Lietimo iliuzijos  

Žmonėms, kaip ir visiems primatams, ypatingą svarbą turi rega.  Didžioji užpakalinių smegenų dalis yra skirta vizualios informacijos apdorojimui, o pusė smegenų žievės susijusi su regėjimu. Be to, kai kitų jutimų informacija prieštarauja su vizualia informacija, šioji dominuoja. Tai toji priežastis, kodėl tokį pasisekimą turi pilvakalbiai. Tereikia užsimerkti, ir mes tiksliai nustatysime garso šaltinį.

Paprastai, tačiau efektingai regėjimo dominavimą pademonstravo 4-me dešimtm. J. Gibson‘as1). Bandomajam užrištomis akimis buvo paduodamas trumpas tiesus strypas ir paprašoma jį apibūdinti. Tada liepiama atsimerkti, ir pažiūrėti žemyn į strypą. Bandomasis strypą pamatydavo per prizmę, - ir atrodydavo, kad strypas yra lenktas. Aišku, jis pasakydavo, kad strypas yra lenktas. Tačiau kas nutikdavo, kai jis, tebežiūrėdamas, pačiupinėdavo strypą? Ogi, jis imdavo tvirtinti, kad strypas tikrai lenktas!

Taigi, smegenys pertvarkydavo lietimo suvokimą taip, kad nebūtų konflikto. Analogiškai vėliau Irvinas Rock‘as2) parodė, kad rega „pataiso“ ir dydžio ir formos suvokimą liečiant objektus.

Kitas regos poveikio lietimui pavyzdys susijęs su pacientais, jaučiančiais „fantomines“ galūnes. Po rankos amputacijos dauguma pacientų tebejaučia „turį“ nesančią ranką – tą reiškinį „fantomais“ 19 a. pabaigoje įvardijo S.W. Mitchell‘is3). Daug žmonių sakėsi jaučią, kad „fantominės“ galūnės šąla, yra suparalyžiuotos arba kad kartais jas skauda. Priešais pacientą per dėžės vidurį buvo padėtas veidrodis taip, kad jis atvaizduotų ir sveiką ranką nesančios vietoje. Pacientas, matydamas sveiką ranką nesančios vietoje, jautė ne tik, kad toji „atgijo“, bet ir jautė, kaip jis ją judina.

Tačiau šių reiškinių neurologiniai tyrinėjimai nebuvo gausūs.

Reikia pastebėti, kad lietimo iliuzijos turi nepaprastų panašumų į vizualines iliuzijas. Atlikite tokį bandymą. Dvi monetas įdėkite į šaldytuvą, kad jos atvėstų (kokioms 20 min.). Tada padėkite jas ant stalo, o tarp jų padėkite tokio pat dydžio monetą, kuri yra kambario temperatūros. Tada smilių ir bevardį (na tą, ant kurio nešiojate vestuvinį žiedą) uždėkite ant vėsių monetų, o didįjį pirštą – ant „normalios“ monetos. Pamatysite, kad viduriniam pirštui irgi atrodo, kad jis jaučia vėsią monetą. Tačiau toji vėsumo iliuzija dings, Aristotle Illusion jei ant vidurinės monetos uždėsite kitos rankos didįjį pirštą. Mat šiuo atveju lietimo signalai iš skirtingų rankų keliauja į skirtingus smegenų pusrutulius.

O dabar pabandykite kažką visiškai skirtinga. Uždėkite kairės rankos didįjį pirštą ant smiliaus (sukryžiuokite juos) taip, kad gale susidarytų tarsi maža „v“ raidė. Dabar tą „v“ uždėkite sau ant nosies. Stebėtinai daug šį „Aristotelio iliuzijos“ testą atliekančių pasakys, kad jaučia turį dvi nosis!

Kodėl taip nutinka? Vienas aiškinimų, kad smegenys lietimo jutimus priima, tarsi pirštai būtų normalioje padėtyje (t.y. nesukryžiuoti). Tada jie tikisi, kad nosis turi būti tam tikroje piršto pusėje. Kai jie jaučia nosį esant skirtingose abiejų pirštų pusėje, vienintelis būdas, kaip smegenys sugeba tai „paaiškinti“ yra, kad „aš turiu dvi nosis“.

Dar vienas bandymas. Paimkite ploną vielą ir suspauskite ją tarp delnų. Nieko ypatinga, ar ne. Tada imkite trinti delnais (viela tebėra tarp jų). Jūs pajusite, kad tarp delnų yra kažkas panašaus į želė ar aksomą. Kas sukelia tokią iliuziją, dar reikia nustatyti.

Toliau, galite priversti rankas kilti. Atsistokite tarpduryje ir stumkite staktas nuo savęs. Po kokių 40 sek. pasitraukite ir atsipalaiduokite. Stovėdami įprastai, nuleiskite žemyn rankas. Daugelis pajus, kad rankos nevalingai kyla, tarsi prie jų būtų pririšti helio pripildyti balionai. Matyt smegenys įsimena tą buvusį stūmimą kaip „neutralią“ būseną ir bando ją atstatyti.

Visa tai rodo, kad mūsų smegenų jutimų apdorojimo sritys nėra pasyvios iš jutimų organų ateinančios informacijos priėmėjos. Jas reiktų įsivaizduoti tarsi esant dinaminėje pusiausvyroje su išoriniu pasauliu stengiantis nuolat atsižvelgti į pakitusią aplinką.


Trumpos biografijos

1) Džeimsas Gibsonas (James Jerome Gibson, 1904-1979) – amerikiečių psichologas, pasižymėjęs vizualaus suvokimo srityje. Kartu su kitais įvedė evoliucinį metodą suvokimo veiklos aiškinimui. Metodas taip pavadintas todėl, kad tiria suvokimą ne dirbtinėse eksperimento sąlygomis, o kasdienės veiklos aplinkoje.

2) Irvinas Rokas (Irvin Rock, 1922–1995) – JAV eksperimentinės psichologijos atstovas, tyręs vizualinį žmogaus suvokimą, knygos „Suvokimo logika“ (1983) autorius. Nuo 1990-ųjų nagrinėjo „netikro aklumo“ (Inattentional Blindness) reiškinį.

3) Sailas Mitčelas (Silas Weir Mitchell, 1829-1914) – amerikiečių gydytojas ir rašytojas, vienas iš neuropatologijos pradininkų. Nustatė Zudeko sindromo ir eritromelalgijos („Mitčelo ligos”) priežastis. Rašė ir medicininės etikos klausimais; nuo 1866 m. ėmė bandyti „plunksną“ literatūroje: rašė eilėraščius, apsakymus, memuarus, o išgarsėjo istoriniais romanais („Hugh Wynne“, 1897; „Raudonasis miestas“, 1909; ir kt.)

Tėvo veiksnys
Mikrobiotechnologija
Draugas ar priešas?
Tik pusė pasaulio
Akys išduoda mintis...
Taip, aš mirštu iš bado
Kas blogai su tuo piešiniu?
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Smegenys ir sprendimų priėmimas
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Sielos klajonės: Žmogaus trūkumai
Mazochizmas: antropologinė paslaptis
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Thomas Huxley – anglų savamokslis
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Nenormalumai kaip norma
Tingios akies įdarbinimas
Patandžali. Joga sutra
Saulė sukelia čiaudulį
Smegenys yra tampomi
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Įgimta ar paveldėta?
Kelio suradimas
Pakeisti draugai
Froidas grįžta
Frenologija
Vartiklis