Žmogaus kilmės istorija: Žemiausi žmonės. Vartiklis

Atradimas Indonezijoje parodė, kad palyginti neseniai Žemėje greta mūsų rūšies gyveno visai kitokie humanoidai. Įprasta buvo laikyti, kad paskutinius 25 tūkst. metų žemėje gyveno tik viena žmonių rūšis. Floreso saloje atrasti kaulai priklauso „nykštukams“, gyvenusiems prieš 13 tūkst. m. Ir atrodo, kad jie naudojosi akmens įrankiais.

Indonezijos Floreso saloje jau nuo seno vietiniai pasakojo legendas apie mažus stačiomis (palinkusiai) vaikštančius žmones, labai ėdrius ir kalbančius švelnia murmančia kalba. Juos vadino ebu gogo (viską ėdanti senelė). Mokslininkai manė, kad tuos pasakojimus įkvėpė makakos. Tačiau 2003 m. spalį Australijos ir Indonezijos komanda, kasinėdama olą, rado liliputų ūgio (vos 1 m) žmonių liekanas. Iki tol tokio dydžio hominidai buvo iš australopitekų, gyvenusių maždaug prieš 3 mln. m.

Floreso sala ne pirmą kartą pateikia siurprizus. 1998 m. australo M.J. Morwood'o^*) (Armidalės Naujosios Anglijos un-tas) vadovaujami archeologai pranešė radę centrinėje Floreso dalyje esančiame Soa baseine maždaug 840 tūkst. amžiaus grubius akmeninius įrankius. Tai leido spėti Homo erectus pasiekė Floresą jūra iš Java. Tuo tarpu buvo laikoma, kad valtys pradėtos statyti maždaug prieš 40-60 tūkst. m., kai buvo kolonizuojama Australija.

Tada M. Morwood'as ir R.P. Soejono^**) (iš Indonezijos Archeologijos centro Džakartoje) atkreipė dėmesį į didelę kalkakmenio olą Liang Boa, esančią vakarinėje salos dalyje ir 2001 m. liepos mėn. pradėjo kasinėjimus. 8 dešimtm. ola buvo kasinėta, tačiau ištirta tik viršutiniai depozitai. Šįkart rasta daug akmens įrankių ir išnykusio nykštukinio dramblio giminaičio Stegodono kaulai. Ir tik trečio sezono pabaigoje buvo rasta hominidų požymių – atskirų dantų. M. Morwood'as dantis nuvežė parodyti kolegai P. Brown'ui^***), kuris pasakė, kad jie atrodo tarsi žmonių, net nėra šiuolaikinių žmonių. Po 7 d. M. Morwood'as gavo pranešimą, kad rastas hominido skeletas.

Skeletas buvo beveik visas, trūko tik rankų. Dubens anatomija rodė jį vaikščiojus dviem kojom ir greičiausiai buvus moterimi. Dantų pažeidimai ir apranga rodė ją buvus suaugusio amžiaus. Tačiau ji buvo tik šiuolaikinės 3 m. amžiaus mergaitės ūgio, o smegenys buvo nepaprastai mažos. Būtybė turėjo ir kitų charakteringų bruožų – paltų pilvą ir ilgą šlaunikaulio kakliuką. Visu kitu ji panašėjo į žmogų.

P. Brown'as tris mėn. tyrinėjo paslaptingą skeletą, klasifikavęs kaip LB1 ir pravardžiavęs „hobitu“. Klasifikuoti LB1 nebuvo lengva. Dėl australopitekų bruožų norėta jį priskirti naujai rūšiai. Tačiau vėliau nuspręsta, kad panašumai į Homo sapiens nusveria. Tačiau palyginus su mažo ūgio žmonėmis, tame tarpe pigmėjais, pasirodė, kad jie skiriasi nuo jų. Pigmėjų smulkūs kūnai ir stambios smegenys – užlaikyto augimo brendimo laikotarpiu pasekmė. Skeletas labiausiai priminė miniatiūrinį Homo erectus. Aprašydami radinį „Nature“, jie jį priskyrė naujai Homo floresiensis rūšiai.

Biologai jau senokai buvo pastebėję, kad už triušius didesni gyvūnai salose linkę susmulkėti prisitaikydami prie riboto maisto. Jie nedaug praranda, nes turi mažiau priešų. Floreso saloje vieninteliai plėšrūnai tėra Komodo drakonas ir dar vienas, netgi stambesnis driežas. Tuo tarpu už triušį mažesni gyvūnai linkę įgauti didesnius kūnus, nes šie energetiškai efektyvesni. Liang Bua tai parodė su triušio dydžio žiurkėmis. Kad tai gali paveikti ir žmones, parodė nedidelės Homo erectus kaukolės atradimas 2004 m. Kenijoje.

Tuo tarpu nedavė ramybės nedidelės Homo floresiensis smegenys. Santykinai didelės smegenys yra tarsi skiriamasis žmonių bruožas. Per 6-7 mln. metų mūsų protėviai smegenų tūrį padidino nuo 360 cm³ (Sahelanthropus) iki 1350 cm³. Archeologiniai faktai rodė, kad atitinkamai sudėtingesnė darėsi ir elgesys. Tad buvo laikoma, kad smegenų dydis yra prielaida pažangesnei kultūrai. Ir jei australopitekai kaip ir nepažengė toliau grubių akmens įrankių, tai mažai pilkosios medžiagos beturėjęs Homo floresiensis atrodo šiuo aspektu prilygo Homo sapiens.

Dauguma Liang Bua artefaktų yra paprastos vulkaninės uolienos nuoskilos, ne sudėtingesnės nei australopitekų ar ankstyvųjų žmonių. Tačiau tarp Stegodono kaulų rasta ir sudėtingesnių įrankių: puikiai apdorotų antgalių, didelių peilių, ylų. Stambesnių Stegodonų kaulai rodo, kad galėjo būti medžiojama ir mėsa atgabenama kolektyviai, kam galėjo prireikti net kalbos. Apdegintų kaulų liekanos liudytų, kad maisto ruošimui naudota ir ugnis.

Jei tos interpretacijos teisingos, tai tie atradimai turi nemažą reikšmę, nes iš naujo iškelia klausimą apie priklausomybę tarp smegenų dydžio ir proto. Juk buvo gabių žmonių su mažesniais nei įprasta smegenimis. Prancūzų rašytojo Jacques Anatole Francois Thiboult (žinomo kaip Anatole France, 1921 m. gavusio Nobelio literatūros premiją) kaukolės talpa tebuvo 1000 cm³.

Nenuostabu, kad netrukus pasipylė alternatyvūs aiškinimai. Vos po 3 d., spalio 31 d., Australijos „Sunday Mail“ išspausdino paleoantropologo M. Henneberg'o laišką, kad patologija (mikrocefalija – „maži smegenys“) gali paaiškinti LB1 atvejį. Dažniausiai šią patologiją turintys asmenys miršta vaikystėje, tačiau gali išgyventi, nors ir būdami protiškai atsilikę. Jo nuomone, giliau rastas dilbis galėjo būti 151-162 cm ūgio būtybei, kas liudytų, kad saloje gyveno ir aukštesni žmonės. Tam paprieštaravo Suzana C. Anton iš Niujorko un- to, nurodžiusi, kad mikrocefalija turinčių veido morfologija būna visiškai kitokia, o jų ūgis būna normalus. Be to vėliau archeologai Liang Bua rado dar apie penkių Homo floresiensis liekanas.

Stanfordo un-to paleoantropologas R. Klein'as sako, kad rasti pažangesni įrankiai galėjo būti pagaminti vėlesnių oloje apsigyvenusių žmonių. Daugelis kitų mokslininkų irgi mano, kad nepakanka įrodymų, kad tuos įrankius pasigamino Homo floresiensis.

O gal Homo floresiensis palikuonys išliko ir dar bus surasti? Juk yra žodinė tradicija, kad ebu gogo tebebuvo, kai olandų kolonistai čia įsikūrė 19 a. be to, Malaizijos folklore minima kita į žmones panaši nykštukinė būtybė otang pendek, atseit, tebegyvenanti Sumatra saloje.

Tiesa, dėl Homo floresiensis kilo tam tikras šaršalas ir nepasitenkinimas (tame tarpe ir P. Brauno), kai indoneziečių paleoantropologas prof. Teuku Jacob‘as 2004 m. gruodį visus rastus palaikus iš jų saugojimo vietos Indonezijos archeologijos centre Džakartoje savo nuožiūra persikėlė į savo laboratoriją nespėjus jų ištirti kitiems mokslininkams. Būtent jis kartu su australu M. Henebergu tvirtino, kad tai ne nauja rūšis, o tik mikrocefalijos patalogijos pasekmė.

Žmogaus tiesioginiai protėviai Indonezijoje galėjo kelis tūkstančius metų gyventi kartu su „Homo sapiens“. Jo liekanos Java saloje priskiriamos 27-53 tūkst. metų laikotarpiui (pagal Carl. C. Swisher III). Mokslininkai spėja, kad panašiai galėjo būti ir Europoje bei Vidurio Azijoje, kur neandertaliečiųneandertaliečiai gyveno kartu su „Homo sapiens“ išnykę tik apie 35 tūkst. metų. Kad viena rūšis visiškai pakeistų kitą, reikia didelio technologinio ar protinio pranašumo (pagal Susan C. Anton).

Ankščiau manyta, kad „Homo erectus“ gyveno Javos saloje prieš 100-250 tūkst. metų ir pamažu virto Homo sapiens. Vėlesnė data daug ką keičia - juk jie čia išliko bent 250 tūkst. metų ilgiau nei Azijoje ir beveik 1 mln. ilgiau, nei Afrikoje. Pagal Anton'ą šiuolaikiniai žmonės prieš 200 tūkst. metų atsirado afrikoje ir iš ten išplito po visą pasaulį, pvz., Australiją jie pasiekė maždaug prieš 100 tūkst. metų.

Kažkada visa Žemė buvo padengta ledu. Pvz., Pietų Afrikos tropikai buvo padengti ledu prieš 2,2 mlrd. metų, Proterozoido eroje. Pagal magnetinių dalelių orientaciją lavoje ši sritis buvo netoli pusiaujo. Taip pat yra globalaus apledėjimo pėdsakų, datuojamų 700 mln. metų amžiuje. Tad, galbūt, Žemė ledu padengta buvo dukart.

Alan J.Kaufman'as mano, kad taip įvyko dėl anglies dioksido trūkumo. Bet tik tikra katastrofa galėjo išlaisvinti Žemę iš ledo gniaužtų, nes jos baltas paviršius atspindėdavo daug Saulės šviesos. Tai galėjo būti milžiniško ugnikalnio išsiverežimas, susidūrimas su kometa ar didelio sužalusio metano luito iškilimas iš vandenyno dugno.

Neseniai Ugandoje atrastos per 20 mln. senumo beždžioniškosios būtybės liekanos gali būti bendras žmonių ir beždžionių protėvis, svėręs apie 45-50 svarų (Morotopithecus bishopi). Anksčiau Moroto sklype 1960-aisiais buvo rastos 15-25 mln. senumo Proconsul ir Afropithecus liekanos.

1994-95-ųjų Gebo kasinėjimai atnešė tos pačios būtybės raktikaulį ir šlaunikaulį, kuris buvo labai plonas ir tiko laipioti medžiais. Pagal radioaktyvaus argono skilimą Moroto ugnikalnio pelenuose, jų amžius būtų 20,5 mln. metų.

Monte L.Crossin'as mano, kad tos liekanos priklauso Afropithecus, kuris buvo rastas Kenijoje, ir kurio amžius apie 17 mln. metų. Jis taip pat rado Kenyapithecus ranką, šlaunikaulį ir petį.

Dauguma neandertaliečių irgi buvo dešiniarankiai, kaip aiškėja ištyrus jų dantis.

^*) Maiklas Morvudas (Michael John „Mike” Morwood, 1950-2013) – Naujosios Zelandijos archeologas ir antropologas, išgarsėjęs Homo floresiensis atradimu. Yra Australijos aborigenų uolų piešinių specialistas.
1974 m. persikėlė į Australiją. Nuo 1981 m. didesnė karjeros dalis prabėgo Armideilo Naujosios Anglijos un-te. Didelį dėmesį skyrė tarpusavio įtakos tarp kultūros ir aplinkos holistinei analizei, o taip pat kultūrų persidengimui. Paskutinį 20 a. dešimtmetį susidomėjo Indonezijos vieta žmonių migracijos procese. Kasinėjo spėjamose migracijos vietose ir išvystė teoriją apie Australijos apgyvendinimą per Kimberlio regioną. Ir tada 2003 m. Floreso saloje rado nepaprastai mažo ūgio hominidų kaulus, datuojamas santykinai nesenu laiku, maždaug 18 tūkst. m. amžiumi.

^**) Radenas Pandži Soedžono (Raden Panji Soejono, 1926-2011) – indoneziečių archeologas, buvęs Nacionalinio archeologinių tyrimų centro direktorius (1974-1989). Jo pagrindinis dėmesys buvo Indonezijos priešistorei. Skaitė paskaitas keliuose Indonezijos un-tuose (profesorius nuo 1984 m.). Kartu su mišria komanda kasinėjo Liang Bua 2003 m. rugsėjį, o po metų buvo paskelbta, kad jie rado mažo ūgio apie 30 m. amžiaus moters fosilijas. Ji buvo apie 1 m ūgio, vaikščiojo stačia ir mirė maždaug prieš 18 tūkst. m.

^***) Piteris Braunas (Peter James Brown, g. 1954 m.) – australų paleoantropologas, tyrinėjęs Homo floresiensis (LB1) palaikus, 2003 m. rastus Floreso saloje. Dirbo ir gavo profesoriaus laipsnį Naujosios Anglijos un-te (1982-2014). Daugiausia domisi žmogaus kiltimi ir evoliucija įvairiuose Azijos ir Australijos regionuose, o taip pat išnykusia Homo erectus rūšimi. Tyrinėjo žmonių ir kitų primatų visame pasaulyje rastus skeletų ir dantų radinius. Nuo 2013 m. koncentruojasi į Homo sapiens skeletų įvairovę Kinijoje, Homo floresiensis dantų nudilimą ir kramtymo funkcijas ir kitų primatų skeletų asimetrijas. Dabar tebetęsia tyrimus, žvejoja, remontuoja „Porshe“ ir dalyvauja lenktynėse po Australiją. Pasisako prieš neetišką elgesį paleoantropologijoje, tame tarpe ir Liang Bua ir Homo floresiensis atvejais.