Mąstymo aušra. Vartiklis

„Vienąkart gyvulys pavirto būtybe su tokiu sudėtingu protu, kad gali užsiimti meile, įvilkęs penį į plastiką...“

Archeologai tradiciškai laiko, kad Homo sapiens tapo protingas per trumpą laiką ir palyginti neseniai, per 50 tūkst. paskutinių metų, t.y. praėjus daugiau kaip 100 tūkst. metų tapus šiuolaikiniu anatomiškai. Tačiau radiniai Afrikoje leidžia spėti, kad kai kurie proto Ochra: Blombos

elementai atsirado gerokai anksčiau. Dar daugiau, žmogus gali būti ne vienintelis hominidas turėjęs tokias savybes – kai kurie artefaktai rodo, kad jomis pasižymėjo ir neandertalietis.

Blombos oloje, esančioje 200 mylių į rytus nuo Keiptauno (PAR), rastos kriauklelės yra vienodo dydžio ir kiekviena turi skylutę toje pačioje vietoje. Archeologas Ch. Henshilwood'as^*) iš Norvegijos įsitikinęs, kad jas pirmykščiai žmonės surinko beveik prieš 75 tūkst. metų, kad iš jų pasidarytų karolius.

Daugelis įrodymų rodo, kad, tikėtina, kad anatomiškai šiuolaikinio žmogaus gimtinė yra Afrika (skaitykite Žmogus kilo iš Afrikos). Pagal 2003 m. Herto (Etiopija) rastas fosilijas, tai įvyko prieš 160 tūkst. m. 2005 m. kitoje Etiopijos vietoje, Omo Kibiš, radiniai pradžią paankstino iki 195 tūkst. m.

Ne taip aišku, kada žmogaus mąstymas tapo šiuolaikinis. Nusistovėjo nuomonė, kad jo pradžia yra prieš 40 tūkst. m. Viduriniojo paleolito laikotarpio žmonės darėsi primityvius akmeninius įrankius prieš dešimtis tūkstančių metų. Tada vos ne akimirksniu nuo Reino slėnio iki Rusijos lygumų pradėta gaminti tobulesnius ginklus, sukurti tolimų kraštų prekybos tinklai, imta muzikuoti, išreikšti save meno priemonėmis. Tai vadinamasis Didysis šuolis.

Matyt ne atsitiktinai, pereinant iš viduriniojo į vėlyvąjį paleolito amžių, žmonės pradėjo plisti Europoje, kurioje iki tol dominavo neandertaliečiai. Nors tiksli to meto artefaktų autorystė nežinoma, priimta laikyti, kad kūrybingesni atėjūnai paėmė viršų.

Tačiau kiti tyrinėtojai laiko, kad Didysis šuolis yra 5-10 tūkst. metų ankstesnio proceso Afrikoje pakartojimas. Maždaug prieš 50 tūkst. metų čia kultūrinis progresas įvyko ne dėl konkurencijos su kita hominidų rūšimi, o dėl genų mutacijos. Pvz., R. Klein'as^**) sako, kad tai įrodo radiniai Kenijos Enkapune Ya Muto (Prieblandos) oloje, kurioje S. Ambrose komanda rado obsidiano peilių, gremžtukų ir, svarbiausia, kriauklelių karolių, kurie datuojami Vėlyvuoju geležies amžiumi (apie 43 tūkst. m.). Panašūs karoliai, kaip dovanos, vis dar sutinkami pas Botsvanos Kung San čiabuvius. S. Ambrose mano, kad tie karoliai buvo skirti gerų santykių palaikymui su kitomis grupėmis, o tai rodytų sugebėjimus bendrauti naudojant simbolius.

Tačiau paskutiniaisiais metais keletas archeologų (kaip kad Alison S. Brooks) ėmė neigti Didžiojo šuolio teoriją. Jie mano, kad žmonių elgesys kito pamažu ilgą laiką – ir ne tik pas žmones. Tiesa, šios idėjos nėra naujos. Jau daugelį metų turėta keistų artefaktų. Tai 400 tūkst. m. amžiaus medinės svaidomos ietys iš Schoningen'o (Vokietija), 233 tūkst. m. amžiaus figūrėlė iš Berekhat Ram (Izraelis), 60 tūkst. m. amžiaus titnagas su koncentriniais lankais iš Quneitra (Izraelis), du 100 tūkst. m. kaulo su įrantomis fragmentai iš Klasies upės olos (PAR) ir poliruota mamuto danties plokštelė iš Tata (Vengrija). Daugelis archeologų žvelgė žvairai į tuos radinius. Tačiau jų gausėjo ir juos nuginčyti darėsi vis sunkiau.

Trijose Katanda vietose Konge rasti 80 tūkst. m. senumo užaštrinti harpūnai iš kaulo – sudėtingumu prilygstantis Europoje rastiems 25 tūkst. m. senumo harpūnams. Kiti radiniai, kaip 77 tūkst. m. senumo suskaldyti gyvūnų kaulai iš 'Gi (Botsvana) rodo, kad rodo, kad buvo reguliariai medžioti stambūs ir pavojingi žvėrys. Ir net kad kai kurie šiuolaikiškos elgsenos elementai atsirado dar iki atsirandant Homo sapiens. Kenijoje prie Baringo ežero S. McBrearty komanda rado akmeninių peilių, senesnių nei 510 tūkst. m. O netoliese rasta nemažas kiekis 285 tūkst. m. senumo raudonos ochros ir trintuvių jos gamybai. Ir tai ne vieninteliai tokio tipo radiniai.

Tačiau yra ir artefaktų, rodančių, kad žmonės galėjo būti ne vieninteliai, įgiję bendravimo simboliais savybę. Atrodo, kad neandertaliečiai puošė savo kūną (pragręžti dantys ir kiti daiktai iš Quincai ir Grotte du Renne Prancūzijoje). Neandertaliečiai laidojo mirusiuosius. Tad, galbūt, abstraktaus mąstymo savybės vienu metu vystėsi abiem rūšims...
D'Errico ir kiti tyrinėjo neandertaliečių kultūrą ieškodami paaiškinimų žmogaus šiuolaikinės elgsenos atsiradimui. Kadangi jų elgesio visuma dažnai atspindi šiuolaikinio žmogaus bruožus, tad ištakos gali glūdėti giliau ir būti pas mūsų protėvius-primatus. O tai jau reikštų, kad abstraktus menas ir įrankių gaminimasis nėra išskirtinių mūsų rūšies bruožu. Ir todėl jie sako, kad „žmonių revoliucijos“ teorija turi stiprų europocentristinį pokrypį.

Tarp tų ekstremalių požiūrių randasi tarpinis požiūris, kurio laikosi K. Henšilvudas, C. Marean‘as, I. Watts‘as ir kt. – kad tikrai buvo savotiškas „revoliucinis šuolis“, tačiau jis truko dešimtis tūkstančių metų. Kitaip sakant, tai buvo pagreitėjęs procesas, per spartus darviniškai evoliucijai, tačiau per lėtas, kad būtų galima susieti su kokiu nors genetiniu ar kitu netikėtų pasikeitimu. Šie archeologai ypač remiasi sparčiu ochros dažų ir karolių iš kriauklelių naudojimo pasirodymu. Ši archeologų grupė kalbos atsiradimą sieja su komuliatyviais socialiniais, kognityviniais ir kultūriniais evoliuciniais procesais.

Virusai mus pavertė žmonėmis?

Jei vienas mūsų protėvių prieš milijonus metų nebūtų pasigavęs virusinės infekcijos, šiandien mes, galbūt, atrodytume visai kitaip.

Pradžioje, prieš pirmiesiems sausumos gyventojams išropojant iš purvinų vandenyno gelmių, virusų buvo visur. Jie infekuodavo mūsų protėvius ir iki šių dienų jų genų fragmentai tebėra mūsų genuose. Jau ne pirmą dešimtmetį mokslininkai domisi, ar mumyse esanti virusinė DNR yra kažkuo daugiau, nei praeito gyvenimo rudimentas. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad mes turime apie 40 tūkst. provirusinių DNR sekų. Ar galėjo tie organizmai paveikti mūsų evoliuciją?

Genetinė rekombinacija – tai priežastis, kodėl mes atrodome kitaip, nei mūsų broliai ar seserys. Spermatozoidų ir kiaušialąsčių ląstelėse kiekvieno iš tėvų chromosomos susijungia į poras. Kai jos artimai susiglaudę, dažnai trūkinėja, - ir kiekvienoje iš chromosomų kažkiek kodo pasikeičia. Tada chromosomos vėl susiklijuoja, virsdamos sperma ir kiaušialąstėmis. Kadangi kiekvienas jų gavo naują genetinę medžiagą, fizikinių charakteristikų rinkinys pasikeičia.

Paprastai tokios rekombinacijos įvyksta tose pačiose abiejų chromosomų vietose. Tačiau provirusai įneša naujų mainų vietų, nes priekiniai galai atrodo visai taip pat kaip galiniai. Ar galėjo du provirusai skirtingose chromosomos vietose panašiai sukeisti vietomis genetinę medžiagą?

Ir manoma, kad taip! Juk galėjo dėl genetinės rekombinacijos beždžionės lytinės ląstelės tapti nesuderinamomis su visų kitų beždžionių grupėje, išskyrus brolį ir seserį. Ir gali būti, kad du broliai ir seserys susiporavo ir sukūrė savo beždžionių jauniklių būrį, kurie savo ruožtu pagausėjo ir tapo žmonėmis. Tokiu atveju, mes būtume incesto aukos...

Tačiau žmonės ir dabar pastoviai užsikrečia virusinėmis ligomis, tad neatmestina galimybė, kad gali įvykti nauja tokio tipo genetinė rekombinacija – tik nereikia tikėtis, kad tai nutiks mūsų gyvenime. Paprastai tokie įvykiai įvyksta maždaug kas 82 mln. m.

Taip pat skaitykite Seksas padarė žmogumi?

Būstas iš mamuto kaulų

TSRS MA archeologijos instituto archeologai atkasė ir ištyrė akmens amžiaus žmonių gyvenvietę dešiniajame Dono krante, Kastenkų kaime, netoli Voronežo. Ekspedicijos vadovas Aleksandras Rogačiovas^***) Kostenkų muziejus (1912-1984) atkreipė dėmesį, kad ši gyvenvietė išskirtinesnė už kitas, nes geriau išsilaikiusi, daugelyje sluoksnių yra labai senų kultūrų pėdsakų. Kasinėjimai čia atliekami nuo 1879 m. (pirmąją akmens amžiaus stovyklą aptiko Ivanas Poliakovas, 1845-1887).

1979 m. A. Rogačiovas čia atidarė originalų muziejų – išsaugotą akmens amžiaus žmogaus būstą (maždaug 20 tūkst. m. amžiaus):
... Nedidelėje dauboje pusapvalė mamuto kaulų tvorelė – tai savotiški erdvios žeminės pamatai. Spėjama, kad ant jų laikėsi perdengimai, užpilti žemėmis kad būtų šilčiau. Žmonės čia gyveno pastoviai labai ilgai, ką liudija storas pelenų sluoksnis, daugybė apdegusių kaulų, akmenų nuolaužos – įvairių akmeninių įrankių gamybos atliekos. Čia pat rasta titnaginių strėlių antgalių, peilių, gremžtukų ir pan., augalinio maisto apdorojimo priemonių. Atrodo, kad jais naudotasi labai ilgai: akmenų paviršiai glotniai nugludinti.

Kostenkų muziejus-draustinis, įsteigtas 1991 m., užima 9 ha Kostenkų ir Borščevo kaimų teritorijoje. Jame yra akmens amžiaus būstas iš mamuto kaulų ir 25-ios apsauginės zonos, kuriuose randasi 60 vėlyvojo paleolito paminklų. Muziejaus pastatas įrengtas tiesiai virš vienos iš stovyklos (Kostenki-11). Borščevo kaimo teritorijoje yra Romensko-Borščevo kultūros kurgano kapinynas. Taip pat surinkta pirmykščio žmogaus meno dirbinių kolekcija.

Be to Kostenkai – viena gražiausių Voronežo srities vietų, kur susiduria Vidurio Rusios aukštuma su Okski-Dono lyguma. Nuo kalkakmenio kalvų atsiveria puikus vaizdas į kairįjį krantą su senaisiais ežerais, kurių didžiausias yra Pogonovo ežeras. Pačiame kaime išlikęs 19 a. kaimo seniūnijos ir pašto namas. Geru oru vasarą rengiama 3,5 km ilgio ir 2 val. trukmės pėsčiųjų ekskursija „Kostenkai be paleolito“.

^*) Kristoferis Henšilvudas (Christopher Henshilwood) – norvegų archeologas, Bergeno Archeologijos, istorijos, kultūros ir religijos SapienCE centro direktorius. Jau buvo ketvirtoje dešimtyje, kai susidomėjo archeologija ir 1985 m. pradėjo studijuoti PAR Keiptauno un-te „grynai iš nuobodulio“. 1995 m. Kembridžo un-te apsigynė daktaro laipsnį. Toliau dirbo tyrinėtoju Keiptauno un-te, o 1999-2004 m. dėstė Niujorko Stony Brook un-te.
1991 m. jis Blombos oloje (prie kurios jo tėvas buvo nusipirkęs žemės sklypą) rado akmeninių ir kaulinių įrankių, kurie priskirtini „Stilbėjaus industrijai“ (prieš 71 tūkst. m., vidurinysis akmens amžius). 1997 m. jis gavo lėšų tolimesniems tyrimams ir rado 77 tūkst. m. senumo degintos ochros naudojimo liekanų. 2005 m. rasta daugybė pragręžtų kriauklelių, datuojamų 75 tūkst. m.

^**) Ričardas Kleinas (Richard G. Klein, g. 1941 m.) – amerikiečių paleoantropologas, užsiimantis Europos ir Afrikos (ypač Ispanijos ir Pietų Afrikos) paleoantropologija; nuo 1993 m. Stanfordo un-to profesorius. Nuo 1969 m. praktiškai kasmet tiriamaisiais tikslais vyko į PAR. Jo knyga „Žmogaus karjera“ (3 leidimas, 2009) skirta žmogaus kilmės klausimams, grįsdamas jo kilmę Afrikoje (maždaug prieš 100 tūkst. m.), su vėlesniu išplitimu į Europą ir Aziją (pradedant prieš 50 tūkst. m.). Buvo vienu pirmųjų, ėmusių tirti gyvūnų kaulus siekiant suprasti žmonių kultūrą. Apie tai parašė knygą „Gyvūnų kaulų archeologiniuose kasinėjimuose tyrinėjimas“ (1984 , kartu su K. Cruz-Urib). Yra laipsniškos šiuolaikybės atsiradimo priešininkas palaikydamas Didžiojo šuolio (įvykusio maždaug prieš 50-40 tūkst. m.), pereinant iš viduriniojo akmens amžiaus į vėlyvąjį, idėją. Su B. Edgaru parašė knygą „Žmonių kultūros aušra“ (2002).

^***) Aleksandras Rogačiovas (1912-1984) – tarybinis archeologas, paleolito tyrinėtojas. 1948 m. apsigynė kandidatinę disertaciją apie Kostenkų stovyklą, aptardamas tik pailgus būstus, neliesdamas apvaliųjų; ir iškart vėl išvyko į Kostenkus ir nustatė TSRS naudotos koncepcijos nepritaikomumą, nors buvo įsitikinęs marksistą. Daktarinę disertaciją apsigynė 1963 m.