Lietimo iliuzijos. Vartiklis

Žmonėms, kaip ir visiems primatams, ypatingą svarbą turi rega. Didžioji užpakalinių smegenų dalis yra skirta vizualios informacijos apdorojimui, o pusė smegenų žievės susijusi su regėjimu. Be to, kai kitų jutimų informacija prieštarauja su vizualia informacija, šioji dominuoja. Tai toji priežastis, kodėl tokį pasisekimą turi pilvakalbiai. Tereikia užsimerkti, ir mes tiksliai nustatysime garso šaltinį.

Paprastai, tačiau efektingai regėjimo dominavimą pademonstravo 4-me dešimtm. J. Gibson‘as¹⁾. Bandomajam užrištomis akimis buvo paduodamas trumpas tiesus strypas ir paprašoma jį apibūdinti. Tada liepiama atsimerkti, ir pažiūrėti žemyn į strypą. Bandomasis strypą pamatydavo per prizmę, - ir atrodydavo, kad strypas yra lenktas. Aišku, jis pasakydavo, kad strypas yra lenktas. Tačiau kas nutikdavo, kai jis, tebežiūrėdamas, pačiupinėdavo strypą? Ogi, jis imdavo tvirtinti, kad strypas tikrai lenktas!

Taigi, smegenys pertvarkydavo lietimo suvokimą taip, kad nebūtų konflikto. Analogiškai vėliau Irvinas Rock‘as²⁾ parodė, kad rega „pataiso“ ir dydžio ir formos suvokimą liečiant objektus.

Kitas regos poveikio lietimui pavyzdys susijęs su pacientais, jaučiančiais „fantomines“ galūnes. Po rankos amputacijos dauguma pacientų tebejaučia „turį“ nesančią ranką – tą reiškinį „fantomais“ 19 a. pabaigoje įvardijo S.W. Mitchell‘is³⁾. Daug žmonių sakėsi jaučią, kad „fantominės“ galūnės šąla, yra suparalyžiuotos arba kad kartais jas skauda. Priešais pacientą per dėžės vidurį buvo padėtas veidrodis taip, kad jis atvaizduotų ir sveiką ranką nesančios vietoje. Pacientas, matydamas sveiką ranką nesančios vietoje, jautė ne tik, kad toji „atgijo“, bet ir jautė, kaip jis ją judina.

Reikia pastebėti, kad lietimo iliuzijos turi nepaprastų panašumų į vizualines iliuzijas. Atlikite tokį bandymą. Dvi monetas įdėkite į šaldytuvą, kad jos atvėstų (kokioms 20 min.). Tada padėkite jas ant stalo, o tarp jų padėkite tokio pat dydžio monetą, kuri yra kambario temperatūros. Tada smilių ir bevardį (na tą, ant kurio nešiojate vestuvinį žiedą) uždėkite ant vėsių monetų, o didįjį pirštą – ant „normalios“ monetos. Pamatysite, kad viduriniam pirštui irgi atrodo, kad jis jaučia vėsią monetą. Tačiau toji vėsumo iliuzija dings, Aristotle Illusion

jei ant vidurinės monetos uždėsite kitos rankos didįjį pirštą. Mat šiuo atveju lietimo signalai iš skirtingų rankų keliauja į skirtingus smegenų pusrutulius.

O dabar pabandykite kažką visiškai skirtinga. Uždėkite kairės rankos didįjį pirštą ant smiliaus (sukryžiuokite juos) taip, kad gale susidarytų tarsi maža „v“ raidė. Dabar tą „v“ uždėkite sau ant nosies. Stebėtinai daug šį „Aristotelio iliuzijos“ testą atliekančių pasakys, kad jaučia turį dvi nosis!

Kodėl taip nutinka? Vienas aiškinimų, kad smegenys lietimo jutimus priima, tarsi pirštai būtų normalioje padėtyje (t.y. nesukryžiuoti). Tada jie tikisi, kad nosis turi būti tam tikroje piršto pusėje. Kai jie jaučia nosį esant skirtingose abiejų pirštų pusėje, vienintelis būdas, kaip smegenys sugeba tai „paaiškinti“ yra, kad „aš turiu dvi nosis“.

Dar vienas bandymas. Paimkite ploną vielą ir suspauskite ją tarp delnų. Nieko ypatinga, ar ne. Tada imkite trinti delnais (viela tebėra tarp jų). Jūs pajusite, kad tarp delnų yra kažkas panašaus į želė ar aksomą. Kas sukelia tokią iliuziją, dar reikia nustatyti.

Toliau, galite priversti rankas kilti. Atsistokite tarpduryje ir stumkite staktas nuo savęs. Po kokių 40 sek. pasitraukite ir atsipalaiduokite. Stovėdami įprastai, nuleiskite žemyn rankas. Daugelis pajus, kad rankos nevalingai kyla, tarsi prie jų būtų pririšti helio pripildyti balionai. Matyt smegenys įsimena tą buvusį stūmimą kaip „neutralią“ būseną ir bando ją atstatyti.

Visa tai rodo, kad mūsų smegenų jutimų apdorojimo sritys nėra pasyvios iš jutimų organų ateinančios informacijos priėmėjos. Jas reiktų įsivaizduoti tarsi esant dinaminėje pusiausvyroje su išoriniu pasauliu stengiantis nuolat atsižvelgti į pakitusią aplinką.

Apsiverčianti kortelė Sulankstyta kortelė

Puiki psichologinė suvokimo apgaulė, kuria žmonės netiki tol, kol nepamato.

1. Paimkite standžią stačiakampę kelių centimetrų ilgio ir pločio kortelę (tinka vizitinė kortelė, kai kurių miestų pravažiavimo bilietai ir pan.)

2. Sulankstykite ją W raidės forma ir pastatykite ant stalo.

3. Pasirūpinkite apšvietimu. Tikslas yra, kad apšvietimas būtų tolygus ir ant kortelės kristų kuo mažiau šešėlių. Tam įjunkite ir išjunkite lemtą perstumdami kortelę. Geriausia naudoti silpną apšvietimą sklindantį iš už stebinčiojo nugaros.

4. Atsisėskite priešais kortelę, sutelkite dėmesį į ją, užmerkite vieną akį ir nejudindami galvos pabandykite įtikinti save, kad kortelė ant stalo guli va taip (piešinys greta).

Tam geriausia sutelkti dėmesį į kortelė kontūrus ir jos sulenkimo taškus prie stalo paviršiaus:
Sulankstyta kortelė

Bandykite save įtikinti, kad vidurinis taškas iš tikro yra priešais kitus du (priekyje). Tai atrodo kvaila, tačiau tai suveikia. Bandykite tai viena užmerkta akimi, nejudindami galvos ir sutelkę dėmesį į kortelę, bandydami pamatyti ją gulinčia kitaip. Tai gali užtrukti keliasdešimt sekundžių ir tada staiga pamatote, kad kortelė guli ant stalo! Apsivertusi kortelė

Kai tik tai pasieksite, galite nežymiai pajudinti galvą (žvilgsnį vis dar sutelkę į kortelę) ir pamatysite, kaip ji keistu būdu juda.

Taip nutinka, kadangi regos sistema nuolat bando įvertinti, ką gauna iš akių, ir interpretuoti tai kaip trimatį pasaulį. Tam ji remiasi keliais paprastais principais. Trumpu atstumu svarbiausiu yra stereopsis^p1) (binokuliarinis nesutapimas), tačiau jūs jį „išjungėte“ užmerkdami vieną akį. Tada imamasi šešėlių aiškinimosi, tačiau mes pasistengėme, kad iš čia būtų gaunama mažai informacijos. Lieka kinetinis gylio efektas^p2), tačiau jo veikimui reikia, kad objektas ar jūs judėtumėte. Okliuzija nepadeda, kai turime vieną kietą objektą (kaip kad sulankstytą kortelę) – artimais atstumais perspektyva neveikia.

Taigi, kruopščiai sutvarkėme realaus pasaulio situaciją, iš kurios regos sistema beveik negauna informacijos apie 3D objekto formą ir jo orientaciją erdvėje. Sulankstytą kortelę galima „matyti“ dviem būdais, kurie abu turi prasmę (tai vadinama dvinariu suvokimu) ir nežymiomis sąmonės pastangomis galima ją priversti priimti vieną ar kitą.

Beje, ši iliuzija vyksta su realiu objektu, o ne vaizdu kompiuterio ekrane. Ir kartu ji leidžia paaiškinti gilius filosofinius pasaulio ir tikrovės suvokimo klausimus: jei galite save apkvailinti, kyla klausimas, o kur baigiasi tokių efektų veikimas? Kaip ilgai galite pasitikėti savo suvokimu?

^p1) Stereopsis - terminas, naudojamas objekto gylio ir trimatės struktūros suvokimui, remiantis vizualia informacija, gaunama iš dviejų akių pagal binokuliarinį horizontalų nesutapimą.

^p2) Kinetinis gylio efektas - vizualaus suvokimo reiškinys, kai trimatė objekto struktūra suvokiama per objekto judėjimą. Kai nėra kitų vizualinio suvokimo veiksnių, tai gali būti vienintele priemone nustatyti jo formą. Tą suvokimo galimybę 20 a. 6-me dešimtm. nustatė H. Wallach‘as ir O'Connell‘is.

¹⁾ Džeimsas Gibsonas (James Jerome Gibson, 1904-1979) – amerikiečių psichologas, pasižymėjęs vizualaus suvokimo srityje. Kartu su kitais įvedė evoliucinį metodą suvokimo veiklos aiškinimui. Metodas taip pavadintas todėl, kad tiria suvokimą ne dirbtinėse eksperimento sąlygomis, o kasdienės veiklos aplinkoje.

²⁾ Irvinas Rokas (Irvin Rock, 1922–1995) – JAV eksperimentinės psichologijos atstovas, tyręs vizualinį žmogaus suvokimą, knygos „Suvokimo logika“ (1983) autorius. Nuo 1990-ųjų nagrinėjo „netikro aklumo“ (Inattentional Blindness) reiškinį.

³⁾ Sailas Mitčelas (Silas Weir Mitchell, 1829-1914) – amerikiečių gydytojas ir rašytojas, vienas iš neuropatologijos pradininkų. Nustatė Zudeko sindromo ir eritromelalgijos („Mitčelo ligos”) priežastis. Rašė ir medicininės etikos klausimais; nuo 1866 m. ėmė bandyti „plunksną“ literatūroje: rašė eilėraščius, apsakymus, memuarus, o išgarsėjo istoriniais romanais („Hugh Wynne“, 1897; „Raudonasis miestas“, 1909; ir kt.)