosilijos. Australopithecus Afarensis

Australopithecus afarensis (Lucy) – 1974 m. D. Johanson'as Etiopijos Awash slėnyje rado pusę skeleto, kurį pavadino „Lucy“ pagal „Beetle“ dainą „Lucy in the Sky with Diamonds“ (LSD). Būtybė buvo vos 1,1 m aukščio, svėrė apie 29 kg ir buvo panaši į šimpanzę. Po metų buvo rasta daugiau panašių skeletų. Knygoje „Lucy, žmonių guminės pradžia“, D. Johanson'as rašė: „Neturėjau problemų su Lucy. Ji buvo tokia išskirtina, kad nebuvo klausimo apie jos nebuvimą žmogumi. Ji tiesiog nebuvo. Ji buvo per maža. Jos smegenys buvo per mažos ir jos žandikaulis buvo neteisingos formos. Jos dantys buvo nukreipti kitaip nei žmonių ir kaip beždžionių. Žandikauliai turėjo tą pačią primityvią struktūrą“. „“

Tačiau atrodė, kad Lucy buvo linkusi vaikščioti stačiomis – o tai galėjo būti tarpinė grandis. Mat Lucy kelio sritis atitiko atskirą kelio sąnarį, D. Johanson'o rastą prieš metus (1973 m.). Mat dėl didesnio kulno, kelio sąnaryje šlaunikaulis su blauzdikauliu jungiasi maždaug 9^o kampu. Visą dieną keturiomis vaikščiojančių beždžionių sąnarys neturi tokio kampo. Tuo tarpu Lucy ir kiti australopitekų sąnaryje tas kampas yra apie 15^o.

Tačiau po medžius besikarstančios beždžionių sąnarys irgi jungiasi kampu. Gal Lucy tiesiog karstėsi medžiais? D. Philips sako, kad A. afarensis priekinės galūnės yra santykinai ilgos lyginant su užpakalinėmis. Taip pat ir pirštų kaulai sulinkę kaip žmogbeždžionių. O ir kitų kaulų tyrimai rodo didelį Lucy artumą žmogbeždžionėms (čia nepateiksime to ilgo charakteristikų sąrašo).

Tad, matyt, Lucy nebuvo poreikio daug laiko praleisti ant žemės ir vaikščioti stačiomis. Ji tiesiog laipiojo medžiais – taigi kur čia evoliucija?

Be to, dar labiau problematiška rasti Lucy vietą evoliucijos medyje. Manyta, kad ji yra ankstyva A. africanus forma dėl panašios į šimpanzę kaukolės. Tačiau viską griauna neseniai rasti A. africanus pėdos ir šlaunikaulio kaulai, kurie buvo artimesni beždžionei nei kaip manyta juos esant pas Lucy. Taipogi A. africanus neturėjo tokių kelio sąnario ypatybių, kokias turėjo Lucy. Taigi, priklausomai į kurią kūno dėmesį sutelksime dėmesį, galime gauti „patvirtinimus“ vis kitai teorijai.

Įdomūs ir A. afarensis pusrutuliniai kanalai. Tai trys nedidelės kilpinės struktūros vidinėje ausyje, išsidėsčiusios stačiais kampais viena su kita. Jos atsako už pusiausvyrą atsižvelgiant į gravitaciją. 1990- aisiais Fred Spoor ėmėsi tirti šiuos kanalus. Jis palygino daugelio primatų (tame tarpe ir žmogaus) kanalus su kai kuriomis hominidų fosilijomis. Jis naudojo kompiuterinės tomografijos skenerį. Pasirodė, kad A. afarensis ir A. robustus kanalai panašūs į didžiųjų beždžionių. Spoor su kolegomis padarė išvadą, kad tos būtybės bent dalį laiko praleisdavo medžiuose ir dažniausiai stačios nevaikščiojo, tačiau vis tik kažkiek vaikščiojo ant dviejų kojų (taip pat žr. >>>>>). Spoor savo tyrinėjimų rezultatus paskelbė 1994 m. „Nature“ žurnale. Be to tvirtinama, kad Homo habilis (bus aptariamas toliau) turėjo mažiau įpročių vaikščioti dviem kojomis, nei australopitekai – o tai tiesiogiai prieštarauja nuostatai, kad būtent H. Habilis yra trūkstama grandis tarp australopitekų ir H. erectus.

Čia prisiminkime, kad sukietėjusiuose vulkaniniuose pelenuose buvo rasti puikiai susiformavę žmonių pėdų atspaudai, kurių amžius yra apie 3,6 mln. m. Juose nepastebima Lucy būdingų lenktų kaulų, pritaikytų laipioti medžiais, bei A. africanus būdingų nykščių. Juose aiškiai matosi šiuolaikinės formos kulnas, pėdos arka ir rutulys nykščio pagrinde. Nykštys yra tiesiai, o ne į šoną, kaip pas beždžiones. Jie senesni nei Lucu (A. africanus), kuris nelabai ir galėjo palikti tokius pėdsakus (nors nieko nepaisant, tuo tiki Johanson).

Atrodo, kad kuo daugiau sužinome apie australopiteką, tuo „beždžioniškesnis“ jis atrodo. 2007 m. Rak ir kt. rado A. africanus žandikaulį, bendrą su gorilomis – t.y. besiskiriantį nuo žmonių, šimpanzių, orangutangų ir kt. primatų.

Tiesa, vos tik keli ima svarstyti tikimybę, kad tarp beždžionių ir žmogaus nėra jokios evoliucinės grandinės.

Kodėl žmonės atsikratė plaukuotumo?

Yra trys populiarūs aiškinimai, kodėl žmonės neturi kailio – ir visi remiasi idėja, kad per 6 mln. m., kai atsiskyrėme nuo šimpanzių, mums tai buvo naudinga.

Pagal „vandens beždžionės“ hipotezę, spėjama, kad prieš 6-8 mln. m. mūsų protėviai buvo kone pusiau vandens gyvūnai, maisto ieškoję seklumose. Kailis nėra gera apsauga nuo vandens, tai žmogus vystėsi panašiai kaip kiti vandens žinduoliai – kailį keitė didesnis riebalų sluoksnis. Tai vaizdinga priežastis, kuri pateisina dažnai ne visad tobulas mūsų kūno formas. Tačiau jis neįtikina: surinkti duomenys verčia abejoti vandens laikotarpio žmogaus evoliucijoje buvimu.

Kita teorija sako, kad mūsų protėviams iš miškų persikėlus į atvirus plotus ir prisitaikius gyventi karštoje savanoje, be kailio buvo lengviau kontroliuoti kūno temperatūrą. Su kailiu hominidai būtų smarkiai perkaitę. Be to, plikumas leidžia ilgiau dirbti fizinį darbą ir neperkaisti. Padeda ir gausesnis prakaitavimas, kuris vargintų esant vešliam kailiui. Tačiau juk naktį dėl plikos odos organizmas greičiau peršaltų.

Ir pagaliau trečia teorija laiko, kad sumažėjus plaukuotumui sumažėjo ir parazitų kiekis. Kailyje veisiasi erkės, utėlės, kiti vabzdžiai, kurie ne tik erzina, bet ir perneša daugybę ligų, kurių nemažai ir mirtinų. Apsisaugoti nuo šalčio žmonės sugebėdavo užsikurdami ugnį, įrengdami būstą ir gamindamiesi drabužius tai kompensuodavo kailio neturėjimą. Ir kartu mažiau vargino nemalonūs parazitai.

O štai Č. Darvinas žmogaus plikumą aptarė dar „Žmogaus kilmėje“ – anot jo, daugumą savo plaukų mes praradome dėl savo seksualinių pasirinkimų: buvome linkę rinktis beplaukius partnerius, taigi pamažu plikumas tapo mūsų skiriamuoju bruožu.

¹⁾ Ričardas Likis (Richard Erskine Frere Leakey, g. 1944 m.) - Kenijos paleoantropologas, aplinkosaugininkas, politikas; vidurinysis L. Likio ir M. Liki sūnus. Jo žmona Meavy Leakey irgi antropologė. Dirbo įvairiose pareigose: Kenijos nacionalinio muziejaus direktoriumi (iki 1989 m.), Kenijos gamtos apsaugos vadovu… 1993 m. jo pilotuojamas lėktuvėlis sudužo, jam teko amputuoti kojas ir jis išmoko vaikščioti su protezais. Dėl to įvykio įtarė brakonierius, tačiau neįrodė. Tuo pat metu Gamtos apsaugos tarnyba įtarta korupcija ir neūkiškumu – ir Ričardas atsistatydino. 1995 m. įkūrė naują kairuoliškos pakraipos žaliųjų partiją.
Jo žymiausi radiniai: Homo rudolfensis (1972; KNM-ER 1470), Homo erectus kaukolė (1975), Homo erectus berniuko griaučiai (1984); jis pirmasis surado Australopithecus aethiopicus kaukolę (1985). Rašė knygas apie žmogaus kilmę: „Žmogaus tapsmas“ (1981), „Žmogaus ištakos“ (1982), „Žmogaus ištakų revizija“ (1991), „Ežero žmonės: Žmonija ir jos ištakos“ (1978, kartu su R. Levinu)...

²⁾ Henris Osbornas (Henry Fairfield Osborn, 1857-1935) – amerikiečių paleontologas, geologas, eugenikos propaguotojas. 25 m. buvo Amerikos Gamtos muziejaus direktoriumi (nuo 1908 m.), vienas iš Amerikos eugenikos draugijos įkūrėjų (1921). Aprašė daugelį iškastinių gyvūnų, tarp jų ir tiranozaurą. Vadovavo ekspedicijoms JAV pietvakariuose ir Mongolijoje.
Evoliucijos teorijoje jis buvo ortogenezės (kad organizmai turi vidinę tendenciją vystytis) šalininku. Įvedė aristogenesis terminą, perteikusį „fiziko-cheminį“ evoliucijos aspektą: mutacijos ir natūrali atranka neturi poveikio evoliucijai, o naujoves įneša aristogenai. Savo evoliucinę teoriją vadino „Aušros žmogaus“ teorija ir ją grindė Piltdauno žmogaus atradimu. Svarbiausiu jo veikalu buvo dvitomis „The Proboscidea“ (išleistas 1936 m. jau po jo mirties).

³⁾ Djueinas Gišas (Duane Tolbert Gish, 1921-2013) – amerikiečių biochemikas, kreacionizmo šalininkas. Priklausė metodistų bažnyčiai. Nuo 6-ojo dešimtm. pabaigos persiėmė idėja, kad mokslas falsifikavo faktus dėl evoliucijos, ypač dėl gyvybės atsiradimo. Yra daugelio publikacijų apie pasaulio sutvėrimą autorius, iš kurių žinomiausia „Evoliucija: fosilijos sako ne!“ (1972).

⁴⁾ Beždžionių procesas (Monkey trial) – 1925-26 m. Tenesio valst. Deitono mieste vykęs bylos prieš mokytoją Dž. Skoupsą (1900-1970), kaltinant antidarvinistinio „Batlerio akto“ pažeidimu, nagrinėjimas. Tuo 1925 m. sausį valstijoje priimtu Dž. Batlerio (1875-1952) pasiūlytu aktu mokymo įstaigose buvo uždrausta aiškint bet kokią teoriją, prieštaraujančią „dieviškajam žmogaus sutvėrimui“. Kaltinamojo laukė 100-500 dolerių bauda. Procesas sukėlė skilimą Amerikos krikščionių bendruomenėje – tarp fundamentalistų ir modernistų. 1925 m. liepos mėn. Skoupsas buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta 100 dolerių bauda, tačiau jo advokatai padavė apeliacinį skundą. Aukščiausiasis Tenesio valstijos teismas nepripažino Skoupso nekaltumo, tačiau atšaukė nuosprendį dėl techninių priežasčių, nes prisiekusieji nenurodė baudos dydžio, o teisėjas negalėjo skirti baudos, didesnės nei 50 dolerių. Vėliau šio teismo tema buvo plačiai panaudojama masinėje medijoje.
Išsamiau skaitykite Beždžionės ir istorijos veidrodis