Prieštaringi ankstyvieji žmonės

Antra dalis,  skaitykite pradžią >>>> Homo habilis - Twiggy

Homo habilis. 1959 m. surado Mary Leaky. Jo amžius – apie 1,8 mln. metų. Bet surasta buvo tik maži kaukolės fragmentai, tad jos vyras Louis pradžioje net nesusidomėjo juo. Tačiau greta buvo rasta tai, kas priminė akmeninius įrankius. Greta buvę gyvūnų kaulai buvo suskaldyti, kad būtų pasiekti kaulų smegenys. Tad buvo nuspręsta, kad toji būtybė jau mokėjo gamintis įrankius, todėl ir pavadino H. habilis (sumanus žmogus). Tačiau daugelis kitų tyrinėtojų nelabai buvo linkę tokią primityvią būtybę laikyti gebančia gaminti įrankius. Kaip ir A. robustus, jsi turėjo labai didelius ir į nepanašius į žmogaus krūminius dantis, labai mažus smegenis ir didelį kaulėtą smailios formos (sagitalinę) keterą. Tad vėliau pats Leaky perkrikštijo jį į Zinjanthropus boisei (Rytų Afrikos žmogus).

Zinjo kaukolė buvo nepaprastai tvirta, kartais netgi pavadinama „hiper-tvirta“, veidas dubens formos (kaip dabartinių beždžionių), nepaprastai stiprūs sukandimo raumenis, o dantys irgi stambūs (apie 4 kartus didesni už žmogaus) – kad Zinjas kando labai stipriai. Svarbiausia, kad Zinjis pats išgarsėjo ir padarė žinomą Louis Leaky, nes dėjo daug pastangų jį populiarindamas. Tai paleoantropologiją vėl iškėlė „ant bangos“.

Australopitekai laikomi hominidais, nes manoma, kad jie stati vaikščiojo dviem kojom. Iki 8 dešimtm. tam buvo remiamasi kaukolės didžiąja anga ir fragmentiškais dubens, galūnių ir pėdos kaulais. Tačiau tada Richard Leakey rado kelis geriau išsilaikiusius skeletus, kurie sukėlė abejonių dėl jo stačios laikysenos. „Science News: jis taip apibūdino tą būtybę „ilgarankė trumpakojė, vaikščiojanti pasiremdama rankomis, kaip dabartinės Afrikos beždžionės“. Vis tik L. Leakey nenusileido, 1964 m. rado dar 4 radinius ir tvirtino, kad didesni smegenys už australopiteko leidžia jį laikyti H. habilis - tik va, kaukolės talpą buvo sunkoka išmatuoti, nes jos buvo gerokai suknežintos.

[OH 7 yra „vyrui“ priklausiusių 23-ių fragmentų rinkinys, rastas Tanzanijos Olduvai tarpeklyje, datuojamas 1,75 mln. m. Jo žandikaulis yra U formos kaip pas beždžiones, o ne parabolės formos kaip pas žmones;

OH 24 yra iš šimtų fragmentų surinkta „moters“, pavadintos „Twiggy“, kaukolė, datuojama 1,8 mln. m. Jos kaukolės talpa gana didelė, beveik 600 cm3. KNM-ER 1813 (1,9 mln. m.) kaukolės talpa kiek mažesnė – apie 510 cm3.

OH 62 (1,8 mln. m.) buvo rastas dešinės rankos kaulas ir dar 302 kaulų fragmentai. Iš jų paaiškėjo, kad būtybės ūgis vos 1 m – per mažas, kad būtų hominidu. Be to, ji turėjo labai ilgas rankas lyginant su kojomis.]

Homo habilis Taigi, sunkoka H. habilis laikyti „trūkstama grandimi“. Tačiau nustebino 1972 m. Bernardo Ngeneo radinys prie Turkana ežero Kenijoje. R. Leakey žmona paleontologė Meave iš rastų fragmentų beveik visą kaukolę (tik be apatinio žandikaulio). Jis pažymėtas kaip KNM-ER 1470. Išmatuota, kad kaukolės talpa apie 750 cm3, o tai reiškia, kad gerokai didesnė už žmogbeždžionių. Be to turėjo labai siaurus antakių keteras, neturėjo kaukolės gūbrio, kaukolė buvo kupolo formos su aukšta kakta, plokščią veidą. Taigi, turėjo artimesnius žmonėms požymius. Bet ... toks būtybės „žmoniškumas“ skatino ją datuoti gerokai vėlesniu laikotarpiu (beje, apie jos datavimą – ištisa atskira istorija), o ji pati ... vystėsi. 1977-95 laikotarpyje kelios naujos jos rekonstrukcijos ją labiau priartino prie beždžionių ir nutolino nuo žmogaus. 1992-ųjų Timo Bromage rekonstrukcija, matyt, yra objektyviausia. „New Scientist“ žurnale jis rašė:
„Pirmąkart rekonstravus jo veidas prie kaukolės buvo prijungtas beveik vertikaliai, panašiai, kaip plokšti žmonių veidai. Tačiau neseni anatominių sąryšių tyrinėjimai parodė, kad veidas privalo būti gerokai išsikišęs, sudarant didesnį panašumą į beždžiones nei Australopithecus“.

Taigi matome, kaip, bėgant metams, keičiasi mokslininkų požiūriai. Nenuostabu, kad 1999 m. balandžio mėn. “Science” B. Wood ir M. Collard paskelbė vos ne humoristines išvadas, pagal kurias “Homo gentis yra “netinkama” ir kai kurias “Homo” priskirtas fosilijas (įskaitant H. habilis ir H.rudolfensis) iš tikro reiktų perkelti prie “Australophithecus. 2000 m. „Nature“ žurnale pranešama apie naują M. Leakey rastą beveik visą H.erectus kaukolę ir netoliese H. habilis viršutinį žandikaulį – abu iš to paties laikotarpio sluoksnio. Tad buvo padaryta išvada, kad „mažai tikėtina, kad H.erectus išsivystė iš H. habilis - ir abi rūšys, galbūt, apie pusę milijonų metų gyveno greta, kiekviena savo nišoje (panašiai, kaip vėliau vienu metu H. sapiens gyveno greta neandertaliečių). Sinanthropus pekinensis: Woman

Pekino žmogus. 1923 m. Zhoukoudianzhen, netoli Pekino, rasta Sinanthropus pekinensis palaikai, datuojami 400 tūkst. m. Pekino žmobus buvo labai artimas Javos pitekantropui ir „gyveno ankstyvajame akmens amžiuje“. Beveik visa kaukolė rasta 1929 m. kalkakmenio oloje. Ola tirta iki prasidedant Antrajam pasauliniui karui, tačiau visi radiniai dingo pervežant juos į JAV „gelbstint“ nuo japonų invazijos. Tačiau dalis jų išliko. Buvo rasta 14 kaukolių fragmentai, 12 apatinių žandikaulių ir 147 dantys. Taip pat rasta kiek aukštesnio Homo erectus skeletų. Iš įvairių vietų surinkti kaulai buvo panaudoti moters veido, pavadinto „Nele“ atvaizdo sudarymui.

Tačiau ten, kur „ji“ buvo rasta, buvo gausu akmeninių įrankių, skerdienos ir požymių, kad buvo naudota ugnis. Nesenaii kinai rado per 1000 akmeninių įrankių, per 100 šiuolaikinių gyvūnų ir 6 šiuolaikinio žmogaus kaukoles (Viršutinio urvo žmogus). Rastas beveik 3 m storio pelenų sluoksnis.

Java žmogus Pithecanthropus erectus liekanos rastos 1891-92 m. Javos saloje netoli Trinilo ir laikomas esantis 700 tūkst. m. amžiaus. Atskirai rastas dantis, kris dabar laikomas orangutango, atseit, nepaprastai panaųšus į rytų Afrikos H. habilis ir todėl H.erectus galėjo iš jo išsivystyti. Visa istorija prasidėjo netrukus po to, kai Darvinas išleido „Rūšių atsiradimą“. Olangų gydytojas Eugene Dubois, karštai trokštantis rasti „trūkstamą grandį“, išvyko į Sumatrą ieškoti savo mokytojo E. Haechel‘io „Pitekantropo“ (Haechel‘is žinomas savi „biogenetiniu dėsniu“, pagal kurį žmogaus embrionas pereina visas evoliucijos fazes – kas iš tikro yra toli nuo tiesos; o taip pat žinoma, kad jis suklastojo nemažai duomenų).

Negavęs paramos iš Olandijos vyriausybės, Dubois Samatroje sidarbino karališkoje armijoje chirurgu. Jis išgirdo apie rastą kaukolę gretimoje Javoje. Java men Jam ją pavyko gauti ir netgi toje pačioje vietoje rasti kitą. Tačiau jos atrodė pernelyg panašios į žmogaus, kad jas palaikytume pakankamai „beždžioniškomis“. 1891- ais jis rado krūminį dantį prie Solo upės, o vėliau dar vieną ir „beždžionišką“ kaukolės viršų. Nors iš pradžių manė, kad tai šimpanzės kaukolė, tačiau, pasikonsultavęs su Haechel‘iu, paskelbė, kad visi radiniai priklauso vienai būtybei, kuri turėtų būti „trūkstama grandimi“.

Tai buvo pačiu laiku, kad išgelbėtų Darvino teoriją, nes jau tarsi oro trūko palaikančių fosilijų. Sugrupavus beždžionės kaukolę su žmogaus šlaunikauliu, iš tikro gautas beždžionžmogis. Žinomi mokslininkai atsisakė tai pripažinti, tačiau mintį pasigavo laikraščiai ir žurnalai. Taip buvo sukurtas „Java žmogus“. Jo eksponavimas buvo pašalintas iš Amerikos Gamtos istorijos muziejaus.

Neandertalietis Homo neanderthalensis buvo pirmasis „beždžionžmogis“, atrastas Darvino laikais. 1856 m, oloje prie Feldhoferio, . Neanderio slėnyje Vokietijoje, Johann Fuhlrott‘as rado skeleto fragmentus. Kairė ranka buvo lūžusi dar gyvam esant ir jos kaulai buvo smulkesni už dešiniosios. Kruopščiai ištyręs prof. Schaafhausenas paskelbė jį esant „žmogišku“. Po dviejų metų dvi panašios kaukolės rastos Belgijoje. Vėliau surasta apie 60 šių būtybių fragmentų (ir vis teberandama).

1908 m. prof. Boule iš Paryžiaus paskelbė neandertalietį beždžionžmogiu dėl jo žemos antakių briaunos ir palinkusios stovėsenos. Tokia nuomonė vyravo visą 20 a. Tačiau 6 dešimtm. padėtis ėmė keistis. Paaiškėjo, kad neandertaliečio smegenų tūris šiuolaikinio žmogaus smegenų tūrį viršijo per 200 cm3. Kai kurie ėmė teigti, kad jis vaikščiojo palinkęs, nes kentėjo nuo kaulų išretėjimo. 1957 m. anatomai Straus ir Cave kruopščiai ištyrė radinius ir padarė išvadą, kad jo pirštai nepritaikyti griebti, kad Homo neanderthalensis: by Nature Museum at Chicago dubuo nėra panašus į beždžionės, o kaulai rodė aiškus artrito požymius. 1970 m. Ivanhoe parodė, kad visuose neandertaliečio radiniuose yra požymiai, kad būtybei trūko D vitamino, kas galėjo būti artrito priežastimi. Nenuostabu, kad Čikagos muziejuje neandertalietis pateiktas atrodąs labiau žmogiškas.

Šiuolaikinis mokslas pagaliau nustatė neandertaliečio vietą – tai „evoliucinė aklavietė“. Ir yra nemažai mokslininkų, sakančių, rachitas nebuvo kaltas dėl daugumos jo specifinių ypatybių. Čia išskirtiniausios ypatybės:

Turint daugybę etninių grupių Europoje, nesunku tai paaiškinti savitu etniškumu, kuris išnyko. Daugelis šiuolaikinių etninių grupių turi ypač išsiskiriančių bruožų. Nuolat maišantis, kai kurie išskirtinumai su laiku prarandami. Tad anatominiai skirtumai nebūtinai reiškia, kad neandertalietis buvo visai atskira rūšis nei H. sapiens.

1997 m. liepos 11 d. „Cell“ žurnale buvo paskelbta, kad buvo išskirta neandertaliečio mitochondrijos DNR (mtDNR) ir ištirta. Aišku, buvo skirtumų lyginant su šiuolaikinio žmogaus DNR, leidę nustatyti neandertaliečio atsiskyrimą maždaug prieš 550-690 tūkst. m. Tačiau yra problemų su šia teorija. Vienas papiškėjusių veiksnių, kad DNR neišsilaiko patvari labai ilgai ir gana greitai suyra. Kai kurie mokslininkai mano, kad net susiklosčius palankioms sąlygoms, ji neišsilaiko ilgiau nei kelios dešimtys tūkstančių metų. Būtent todėl dabar prieš milijonus metų į gintarą patekusių vabzdžių (inkliuzų) DNR tyrimai rimtai kritikuojami. Tad ir neandertaliečio mtDNR buvo išskirta tris kartus ir kiti du atvejai nepakartojo pirmojo rezultato. Iš kitos pusės, netgi tarp žmonių grupių yra žymūs mtDNR skirtumai. Tai kad gi iš tikro buvo neandertalietis?

Fontechevade vilionė

1937 m. gerbiama archeologė Germaine Henri-Martin, pradėjo kasinėti pietvakarių Prancūzijoje esančią olą, vadinamą Fontechevade. Tie darbai buvo tęsiami iki 1954 m. Pradžioje ola buvo užnešta nuosėdomis ir tik pro mažą angą buvo galima į ją įlįsti. Kasant giliau išskirti keli sluoksniai. Viršutiniai buvo „Aurignacian“ ir manoma, kad jie nugulę šiuolaikinio žmogaus laikais. Po juo yra „Mousterian“, nugulę neandertaliečio laikais. Fontechevade Cave Toliai atsiveria „Taycian“ sluoksniai, kuriame buvo rasti keli žmonių kaukolių fragmentai, archeologės (ir kitų) nuomone atrodę gana šiuolaikiškai.

Aišku, šiuolaikiškai atrodančios kaukolės ankstyvesniame už neandertaliečio laikus sluoksnyje atrodo keistokai. Tačiau tai dera su M.. Boule 1908 m. spėjimu, kad neandertalietis yra šalutinė atšaka, o šaka, vedanti prie šiuolaikinio žmogaus, atsiskyrė gerokai anksčiau. Be to, oloje rasta daugybė titnago, kad buvo aiškinama, kad iš jo turėjo būti daromi primityvūs įrankiai.

Tačiau po 6-ojo dešimtm. daugiau nerasta šiuolaikinio žmogaus palaikų, kurie būtų senesti už neandertaliečio. Tai ėmė kelti klausimus. Sh. McPherron ir H. Dibble atliko tikslesnę analizę tiksliai fiksuojant radinių vietas. Jie nustatė, kad oloje rasti titnagai neturi būdingų apdirbimui žymių. Tad nenuostabu, kad 2002 m. dokumentiniame filme „Neandertaliečių teismas“ daroma išvada, kad archeologai tapo savo vilčių aukomis – jie praeitį traktavo su tam tikra išankstine nuostata.

Antra dalis,  skaitykite pradžią >>>>

Papildomos nuorodos:

  1. T. Lindahl. Instability and decay of the primary structure of DNA// Nature, 362, 1993 M. Lubenow. Recovery of Neandertal mtDNA: An Evaluation// Vcreation Ex Nihilo Technical J., 12(1), 1998
  2. Ovchininnikov et al. Molecular analysis of Neanderthal DNA from the nothern Caucasus// Nature, 404, 2000
  3. M. Krings et al. A view of neandertal genetic diversity// Nature Genetics, 26, 2000
  4. G. Gutierrez et al. A Reanalysis of the Ancient Mitochondrial DNA Sequences Recoveered from the Neandertal type specimen// Molecular Biology and Evolution, 19(8), 2002
  5. M. Stoneking. Hypervariable sites in the mtDNA control region are mutational hotspots// Am. J. of Physical Anthropology, 67, 2000

Mąstymo aušra
Pirmieji dailininkai
Kadaise nebuvome vieni
Žemė - beždžionių planeta
Primityvus ir svetimame krašte
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Apžvalga: American Anthropologist, 1997
Datos ir Atlantida: Datų tikslinimas
Primityvus ir svetimame krašte
Evoliucija pagal teosofiją
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
Žmonių rasės tyrinėjimas
Pasaulio tvėrimo mitai
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
4-ojo etapo evoliucija
Saulė sukelia čiaudulį
Nojaus arka surasta?
Draugas ar priešas?
Protingi šunys
Mąstymo aušra
Neandertalietis
Vartiklio naujienos