Uždrausta istorija. Vartiklis

Visuotinai priimtos dvi pagrindinės žmogaus kilmės versijos - evoliucinė bei kreacionistinė.

Darvino evoliucijos teorija, nors ir stokoja rimtų įrodymų, tapo dogmatišku mokslo bei pasaulėžiūros pagrindu Vakarų pasaulyje. Savotiška priešprieša darvinizmui išliko kreacionistinė teorija, pripažįstanti Dievo kūrybinę galią bei žmogaus sutvėrimą nukelianti į laikotarpį apie 10 000 m. pr.m.e.

Tačiau daugybė archeologinių atradimų liudija žmogų esant daug senesnės kilmės nei leidžia manyt abi paminėtos teorijos. Žmonijos veiklos įrankiai atrasti 50 mln. metų senumo geologiniuose sluoksniuose, žmogaus pėdsakai aptikti šalia dinozaurų letenų įspaudų ir pan.

Be abejonės, tokie „per daug fantastiški“ atradimai nesunkiai užgniaužiami ir ignoruojami kaip „nemoksliški“ bei „absurdiški“.

Tuo tarpu, radiniai bei kultūros paminklai seniausiose žinomų civilizacijų vietose, Egipte, tolimuosiuose Rytuose, Mezoamerikoje ir šiandien gali paliudyti bendros ankstesnės pro-civilizacijos egzistavimą.

Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats „mokslininkas“ tik tepažįsta „istorijos amžių“, tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį.

Bet jau ne vienas mokslininkas yra ištyręs žemės ir žmonijos amžius ir išrodinėjęs, jog jie ilgesni, negu lig šiol buvo tikima. Dar visai pirm keletą dešimtmečių daugis tikėjo, jog mūsų pasaulis tik 6000 metų atgal sutvertas esąs. Gal ir vienas ar antras pridėjo dar kelis metus. Bet dabar jau pradeda tūlas suprasti, jog pasaulis nesulyginamai senesnis.

Senų kultūrų radiniai taria apie metų skaičius, kurie tikrai nuostabūs yra. Egipto piramidės liudija ne tik 3000 metų turinčios, bet gal veikiau 300 000.

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

„Ypačiai žymus evoliucijos įstatymas“
Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos.

Egipto žemėje, paveikslui, ant griuvėsių matyti ypatingų dažų spalvos. Tūkstančius metų jos pakėlė saulės kaitras ir oro drėgnumą, o nenublyško. Mūsų kultūra tokių dažų lig šiol neįstengė gaminti. Damasko kardą buvo galima susukti kaip kokią virkštį, o jis nesulūžo. Tokio šiandien nieks padaryti negali. Toliau yra žinoma, jog Chaldėjų kultūra tuokart labai aukšta buvo, kuomet Europoj žmonės dar kaip kokie laukiniai gyveno.

Vislab tai liudija, jog žmonija vienoj ir antroj savo dalyj užkopia ant aukšto kultūros laipsnio ir toliau vėl grimzta. Vėliau susitveria kitur kita tokia jau aukšta kultūra. Ir toji toliau dingsta. Sako išminties mokslas, kad evoliucija neina kaip koki rami srovė, bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Yra tai tiesiog įstatymas, kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia, tarsi jam reiktų pasilsėti.

Ramiai žiūrint, pasirodo, jog taip yra iš tikro ir mažiausiuose gyvenimo apsireiškimuose. Želmenys auga metas į metą, žiemą pailsėdami. Taip jau gyvena ir tūli gyvuliai. Kitiems, o ypačiai žmogui, svarbūs dar trumpesni tarpimo laikai. Žmonės žūtų, jei negyventų, kaip diena ir naktis jiems gyventi liepia. Su diena visa gamta lyg gyvesnė pastoja, su naktimi kaip ir į save atsitraukia.

Vydūnas (iš rinkinio „Žmonijos kelias“)

Vienas žymiausių šių dienų „alternatyvių“ mokslininkų, žmonijos kilmės tyrinėtojų Michael Cremo^*) yra taip pat ir Mokslo istorijos asociacijos narys, Pasaulinio archeologijos kongreso, Europos archeologų asociacijos narys, dalyvauja Bhaktivedantos instituto mokslinėje veikloje.

Tikrą pasaulinę sensaciją bei akademinius debatus sukėlė kartu su bendraautoriumi Richard Thompson'u parašyta Michael Cremo knyga „Uždraustoji archeologija“ (Forbidden Archeology, 1993). Kaip ir tolimesnėse Michael Cremo veikaluose, pagrindiniai teiginiai yra tie, kad pilnavertiški žmonės gyvena Žemėja tūkstančius, o gal ir milijonus metų tačiau mokslininkų „establišmentas“ ilgą laiką slepia ar ignoruoja daugybę svarių šio fakto įrodymų.

2009 m. Kenijoje rastas seniausias žmogaus pėdsakas, pasak mokslininkų kaip Michael Cremo, tai aiškiai vadinamojo protingojo žmogaus pėda. Tačiau pasimetęs oficialusis mokslas niekaip negali to pripažinti, nes laikmetis gi per senas. Atkreipkite dėmesį į sakinį „...šiuos atspaudus palikusios pėdos pagal anatomiją beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinio žmogaus“. Sustabarėjusio mokslo rūmą laiko dabar tik tas „beveik“...

2009 m. vasario 27 d., penktadienis, Reuters/BNS
Antropologai Kenijoje rado senovinių suakmenėjusių pėdsakų, kurių amžius – 1,5 mln. metų ir kurie yra ankstyviausias žinomas įrodymas, jog mūsų dvikojai protėviai vaikščiojo kaip šiuolaikiniai žmonės.

Pėdsakai buvo aptikti dviejuose nuosėdinių uolienų sluoksniuose netoli Kenijos šiaurėje esančio Ilereto miesto. Mokslininkai nustatė, kad šiuos atspaudus palikusios pėdos pagal anatomiją beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinio žmogaus.

Pasak studijos autorių, Kenijoje rastus pėdsakus paliko darbštieji žmonės (Homo ergaster) arba ankstyvosios atmainos statieji žmonės (Homo erectus). Jie buvo pirmieji hominidai, kurių ilgos kojos ir sutrumpėjusios rankos atitinka dabartinio protingojo žmogaus (Homo sapiens) kūno proporcijas.

Pėdsakai suteikė duomenų apie minkštųjų audinių pavidalą ir struktūrą, o fosiliniai kaulai paprastai tokios informacijos paprastai neatskleidžia, aiškino žurnale „Science“ paskelbto straipsnio pagrindinis autorius Matthew Bennettas^**) iš Didžiosios Britanijos Bornmuto universiteto.

M. Bennettas nuskenavo ir sukūrė skaitmeninį suakmenėjusių pėdsakų modelį, kad juos būtų galima objektyviai palyginti su dabartinių žmonių ir kitų iškastinių hominidų pėdsakais.

Viršutiniame nuosėdinių uolienų sluoksnyje rastos trys pėdsakų grupės: dviejų individų pėdsakai, kuriuos sudarė po du atspaudus, vienas pėdsakas iš septynių atspaudų, taip pat keletas pavienių atspaudų.

Kitame nuosėdų sluoksnyje, kuris buvo 5 m giliau, išliko vienas pėdsakas, kurį sudarė du atspaudai, taip pat vienas mažas atskiras atspaudas, kuris, autorių nuomone, tikriausiai priklauso vaikui.

Visų pėdsakus palikusių individų kojų nykščiai buvo nukreipti lygiagrečiai kitiems pirštams – kitaip negu žmoginių beždžionių, kurių atsilošę nykščiai padeda įsikibti į medžių šakas.

Ilerete rasti pėdsakai taip pat rodo, kad pėdos skliautas jau buvo gerai išsivystę, o kojų pirštai trumpi, panašūs į dabartinių žmonių. Šie požymiai paprastai siejami su gebėjimu vaikščioti dviem kojomis.

Tanzanijoje, Etiopijoje, Kenijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje rasta keletas Homo ergaster ir Homo erectus fosilijų, kurių amžius maždaug toks pats, kaip ir Ilerete aptiktų pėdsakų.

1978 m. britų archeologė ir antropologė Mary Leakey Tanzanijos Letolio vietovėje rado prieš 3,6 mln. metų paliktų pėdsakų. Manoma, kad juos paliko ankstyvesnei žmogaus evoliucijos šakai priklausantys hominidai – australopitekai (Australopithecus afarensis), kurių pėdos skliautas buvo plokštesnis, o nykštys atsilošęs ir labiau panašus į žmoginių beždžionių.

Dar 19 a. 4 mokslininkai ant granitinės Havajaus konjono (JAV) sienos išvydo 8 m aukščio tyranozaurą rex, išnykusį prieš 65 mln. metų (skaitykite ir apie dinozaurus Amerikoje). Kitur kreidos periodo smiltainyje (225-280 mln. metų) atrastas Forbiden Archeology

žmogaus pėdos antspaudas, kurį vėliau užmynė dinozauras. O Fišerio kanjone Nevadoje triaso periodo kalkakmenyje (160-195 mln. metų) matomas bato atspaudas, kuriame galima įžiūrėti net vinučių galvutes (išsamiau skaitykite >>>>>). Milijonų metų amžiaus sluoksniuose rasta ir geležinių vinių, metalinių papuošalų ar grūdinto plieno daiktų [ paskaitykite ir apie dinozaurų keramikines skulptūrėles Meksikoje ].

1891 m. Morisonvilyje (JAV, Ilinojus) ponia Kalp anglies gabale (iš 250-350 mln. metų senumo kreidos periodo klodo) rado auksinės grandinėlės dalį. 1844 m. Anglijoje darbininkai skaldydami akmenis 60 mln. senumo granito sluoksnyje rado auksinį siūlą. 1845 m. pademonstravo varžtą, rastą tokio pat amžiaus granito luite Kindgudo akmens skaldykloje Anglijoje. 1851 m. per sprogdinimus prie kalvos Doorčesteryje (JAV) 15 m gylyje rasta gėlių motyvais papuošta varpo formos vaza iš sidabro ir alavo lydinio (taip pat žr. >>>>>).

1891 m. birželio 9 d. Nina Maxon Calp iš Morisonvilio (JAV Minesotos valst.) [tai paskelbė „The Morrisonville Times“ birželio 11 d.], trupindama anglies gabalą, rado nedidelę auksinę apie 25 cm ilgio grandinėlę, svėrusią per 12 g; aukso kokybė buvo įvertinta 8 karatais. Grandinėlė radosi apvalioje ertmėje anglies gabale. Manoma, kad anglis buvo iš Teilorvilio ar Pana kasyklų, esančių Ilinojaus valstijos pietuose (kaip žinoma, anglis susidarė prieš 260-320 mln. m.). Deja, nėra tos grandinėlės nuotraukos ir neaiškus jos tolimesnis likimas, nes 1959 m. atiteko nenustatytam šeimos nariui. Gal tai sutapimas, tačiau N. Kalp vyras nuo 1887 m. buvo „The Morrisonville Times“ savininkas bei miestelio juvelyras (nuo 1889 m.), o į to meto lokalius laikraščius dažnai prasiskverbdavo įvairios apgaulės (pvz., apie paslaptingo orlaivio sudužimą Auroroje 1897-ais). Vis tik teigiama, kad tyrinėtojai sakė, kad grandinėlė „senovinė ir puikaus darbo“ ir kad negalėjo būti atsitiktinai įkritusi į anglį, nes matėsi prie jos grandžių prilipę anglies gabaliukai, o anglyje išlikę aiškūs jos atspaudai. N. Kalp sakė, kad „gabalams atsiskyrus, grandinėlės vidurys išsilaisvino, o galai tebebuvo prisitvirtinę prie anglies“.

Australijoje 1886 m. anglies centre rastas 7x7x4 cm „žaidimo kauliukas“ per vidurį skiriamas griovelio, svėręs beveik kilogramą. K. Gurlsas ištyrė, kad jis padarytas iš nikelio ir plieno lydinio. 1961 m. Koso kalnuose (Kalifornija) apvalaus akmens (apie 0,5 mln. amžiaus) viduryje rastas daiktas, primenantis suakmenėjusią automobilio žvakę. Tai keramikinis cilindras supamas varinių žiedų, o iš jos centro kyšo plonas metalinis siūlelis. Įdomu, kad komponentai nesurūdiję, o siūlelis įsimagnetinęs. Rentgenu ištirta, kad viduje dar yra spiralė. 1976 m. prie Vakša upės (Komi respublikoje) vietiniai rado keistą baltos spalvos metalinę kumščio dydžio nuolaužą. Tereikė ją pakrapštyti ar stuktelėti ir pasipildavo kibirkštys. Laimei, šis daiktas pasiekė mokslininkus ir jį tyrė Atominės geofizikos MTI, S.I. Vavilovo fizikinių problemų inst-as, V.I. Vernadskio geochemijos ir analitinės chemijos inst-as, Maskvos plieno ir lydinių inst-as ir kt.

Pasirodė, kad nuolauža yra 1,2 m skersmens cilindro arba rutulio. Jis sudarytas iš retųjų metalų lydinio – cezio (62%), lantano (10,9%), neodimo (8,78%), truputis geležies ir magnio, o tarp priemaišų yra urano, torio ir molibdeno. Tarp priemaišų visai nerasta kalcio ir natrio, kai šiuolaikinės technologijos negali be jų pagaminti jokių lydinių. Lydinys padarytas iš miltelių, kurių dalelės tėra tik iš kelių šimtų atomų, šalto presavimo (šimtų tūkstančių atmosferų) metodu. Ir visiškai nėra geležies oksidų. Net ir šiandien nėra technologijų tokių lydinių sukūrimui. Datavimas probleminis – jame esantis uranas neturi skilimo produktų (tad amžius būtų ne mažiau 100 tūkst. metų), bet torio skilimo produktai nurodo amžių – apie 20 tūkst. metų.

^*) Maiklas Kremo (Michael A. Cremo, g. 1948 m.) – amerikiečių rašytojas ir tyrinėtojas, vediškųjų kracionizo idėjų propaguotojas. Dar žinomas religiniu Drutakarma dasa vardu. Jis tvirtina, kad žmonės Žemėje gyvena jau milijonus metų. Daugelį metų jis rinko atseit mokslo slepiamus archeologijos faktus ir, kartu su R. Tompsonu, parašė „Uždraustąją archeologiją“ (1993), kuri labai išpopuliarėjo, tačiau oficialaus mokslo laikoma pseudomoksline. Kitos jo knygos: „Uždraustosios archeologijos įtaka“ (1998), „Dieviškoji prigimtis“ (1995, su M. Gosvani) ir kt. Žmogaus kilmės klausimams skirta „Nuslėptoji žmonių rasės istorija“ (1994, su R. Tompsonu).
Kartą „The Grateful Dead“ koncerte sutiko krišnaistus, jam padovanujusius „Bhagavat-gitą“ su komentarais – ir nuo tada jis susidomėjo jos filosofija ir prisijungė prie Krišnos sąmonės organizacijos ISKCON pasirinkęs vienuolio kelią ir dirbęs jos leidykloje. Parašė straipsnių ir knygų (pvz. „Puranų laikai“, 1999) induizmo temomis. 2009 m. dalyvavo dokumentiniame seriale „Senovės ateiviai“ (History kanale).

^**) Metju Benetas (Matthew Bennett) – aplinkosaugos ir geografijos mokslų profesorius Bournemouth‘o (Anglija) un-te (nuo 2002 m.). Jis yra paleologinių atspaudų specialistas ir vienas jų archyvo įkūrėjų. Paskutinį 20 a. dešimtmetį dirbo su projektais apie Arkties ledynus, daug skelbdmas apie glaciologiją, nuosėdas ir geomorfologiją; tuo metu parašė ir kelis vadovėlius. Bornmuto un-te ėmė nagrinėti stratigrafijos, aplinkos archeologijos ir vulkaninių pavojų problemas. Nuo 2007 m. intensyviai dirbo Afrikoje ir daug skelbė apie senovinius atspaudus. 2021 m. paskelbė straipsnį, įrodiėjantį žmogaus buvimą Amerikoje paskutinio ledynmečio metu. Taip pat yra skaitmeinio kraštovaizdžio menininkas.