Valia laimėti. Žudantys smegenys. Vartiklis

Vis daugiau atletų psichologiškai treniruojasi, kad pasiektų geresnių rezultatų. Bėgikas, kad kirstų pirmas finišą, privalo ne tik turėti stipresnius raumenis, širdį ir plaučius. Jam būtina koncentracija, kontrolė, pasitikėjimas - ir sutelktas žvilgsnis į finišo juostelę.

Sporto psichologija tapo sparčiai besiplečiančiu verslu. Iki 1983-iųjų sporto psichologo profesija, nors ir naudota per 30 m., buvo neformali, tačiau tais metais JAV Olimpinis komitetas ją įtraukė į registrą. Nuo tada specialistų skaičius sparčiai augo. Mat dauguma elitinių sportininkų beveik lygūs Riders: Will to Win

savo fiziniais sugebėjimais. Tada geresnis psichologinis pasirengimas gali duoti papildomą pranašumą prieš varžovus. Tačiau dažnai psichikos gimnastikai neturi mokslinio pagrindo ir placebo efekto negalime visiškai atsisakyti. Tačiau tyrimai rodo, kad atletai gali sustiprėti psichologiškai panaudodami tris technikas: vizualizaciją, pasitikėjimą ir savitaigą.

Vizualizacijos pratimai išpopuliarėjo 8-me dešimtm. Taip pirmųjų buvo tenisininkai. Žaidėjas, užsimerkęs prie mušimo linijos, turi įsivaizduoti save mušantį kamuoliuką ir mąstyti maždaug taip: „Mano raketė pratęsia mano ranką. Mano visas kūnas įsitempęs, tačiau aš visiškai atsipalaidavęs. Aš priimu kiekvieną kamuoliuką, skrendantį į mano pusę. Esu tikras, kad numušiu jį į priešininko aikštelės kamputį. Aikštelė yra labai plati".

1975 m. psichologas M. Csikszentmihalyi¹⁾ įvedė terminą „srautas“ (flow), kuriuo aprašė tokio tipo pojūčius: visiškas pasitikėjimas savo veiksmais, dėmesio nekreipimas į trikdžius, mėgavimasis patirtimi. Tam sportininkas turi siekti reikiamos pusiausvyros tarp įtampos ir atsipalaidavimo. Jis privalo būti visiškai atsidavęs visiems savo judesiams. Šuolininkas savo mintyse turi matyti kiekvieną savo žingsnį įsibėgėjant ir stebėti savo kūną skrendant virš kartelės.

Vizualizacija gali padėti treniruočių metu automatizuoti judesius. Efektai buvo pademonstruoti dar prieš šimtmetį. 19 a. pabaigoje anglų fiziologas William Carpenter'is²⁾ atskleidė, kad įsivaizduojami judesiai gali sukelti reakcijas raumenyse. Įsivaizduojant smūgį, raumenys susitraukia. Toks „ideomotorinis" efektas, nuolat kartojamas, gali palengvinti realių judesių atlikimą.

Visai neseniai smegenų veiklos tyrinėtojai tyrė šį reiškinį. S.M. Kosslyn'as³⁾ nustatė, kad judesio įsivaizdavimas aktyvuoja tuos pačius smegenų žievės motorinius centrus kaip ir tikras judesys. Teigiama, kad pakartotina vizualizacija sustiprina arba įjungia naujus sinopsinius ryšius tarp neuronų. Kai kurie krepšininkai, kaip Allen Iverson'as, tvirtina, kad jie nuolat įsivaizduoja idealų baudos metimą ir tai padidina sėkmę realiose rungtynėse.

Dar kiti tyrimai rodo, kad judesio suskaidymas į dalis ir nuoseklus dėmesio koncentravimas į jas gali pagerinti koordinaciją. Kaip alternatyva - įsivaizduoti ne judesį, o jo pasekmę: pvz., kaip kamuolys įkrenta į tinklelį,

Judesių automatizavimas leidžia smegenims koncentruoti dėmesį kitiems aspektams. Tačiau ir tam reikia ne mažiau dėmesio. Lengva pastebėti, kaip sportininkai puikiai atlieka pratimus treniruočių Muhammad Ali: Will to Win

metu, tačiau patiria nesėkmę realiose varžybose. Pasitikėjimas ateina iš drąsos, tolerancijos ir dėmesingumo derinio. Tokio pasitikėjimo pavyzdžiu gali būti ukrainietis šuolininkas su kartimi Sergejus Bubka.

Dauguma čempionų buvo puikios psichologinės formos - kitaip jie nebūtų pasiekę tokių rezultatų. Tikėjimas savimi pasiekiamas aukštų, tačiau įveikiamų tikslų iškėlimu. Jų pasiekimas padidina motyvaciją ir stiprina valią - siekti užsibrėžto tikslo. Nemaža dalis priklauso nuo sugebėjimo įveikti skausmą. Tai pasiekiama per sunkias treniruotes, tačiau po tokių krūvių yra būtinas atsipalaidavimas. Vienas būdų - autogeninės treniruotės, įsikalbant: „Aš visiškai ramus...“.

Streso ir įtampos įveikimas yra labai svarbus. Baimė pralaimėti, nepakankamas poilsis ar erzinanti žiniasklaida gali padidinti nuovargį. Blogiausia, kai pagalbos imama ieškoti per vėlai - tyrimai rodo, kad 2/3 psichologų įsikišimų vyksta jau krizės metu.

Kaip bebūtų, tačiau nerimas yra neišvengiamas. Teisėjai neretai sako, kad nedidelis susinervinimas yra gerai, nes neleidžia atsipalaiduoti. Tačiau kai jo perdaug, mažėja veiksmingumas. Savitaiga yra būdas atsikratyti nerimo ir abejonių. Muhamedas Ali prieš kiekvieną kovą garsiai surikdavo: „Aš geriausias!" - tuo įbaugindamas priešininkus ir padrąsindamas save.

Savęs padrąsinimo poreikis didžiausias tose sporto srityse, kuriose laimėjimą nulemia subjektyvūs teisėjų sprendimai: gimnastikoje ar dailiajame čiuožime. Komandiniuose žaidimuose sėkmė irgi matuojama „minkštesniais" kriterijais. Atskiri žaidėjai gali žaisti gerai, tačiau komanda vis tiek pralaimi. Komanda turi turėti stiprų komandiškumo jausmą. Futbolo komandą turi sudaryti ne 11 žaidėjų, o 11 draugų.

Tačiau sportininkai privalo neužmiršti kas svarbiausia: vis tik daugiausia nulemia fizinis pasirengimas bei meistriškumas. Niekas nenubėgs maratono vien tik minties jėga.

Žinomas anglų gydytojas T. Gibsonas (neurolingvistinio programavimo treneris, psichologas ir mentorius) mano, kad geriausia stresą įveikti drybsant lovoje ir apie nieką negalvojant. Tačiau jei drybsosi ilgiau kaip 48 val., pajusi naują stresą – nuo neveiklumo.

Tam tikri gyvenimo atvejai gali sukelti tokius pokyčius smegenyse, kurie skatina savižudybę.

Tyrimai rodo, kad neurotiniai pasikeitimai savižudžių smegenyse aiškiai skiriasi nuo kitų žmonių smegenų ir kad tie pasikeitimai vystėsi per visą žmogaus gyvenimą.

Dažniausiai žudomasi apėmus depresijai, kuri buvo diagnozuota dviem trečdaliams savižudžių. Kanados tyrinėjai 2008 m. spalio mėn. nustatė, kad depresiją patyrusių savižudžių GABA, vieno gausiausių neurotransmiterių smegenyse, receptorių pasiskirstymas buvo nenormalus. GABA paskirtis yra slopinti neuronų veiklą. Jei kaip analogiją paimsime automobilį, kuris turi gazą ir stabdžius, tai GABA būtų stabdžiai.

M. Poulder'is su komanda nustatė, kad pas tuos asmenis vieno iš tūkstančių GABA receptorių sumažėję priekinėje smegenų žievės srityje, kuri atsakinga už aukštesnio lygmens mąstymą, pvz., sprendimų priėmimą. Ir nors tiksliai nežinoma, kaip tas pokytis sukelia lemiamą depresiją, tačiau svarbus bet kuris veiksnys, kuris pažeidžia centrinę nervų sistemą.

Įdomu, kad ta GABA receptorių problema nėra įgimta ir nėra genų pasekmė. Tuos pasikeitimus sukelia aplinkos poveikis žmogui ir jų pobūdis epigenetinis (susijęs su atkūrimo iš proteinų dažnumu). Toje smegenų srityje GABA-A asmenims, kenčiantiems nuo depresijos, receptoriaus genas dažnai turi molekulę, kuri vadinama metilo grupe. Tokiu atveju genas yra „pašalinimas" iš ląstelės proteinų gamybos mašinos – taigi, neleidžiant ląstelei gaminti GABA-A receptorius. Hippocampus in the Brain

Spėjama, kad tai gali būti susiję su vaikų barimu vaikystėje. Buvo nustatyta, kad pas depresiją kentėjusius savižudžius, kurie buvo barami vaikystėje, genai, atsakingi už proteinų gamybą, dažniau užteršiami metilu - hipokampe, kuris yra atsakingas už trumpalaikę atmintį ir orientaciją erdvėje. Akivaizdu, kad jei ribojama proteinų sintezė, palaipsniui sumažėja svarbių sinapsių (neuronų sujungimų) susidarymas. Taigi iškelta hipotezė, kad socialinė aplinka vaikystėje gali epigenetiškai užprogramuoti smegenis.

Netgi įsčiose galima epigenetinė įtaka. 2008 m. vasario mėn. studija atskleidė, kad naujagimiai berniukai, kurie gimė mažo ūgio arba mažo svorio, turi didesnį polinkį nusižudyti, kai užaugs. O anksčiau laiko gimusiems naujagimiams berniukams šis polinkis net 4 kartus didesnis.

Tyrinėtojai, paskelbę straipsnį „Journal of Epidemiology and Community Health", teigia, kad cheminė medžiaga serotoninas⁴⁾, kuris dalyvauja embriono smegenų vystymęsi, taip pat gali turėti įtaką tam. Stresinė aplinka gali veikti embriono vystymąsi bei serotonino sistemą – mat kiti tyrimai parodė, kad savižudžių serotonino veikla buvo sumažėjusi.

Taigi, pateikiami gan rimti argumentai, kad savižudžių smegenys neturi biologinės pusiausvyros. Matyt, kažkada ateis laikas, kai iš anksto bus galima nustatyti jaunuolius, kuriems savižudybės rizika yra didesnė, ir jiems paskirti atitinkamą gydymą.

¹⁾ Mihalas Čiksentmihalis (Mihaly Csikszentmihalyi, g. 1934 m.) - vengrų kilmės amerikiečių psichologas, tyrinėjęs laimės ir kūrybingumo srityse, o labiausiai žinomas kaip psichologinės būsenos, kurią vadino srautu, koncepcijos kūrėjas. Ją išdėstė „Flow: The Psychology of Optimal Experience“ (1990) ir pagal ją žmonės laimingiausi būdami ypatingoje būsenoje, primenančioje dzen, visiškai susiliejusioje su veikla ir aplinka. Toji būsena yra optimali žmogaus veikimo vidinei motyvacijai. Norint pasiekti srauto būseną reikia rasti pusiausvyrą tarp užduoties sudėtingumo ir subjekto sugebėjimų. Be to, srauto būsena numato ir dėmesio sutelkimą, pvz., kaip meditacijoje ar koviniuose menuose. Ji sjuokavo, kad jo pavardę anglų kalba reikia tarti „chicks send me high“ (merginos man kelia kaifą).

²⁾ Viljamas Bendžaminas Karpenteris (William Benjamin Carpenter, 1813-1885) – medikas, fiziologas, gamtamokslininkas, zoologas, žinomas vaidmeniu steigiant Londono un-tą. Nuo 1839 m. dirbo gydytoju Ekseteryje, o 1843 m. persikėlė į Londoną. 1868-70 m., kartu su škotų okeonografu Č. Tomsonu, vadovavo ekspedicijoms tiriančioms vandenynų gelmes, kurių metu nustatyta, kad jose yra didelė gyvūnijos įvairovė. Paskutiniais metais aktyviai dalyvavo polemikoje prieš spiritualizmą (jo paskaitos apie jį išleistos knyga „Istoriškai įvertinti hipnozė ir mesmerizmas“, 1877). Viena žinomiausių jo knygų yra „Alkoholinių gėrimų vartojimas ir piktnaudžiavimas jais“ (1850), kur pirmąkart išsakė minti, kad alkoholizmas yra liga.
Jis laikomas ir adaptyvios pasąmonės teorijos pradininku, kartu W. Hamilton‘u ir Th. Laycock‘u padėjęs jos pagrindus. Jie pastebėjo, kad žmogaus veikla beveik nesiremia sąmoningu suvokimu, bet kadangi tai kirtosi su dekartiškąja samprata, tai buvo ignoruojama iki pat 20 a. 6-o dešimtm. V. Karperteris pastebėjo, kad pasąmoniniai įtikinimai gali veikti stipriau nei įsisąmoninta mintis, bet yra ir pavojingesni, nes veikia už sąmoningos veiklos ribų (o tai ir yra įvairių žmogaus už programavimų principas).
Nereikia painioti su Viljamu Karpenteriu (1830-1896), anglų leidėju ir rašytoju (1879 m. persikėlusiu į JAV), propagavusiu plokščios Žemės teoriją.

³⁾ Stefenas Koslynas (Stephen Michael Kosslyn, g. 1948 m.) – amerikiečių neurologas ir psichologas, plačiausiai žinomas darbais vizualaus suvokimo ir mokymosi srityse. Yra „Active Learning Sciences Inc.“ prezidentu. Naujesniosios knygos: „Įvadas į psichologiją: smegenys, asmuo, grupė“ (), „Aktyvus mokymasis internete“ (2020) ir kt.

⁴⁾ Serotoninas (5-hydroksytriptaminas, 5-HT) - hormonas ir neurotransmiteris, monoamininis neuromediatorius, smegenyse sintetinamas iš triptofano. Serotoninas dažnai vadinamas „geros nuotaikos“ arba „laimės“ hormonu. Apie 90% viso serotonino žmogaus organizme yra enterochromafino ląstelėse virškinimo trakte, kur jis naudojamas virškinimo trakto judesių, peristaltikos reguliavimas. Serotoninas taip pat skatina kai kurių ląstelių augimą, atsinaujinimą, todėl dalyvauja ir gyjant žaizdoms. Šios medžiagos apykaitos modifikacija sinapsėse yra pagrindinis daugelio antidepresantų veikimo būdas. Serotoninas randamas ir augaluose, grybuose; jį išskiria patogeninės amebos užkrėstame virškinimo trakte, dėl išskiriamos medžiagos pertekliaus sukeliama diarėja.
Per dideli serotonino koncentracijos organizme pokyčiai sukelia įvairių neurologinių ligų ar sutrikimų: depresija, migrena, nemiga, šizofrenija, nerimo sutrikimai. Yra daug serotonino receptorių. Serotoninas metabolizuojamas daugiausia kepenyse. Vieno tipo auglys, vadinamas karcinoidu, gali išskirti didelius kiekius serotonino į kraują, o tai gali sukelti įvairius simptomus bei šalutines ligas, taip pat ir odos raudonį. Taip pat serotoninas siejamas su kepenų ląstelių regeneracija, veikia mitogeniškai – sukelia ląstelių dalijimąsi. Serotonino daug vaisiuose ir jų sėklose, jis stimuoliuoja gyvūnų virškinimo traktą taip, kad pasišalintų sveika, nepažeista vaisiaus sėkla.